(navigation image)
Home American Libraries | Canadian Libraries | Universal Library | Community Texts | Project Gutenberg | Children's Library | Biodiversity Heritage Library | Additional Collections
Search: Advanced Search
Anonymous User (login or join us)
Upload
See other formats

Full text of "Ben-Hur;"

Qass 
Book 




■BfZ 




LEW WALLACE. 



BEN-HUR 



ISTORISKA APYSAKA IS JEZAUS 
KRISTAUS LAIKTT. 



SULIETUVINO 
JONAS MONTYILA. 





CHICAGO, ILL, 

Turtu ir spauda "Kataliko", 3249-53 South Morgan Street, 
1912 m. 



LEW WALLACE. 



BEN-HUR 



ISTORISKA APYSAKA IS JEZAUS 
KRISTAUS LAIK1J. 



SULIETUVINO 
JONAS MONTYILA. 




CHICAGO, ILL, 

Turtu ir spauda "Kataliko", 3249-53 South Morgan Street, 

1912 m. 






] . łBRARY OF CONGRESS 

1 MAR 1 1937 

i UlVł£iON Uf GOCUMŁNTS 



DZEBEL-ZUBLEH — tai eile kalnu, apie penkiasde- 
simt mylili ilgio, nuo kurii}, żiurint \ rytus, matyti Arabija. 
Giluj3 klonjs, lietingame laike prisipildanti upeliais, tekanćiais 
l Jordaną arba Mirtinas juras, abelną susirinkimą visij. tos sa- 
lies vandenu, apsunkina perejimą tli kałmi. Vienu tli urvii 
trauke keleivis j. żiem-rycius link placios lygumos. %. / 6 

Żmogus tas galejo buti apie keturiasdesimt penkiij. me- 
tii. Tanki barzda, kadaisia juoda, siandie pamarginta żilais 
plaukais, denge jo krutinę; tamsiai rudą veidą denge nuo- 
metas, vadinamas kefija, taip kad uź jo vos galima buvo at- 
skirti odos spalvą ir matyti dideles, juodas, tankiai j dangii 
kjlancias akis. Płatuj, paprastai nesiojami rytii śalyje, rubai 
neleido matyti jo pastovos tuomi labiau, kad sedejo ant dide- 
lio kuprio, o ant keleivio ir gyvulio buvo isskleista budele, 
panasi skeciui. 

Kada kupris iśejo is klonio, saule buvo jau uźtekejus 
ir apsviete tyra. Pasiduodamas prigimtam instinktui, istiese 
kaklą ir paskubino żingsnius, traukdamas rytq. linkon. 

Ir tolyn, tolyn traukia mandagus gyvulys, pirmyn vis 
ir pirmyn, vienodu żingsniu ir vis \ rytus. Keleivis sedi ra- 
miai nesijudindamas, neatkreipdamas ant nieko domumo. Jau 
keturias valandas ejo gyvulys galynen su veju ir be pasilsio. 

Niekas nesileidżia j tyra del smagumo; tie, kurius gy- 
venimo aplinkybes arba reikalai ćia atveja, mato, kad sitie 
takai, nors veda nuo saltinio prie saltinio ir nuo ganyklos 
link ganyklos, użkloti yra źmonhj. Łaulais. Nejstabu tat, kad 
sirdis net drąsiausio seiko, kada jeina j smilćiij. viespatystę, 
pradeda smarkiaus plaukti. Ir mijsij. keleivis neiśrodo ant 
źmogaus, keliaujancio be jokio niierio; niekas jo nesiveja, nes 



— 6 — 

ne kartą neatsigręże atgal; nerodo jokios bainies ar isgąsties, 
nejaucia, rodos, jog esąs viemi-vienas. Staiga, deśimtą valan- 
dą, gyyulys apsistojo isduodamas pilną gailingunio ir pasi- 
skundiino balsą. 

Keleivis sukiuto, nei pa- 
budęs is niiego, praski eide bu- 
ranko*") palas, dirstelejo j sau- 
lę, apsiźvalge aplinkui ir su 
użsiganedinimu susuko: "ant 
galo, ant galo!" Potam sudejo 
rankas ant krutines, pakele 
galvą ir tyliai nieldesi. Atli- 
kęs tą dievotą priederraę, ista- 
re mielą kupriui żodj: ikh! 
ikli!, kurs reiskia paliepimą 
atsiklaupti. Pamażu, murk- 
damas is użsiganedinimo, tik- 
ras draugas paklause, o kelei- 
vis palengva nulipo nuo jo ir 
stój o ant smilćiu. 

Buvo tai vidutinio ugio 
żmogus, neperaukśtas; bet sti- 
prus; atrisęs mikst], laikantj. 
ant galvos kefiją, atidenge 
burną, panaśią spalva \ negni. 
Auksta kakta, nosis nei erelio 
snapas, antakiai iśkelti; tankuj* 
blizganti plaukai posinais denge jo pećius. Matyti, kad tai 
buvo Egiptietis. Keleivis buvo apsivilkęs "karnis", arba 
baltais bovelniniais marśkiniais su siauroruis rankovemis, is- 
siuvineta apykakle ir krutine; ilgio jie buvo iki kulnelni. 
Apsisiautęs buvo bronziniu plosciumi, vadinanm "abba". 
Apsiavęs buvo sandalais, susegtais minkstos odos dirżeliais. 
|domiausia-gi fas, kad keleivis budamas tyruose pata vienas, 




W 



Keleivis aukruto nei pabudęs ii mi 
Ko. . . 



* Użdangalas ant keleivio nuo saules. 



neturejo prie savęs jokio ginklo, net nei lazdeles paplakti ku- 
prj. Tas liudijo jojo drąsą, arba uźsitikejimą \ kokią tai 
nepaprastą globą. . . 

Stojęs ant żenies, norejo pramankinti nutirpusiua nuo 
ilgos keliones narius savo kuno ir delto perejo kelis kartus j. 
kitą, pusę, neatsitolindarnas nuo tos vietos, kur ilsejosi jo iśti- 
kimaa keliones draugas. Kartas nuo karto stapteldavo, ir 




m 






Stojęs ant źemes, norBjo pramankinti nutirpusius nuo il- 
gos keliones narius savo kuno — 

trindamas rankom akis, tyrinejo tyra net lig regraciui; po 
kiekvieno apsiźvelgimo jo veidas reiśke apsirikimą, mażą, bet 
rodantj, jog ko-nors laukiąs. Kokis mieris, kokia prieżastis 
galejo atvesti ą żmogi^ \ tjrą gilumą ? 

Nors negalejo użslepti jspudżio, jgyto nuo apsirikimo, 
vienok nenustojo vilties„ kad laukiamasis svecias pribus; nes 
iseme is priristo prie balno pundelio kempinęir mażą indeljsu 
vandeniu apmazgoti snukj, akis ir snirsples kuprio. Apżiure- 
jęs istikimą savo draugą, iś to pat pundelio iseme audeklą, is 
margintą baltomis ir raudonomis juosteleniis, ryselj plon^ pa- 
galuku ir storą lazdą. Kada kelis kartus sukrete tą lazdą, pa- 
sirode, kad tai buvo labai gerai apmislytas padaras, nes ji su- 
sidejo is keliii maźesnin dalii}, issitiesianćii^ \ ilgą lazdą, auks- 
tesnę uż żmogą. Tą lazdą keleivis Jkale \ żemę, o aplink ją 



sukalinejo maźesnius pagalukus, ant kurii}, użtiese audeklą ir 
atsirado kaipo butelyj, gal maźesnianie, nei butas emiro arba 
seiko, bet lygus jam parankumu. 

Viską surengęs, truputj atsitolino ir atidżiai apsidaire 
po apylinkę, bet nieko nepaternijo apart śakalo, begiojanćio 
po lygumą, ir erelio, skriejancio link Akabe użtakos. 

Keleivis matoniai pasijuto vienuoliu, nes sugrjżo prie 
kuprio irtare tyliu balsu, neżinomoje tyre kalboje: "Na- 
mas m-ąsv\. toli, bet Dievas su mumis. Tikekiine ir laukime 1 '. 

Nei susiraruinęs savo źodźiais, iseme truputj fasolio is 
maiso prikabinto prie balno ir, sudejęs j krepsj, pririso jj prie 
snukio kuprio, kuris noriai ede mylimą savo gardumyną. Ke- 
leivis valandelę su pasigerejimu żiurejo j gyvulj ir vela apsi- 
daire po smiltinj tyra, begalinj, jkaitytą saules spinduliu,. 

— Pribus — tarę pagalios pats sau. — Tas, kuris ćia 
mane atvede, atves ir juosius. Reikia pasirengti ant jiipriemi- 
mo. — Taip kalbedamas iśeme atveżtą su savimi maistą ant 
vakarienes. Buvo tai palmij. syvai apipintame inde, ir vynas, 
dźiovinta ir rukyta aviena, duona ir suris. Nestokavoirvaisiii, 
kaip Syrijos obuolii^, vadinamij "shami" ir parinktu, daktiliii. 
Tą viską keleivis nunese po priestoga, sudejo valgj ant lentos 
ir użdenge trimis sklypais silkinio audeklo, kuriais aukstes- 
neji Rytu, draugija, pagal pobudj, valgant pridengia savo ke- 
lius. Is skaitliaus użdangalu. galima buvo spręsti apie skaitliii 
keleivhi. 

Viską parengęs m\\s\\ keleivis vel apsidaire po apygar- 
dą ir — o dżiaugsmas! rytu, pusej pamate kokj-tai juodą tas- 
ką. Pamatymas to juodo tasko ar seselio padare ant jo jstabi^ 
jspudj, etovejo lyg suakruenejęs, drebulys sukrate jo kuną. 
Tuomtarpu tas taskas vis didinosi, neużilgo buvo jau dydżio 
źmogaus rankos, toliaus rodesi aiskesniu, o po to visai aiskiai 
pasirode tokis pat kupris, kaip ir pirmasis, didelis ir baltas 
su "bondał^u" arba pakeleivinga skrynia, kokios vartojama 
Indostane. 

Egiptietis sudejo rankas ant krutines ir żvilgterejo j 
dangii. 



— 9 — 

— Didis yra DievaR! — susuko, o akyse pasirode a- 
saros. 

Pribuvelis prisiartino ir sustojo. Ir jisai to je valando- 
je rodos budinosi iś miego. Źiurejo j. kuprj, setrą ir stovintj 
prie jos żmogij, pagrimzdusj maldoje. Ta regykla sujudino j\ 
— taippat sudejo rankas ant krutines, nulenke galvą ir tyliai 
meldesi. Uż valandos nusedo nuo kuprio ir prisiartino prie 
Egiptiecio, kuria taip-gi ejo priesais jj. Valandelę źiurejo 
viens \ kitą, pasisveikino, t. y. kiekvienas padejo tiesiąją ran- 
ką ant peties, o kairiąją apeme jj per juostą, galvas taippat 
deste tai ant vieno, tai ant kito peties. 

— Kamybe tau, tarne tikrojo Dievo! — tar§ naujai 
pribuvęs. 

— Ramy be ir tau, brolau teisingo tikejimo! Ramybe 
tau ir pasveikinimas — karstai atsake Egiptietis. — Naujai 
pribuvęs buvo źmogua aukstas ir liesas, burna jo maźa, vari- 
nes spalvós, akjs jdubę, żerinćios, balti plaukaiir barzda den- 
ge jo krutinę. Ginklo, kaip ir pirmutinis, neturejo, o drabu- 
żius devejo, kokius devi Indostano gyventojai. Ant galvoa 
turejo plaćiais posmais suvyniotą skepetą, slebe buvo panasi \ 
Egiptiecio slebę tiktai *'abba" buvo trumpesne, nes is po jos 
kysojo placios kelines surauktos prie kulneliii. Ant kojii vie- 
toje sandale nesiojo sliures is raudonos odos, pirstuose smai- 
lai użriestas. Apart sliuriu, visa3 jo apredalas buvo baltas. Is- 
vaizda jo buvo didybes ir pavartaunumo; kada pakele galvą 
nuo Egiptiecio krutines, jo akyse żvilgejo asaros. 

— Dievas yr' didis! — susuko po pasisveikinimo. 

— Palaiminti tie, kurie Jam tarnauja — pridure Egip- 
tietis. — Źiurek, stai, artinasi ir trecias. 

Abudu atkreipe akis j źiemius, kur aiskiai buvo maty- 
ti baltas kupris, plaukiantis nei laivas. Stovejo tyledamu pa- 
kol nepribuvo naujas keleivis, kuris nusedo ir prisiartino 
prie ju.. 

— Ramybe tau, mano brolau ! — tarę Indusui. 
Indostano gyventojas atsake: 

— Tegul buna valia Vieśpaties! 



— 10 — 

Pastarasis keleivis buvo visai nepanasus j pirmu du; 
sudejimas jojo menkesnis, oda balta ir palaidi plaukai, tverian- 
ti nei aureolę ant jo dailios, neuźdengtos krutines. Astriame jo 
źvilgterejime tamsiai melinij akiij atsimuse protas ir drąsa. 
Lygiai kaip ir anuodu be ginklo, ispo skvermiFenicijospur- 
purinio plosćiaus matyti buvo puiki tunika bu trumponi ran- 
kovem, ispiauta aplink kaklą, per juosta sniuru per juostą, vos 
tik ligi keliii ilgio. Jo rankos, kojos ir kaklas buvo nuogas, o 
norints isrode ant penkiasdesimt mętu,, nieka apart pavartau- 
numo apsiejimuose nereiske to amżiaus, nes siela ir kunas 
juokesi is begancio laiko. Nereikejo sakyti is kokioa salies 
pribuna, nes kiekvienas jamę atmintu, Greką. 

Kad naujai pribuvusiojo rankos nusileido nuo Egip- 
tiećio peciij, tas susijudinusiu balsu tarę: — Pirmas pribuvau 
paskirton vieton, jaućiuosiu tat paskirtu mano broliij tarnu; 
stai ir setra isskleista, duona lauźymui parengta, daleiskite tat 
man pildyti mano priderystę. 

Taip kalbedamas nuvede abudu j. setrą, o nuemęs nuo 
JH kojij sandalus, nuplove jas, paskui suvilge savo sveciij ran- 
kas ir apsluoste jas ranksluosciu. 

Kada taip ispilde pirmas svetingumo priderystes, apsi- 
prause pats ir tarę: 

— Atminkime, broliai, kad pildome tarnystą, prie ku- 
rios reikia spekuj sudrutinkime tat kuną maistu, o sielą apsa- 
kymu, is kur ir delko pribuvome. 

Tai pasakęs, nusivede draugus puoton ir susodino taip, 
kad visi buvo atsigrężę j save. Kartu nusilenke jij galvos, 
kryżium rankas sudejo ant krutines ir balsiai atkalbejo se- 
kancią maldą: 

"Teve via\\ — Dieve! — ką tiktai turime, paeina nuo 
Tavęs; priimk mij-STi padekonę ir palaimink mums, leisdamas 
ir toliaus pildyti Tavo valią". 

Istarę paskutinius żodżius, su nusistebejimu dirstelejo 
viens j. kitą, nes, stai, visi kalbejo kalba, niekad pirmiaus ne- 
girdeta, o vienok visi suprato, ką sake. Tat sielos ju, labai su- 
sijudino ir po to stebuklo suprato, kad Dievas yra tarp jtj.. 



11 — 



Pagal tuomlaikinj. akaitliii virsminetaa susitikiniaa bu- 
vo 747 metais po jsteigimo Rynio, Gruodżio meneayje, tat 
źiemą ir tai gana salta ant tu, palaimintii Vidurżemines juroe 
kran tu,. Mu,au, keleiviai snekuciavosi bevalgant ir geriant, o 
Egiptietis, kaipo śeimininkas, prabilo: 




Jm 



>■■::£■: ^ 




w> 



NusivedC draugus puoton ir susisodino. . . . 

— Keleiviui avetinioje salyje nera nieko meilesnio, 
kaip iśgirsti savo vardą is draugiskij. łupu,. Męa turesime per- 
leisti daugelj dienii drauge, laikaa tat susipaźinti, ir jei jijs su- 
tinkate, tepradeda tas, kuris paskiausia ćionais pribuvo. 

Pamażu, atsargiai, lig apsvarstydamas kiekvieną żodj, 
pradejo pasakoti Grekas. 

— Tas, ką turiu pasakyti yra taip nepapraatu, kad ne- 
źinau net nuo ko pradeti ir kaip issireiksti. Tankiai nesupran- 
tu pata savęs, vienok tvirtai tikiu, jog tas, ką darau, yra Vies- 
paties valia, o tarnavimas Jam labai malonus. Kad apsvarati- 
neju suteiktą man pasiuntinystę, jauciu neapaakomą linkamu- 
mą ir didźiuojuoai tuomi. 

Susijudinimas nedaleido jam kalbeti ilgiaus, o draugai 
atjausdami jo żodżiua, nuleido akia. 

— Toli nuo cia j. vakarus — toliaus kalbejo Grekaa — 
guli salis, kurios atmintis neprażus neikados, nes pasideko- 
jant jai, źmonija turi tyriausiua jkvepimua. Nemialiju kalbeti 
cia apie dailą, filozofiją, iskalbą, poeziją ar karą. O broliai, 
mano tevynes garbe sviea per amżius savo protingumu, patal- 



— 12 — 

pintu knygose, o skelbianti visam pasauliui valią To, Kurio 
einanie ieskotii. Salis, apie kurią kalbu, tai Grekija, o as es- 
mu Gasparas, sunus Kleanteso, Ateniećio. Mano tauta — trau- 
ke toliaua — yra atsidavus mokslui ir as neatsiskyriau nuo 
savo protevii^. Du niąsii garsiausiu filozof u mokina apie żmo- 
gaus sielą ir jos nemirtinumą, tiki \ butybę Dievo, Jo tobu- 
liausj teisingumą. Daugybe filozofijos mokyklij vede gincus 
dvi nuomoni ir as pasiryżau studijuoti jadvi, kaipo vieninte- 
liai vertas apsvarstymo ir tyrinejimo. Prijaućiau, kad yra ry- 
śys tarp Dievo ir sielos, bet tuoj patemijau, kad żmogaus pro- 
tas tą ryśj gali isaiskinti tiktai lig tulo laipsnio, toliaus jo żi- 
nojimas sutinka nepergalimus użrakćius, kuriij be virsprigim 
tos galybes nieks neisris. Tos pagalbos saukiausi ir ieśko- 
jau, bet niekas neatsake ant mano sauksmo, apleidau tat mo- 
kyklas ir miestą. 

Ant tli żodżiii isblyśkusią Induso burną apsviete pa- 
vartaunas użganedinimo nusisypsojimas. 

— Śiaurineje mano tevynes dalyje, Tessalijoj — kal- 
be jo Grekas — yra garsus kalnas, kaipo dievij buveine; ten 
valdovanja Zeus'as, kurj Grekai garbina labiaus uż visus ki- 
tus dievus; tas kalnas vadinasi Olimpu. Nusidaviau tat as ten, 
o radęs urvą staciame kalne, vietoje, kur jis sukasi i piet-ry- 
ćius, ten ir apsigyvenau. Atsidavęg apmąstymams, kiekvienu 
atsidusejimu meldżiau apsireiskimo. Mano tikejimas buvo di- 
delis, tikedamas j nematomą Dievą, bet visagalintj, tikejau, 
kad galima sulaukti Jo atsakymo, jaigu melsiu Jo to iś visos 
aavo sielos. 

— Ab, ir gavai atsakymą, ar neteisybe? — suśuko In- 
dusas, keldamas aukstyn rankas. 

— Klausykite, broliai, manęs — toliaus kalbejo Gre- 
kas, sunkiai sulaikydamas susijudinimą. — Durjs mano urvo 
buvo jtjrij użtakos Cermaik. Tulą dieną pamaćiau zmogli, 
puolantj nuo laivo, kuris toje valandoje iskleidęs żeglius yre- 
sinuo kraśto; żmogus taa vienok priplauke prie krasto ir rado 
prie manęs prieglaudą ir globą. Buvo tai źydas, mokąs istori- 
ją ir savo tautos teises; jisai mane pamokino, kad Dievas, prie 
Kurio saukiausi ir Kurj garbinau, yra teisingai ir, kad nuo 



— 13 — 

amżiu, yra Izraeliaus teisdaviu ir karaliumi. Kas-gi tat buvo, 
jaigu neąpsireiskimas, apie kurj. svajojau ? Mano tikejimas ne- 
buvo veltus; Dievas isgirdo mano sauksmą ir isklause jo. 

— Kaip isklauso tij, kurie saukiasi prie Jo su tikeji- 
mu — tarę Indusas. 

— Delko, aurę — pridure Egiptietis — yra tiek mażai 
tokiij, kurie supranta apsireiskimą! 

— Tai da ne viskas — pasakojo Grekas. — Tas, taip 
stebuklingai atsiijstas pas mane, żmogus, da man pasake, kad 
kaip ligsiol apsireiskimai budavo leisti tiktai Izraelitams, taip 
ir ant toliaus paliks ju, nuosavybe; pranasai, kurie pirmuose 
amżiuose po apsireiskimo kalbejo su Viespaciu, paliko priża- 
dejimą, kad Jisai vel ateis, o tas antrasis Jo atejimas dabar y- 
ra laukiamas kas valanda Jeruzolimoje. Tas, Kuris turi ateiti, 
bus Izraeliaus karaliumi. Kaip tai, argi Viespats nieko nepa- 
darys del kitli żmoniii ? — użklausiau. Nieko, atsake isdi- 
dżiai, męs esame Jo isrinktais żmonemis. Vienok tas atsaky- 
mas nesunaikino mano vilties; negalejau daleisti, kad Dievas 
galetij apriboti savo meilę ir milasirdystę tiktai ant vienos 
tautos, kaip ant vienos gimines. Pasiryżau butinai istirti tą 
slaptybę; pagalios man nutiko perlaużti Izraelito puikybę, 
kuris man pasake, kad tik jij. tevai buvo isrinktais tarnais, 
paskirtais del uźlaikymo tikybos j. tikrąjj. Dievą, kad pasaulis 
pażintii gjyą, teisybę ir liktii isganytu. Kada żydas mane ap- 
leido, palikau vienas; siela mano persieme nuolankia malda 
ir meldżiau, kad man butli leista pamatyti Karaliii, kada at- 
eis, ir atiduoti Jam garbę. Kartą nakcia, sededamas prie du- 
yx± savo urvo, mąsciau ir stengiausi prisiartinti prie slaptybes 
mano esybes, o sviete man tikyba \ vieną Dievą. Staiga ant 
tamsaus Jurij. pavirsaus pamaćiau żvaigźdę; pamażu didi- 
nosi ir kilo artindamosi link manęs; pagalios sustojo ant 
mano galvos, cia jau prie mano duru,, taip, kad jos sviesa 
puole tiesiok ant mano burnos. Puoliau ant żemes ir pabucia- 
vau ją, o per sapną isgirdau balsą: 

— Gasparai! Tikejimas tavo pergalejo tave! Buk pa- 
laimintas! Su kitais dviem, kurie pribus is tolimu; saliu, na- 
matysite Tą, Kuris yra żadetas, kad liudytumet apie J^, kada 



— 14 — 

reikes stebuklij. del patvirtinimo Jo tikrumo. Kelkis, eikk, o 
tikedamas j. Dvasią, kuri tave ves, sutiksi anuodu. 

Pakilau ryte, o Dvasia vede niane priespindejimośvie- 
sos aiskesnes uź saulę. Pasieniiau savo yienuolinj. raaistą, ap- 
eiredżiau kaip seniau, is paslaptos vietos paemiau iśdą, kurj 




Staiga ant jurą pavir£aus pamaciau źraigźdę. . . . 

kadaisia atsinesiau su saviin. Tuomtarpu plauke laivas, pa- 
Saukiau jj, paeme mane ir atveźe \ Autioohiją, kur pirkau 
kuprj. ir reikalingus kelionei daiktus. 



— 15 — 

Per darźus ir sodnus, puosiancius Oronte8'o krantus, 
pribuvau j Emessą, Damaśką, Bostrą ir Filadelfiją, o is tenai 
sicia. 

Sitai, broliai, mano istorija, leiskite dabar paklausyti 

Egiptietis ir Indusas pasiżiurejo viens j. kitą; pirinas 
pakele rankas, antras nuleido galvą ir tarę: 

Mu^sij. brolis gerai kalbejo, kad mano żodżiai taipgi bu- 
tli protingi. 

ćia nutilo, o uż valandeles tarę: 

— Pażinosite mane, broliai, mano varda8 Melchioras. 
Kalbu l jumis kalba, jei ir ne seniausia pasaulyje, tat seniau- 
sia vartojania raste — misliju apie Indusij. sanskritą. Gimiau 
Indostane Braminu. Ta tikyba mano sieloj paliko tustybę. 
Ieskojau tat ramybes vienuolyne; ejau sale Gangeso lig salti- 
nio jo vandenii tarp Himalajaus kalmi. Cia tada, kur gamta 
vilioja mokslinćhi vienuolystes, o istremtą ramybes priżadais, 
pasirjżau buti tiktai su Dievu prie maldosirgavejimo irlaukti 
mirties. v 

Ćia vel Melchioras neteko balso, o liesas rankas sudejo 
nei prie maldos. 

Uż valandos kalbejo toliaus. 

— Tulą naktj, vaiksćiodamas vienu, vienas, suśukau 
is ilgescio: Kada ateis Dievas ir isgelbes mane ? Ar yra atpir- 
kimas? — Staiga sviesa apsviete tamsybes, tuojaus persimai- 
nydama J źvaigżdę, prisiartino prie manęs ir sustojo ant mano 
galvos. Apimtas nepaprasta śviesybe puoliau ant źernes ir is- 
girdau malonii balsą: Tavo meile pergalejo! Buk palaimin- 
tas, sunau IndusuJ Atpirkimas artinasi. Su kitais dviem, ku- 
rie ateis is toliniu, salnj, pamatysite Atpirkeją ir liudysite apie 
Jo atejimą. Użsikelk anksti ir eikie sutikti savo draugus, o 
visą tikejimą pavesk Dvasiai, Kuri ves tave ir juos. 

— Nuo to laiko sviesybe pasiliko su manim; żinojau, 
kad tai buvo żenklas Dvasios. Ant rytojaus isejau tuomi pat 
keliu, kuriuomi atvykau cionais, urve radau brangii akmenj, 
kurj. pardaviau Hurdware. Per Lahor, Kabul ir Yezd pribu- 
vau j. Ispahaną, kur nusipirkau kuprj. Nuo ten vede mane 
żvaigżde j. Bagdadą, kur neradęs daugiaus jokiii keleivii£, pa- 



— 16 — 

sirjżau keliauti vienas be baimes, nes Dvasia buvo ir yra su 
manim! O, kaip didele malone, kurią apturejome, kokia dide- 
le, o broliai, mu^ij. garbe! Pamatysime Atpirkeją, kalbesime j. 
J\ ir atiduosime jam garbę! Pabaigiau, broliai! 

Pilnas gy vumo ir karscio Grekas garsiai ispażino savo 
użganedinimą; Egiptietis-gi pradejo savo pasakojimą su ka- 
rakteristisku pavartaunumu: 

— Sveikinu juniis, mano broliai! Kentejote daug, da- 
linau jujgij skausmus ir dźiaugiuosiu is visu, pergales. Paklau- 
sykite dabar mano istorijos. 

Atsigeręs vandens pradejo savo pasakojimą. 

— Gimiau Aleksandrijoj is gimines kunigaikscii}. ir 
kunigi}, mokslą gavau atsakantj. mano luomui. Anksti paju- 
tau neużganedinimą is tikybos mokslo, liecianciosi sielos 
po mirties. Tikejau, kad żmogaus siela yra paskirta aukstes- 
niems siekiams ir giliai mąstydamas aiskiai pamaciau, kad 
mirtis tai yra tik laikas atsiskyrimo, po kurio blogieji eina 
ant pasmerkinio, teisingi persikelia \ aukśtesnj gyvenimą, pil- 
ną amżinos linksmybes: gyvenimą su Dievu ir Dievuje. Ap- 
leidau draugystes, nuejau ten, kur nebuvo źmoniij, bet buvo 
Dievas. Nusidaviau j. gilumą Afrikos. Ant auksto kalno, prie 
kurio papedes vingiuojasi plati upe, ten as apsigyvenau. Dau- 
giau kaip metus tas kalnas buvo vieta mano gyvenimo, pal- 
mie vaisiai gaivino mano kuną, malda sielą. Tulą naktj vaiks- 
ciojau tarp palmij. netoli eżero, saukdamas savo mislyje: żmo- 
nes źusta, kada ateisi, o Dieve ? ar tureciau jau nematyti at- 
pirkimo ? Vandens veidrodis spindejo żvaigżdemis, viena ją 
rodos pradejo judeti ir leisties żemyn link vandens, nuo kurio 
jgavo daugiaus spindejimo ir pamaźu artinosi prie manęs; pa- 
galiau sustojo ant mano galvos taip arti, kad rodos ją ranka 
pasiekciau. Puoliau ant żemes ir użsidengiau burną rankomis, 
o isgirdau neżemiską balsą: Geri tavo darbai pergalejo. Su 
kitais dviem is tolimij. saliu, pamatysite J \. Kelkis ir eikk 
patikti juosius, o kad visi pribusite \ sventą miestą Jeruzoli- 
mą, klauskite żmoniij, kur yra Tas, Kuris użgime, żydij kara- 
lius ? Kadangi mateme Jo żvaigżdę rytuose, einame atiduoti 
Jam garbę. O tikek Dvasiai, Kuri tave ves. 



— 17 — 

Pasibaigus tiems żodżiama sviesa issklaide tamsybę ir 
pasiliko su manimi, valde mane paupiu iki Memfis, kur pasi- 
gaminau viską reikalingą tyruose. Nusipirkau kuprj ir be pa- 
silsio per Suez ir Kufilch, per Moabu ir Ammonu pribuvau j 
sita vietą. Dievas su mumis, broliai! 

Pasiduodami viduriniai spekai, visi trjs pakilo ir pa- 
dave sau rankas. 

— Ar gali buti aiskesnis ir aukśtesnis pasaukimas ? — 
kalbejo Baltazaras. — Kad atrasime Viespatj, broliai, drauge 
su mumis atiduos Jam garbę visos gentkartes ! 

Po tu; źodżiu, uźstojo tyla, pertraukiama atsiduksejimais 
ir pasventinta asaromis. Buvo tai neapsakyfca linksmybe, 
linksmybe sielu, gale gyvenimo srioves, sielij, silsiancii^si At- 
pirkejuje, o apsvaigintij Dievo butybe! 

Pagaliau nuleido rankas, visi isejo iś śetros, tyras buvo 
ramus it dangus, saule leidosi, kupriai miegojo. 

Uż valandos setrą isarde, likusj maistą sudejo j pundą 




Vesioje naktyje jojo tyliai, o kupriai ejo lygiu źygiu. 

ir keleiviai susedo ant kupriu,, o Egiptietis vadovavo jiems. 

Vesioje naktyje jojo tyliai, o kupriai ej o lygiu źygiu. 
Keleiviai buvo giliai użsimąstę. 

Menuo pamaźu kilo, o trjs aukstos baltos stovylos ty- 
liai plauke jo sviesoje. Staiga erdveje ant ją, neauksciaus 
virsunes artimiausio kalno, suspindejo sviesa; keleiviu, sirdys 
smarkiau pradejo plakti, sventas drebulys pereme juos ir visi 
susuko lyg vienu baliu: "Źvaigźde! Źvaigżde!" 



— 18 — 

II. 

Vartuose vakariniij Jeruzolinios sienij stovejo ąźuoli- 
nes durys, vadinamos Betlejaus arba Jopejoa vartais. Rinka 
priesais tuos vartus yra viena syarbiausnj. miesto daliu^ Salia- 
mono dienose cia buvo didele turgaviete, ci a dalyvavo pirk- 
liai is Egipto ir turtingi prekejai is Tyro ir Sydono. Nuo to 
laiko perejo jau trjs tukstanciai meti)., o ir siaudie datoji vieta 
yra turgaviete. Tamę laike ir ant toa turgavietes vedu skaity- 
toją. 

Buvo trecia valanda dieną. — Żydai skaite valandas 
pradedami nuo użtekejimo saules: pirma valanda buvo pir- 
mutine po użtekejimo saules — ir daugelis żmonru\ jau iskri- 
ko; vienok grudimas menkai ką sumażejo. Tarp svieżiai pri- 
buvusii| didżiausią ant savęs atidżią kreipe vyras su moteriśke 
ir asilu. 

Vyras stovejo prie asilo, laikydaruas jj. uż dirżo, ku 
riuo jj vede; pasireme ant lazdos, kurią nesesi del pavarymo 








Vyras stovejo prie asilo, laikydamas j{ uz dirżo, kuriuo ji vede. 

asilo ir pasiramsciavimo. Drabużiai buvo tokie pat, kaip ir 
visij. kitij zjd\\ y tiktai isrode naujais. Ant veido isrode pen- 
kiasdesimt metij. senumo, barzda jo pamarginta żilais plau- 
kais; dairosi żingeidżiai ir neistikimai, is ko matyti, kad jisal 
ne cionykstis. Asilas eda ryselj żalios żoles, kurios pilna ant 



— 19 — 

turgavietes, ir użganedintas nepaiso to, kas aplink jj. darosi, 
nei ant moteriskes, sedincios ant jo nugaros minkstai prikims- 
tamę balne. Moteriske apsivilkus vilnone slebe, o baltas uż- 
dangalas dengia jos galvą ir kaklą. Laikas nuo laiko pakelia 
użdangalą, kad apsidairyti aplinkui. 

Pagalios każ kas użkalbino nepażjstamą vyrą: 

— Ar nesi Juozapu is Nazareto \ 
Kalbantis stovejo śalia użklaustojo. 

— Taip mane vadina — atsake Juozapas, atsigrjżda- 
mas en pavartaunumu j. klausiantj. — O tn. . . ah! ramybe 
tau! juk tai mano draugas Rabi Samuelius. 

— Sveikinu ir as tave — tarę Rabi, o żiuredamas \ 
moteriske uż valandos pridure: — ramybe tau, tavo namui ir 
yisiems tavo draugams. 

Tardamas paskutinius żodżius pridejo ranką prie kru- 
tines, nulenke galvą link moteriskes, kuri, pakelus użdangalą, 
parode kuomet dar kudikio veidą. 

Pażjstami padave sau rankas, tartum, noredami ją pri- 
nesti sau prie burnos, bet paskui paleido, kiekvienas pabućia- 
vo savo ranką ir pridejo delną prie kaktos. 

— Ant jq.sTj. drabużiii taip mażai dulkiij — tarę Rabi 
— turejote perleisti naktj. mijsu tevii mieste. 

— Ne — atsake Juozapas — vakar tik pries naktj 
pribuvome \ Betaniją, tenai nakvojome, o śvintant leidomesi 
toliaus. 

— Tat keliausite dar toliaus, gal \ Joppą ? 

— Ne taip toli, tiktai j Betlejii. 

Rabi'o ligsiol atviras ir draugiskas apsiejimas dabar 
persimaine, veidas stojosi rustus ir kurciu balsu tarę: 

— Taip, taip, matau, gimei Betlejuj ir veżi ten dukte- 
r\ jrasyti \ knygas pagal cezaro paliepimo. Jokubo vaikai yra 
nelaisvej, kaip kadaisia Egipte, bet nera nei Maiżiesiaus, nei 
Jobuo. Kur mi^su, galybe! 

Juozapas, nemainydamas balso, atsake: 
— - Sita moteriske nera mano dukte. 
Rabi, nepaisydamas to, kalbejo toliau: — Ką veikia 
Zelocai Galilejoj ? 



— 20 — 

— Esu dailide, o Nazaretas miestelis — atsake Juoza- 
pas — gatve, prie kurios randasi mano krautuvele, neveda j 
jokj didesnj miestą. Apdirbimas medżio ir piovimas lentu, uż- 
ima man tiek laiko, kad negaliu imti dalyvumo partijij. gin- 
cuose. 

— Juk esi żydas — tarę pavartauniai Rabi — esi ży- 
daa ir tai iś Dovido kilmes; nemisliju, kad noriai moketum 
kitas mokestis, kaip tik tas, kurias senoves budas paliepe su- 
deti Jehovai. 

Juozapas tylejo; o jo draugas kalbejo toliaus: — Nesi- 
skundżiu ant pakelimo mokesćkj.. . . denaras, tai niekis. Bet 
kuomi yra toji mokestis, jaigu ne jżeidimu mi^sij. tautystes, jei 
ne nuolankumu pries tironą. Pasakyk man, ar tai teisybe, 
kad Juda skelbia save Messiju? Turi tai żinoti, nes gyveni 
tarp jo mokinią. 

— Girdejau tą pat nuo jo śalininktj. — atsake Juo- 
zapas. 

Tuomtarpu użdangalas pakilo ir moteriśkes veidas su- 
spindejo E,abi'o akyse, grażumą jo didino dar puikus jos żvil- 
gesis, veidas buvo użkaitęs, paskui użdangalas vela użsileido 
Rabi użmirso apie ką kalbejo ir tyliai użklause: 

— Tavo dukte nedrąsi. 

— Ji nera mano dukte — atkartojo Juozapas. 
Rabi'o żingeidumas vis augo, ką matydamas Nazarietis 

skubiai pridure: 

— Ji yra dukte Joakimo ir Onos is Betlejaus, apie 
kuriuos gal girdejai, nes jie turejo gerą vardą. 

— Taip — patvirtino su pagodone Rabi — pażinojau 
juos, jie buvo Dovido ainiais, pażinojau juos gerai. 

— ■ Jau negyvena — toliaus kalbejo Juozapas — nu- 
mire Nazarete ir paliko namą. Śtai j\\ dukte, kuri, negaledama 
paimti savo nuosavybę, turejo pagal musu, tiesas, isteketi uż 
artimiausio gimines. Taigi yra mano pati. 

— Dabar suprantu, kaipo gimę Betlejuj, keliaujate ten 
pagal romenu, paliepimo paduoti savo vardus \ liaudies sąrasą. 

Tai sakydamas Rabi lauże sau rankas su pasibiaureji- 
mu, o pakelęs akis j dangu, sauke: — Izraeliaus Dievas gyve- 
na! Jo desinej atmonijimas! 



— 21 — 

Tai taręs apaisuko ir nuejo. 

Juozapas su savo moterimi, kad asilas jau buvo paei- 
drutinęs, trauke keliu link Betlejaus. Saulute kaitino, Marija 
nusieme użdangalą, parodydarua gryną galvą. Pasinaudokime 
is sios progoa ir prisiżiurekime j ją. 

Neturejo daugiau kaip penkioliką metii. Apakriti 
burna, pabalę veidai, nosis tiesi, lupos truputj praviros ir pil- 
noa, pridave burnai patogumą, jauamingumą ir iśtikimybę; a- 
kjs dideles, melinos, rankos ilgos; puikiis geltoni plaukainu- 
sidrieke ant jos pechj. Isviso jos sudejimo atrode spindulys 
nepaprasto tyrumo. Tankiai kele akis j dangii, o drebancios 
lupos karto jo maldos żodżius. Juozapas laikas nuo laiko atsi- 
grjżdavo j ją, o jos matymas pripildydavo jo sirdj dangiaka 
linksmybe. 

Taip perkeliavo didelę lygumą iki priejo prie kalvos 
Mar Elias, o nuo ten, pereję klonj, atsirado Betlejuj. Użplau- 
kimas żmoniij. cia buvo labai didis, o Juozapas, matydamas 
tokj su.dgrudimą, pradejo bijoties, ar gales rasti kurprieglau- 
dą Marijai. Nieko nelaukdamas ir nieko nepaisydamas, ejo 
toliaus iki miesto viesnamio, prie kryżkelio. 

Kad gerai suprasti, kas Nazarieciui atsitiko viesnamyj, 
reikia żinoti, kad rytij viesnamiai nekuomi nebuvo panasiis j 
vakarij viesnamius. Vadinta jie khan is persisko, o buvo pa- 
prastai aptvertos vietos, bet be namii ir pastogiii, tankiai be 
vartii ir durii. Kenkanties vietą tokiame viesnamyj, rupintasi 
tiktai apie seselj, apsaugojimą asmenii, nuosavybes ir vandenj. 
Tokie tai buvo viesnamiai, kuriuose ilsejoai Jokubas, kada e- 
jo paćios l Padan-Aram, o panasius tiems galima da śiandie 
matyti tyruose prie oazij. Nekurie jij, labiausia prie vieśkelin 
vedancnj. j didelius miestus, kaip tarp Jeruzolimoa ir Aleksan- 
drijos, buvo parengti kunigaikstiskai, buvo tai paprastai j- 
rengti karaliij. lesomis. Tokie khanai tuomet buvo namais ir 
nuosavybe seiko, kuris is to turejo jtekmę ant visos apielin- 
kes. Paataruoju paakyrimu tuose butuose mażiau rupintasi a- 
pie prieglaudą ir pavaisininią keleiviij ? bet jie liko nei turga- 
vietes, tvirtoves, vietomis del susirinkimo pirkliij ir amatnin- 
kij ' — tiktai kartaia prieglaudą susiyelinusiij arba paklydusiij. 



— 22 — 

keleiviii; pagalios tarp sńi muru,, per istisus metua atsibuvine- 
jo reikalai teismii ir prekybos, taip kaip ant miesto rinku,. 

Visuose viesbuciuose nebuvo nei seimininko, nei sei- 
mininkes, nei tarno, nei virejos; tarnas prie vartii valde visu- 
kuomi. Niekas cia neisdavinejo prisakymii, nei nepadavinejo 
atskaitos; delto kiekvienas keleivis atsiveźdavo maistą del ea- 
vęs ir del gyvulrą, arba pirkdavo nuo pirkliii, randanciąsi 
viesnamyj. Tas pat buvo su lova ir paklotuvu; savininkas 
duodavo tiktai vandenj, pasilsj prieglaudą, o duodavo ją be 
użmokescio. 

Tokiame miestelyj kaip Betlejus, kur buvo tiktai vie- 
nas śeikas, negalejo buti daugiau viesnaniiii; o Nazarietis, 
nors ćia gimęs, negalejo atsideti ant svetingumo mieste, tuomi 
labiau, kad nuo senai jau cia negyveno. Kas arsiau, kad su- 
rasas, del kurio jisai cia pribuvo, galejo tęstis savaites ir net 
menesius, nes rymiskos provincijonaliskos valdżios atsiżymejo 
tokiuo palengvumu, kad tas jejo net j. prieźodj. Apart to ne- 
galima buvo apsigyventi pas pażjstamus arba gimines, o 
Juozapas, artinantis prie viesnamio, kaskart greićiau vare asi-' 
lą, nors ejo pries kalną, kelias buvo użgrijstas żmonemis, ku- 
rie su dideliu truksmu vede galvijus, arklius, kuprius ir t. t. 
Matydamas burius svetimii, Juozapas nerimavo, ar gales kur 
rasti prieglaudą, nes isties minia buvo apgulus viesnamio 
vartus, o jo kiemas, nors ir didelis, buvo pripildytas źmoniii. 
Śalia vartii sedejo ant didelio kedro kelmo viesnamio sargas, 
atremęs lazdą j. sieną, o prie jo koju, gulejo suo. 

— Ramybe Jehovo su tavimi! — tarę Juozapas, prisi- 
grudęs prie tarno. 

— Ko man veliji, to ir as tau, o ką jgysi tegul daugi- 
nasi tau ir tavo vaikams — pavartauniai atsake sargas, visai 
nesijudindamas. 

— (rimiau Betlejuj — tarę Juozapas — ar nerasćiau 
vietos del . . . 

— Nera. 

— Gal girdejote apie mane, esu Juozapas is Nazareto. 
Cia yra namai mano tevii, nes esu is Dovido kilmes. 



— 23 — 

Tuose źodźiuose Nazarietis turejo savo viltj; jei tas jj 
suviltii, nieks kitas negelbes, net pasiulijimas keliu, eiklią. 
Buti Judos sunumi, tai brangus daiktas — bet taipgi nepiges 
nis buvo buti ir Dovido ainiu. 

Su pagodone sargas pakilo is savo vi etos ir tarę: — Ra 
bi, negaliu tau pasakyti, kada sios durjs atsivere pirmu kartu 
del pasveikinimo keleivio, gal jau daugiaukaiptukstantisme- 
tii, o nuo tada neikadoy neużsidare del gero żmogaus, jaigu tik 
buvo yietos, kur galetii atsilseti. Jaigu męs taip pasielgiame 
su svetimais, kaipgi kitaip turetume pasielgti su savaisiais ? 
O vienok turi buti teisybe, kad sio namo sargas sako Dovido 
ainiui: "nera vietos!" Delto sveikinu tave isnaujo, o jaigu no- 
ri pats persitikrinti, eiks su manim, o parodysiu tau, kad vies- 
namyj nera vietos: nei butę, nei ant kiemo, nei ant stogo. Ar 
galiu paklausti tavęs, Rabi, kada ćia pribuvai ? 

— Dabar tik pries valandą. 
Sargas nusisypsojo, tardamas: 

— Svetima8, kuris gyvena tarp jujsij, tegul buna kaip 
vienas is ju^sij. ir turite jj. myleti kaipo save. — Ar ne taip sa- 
ko tiesa, Eabi ? 

Juozapas tylejo. 

— Jaigu tokia yra tiesa, ar-gi galiu pasakyti tokiam, 
kuris pribuvo pirma: Eikk saro keliu, nes stai pribuvo kitas, 
kuris użims tavo vietą? — Juozapas ramiai klause jo kalbos. 

— Kad net ir taip pasakyciau, ar ta vieta priguletij 
tau ? Źiurek, kiek daug ju, laukia jau nuo devintos. 

— Kas yra sitie visi żmones ? — użklause Juozapas, 
rodydamas j minią — ir kas ćia juos sutrauke ? 

— Tas, kas ir tarę, Rabi, cezaro prisakymas. — Ćia 
sargas klausianciui Nazarieciui paźiurejo \ akis, paskui kalbe- 
jo toliaus: — ta prieżastis sutrauke didesnę dalj tii, kurie yra 
viesnamyj. Apart to vakar pribuvo karavanas, traukiantis is 
Damasko j. Arabiją ir Żemin| Egiptą. Tas, ką ćia arćiausia 
matai, priguli prie karavano, kaip źmones, taip ir kupriai. 

Juozapas dar neatsitrauke. 

— Kiemas taip didelis — tarę. 



— 24 — 

— Taip, bet visas użgrustas nasuliais, pundais silkii, 
saknij ir kitokiij. prekiii. 

Keleivio veidą użdenge liudnumas, akis nuleido żemyn 
ir tarę susijudinęs: Nepaisau savęs, bet turiu su savim pacia, 
naktis tamsi, saltesne ant śios kalvos nei Nazarete, negali per- 
leisti naktj po grynu dangumi. Ar negalima butij mieste nors 
jai rasti kokią vietą ? 

— Sitie źmones — atsake tarnas, rodydamai ranka j 
minią źmoniii, stovinćiti prie vartij — visi buvo mieste ir sa- 
ko, kad yiskas użimta. 

Ir vel Juozapas żiurejo \ źemę, tardamas pats j save: 
"ji taip jauna! jaigu paklosiu jai ant kalno, saltis ją użmus". 
Paskui vel tarę j. tarną: 

— Gal pażinojote jos tevus Joakimą ir Oną is Betle- 
jaus, taipgi is Dovido namii? 

— Budamas jaunu paźinojau juos, buvo tai teisingi 
żmones. 

Tai kalbedamas sargas użsimąste ir nuleido akis, bet 
staiga pakele galvą ir tarę: 

— Negaliu padaryti vietos tau, Babi, bet be geroa ro- 




Śtai ta, apie kurią kalbejau. 

dos neisleisiu tavęs. Kiek juja yra ? 



— 25 — 

Juozapas pagalvojo ir tarę: 

— Tiktai pati ir as. 

— Gerai, nepraleisite nakties ant lauko. Atsivesk pa- 
cia, tik skubinkis, nes kaip saule, użeis uż kalno, tuoj użstos 
naktis. 

— Laiminu tave keleivio be pastoges palaiminimu, 
palaiminimaa svećio neaplenks tavęs. 

Pasakęs tai Nazarietis sugrjżo prie Marijos, kurią lai- 
ke pasikalbejimo bu sargu buvo palikęs nuosaliai, o sugrjżęs 
pas ją tarę: 

— ■ Stai ta, apie kurią kalbejau. 

Marijos veidas buvo atidengtas. 

— Melinos akjs ir geltoni plaukai — tyliai suśnabź- 
dejo tarnas, żiuredamas \ Mariją. — Tokiuo buvo jaunas Do- 
vidas, kad giedojo Sauliui. 

Imdamas pavadj is Juozapo ranku,, tarę Marijai: — 
Ramybe su tavim, dukte Dovido! ~ o \ Juozapą: — Rabi, 
eikk paskui mane. 

Ejo siauru taku per kiemą paskui sargą, paskui pasu- 
ko prie kalkiij. kalvos, stovinćios j vakarus nuo vieśnamio. 

— Vedi mus j urvą — patemijo Juozapas. 

— Urvas, \ kurj. einame — tarę atsigrjżdamas \ Mari- 
ją sargas — buvo pasislepimu tavo dieduko Dovido; suvary- 
davo jisai gresiant pavojui ci on ais savo kaimenes is ano antai 
klonio, kur yra saltinis; paskui, kad buvo karaliumi, siame 
sename butelyj ieskojo sveikatos ir pailsio; megdavo taipgi 
suginti cia dideles kaimenes, o j^ edżios stovi dar ćia, taippat 
kaip buvo jo laikuose. Geriau pasilseti po stogu, kur jisai 
miegodavo, nei ant kiemo ar pakelyj. Bet stai ir pirktele prie 
urvo. 

Grincia buvo żema ir mażą, teisybę sakant, tai buvo 
priemene urvo, su kuriuo buvo sujungta ir neturejo nei vieno 
lango. Apart dideliii varti| ir geltonu moliu islipintij. sienij, 
daugiaus nieko nebuvo. 

Kada atstuminejo medines stumas, Marija nusedo nuo 
asilo, o sargas, atveręs vartus, tarę: 

— Eikite sen! 



— 26 — 

Keleiviai jej o dairydamiesi aplinkui ir tuojaua patemi- 
jo, kad grintele buvo pastatyta tiktai del uźdengimo skylea \ 
urvą, isrodantj naturaliaku, apie keturiaadeaimt pedq ilgio, 
devyniij ar desirut auksćio ir dvylikoa ar penkiolikos plocio. 
Sviesa jej o per duria ir pakaktinai apsviete vidurj, taip kad 
galima buvo matyti nelygias grindis, ant kuriu, buvo patersta 
likuciai sieno, siaudij ir kitli naminiii daiktij, użimanciij. visą 
grintelea vidurj. Prie sienie buvo żemos, akmeninea, aulipin- 
tos cementu aviq edżios, be jokiij. pertvarij. ir grotij. Norinta 
aąslavoa ir siaudai denge visas grindis, o voratinkliai, iapinti 
cia ir ten, isrode ant aklypij. purvino audeklo, ta vieta nebuvo 
blogesne uż viesnamio vidt£. 

— |eikite — tarę sargas — o ką ćionais rasite, yra pa- 
skirta tokiems, kaip jija keleiviams, tat imkite. — Paskui ta- 
rę Marijai : 

— Ar galesi cionai atsilseti ? 

— Si vieta yra śventa — atsake. 

— Likkite sveiki. Ramybe eu jumis! 

Kada tas isejo, keleiviai pradejo daryti urve aiokią-to- 
kią tvarką. 

Paskirtoje valandoje prieś vakarą vieanamyj sustojo 
visas bruzdejimas, o użvieapatavo rami tyla; tamę pat laike 
kiekvienaa Izraelita aukryżiavojęa ant krutinea rankaa, gręż- 
davos link Jeruzolimo meladamaaia. Buvo tai sventa devinta 
dienoa valanda, kurioje dedavo aukas sventinyćioj ant kalno 
Moria. 

Vos ineldżianćiujuai rankoa nuaileido, bruzdę jimaa pa- 
kilo iśnaujo, bet ne ant ilgo; vieni suaedo prie vakarienea, ki- 
ti rengeai ant atsilaio. Uż valandoa żiburiai użgeao, użvieapa- 
tavo tyla ir visi sumigo. 

Staiga apie vidurnaktj każ-kaa ant atogo suriko: 

— Kelkites, broliai, kelkitea ir żiurekite, kaip dangua 
dega! 

Ant to balso susnudę żmones sedosi ant savo paklotu- 
vij, żiurejo nieko nesuprasdami, o dirsteleję \ dangii, iakart 
subudo, bet vis-gi negalejo nieko euprasti. Trukamas nuo ato- 



— 27 — 

go perejo \ kienią, neużilgo visi viesnamio żmones su nuoste- 
ba żiurejo j dangij. 

Ir matę spindulj sviesos, prasidedantj. ant kraśto dan- 
gaua żemiau artimiausios żvaigżdes, iś kur nuolaidżiai puole 
ant żemes; virśuj spindulio śviete aiski żvaigżde, metanti 
8viesn posmą, nei spinduliu, pedą. Iś sono śviesa buvo silpnes- 
ne, susijungdama su nakties tamsybemis, bet vidurys dege nei 
saule. Ta regykla rodos puole ant artimiausio kalno ir dare 
baltą vainiką ant kalkinhi kalvij virśunńi. Buvo taip śviesu, 
kad żmones lengvai galejo pażinti viens kitą. 

Spindulys nuolat śviete, nusistebejimas pradejo persi- 
keisti j. baimę; bailesni drebejo, drąsesni kalbejosi paśnabż- 
domis. 

— Ar matei kada ką-tokj panaśaus ? — klause vienas. 

— Man rodos, kad śviesa kabo ant kalno; negaliu pa- 
sakyti kas tai yra, niekad to aemaciau — skambejo atsaky- 
mas. 

— Ar-gi tai butij. puolanti żvaigżde? — użklause ki- 
tas netikru bal su. 

— Kaip tik żvaigżde nupuola ir śviesa gęsta. 

— Jau żinau — susuko vienas — piemens pamate 
liutą ir sukure ugnj, kad neprileisti jo prie kaimenes. 

Artimiausias prie kalbancio lengviau atsiduso, pritar- 
damas: 

— Taip, tai ne kas kita, nes eiandie tiek daug kaime- 
niij begiojo po klonj. 

— Ne, ne! Kad ir visus medżius iś Judos klonio su- 
krautum ant vieno laużo ir użkurtum, tai vis dar śviesa nebu- 
ti^ taip aiśki. 

Matydami, kad nesidaro nieko pavojingo, żmones ap- 
rimo ir vel użstojo tyla. 

— Broliai — pertrauke pagaliau ją senas żydas — sa- 
kau jumis, toji sviesa, tai kopećios, kurias mysą tevas Joku- 
bas matę sapnę. Tebuna pagarbintas Dievas te vi], mijsuj 

ni 

Mażdaug gal uż dvieji|. niyliu, j piet-ryciua nuo Betle- 
jaus tiesiasi klonis, atskirtas nuo miesto eile kalv^. Auga ja- 



me mazi medżiai: ążuolai, pusjs ir sukamedżiai. Kadangi tas 
klonis yra użdengtas nuo siaures yejii, tat lygiai kaip vasarą 
taip ir ziemą yra naudingas ganykloms del kaimeniii, kurias 
cia sugena piemens. Netoli nuo miesto buvo didele prieglau- 
da del aviij, kur gal ej o pasislepti drauge su savo kaimenemis 
ir piemens. Buvo tai apvesta j. żmogaus stuomenj aukscio mu- 
ru vieta, aplinkui apaugusi tankiais erskeciij. krumais, kad 
laukine żveris, kaip Kutas ar pantera, nejsoktij. j. avinyćiąirne- 
pridirbtii bledies. Diena pirm aukściaus aprasytii atsitikimij, 
l tą klonj piemens sugine savo kaimenes ir jau nuo pat ryto 
krumai skambejo nuo kirviii smugrą, ożkij. ir aviii bliovimo, 
galvijij. baubimo ir sunij. lojimo. Saulei leidźiantis kaimenes 
suvare \ żardj, o atejus vakarui piemens susikure didelę ugnj 
netoli vartij, pasidrutino ir susedo pasilsetij. ir pasikalbetii, vi- 
sados palikdami vieną is tarpo savęs ant sargybos. 

Tie źmones labai jdomiai isrode — neikados neużdenge 
galvos, taigi kieti plaukai, sukepinti saules,kabo sniurais;barz 
dos garbiniuotos, susivijusios su plaukais, dengiakakląirkru- 
tinę, daro jii isvaizdą kokia-tai laukine. Drabużiai padaryti 
is ożkii arba aviij kailiij. vilnomis \ virsi|, persijuosę storu dir- 
żu, o rankos ir kojos lig keliii nuogos. Ant tiesiojo peties pri- 
kabinta nedideli krepśiukai, kuriuose talpinasi maistas ir ak- 
menukai del laidynes, kuria kiekvienas buva apsiginklavęs 
Śalia kiekvieno gulejo piemeniska lazda — simbolas ju użsi- 
emimo ir ginklas nuo użpuolimo. Kalbejosi apie savo kaime- 
nę ir tos dienos nusidavimus, kol miegas neużdenge jiems 
akiu,. 

Naktis buvo sviesi, vesi, żvaigżdeta, be jokio vejalio. 
Atmosfera rodesi taip tyra, kaip neikados, jautesi koks-tai 
sventas dvelkimas, lyg prijautimas, kad dangus prisiartjs prie 
żemes, kad pranesti jai gerą nauieną. 

Prie vartą letai vaiksćiojo piemuo esantis ant sargy- 
bos; kartais, iśgirdęs kokj balsą tarp miegancios kaimenes, 
arba staugimą sakaliaus kalnuose, sustodavo ir klausesi. — 
Artinosi vidurnaktis. — Nusidave tat jis prie ugnies prikelti 
kitą piemenj, kad jj permainytii, kadstaiga apipyle nepaprasta 



— 29 — 

sviesa, svelni nei menulio; pamate visą klonj, ganyklas, kai- 
menę, viską kaip giedroje dienoje. Drebulys perejo per jj vi- 
są. Dirstelejo j dangii, nemate źvaigżdes, sviesa, tarytum, is 
atviro dangaus lango puole ant żemes; labai nusigandęs pra- 
dejo rekti: 

— Kelkites! Kelkites! 

Sunes pradejo unksti is baimes. 
Gyvuliai susiglaude j kruvą. 
Piemenjs paśoko ir griebesi ginklii. 

— Kas ćia darosi ? — klause. 

— Źiurekite — sauke sargas — Dangus liepsnose ! 
Dabar sviesa stojosi da aiskesne, piemenjs użsidengę 

akis puole ant żemes; tamę isgirdo pilną malonumo balsą: 

— Nesibijokite! 
Klausesi. 

— Nesibijokite, nes stai praneśu jums didelj dżiaugsmą, 
kuris apims visą pasaulj! 

Pilnas saldybes, ramybes ir grynumo baisas sujudino 
juos ir pripilde użsitikejimu. Suklaupe su pagodone ir svie- 
soje pamate żmogystą baltuose rubuose su sparnais ant pećiii; 
ant jo galvo8 śviete żvaigżde; rankas iśtiese ant piemenij, lai- 
mindamas juos, o veidas jo buvo jdomiai ramus ir stebetinai 
skaistus. 

Nekartą Judejos piemenjs girdejo ir kalbejosi apie a- 
niolus, tat jokis abejojimas nepakilo jtj. śirdyse, ir susijudinę 
mislijo: "Garbe Dievo yra tarp mu^uj Dievas atsiunte pas 
mumis aniolą, kaip kadaisia siij.sdavo savo pranasams". 

Aniolas gi kalbejo toliaus: Siandie użgime jijs Atpir- 
kejas Dovido mieste, Kuris yra Viespats Kristus. 

Ir vela użstojo tjla, o jo żodźiai jsmego j piemeną sir- 
dia. 

— O żenklu jums — kalbejo aniolas — bus tas, kad 
rasite kudikj suvystytą palose, gulintj edżiose. 

Śventas pasiuntinys daugiaus jau nekalbejo; pabuvo 
dar valandelę; o kad nusistebeję piemens stovejo be żado, pa- 
sirode nesuskaitomos galybes anioła, garbinanciij Dievą ir sa- 
kancie: 



— 30 — 

— Garbe Dievui ant aukstybiij, o ant źemes ramybe 
źmonems geros valios. 

Tas pilnas iśkilmingij. gaidij himnas skainbejo ilgai ir 
kartojosi daug — daug sykhj. 

Pagalios aniolas pakele akis dangun, palengva sujudi- 





m m 




H'"' ■^^SSsK^^KBEM'- " ' 1 




M ■ 




'Mw • v 


." , ''^SSa 


Jfc 


I 




Mil[-'~ 


- 


p 


>- : - :> " " , -^^ :.. 


Wyr ;;■■_■ 


'I -^ 


' { Ą^K/..- 


/y^L^^ 




'ii . . f' 4*..". 


■ \ l x y ' 



• Śiandie użgimB ji^s Atpirkejas Dovido mieste. . . 

no sparnus, pavartauniai juos iśskieisdamas, o buvo jie balti 
kaip sniegas ir mainantiesi nei jurij straiges. Isskleidęs spar- 



— 31 — 

nus aniolas lengvai pradejo kilti aukstyn ir neużilgo iśnyko 
drauge su śviesa. Po jo isnykimo dar ilgai buvo girdeti anio- 
ła himnas is auks ty biij, bet kaskart vis silpnesnis: "Garbe 
Dievui ant aukstybiij, o ant żemes ramybe żmonems geros 
valios". 

Kada piemenjs atsipeikejo, su nusistebejimu żiurejo 
viens \ kitą, pagalios vienas jij. tarę: — Tai buvo Gabrielius 
Dievo pasiuntinys pas źmones. 

Vhi tylejo. 

— Viespats Kristus użgime; ar-gi ne taip sake? 
Tada antras atgavo dvasią ir atsake: — Taip sake. 

— Juk taip-gi sake, kad tai atsitiko Dovido mieste, o 
juomi yra Betlejus; juk ten turime rasti kudikj suvystytą pa- 
lose. 

— Ir paguldytą edżiose. 

Tas, kuris prakalbejo pirmas, użsimąstęs żiurejo j. ug- 
nj, pagalios tarę su pasiryżimu: Betlejuj yra tiktai viena vie- 
ta, kur yra edżios, o tai urve netoli viesnamio. Broliai, eikime 
ir pażiurekime to, kas stojosi. Kunigai, daktarai ir rasto mo- 
kinti jau nuo senai laukia Kristaus ir stai Jis użgime, o Vies- 
pats dave mums żenklą, per kurj pażjsime Jj. Eikime atiduo- 
ti Jam garbę. 

— Kaip-gi paliksime kaimenę ? 

— Viespats ją saugos. Skubinkimes! 
Visi pakilo ir apleido żardj. 

Perejo kalnus ir miestą ir sustojo prie viesnamio var- 
tą, o prie vart\i rado sargą. 

— Ko norite ? — użklause. 

— Śiandie mateme didelius daiktus ir iśgirdome dide- 
lę nauieną. 

— Matyti ... ir męs mateme, bet nieko negirdejome. 
Ir ką-gi jijs girdejote ? 

— Noritne eiti j urvą, kad persitikrinti apie viską, o 
paskui tau apsakysime. Eikk su mumis ir pamatyk savo a- 
kim. 

— Yeltus kelias. 



— 32 — 

-— Visai ne, gime Mesijus ! 

— Mesijus ? Iś kur tai źinote ? 

— Eiksen ir pażiurek. 

Sargas paniekinanćiai nusisypsojo. 

— Mesijus ? — atkartojo — ant ko norite Jj pażinti ? 

— Użgime śiąnakt ir guli edżiose. Taip miims praneś 
ta. O ta yra vienatine Betlejuj vieta, kur yra edżios. 

— Urve? 

— Taip, eikk su mumis. 




Piemenis atiduoda garbę. 

Perejo viesnamio kiemą nestabdomi niekeno, nepaisant 
to, kad daugelis żmoniij. dar nemiegojo ir kalbejosi apie ma- 
tytą tą naktj regyklą. 

Durjs l urvą buvo atviros. Viduj spingsojo żiburelis. 
Piemens drąsiai jejo \ vidij. 

— Ramybe Jumis! tarę tarnas j. Juozapą. — Stai ate- 
jo żmones, kurie iesko kudikio, ką gime śiąnakt ir suvystyta^ 
palose guli edżiose. 

Dżiaugsmas atsimuse ant Juozapo veido. Atsigrjżęs j 
urvo vidij, parode ranka ir tarę: 

— Stai tenai. 

Ir nuvede juos prie edżiij, kuriose gulejo kudikis. Prie 



— 33 — 

źiburio pamate kudikj ir prisiżiurejo jam negaledami iStarti 
nei żodżio. Kudikis neaijudino ir buvo panasus j kiekvieną 
tikką użgimus| kudikj. 

— Tai yra Kristus — tarę vienas pienieni}. 

— Kristus — atkartojo visi, puldami ant keliu, ir ati- 
duodami Jam garbę. Vienas ju, karstai kalbejo: 

' — Śitai yra Viepats, pilnas yra dangus ir żerne Jo 
garbes! 

Prasciokeliai tie bućiavo kraśtus Motinos slebes ir su 
dżiaugsmu atsitolino. Grjżdami per viesnamio kiemą, visiems 
apsakinejo, kas su jais atsitiko, o eidami per miestą ir visu 
keliu prie savo kaimeniii, giedojo aniolij. liimną: "Garbe Die- 
vui ant aukstybiij, o ant żemes ramybe żmonems geros valios'\ 
Źinia apie użgimimą Viespaties Kristaus pasklydo po visą a- 
pielinkę, o śviesa, kurią matę, patvirtinopasakojirną. Po to 
minios żingeidżiij. żmonią kasdien lanke urvą, daugelis tikejo, 
bet didżiuma tik isjuoke tai. 

IV. 

Keliu nuo Shecheni, vienuoliktą gimus kudikiui die- 
napo pietij, artinosi prie Jeruzolimoisminciai; pereję Cedrono 
upelj, sutikdavo daugybę żmoniij., kurie sustoję, atidżiai żiure- 
jo j. juosius. 

Geograf iskas Judejos padejimas buvo labai parankus^ 
kadangi jis buvo ant vyriausio kelio tęsianciosi per tyrus. 
Tuonii keliu keliaujantieji pirkliai turedavo sustoti Jeruzoli- 
moje, kur turejo użmoketi muitą uż atgabentas prekes. Taigi 
Jeruzolimoje nuolatos budavo didelis bruzdejimas; taip kaip 
l Rymą susirinkdavo ćionai viso pasaulio tautos. Nepaisant to 
pribuvimas trijij. isminćiij. atkreipe visi} atidżią. 

Vaikas, randantysis buryje moterij, sedinćiu, priesais 
"karaliij. kapuś", susiemęs rankas susuko: "Źiurekite, żiureki- 
te! kokie dailu^s skambalai! kokie dideli kupriai!" 

Skambaleliai buvo sidabriniai, o kupriai, kaip jau żi- 
nome, nepaprasto didumo ir baltumo, żingsniavo labai pavar- 
tauniai; pundai prie balnij. liudijo apie ilgą kelionę ir turtin- 
gumą jij. savininki|.. Vienok nei skambaleliai, nei kupriai, nei 
drabużiai ir apsiejimas keleivinnebuvotaip jdomu^s, kaip klau- 



— 84 — 

simas, kurj użduodavo pirmiausia jojantis keleivis praeiviama. 
Mijsij keleiviai sustojo priesais "kapuś" prie pat mote- 
rij burio. 

— Geros moteriskes — tarę Baltazaras, glostydamas 
barzdą — ar da toli j. Jeruzolimą? 

— Netoli — atsake moteriske, uż kurioa slepesi vai- 
kas. — Kad medżiai ant anos kalvos butij. żemesni, is cia ga- 
lima butli matyti miesto bokstai. 

Baltazaras dirstelejo \ Greką ir Indusą, o paskui pa- 
klause: 

— Kur turime ieskoti To, Kuris użgime, Żydij Kara- 
liaus ? 

Moterjs żiurejo viena j. kitą tyledamos. 

— Argi negirdejote apie Jj ? 

— Ne. 

— Tat apsakinekite visienis, kad męs mateme Jo 
żvaigżdę rytuose ir pribuvome atiduoti Jam garbę. 

Tai tarę nujojo toliau, pakeliui klausinedami visij, bet 
vis veltui. Prie Jeremijaus urvo sutiko burj vażiuojanciu,, ku- 
rie taip nusistebejo is użklausimo ir iśvaizdos keleivii^, kad 
apsisuko ir drauge su jais grjżo \ miestą. 

Trjs keleiviai buvo taip użimti savo pasiuntinyste, kad 
yisai nepaise puikios regyklos, kokia pasirode artinantis prie 
miesto. Skaitlingas żingeidżiij burya seke paskui keleivius. 
Pagaliau sustojo prie Damasceno varti^. 

— Ramybe tau! — tarę Egiptietis aiskiu balsu. 
Sargas nieko neatsake. 

— Pribuvome is tolimu, salią, ieskoti To, Kuris użgi- 
me, Źydij. Karaliaus. Ar gali pasakyti, kur Jis galima surasti ? 

Kareivis pakele salmą ir garsiai suktelejo } sargybą. 
Tuojaus iśejo vyresnysis oficieras. 

— Prasitraukite ! — susuko j minią; o kad ne tuoj jo 
paklausyta, ejo pats pirmyn, darydamas sau kelią kardu. 

— Ko norite ? — użklause Baltazaro. 

— Kur yra Tas, Kuris użgime, Źydij. Karalius? — at- 
sake Baltazaras. 

— Erodas ? — paklause nusistebejęs rymionis. 



— 35 — 

— Erodui Cezaris dave karalyatę, taigi ne Erodaa. 

— Kito żydij karaliaua nera. 

— Ryt\\ śalyj mateme żvaigźdę To, Kurio ieskome, 
kad atiduoti Jam garbę. 

Rymionis dar labiau ausimaise. 

— Eikite toliau — tarę — eikite toliau. . > n'esmu ży- 
du . . . klauskite aventinycios daktarij, arba kunigo Annaso 
(Ainosiaus), o dar geriau paties Erodo. Jaigu yra kokis kitaa 
karaliua, jisai źinos, kur yra. 

Tai kalbedamas praleido 8vetimźemius, kurie ijojo [ 
aiaurą gatvę. Tada Baltazaras tarę draugams: — Dabar atsie- 
keme mierj. muaij. keliones, priea puaiaunaktj. visas iniestaa 
źinos apie musu pasiuntinystę. O dabar traukkime \ viesnainj. 

Tą pat dieną kelios moters akalbe źlugtą prie trepie, 
yedanciu, prie tvenkinio Silvani. Visoa klupojo, turedamos 
prie savęs po molinj. viedrą. Sedinti ant żemutiniij. trepij. mer- 
gina padavinejo auksciau klupanćioms vandenj. Kad taipbu- 
vo uźimtos darbu, priejo dvi moteri pasisemti vandens. 

— Ramybe jurna — tarę viena pribuvusiii. Dirban- 
ćioa ataake taipgi paaveikinimu. 

— Artinaai naktis, laikas baigti — tarę viena ju,. 

— Dar neatlikome darbo — atsake kita. 

— Bet laikaa eiti atsilseti ir . . . 

— Paklausyti pliauskyniij. — pertrauke kita. 

— Kaa girdeti naujo ? 

— Kaip tai, ar nieko neżinote ? 

— Nieko, viaai nieko. 

— Kalba, kad uźgime Kristus — tarę pribuvuai ir 
greitai apaake viaką, ką girdejo. 

Jdomi buvo isvaizda nudźiugusiij akalbeji^, kurios su- 
aedę ant apverstij dugnu j. virsi^ viedrij. atidżiai klause, kartaia 
tik pertraukdamos. 

— Kriatua, ką kalbi ? ! 

— Taip kalba. 

— Kaa? 

— Viai apie tai pasakoja. 

— Ar galima tam tiketi ? 



— 36 — 

— Śiandie po pietu, pribuvo trjs svetimżeiniai per Ce- 
droną keliu nuo Shechem — apsakinejo kalbanti, noredama 
nuvaryti visas abejones. — Kiekvienas jo-jo ant balto kaip 
pienas kuprio be jokio skirtumo ir taip didelio, kad da nie- 
kad tokiii Jeruzolimoje nebuvo matyti. 

Pasistebejimas klausytojij augo. — Turi but turtingi 
— nes sedejo po śilkiniais użdangalais, pridrutintais prie auk- 
suotii balnij. Pagalios viskas, pavadżiai, brizgilai blizgo auk- 
su, o sidabriniai skambaleliai dare puikią muzykę. Vienas jij, 
jojantis pirmiau8ia,sustodavo ir visur pakeliui klausdavo vaiki^, 
raoterii, praeiviii: "Kur yra Tas, Kuris użgime, Zydij Kara- 
lius?" — Zinoma, nieks jam ant to neatsake, nieks nesuprato, 
ko jie norejo, jojo tat toliau, o żmones stengesi iśristi jii klau- 
simą jvairiausiais budais. "Ieskome, nes mateme Jo żvaigżdę 
rytuose ir ateiname atiduoti Jam garbę" — nieks to negalejo 
suprasti. To pat klause rymiono prie vartii, o jis, neiśmintin- 
gesnis nuo prastij żmoniij. prie kelio, nusiunte juos pas Erodą. 

— Kur jie yra dabar ? 

— Vieśnamyj. Minios żmoniii grudasi, kad tik juos 
pamatyti. 

— Kas jie tokie ? 

— Niekas to neżino. Kalba, buk tai Persai, isminćiai, 
kurie kalbasi su żvaigżdemis — gal pranaśai . . . tokie, kaip 
kadaisia Elias arba Eremias. 

— Ką jie mislija, klausdami Źydii Karaliaus ? 

— Źinoma, apie Kristii, Kurie użgime. 

Viena motenj, padejus darbą j. salj, nusijuoke ir tarę: 

— Gerai, kaip pamatysiu Jj, jtikesiu. 
Kitagi paskui ją dadave: 

— O as nejtikesiu kol nepamatysiu, kad Jis negyvus 
prikelia iś numirusiii. 

Trećia tarę ramiai: 

— Nuo senai yra żadetas, taigi man użteks pamatyti 
Jj gydant raupuotus. 

Taip besikalbedamos kumutes ilgai sedejo, kol naktis 
ir śaltis priverte jas eiti \ namus. 



— 37 — 
V 

Tą pat dieną velai vakare, kada użtrauke pirmą 
naktinę sargybą, prisakius karaliui Erodui, buvo didelis su- 
sirinkimas rumuose ant kalno Syon. Susirinko apie penkios- 
desimt asmeni}. Buvo tai aukstesnieji kunigai, Rasto moky- 
tojai, teish]. daktarai, karaliaus rodininkai. Tarp j\\ buvo at- 
stovai j.vairiii sekty: Farizejai, Saducejai, Essenóikai. 

Svetaine, kurioje atsibuvo posedis, buvo żemutinej ru- 
mą dalyj, o buvo didele ir jrengta pagal rymionty budo. 
Grindjs murmurines, sienos be langu, geltonai nudażytos. Se- 
dynę panasj j. raidę U, atsukta atvaru j. duris, stovejo vidury- 
je sales, iśklota placiomis pagalvemis geltono audeklo. Su- 
lenkime sedynes stovejo didelis spiżinis trikojis, dailiai auksu 
ir sidabru issodintas; ant jo kabojo liktorius su septyniomis 
rankenomis, su jstatytu gagancium j kiekvieną rankeną. 

Susirinkusieji buvo jau senyvi żmones: ilgos barzdos, 
dideles nosjs, juodos blizgancios akjs, dare jii isvaizdą baisiai 
ruscia. Apsiejimas ju_ buvo pilnas didybes ir pavartaunumo. 

Pirmoje vietoje sedejo susirinkimo virsininkas, desinej 
ir kairej susedo kiti nariai. Didżiausią atidżią atkreipe ant 
savęs virsininkas; aukstas, sulinkęs nuo senatves, buvo pana- 
sus j skeletą. — Balta skraiste kabojo ant pećiii. Rankas, pu- 
siau użdengtas baltomis su raudonomis juoste]emis,śilkinemis 
ranko vemis, pavartauniai laike ant kelty. Kalbant, pakelda- 
vo ranką ir atkiśdavo rodantijj pirśtą, kad priduoti savo żo- 
dżiams didesnę svarbą. Pagodotą jo galvą denge balti, płoni 
kaip silkas, plaukai. Smilkiniai jo buvo jdubę, kakta susi- 
rauksiejus, lyg isarta vagomis, akjs be spindejinio, netikros, 
nosis smaila; visa żemutine dalis użdengta didele ir puikia 
kaip Arono barzda. Buvo tai Hillel, Babilionietis. Nors skai- 
te jau simtą ir seserius metus, buvo dar Dideses tarybos rek- 
torium. 

Priesais jj. ant skuomes gulejo pergamimj ryśelis, pri- 
rasytas hebraisku rastu; uż jo sedynes stovejo puikiai apre- 
dytas tarnas, laukiantis prisakymii. 

Posedis prasidejo prakalba, paskui buvo apkalbami 
perstatyti dalykai, o kada priejo prie apsvarstymo jnesimij, 



kiekvienas nudave dar iśkilmingesnę isvaizdą, pavartaunas-gi 
Hillel, nesijudindamas, pasauke tamą: 

— Hist! 

Vaikinas prisiartino su pagarba. 

— Eikk, pasakyk karaliui, kad galime duoti jam at- 
sakymą. — Vaikinas skubiai isejo. 

Uź valandos jejo du kareiviu ir sustojo prie durii; pas- 
kui juodu svetainen jejo jdomus asmuo — senis purpuriniuo- 
se rubuose su śkarlatiniais apvadais; auksine juosta, taip pło- 
ną, kad gaubesi kaip oda, suverże rubus per juostą, apautuvo 
sniureliai spindejo nuo papuosalii. Siauras ispintas auksu 
vainikas blizgejo ant jo galvos. Vietoje antspaudo ant peties 
kabojo kardas. Ejo slubuodamas ir pasiramsćiuodanias laz- 
dele. Nepakele akiii kol nepriejo prie susirinkusiii; tada, lyg 
pamatęs juos pirmą kartą, isdidżiai apsidaire aplinkui, lyg 
kad nusistebejęs ir ieskantis prieso, tokiuo rustum, pażvelgti- 
nu ir nuoźmiu żvilgterejimu. Buvo tai Erodas, vadinamas di- 
dźiuoju, vertas Rymo cezara pasekejas, apsunkintas blogda- 
rybemia, laikantis, nepaisant sutriususios sveikatos, despotis- 
ką karaliską lazdą, żmogus neużsitikintis, pavydus ir nuoż- 
mus. 

Jejus Erodui, tarp susirinkusiij. użgime abelnas bruz- 
dejimas — senesnieji żemai lenkę galvas, mandagesni atsisto- 
jo ir pasveikino. 

Priemęs priderancią garbę, Erodas prisiartino prie tri- 
kojo, atsistojo prieśais Hillel'j, kuris pasveikino jj nulenkda- 
mas galvą. 

- — Atsakymas! — tarę karalius liepianciu balsu, isdi- 
dżiai pasiremęs abiem rankom ant lazdeles — atsakymas! 

Akjs patriarko spindejo svelnumu, pakele galvą ir, 
drąsiai żiuredamas \ karaliaus veidą, tarę: 

— Tegul ramybe Dievo Abraomo, Izaoko ir Jokubo 
buna su tavimi, o karaliau! 

Tie żodżiai buvo lyg jżanga; paskui kitokiuo balsu kal- 
bej o toliau: 

— Klausei mijs, kur turi użgimti Kristus ? 
Karalius linktelejo galvą del patvirtinimo, bet żiauriij 



— 39 — 
savo akii} negalejo atitraukti nuo mokslinćiaus : 

— Toki daviau użklausimą. 

— Tat żinokie, karaliau — kalbu ćia savo ir visi^ su- 
Birinkusiij. varde, nes visi su tuo sutiukame: Betlejuj, Judejoj. 

Hillel dirstelejo j. pergaminie ryselj, gulintj ant trikojo 
ir, rodydamas \ jj. drebanciu pirstu, tarę: Betlejuj, Judejoj, 
nes yra parasyta pranasa: "Ir tu Betlejau, Judos żerne, n'esi 
paskutine tarp Judejos kunigaiksciu,, nes is tavęs iseis Tas, 
Kuria viespataus ant visn Izraeliaus żmoniii". 

Erodo veidas atsimaine, akis nukreipe ant pergamino 
— użsimąste. Susirinkusieji, matydami rustij. valdovo veidą, 
sudrebejo; jie taippat, kaip ir jisai, tylejo; pagaliau karalius 
apsigrjżo ir isejo is svetaines. 

— Broliai — tarę Hillel — stai esame liuosi. 
Susirinkusieji pakilo ir isejo bureliais. 

— Simeonai — tarę Hillel. 

Apie penkiasdesimt mętu, żmogus prisiartino prie jo. 

— Surisk sventą pergaminą ir su pagarba paimkie jj. 
Kada tas prisakymas ispildyta, Hillel tarę: 

— Dabar paduok man savo ranką, eisiu j nesyklą. 
Apleido svetainę. 

Taip isejo garsusis Hillel ir jo sunus Simeonas, jpedi- 
nis jo iśminties, mokslo ir vertybes. 

Tą pat vakarą tiktai veliaus, nnj.su * r ł 9 keleiviai ismin- 
ciai sugule vieśnamyj ant atsilsio. Akmenjs, kurie buvo jij 
pagalvemis, taip aukstai laike jij. galvas, kad per plysius ga- 
lejo matyti lauką, ir, żiuredami j. blizgancias żvaigżdes, mąste 
apie savo pasaukimą. Śitai buvo jau Jeruzolimoje, prie vartij 
klause To, Kurio ieskojo, apgarsino Jo użgimimą, dabartes 
lieka jiems tiktai atrasti Jis ir tamę visiśkai atsidejo ant Dva- 
sios. Zmones, klausanti Dievo balso arba laukianti żenklo iś 
dangaus, negali miegoti. Taip jiems belaukiant j ją butą pa- 
tamsia jejo kokis tai żmogus. 

— Kelkites — tarę — atnesu prisakymą, kurj tuojau 
turite ispildyti. 

Visi susedo. 



— 40 — 

— Nuo ko pribuvai ? — paklause Egiptietis. 

— Nuo karaliaus Erodo. 

Tas ant yisij. triju, padare nesmagu, jspudj. 

— Ar-gi n'esi viesnamio sargu ? — użklause Balta 
zaras. 

— Esu. 

— Ko karalius nuo mija nori ? 

— Jo pasiuntinys yra ten, tegul jisai atsako. 

— Pasakyk jam, kad palauktij. mi^s. 

— Gerai padarei, brolau — tarę Grekas, kada isejo 
sargas. — Matomai, pasklydo gandas apie mi^sii. pribuvimą ir 
mierj miesił keliones. Patirsime su kokia źinia atejo pasiunti- 
nys. 

Pakilo, apsiave kojas, apjuose rubus ir nuejo. 

— Sveikinu jumis, veliju ramybes ir atsiprasau, bet 
mano karalius ir valdovas atsiunte mane pas jumis su prasy - 
mu, kad skubiai nusiduotumete \ rumus, kur nori pasikalbeti 
su jumis. 

Taip pasiuntinys atliko savo uźduotj. 

Źiburys spingsojo viesnamio prieangoj, prie jo sviesos 
isminciai dirstelejo viens \ kitą ir suprato, kad Dvasia yra su 
jais. Tada Egiptietis priejo prie sargo ir tarę jam pasnabżdo- 
m i s: — Żinai, kur yra sudeti mi^sij. maisai lauke ir kur ilsisi 
kupriai. Kaip tik iseisime, prirengk viską del keliones — jai- 
gu to prireiktij. 

— Eikite su ramy be, galite man użsitiketi — atsake 
sargas. 

— Karaliaus noras, yra m^su, noru — tarę Baltazaras 
pasiuntiniui — veskie mus. 

Jeruzolimos gatves tuomet buvo taippat siauros, kaip 
ir dabar, bet ne taip nelygios ir purvinos, nes Erodas 
dabojo tvarką ir svarumą. Eidami paskui pasiuntinj isminciai 
tylejo. Prie aiskios sviesos żvaigżdes, tuomi aiskesnes, kad a- 
biejose pusese gatves buvo auksti murai, nusileido nuo kal- 
vos. Pagaliau sustojo prie rumij vartu,. 

Prie sviesos ugnies, deganćios dviejuose dideliuose ka- 
tiluose, pamate rumus ir kelis sargybinius, pasiremusius ant 



— 41 — 

ginkli^. Niekeno neużkabinami ejo per kiemą, per kolonadas 
ir daugybę trepij, per nesuskaitomus kambarius ir karidorius, 
iki prie jo aukśtą bokstą. ćia staiga pasiuntinys sustojo ir, ro« 
dydamas j atviras duris, tarę: 

— Jeikite, ten yra karalius. 

Oras kambaryj, j kurj jejo, buvo perimtaa sandalinio 
medżio kvapsnimi, o visas jrengimaa atsiżymejo turtingumu. 
Vidurys kambario grindu, buvo użtiestaa kauru su ilgomis 
vilnomis, o ant jo buvo sostas. Mokslinćiai vostik akimis ga- 
lejo perbegti puikiai isdrożtas paauksuotas sedynes, varpus, 
muzikaliskus jrankius, auksinius liktorius ir nudażytas pagal 
Greku, budo sienas. Erodas, apsirengęs taippat kaip tada, kad 
klause daktarij. teisejij susirinkime, sedejo ant sosto ir atkrei- 
pe ant savęs pribuyusnj atidżią. Ant krasto kauro, prie kurio 
nedrąsiai prisiartino, nulenke galvas net lyg żemes, ką maty- 
damas karalius, pasauke tarną ir liepe atnesti tris kedes, ku- 
rias pastate priesais sostą. 

— Seskites — tarę mandagiai. 

— Nuo siaurinnj vartij. — kalbejo toliaus, kada tie 
susedo — gavau pranesimą apie pribuvimą triju, svetimżemiij, 
jdomiai apsirengusiu^, paeinanćhj., rodos, is tolimij. saliu,. Ar 
ne ji|8 jais esate ? 

Egiptietis, gavęs żenklą nuo draugij, żemai lenkdamas 
galvą, atsake: Jaigu męs butume kuomi kitu, galingas Erode, 
kurio garbe skrieja po visą pasaulj, nebutum mijs saukęs. 
Be abejones esame tais, kuriij. ieskai. 

Erodas prieme tuos żodżius mostelej':mu rankos. 

— Kas jijs per vieni ? Is kur pribuvote ? — użklause 
ir pażymedamas pridure: — tegul kiekvienas kalba uź save. 

Paeiliui jie apsake prietikius, apsakinedami apie savo 
salj, miestus, kelius, kuriais pribuvo j. Jeruzolimą. 

Nevisiskai użganedintas tuomi Erodas, staciai użklanse: 

— Ko klausete vyresniojo kareivio prie varti| ? 

— Klauseme jo, kur yra Tas, Kuris uźgime, Źydu, 
Karalius ? 

— Suprantu dabar delko sukelete tokj źingeidumą, ir 
as pats esu żingeidus. Ar-gi yra dar kitas Żydij. karalius? 



— 42 — 

Egiptietis atsake be baimes: 

— Yra naujai użgimęs. 

Skausmas surauke valdovo veidą, rodosi, kad kokis 
tai sunkus priminimas apeme jo mintis. 

— Ne pas mane, ne pas mane! — susuko. 

Toje valandoje gal matę isblyskusius baisiua seselius 
nużudytij vaikellq, vienok pergaledamas susijaudinimą tarę: 

— Kur yra tas nau jas karalius ? 

— Taigi to ir męs norime patirti. 

— Atnesate man jdomią żinią — mintj, sunkesnią uź 
Salemono. — Cia nutilo, o uż valandos kalbejo toliaus: 

— Kaip matote, esu jau senas, o senatveje żingeidu- 
mas yra taippat nepergalemas, kaip kudikysteje; juokauti is 
jo butij nuoźmumu. Pasakykite man, ką daugiau apie jj żi- 
notę, o pavaisjsiu jumis kaipo sau lygius. Pasakykite man 
viską, ką żinote apie uźgimuBJ, o eisiu drauge su jumis Jo 
ieśkoti; o kad atrasime Jj, padarysiu, ką tik noresite, paimsiu 
Jj j sostapilę, ismokysiu valdovauti, pasinaudosiu savo jtek- 
me pas cezarj del jo naudos ir garbes. Prisiekiu, kad pavy- 
dumas tarp mudviej\^ nekils. Pasakykite tiktai, kokiuo budu 
jus, atskirti juromis ir tyru, galejote apie Jj isgirsti. 

— Pasakysiu tau, karaliau, teisybę. 

— Sakyk — tarę Erodas. 

— Matoma tamę ranka visagalincio Dievo. 
Ant Erodo veido pasirode seselis isgąsties. 

— Jisai liepe mums ateiti sićia, priżadedamas, kad ra- 
sime Isgelbetoją pasaulio; kad J\ pamatysime, atiduosime 
Jam garbę ir liudysime uż Jj, o żenklu buvo leista kiekvie- 
nam is mu,sij matyti Jo żvaigżde, o Jo Dvasia buvo su mumia 
ir dabar, o karaliau, Jo Dvasia yra ir dabar sicia. 

Pilni nuostebos jausmai pereme visus tris ismincius. 
Erodas temijo \ kiekvieną ir kaskart vis labiaus rodesi neuż- 
sitikinciu ir neużganedintu. 

— Juokaujate is manęs — tarę. — Negaliu nieko nu- 
epręsti, kolink nepasakysite, kas bus po atejimo naujo kara- 
liaua. 

— Atpirkimas. 



— 48 — 

— Nuo ko ? 

— Nuo nuodemiij. 

— Kaip? 

— Per Dievo galybę — per tikejimą, meilę ir gerus 
darbus. 

— Tat. . . — cia Erodas susilaike, o is jo pażiuros 
niekas negalejo atminti jo jausmu^ — esate Kristaus pasiunti- 
niais. Ar jau viską pasakete ? 

Baltazaras nulenke żemyn galvą ant patvirtinimo ir 
pridure: 

— Esame tavo tarnais, o karaliau! 

Valdovas paskambino, o kada pasirode tarnas, tarę: 

— Atneskie dovanas. 




Man ir vyresniam palei vartus kareiviui pi 
żvaigżdę rytuose. 



kokią tai 



Tarnas isejo, o neużilgo sugrjźęs, priklaupe pries ke- 
leivius ir padave kiekvienam po skarl&tinj plosciij. ir auksinj 
dirżą. Dovanas keleiviai prieme dekingai, dekodami rytiniij. 
saliij paprociu. 

— Dar źodj — tarę Erodas po atlikimui padekones 
mandagumii. — Man ir vyresniamjam kareiviui prie vartii 
kalbejote apie żvaigźdę, kurią matete rytij. salyj ? 



— 44 — 

— Taip — atsake Baltazaras. — Jo żvaigżdę, żvaigż- 
dę Użgimusiojo. 

— Kada ji paHirode? 

— Tada, kaip męs gavome prisakyiną ir pasiuntinystę. 
Erodas pakilo duodamas tuomi źenklą, kad jau prie- 

mimas użsibaige. Nuejęs nuo sosto prisiartino prie ją ir man- 
dagiai tarę: "Jaigu, kaip tikiu, o, pilni isminties vyrai, esate 
pasiuntiniais nesenai użgimusio Kristaus, żinokite, kad śią- 
nakt klausiau geriausiai żinanciii tuos dalykus żydij ir ' jie 
vienbalsiai atsake, kad Kristus turi użgimti Betlejuj, Judejos 
żemeje. Eikite tat ten, sakau jums, eikite ir ieśkokite mażo 
Kudikio, o atradę praneśkite ruan, kad galećiau ir as nueiti 
ir atiduoti Jam garbę. Tuomtarpu kelioneje nesutiksite jo- 
kiij kliuchi. Ramybe jumiems!" Tai pasakęs pamażu apleido 
svetainę. 

Tarnas tuojau isvede juos ant gatves ir nuvede j vies- 
namj, kurio vartuose Grekas tarę: — Keliaukime j Betlejii, 
kaip rodijo mums karalius. 

— Taip — susuko Indusas. — Dvasia manyje dega! 

— Tegul bus taip — pridure Baltazaras. — Kupriai 
parengti kelionei. 

Apdovanoję sargą, mi^sij. keleiviai sedo ant kupriii, pa- 
klause kelio prie Jopejos vartij. ir nujojo. Vartai buvo atverti 
ir jie nutrauke keliu, kuriuo nesenai ejo Juozapas su Marija. 
Kada nusileido nuo Hiunono j klonj Refaiin, pasirode sviesa, 
issyk neaiśki. Keleivii|. sirdys pradejo smarkiaus plakti; svie- 
sa didinosi ir tuojau stój osi taip aiski, kad turę jo akis użsi- 
dengti rankomis. Vel atidengę akis paraate żvaigźdę, kuri 
buvo kaip ir visos, tiktai ta buvo labai arti ir ejo pirm j\i. 
Nudżiugę sudejo rankaa del maldos. 

Bekeliaujant tankiai susijudinę kartojo: "Dievas su 
mumis! Dievas su mumis!" Ir ejo paskui żvaigżdę, kol ta su- 
stojo ant tvartelio, arti Betlejaus. 

Kada Betlejuj atmaine trecią sargybą, jau pradejo aus- 
ti. Jau kalną virsunes maudesi spinduliuose kjlancios saules, 
o klonyj buvo dar tyli naktis. Sargas seno viesnamio, drebe- 
damas nuo śalcio, atidźiai klause pirmii atbalsiii, kuriais pa- 



— 45 — 

budusi gyvybe sveikina ausrą. Staiga pasirode sviesa artinan- 
tisi prie namo. Ispradżiii jain rodesi, kad tai żibintuvas kieno 
tai rankose; paskui mane, kad tai apsireiskimas ore; bet kada 
pasididino ir atsimaine \ źvaigżdę, suriko is iśgąsties. Źvaigż- 
de vis artinosi. Ant jo riksmo visi isbego ant stogo. Uolos, 
raedźiai, akmenjs, kelias żemiau sviesos buvo matyti aiskiai; 
toliau sviesa stojo dar aiskesne. Bailesni puole ant keliij, 
melsdamiesi ir użsidengdami akis ir kartas nuo karto dairesi, 
kas dedasi aplinkui. Tuojaus viesnamis ir visa apielinke bu- 
vo kaipo taskas labiausia apsviestas; drąsuoliai, kurie żiurejo 
staciai, matę żvaigżdę ant namelio prie urvo, kuriame użgime 
Kudikis. 

Tuomtarpu pribuvo ir trjs isminciai. Prie vartij. nuse- 
do nuo kupriij. ir pareikalavo, kad juoa jleistii \ vidii. Po va- 
landos, kada ataipeikejo sargas, atidare vartus. Toje sviesoje 
panasijs \ baidykles kupriai, navatni rubai, jdomu_a keleivii^ 
veidai negalejo nuraminti sargo, kurie atsoko ir per yalandelc^ 
negalejo nieko atsakyti ant jij klausini^. 

— Ar esame Betlejuj, Judejoa żemeje ? — Dabar tik, 
kad suejo daugiau żmonhj, sargas atsiduso ir tarę: 

— Ne, tai yra vieanamia, miestas ten toliau. 

— Ar ćia gime Kudikis ? 

Źmones pasiżiurejo viens \ kitą, o nekurie atsake: 

— Taip, taip. 

— Nuveskite mus prie Jo — praae Baltazaras, pridur- 
damas: — Maternę Jo żvaigźdę, dabar austojo ant sito namo, 
einam atiduoti Jam garbę. 

Indusas, eusiemęs rankas, aauke: -r- Użtiesą Dievasgy- 
vena! Skubinkimes! Isgelbetojas atrastas. Palaiminti męs tarp 
sio pasaulio żmoniii! 

Żmones nulipo nuo stogo ir ejo paskui svetimżemius; 
perejo kiemą. Pamatę ant urvo żvaigżdę, nors jau ne taip ais- 
kiai svieciancią, nekurie augrjźo, daugumas bet ejo toliau. 
Kada svetimźemiai prisiartino prie urvo żvaigżde aujudejo; 
vos tik jżenge per duris, iakilo ant jii galvij, o kad jejo \ vidij, 
isnyko. 

Viskas tas patrirtino persitikriuimą, kad tarp svetimże- 



46 



miu, i r z^aigżdes buvo koks virśprigimtas rysys, ką tuoj pate- 
mijo ir tie, ką buvo urve. Atidarius vartus visa minia grudo- 
si i vidurj, apsviestą żibintuvu, taip kad keleiviai pamate Mo 
tiną su Kudikiu, sedinciu ant joś kelrą. 




^m 



y 




— bitai mano Sunus! 

Ant tq źodziu trjs isminciai puole ant keliu, ... 

Ar tavo sis Kudikis? — użklause Baltazaras Mari- 

jos; o Ji, kuri viską karstai eme j sirdj, kas tiktai lytejosi Jo- 
sios Kudikio, pakele Jj prie sviesos tardama: 



— 47 — 

— Śitai mano Sunus! 

Ant ttj. żodżhi iśminćiai puole ant żemes atiduodami 
Jam garbę. 

O Kudikis buvo taip kaip ir visi kiti kudikiai, ant 
galvos Jo nespindejo sviesa nei vainikas, lupos tylejo, o jei ir 
girdejosi sauksmas ir malda, nedave to suprasti, bet kaip visi 
kudikiai źiurejo daugiau j. żibintuvą, nei \ żmones. Uż valan- 
doa isminciai pakilo ir isejo, o sugrjżę nuo kupriii, atnese 
dovanas, susidedancias is aukso, kodylo ir myro, kurias sude- 
jo po Jo koją. 

Tai yra Iśgelbetojas, del kurio pamatymo ir atidavimo 
garbes, pribuvo is tolinrą saliij. Bedinas ir apleistas, iśskirtaa 
is żmoniij. draugijos, guli ant Motinos kelirj. — nesivaldantis 
Kudikis. O vienok meldesi prie Jo pilni tikejimo. 

Tikejimą savo reme ant żenklii, suteiktij. To, Kurj va- 
diname Tevu. Atsidave Jo globon ir nenagrinejo Jo suredy- 
mi|. netikeliij. protu. Ne daugelis vienok matę żenklus ir su- 
prato jij. reiśkimą: Motina, Juozapas, piemenjs ir trjs ismin- 
ciai ir sie jtikejo. O dabar, mielas skaitytojau, dirstelk j atei- 
t\\ Artinasi valanda, kurioje apsireikś Dievo Sunus! Laimin- 
gas tas, kuris \ tai tiki! 

VI 

Turime pakelti savo mintis dvidesimt metij. pirmyn j 
pradżią valdymo Valerijaus Gratuso, ketvirto is eiles cezaro, 
vietininko Judejoj; — atmenamas tai laikas politiskij. sumisi- 
m\\ Jeruzolimoje, esanciij. pradżia pertraukimo ryskj. żydii su 
Rymu. 

Tuomi laiku Judejoje buvo daug visokiij. atmainii. E- 
rodas mirę \ metus po gimimo Kudikio, o mirę taip varginga 
mirtimi, kad krikscionjs nebe pamato tiki, kad żuvo palytetas 
Dievo rustybes. Kaip visi didieji despotai, kurie perleido gy- 
venimą ant istobulinimo savo jsteigtos valdżios, ir Erodas 
svajojo apie perdavimą vainiko ir sosto, apie sutverimą di- 
nastijos. Su tuomi mieriu padare testamentą ir padalino pa- 
valdines sau salis trims savo sunams: Antipasui, Pilipui ir 
Arclielausui, kurią pastarasis turejo gauti titulą. Testamentas 



— 48 — 

turę jo buti perstatytas cezarui Augustui, kuris patvirtino vi- 
sua paredymus, apart vieno, nedave Archelausui titulo kara- 
liaus, pakol tas jo neużsitarnaus savo gabumu ir istikimu pa- 
valdinio nuolankumu. Tuomtarpu paskyre jj. exarcha (vieti- 
ninku) ir leido valdyti devynerius metus, po kuriii uż blogus 
pasielgimus ir nenusisekimą nuramdyti jnirsusius gaivalus, 
kaskart augancius skaitlium ir pajegomis aplink jj, liko is 
tremtas j. Galiją. 

Judeja Lko Rymo provincija. Del didesnio nużemini 
mo żydi|, prokuratorius negyveno Jeruzolimoje, betCezarijoj 
kuri ir liko centraliska provincijos vieta. Bet dar ne cia pa 
żeminimo galas. Labiausia paniekintą visame pasaulyj Sama 
riją prikerge prie Judejos ir nuo tada abi sali stojo viena. 

Laike to nelaimiij. tvano liko nupuolusiai tautai tiktai 
vienu/viena viltis: vyriausiasis kunigas galejo gyventi kara 
liaus rumuose, użlaikyti ką-tokj panasu, j sostą. Kokią tuomet 
jis turejo valdżią lengva pabreźti: istarme gyvybes ir mirties 
priklause prokuratoriui, teismai vedesi pagal Ryruo teises; 
karaliaus rumus buvo uźemę dar ir cezaro uredninkai ir ka- 
riuomene. Vienok gi svajotojai, sapnuojanti apie liuosybę, 
raminosi tuomi, kad vyriausiu rumuose buvo źydas. Vien jau 
tik kasdieninis jo ten buvlmas primine jiems laikus, kad Je 
hova valde gentkartemis per Arono sunus; priżadai ir prana - 
sij spejimai vis tai buvo penu vilciai geresnes ateities ir leido 
kantriai laukti atejimo Judos, kuris turejo valdyti Izraeliaus 
sunus. 

Judeja buvo Rymo provincija per aśtuoniasdesimt ir 
daugiau mętu, — per taip ilgą laika rymionjs galejo persitik- 
rinti, kad źydus, nepaisant jii isdidybes, lengvai galima val- 
dyti, nejudinant jij. tikybos. Laikydamiesi tos politikos, Gra- 
tuso pirmtakunai nesikiso \ jokius jii tikejimiskus reikalus. 
Gratus-gi ejo kitu keliu, ir pirmu jo jsikisimu buvo atstaty- 
mas arci-kunigo Annas'o, o j. jo vietą paskyrimas Ismaeliaus, 
Fabuso sunaus. 

Ar tas stojosi per paliepimą Augusto, ar tiktai pagal 
valdovo norą, tuojaus pasirode, kad buvo negrażum darbu. 
Nors nenoretume gilinties j tuomlaikinę zydli politiką, bet 



— 49 — 

del gtresnio supratimo sios apysakoa, butinai reikia tamę rei- 
kale istarti kelia żodżius. Tuomet Judejoj buvo dvi partiji: 
turćiii arba aristokratij ir seperatistij. arba liaudies partija; 
mirus Erodui abi partiji susijunge priesais Archelausą ir pa- 
sekmingai kovojo su juonii sventinyćioje, rurnuose, Jeruzoli- 
moje ir Ryme, kartais intrigomia, o kartais ir ginklu. Nekar- 
tą sventinycioa ant Morios gaude nuo riksmo kovojanch|., pa- 
galiau istremimas neapkenćiamo Archelauso nuramino źydus. 
Neźiurint vienok pavirsutines santaikos, partijoa turejo jvai- 
rius mierius, — turtingi neapkente arci-kunigo Joazaro; se- 
peratistai, buvo jo istikimais salininkais. Vos tiktai jveata E- 
rodo ir Archelauso tvarka tapo sunaikinta, Joazaras taippat 
nustojo eavo jtekmes, o turciai \ jo vietą paskyre Annas 7 ą, 
Seto sunij, kas visiśkai atskyre tiedvi partiji ir suvede j nea- 
pykantą viena kitos. Kovoje su vietininku turtingi ismoko 
daryti visokias intrigas Ryme; turedami visados ant akies sa- 
vo asmeniskus mierius, pakiso ten uźmanymą permainyti Ju- 
deją ant Rymo provincijos. Tokis nepatrijotiśkas żingsnis la- 
bai supykino seperatistus ir pastumejo juos prie pradejimo 
kovos; o prijungimas Samarijos isejo ant nenaudos turciams, 
kurie budami ne taip skaitlingais, nustojo pirmesnea savo j- 
tekmes. Buk kaip nebuvę, turciai pataike użsilaikyti per pen - 
kiasdeśimt mętu, sventinyćioje ir rumuose net lig pribuvimo 
Valerius'o Gratuso. 

Annas buvo istikimiausiu tarnu savo globejo; rymio- 
nij. garnizonas użeme porta Antonia, rymionu, sargyba sergejo 
rumus; rymionij mokesćiij sisteraa naikino miestus ir visą a- 
pygardą; kasdien, kas valanda źmones buvo apvagiami ir 
kankinami. Neużganedinimas, nusiminimas pereme liaudj, o 
vienok Annas mokejo juos malsinti. Kada nepaisant to vis- 
ko, pagal Gratuso prisakymą savo valdżią turejo atiduoti Ib- 
maeliui, jisai pristojo prie seperatistu, partijos. Tokiuo budu 
Gratus paliko tik vienas, o ugnis, kuri per penkiasdesimt me- 
tij. ruseno po rukatanciais degesiaia, issiyerźe nauja liepana. { 
menesj. po apemimo valdżios Ismaeliui, Gratus matę reikalin- 
gu iśsiijsti galingą kareiviu, burj prie porto Antonia ir auatip- 
rinti jj. 



— 50 — 

Atmindamas viską, ką ćia auksciaus sakeme, garbingaa 
skaitytojaa teiksia sekti paskui mumia j rumij darżua ant kal- 
no Syon. Buvo taip vidudienia antroje puseje Liepos meneeio, 
taigi karaciauaiame vasaroa laike. 

Darżaa iś viaij pusiij buvo apsuptaa trobomia, tarp ku- 
riu, radoai galerijoa ir altanoa. Pata darża8 trauke ant aavęa 
akj puikiai iskraipytais tarp źolynu, takaia, grażumu ir suei- 
liavimu medżiij, puikiausiomia palmomia, persiskomis slyvo- 
mia ir riesutij. medżiais. Keturkampia taa darżas is visu, sonu, 
buvo paśli jęs link vidurio, kur buvo murmurinia fontanas, 
kurj atdarius, vanduo aplasindavo artimesniua źolynus. 

Netoli tojo fontano seselyje dideliij. palmii sedejo du 
jaunikaiciu, karstai apie kaź-ką kalbanciu. Vienaa galejo bu- 
ti apie devyniolikos, kitas septiniolikos metą. 

Abudu buvo dailiu, is pirmo pamatymo galima buvo 
paakaityti juodu broliais, nea abudu turejo tamaiua plaukus, 
akia ir apdeguaius nuo saules veidua. 

Vyresnyais sedejo su gryna galva, — ploaćiij numete 
ant auolo; keliij. siekianti tunika rode, jog tai rymionia. Jo 
kalboje su draugu atsimuse isdidumas Rymo ariatokrato. Ir 
negaiima is to stebeties, nea tuoae laikuoae vientik aristokra- 
tija buvo godojama. Didelese kovose pirmutinio cezaro au 
daugybe priesij. Messaliii gimine atsiżymejo nepaprastai drą- 
aiais darbais. Paskui cezaras Oktavius Flavius, atidekodamaa 
uż garbingą tevynei tarnavimą, apdovanojo visą jii giminę 
garbemis. Kada Judeja liko Rymo provincija, cezaraa issiun- 
te Mesaalą, tevą jaunikaićio, kurj matome sedintj. darze, j. Je- 
mzolimą del redymo mokesciii. Kaipo aukstaa cezaro ured- 
ninkas, Messala gyveno karaliaua rumuose drauge au żydu, 
arci kunigu. Jaunikaitis żinojo kaip aukstą vietą użima jo te- 
vaa ir kokie rysiai risa jj su cezaru. Is to paeina ir jo iadi- 
dumas. 

Mesaalo draugaa buvo menkeania, drabużiai jo buvo is 
plono balto audeklo, kokius daugiausia nesioja Jeruzolimoje; 
galva jo buvo aprista audeklu, taip kad nuo kaktos karojo 
ant peciu,, o prilaikoma buvo geltonu raikściu. Arćiau prisi- 
żiurejua tuojaua galima pasakyti, jog tai żydas* Rymiono 



— 51 — 

kakta buvo auksta ir siaura, nosis kuprota, lupos siauros, a- 
kjs saltos, użdengtos skruostais. Izraelito -gi kakta żerna ir 
plati, nosis ilga su didelem snirplem, burna mażą isriesta że- 
mai nei lankas dievaicio Kupildono, akjs dideles, burna pa- 




Juda ir Messala. 



— 52 — 

vartauni. Iśvaizda rymiono buvo klesiśka, żydogi maloni, 
patraukianti. 

— Ar nesakei, kad rytoj tur atvażiuoti naujas proku- 
ratorius. 

Klausimą tą użdave jaunesnysis vaikinas, o kalbejo 
grekiskai, nes neźinia delko toji kalba buvo vartojama visuo- 
se politiśkuose Judejos rateliuose, is rumu, ji perejo \ kariuo- 
menę ir mokyklą, pagaliau neźinia nei kokiuo budu dasigavo 
ir \ śventinycią, o net ir j żmonńi butus. 

— Taip, rytoj — atsake Messala. 

— Kas tan tai sake ? 

— Girdejau, kaip sake mano tevui Ismaelius, naujas 
rumu. vietininkas, ju,s vadinate jj arci-kunigu. O taipgi girde- 
jau siandie ryte nuo porto simtininko; sake, kad rengia viską 
jo priemimui; kareiviai valo kaupokus ir sarvus, auksuoja 
erelius, vedina ir valo jau senai naudotus kambarius. 

Uż valandos Messala vel prakalbejo: 

— Sitame darze kadaisia mudu atsisveikinome, pasku - 
tiniai tavo żodżiai buvo: Kamybe Viespaties tebuna su tavi- 
mi! — Ant to tau atsakiau: — Dievai tegul tave sergsti. — 
Ar atmeni tą laika ? Kiek tai gali buti nuo to metii ? 

— Penki — atsake żiuredamas \ vanden| żydas. 

— lstikro turi but man dekingas uż velijimą — ar 
dievai gelbejo, ar ne, tas niekniekis, gana to, kad isuagai pui- 
kiai. Grekai vadintii tave dailum — sunku troksti ko-nors 
daugiaus prie jaunystes slenkscio! Gaila, kad Jovis użgane- 
dintas Ganimedu, vienok koks puikus vynsemys butij is tavęi 
del cezaro! Pasakyk man, Juda, kodel taip tave użima pribu- 
vimas prokuratoriaus ? 

Juda atkreipe savo grażias akis ant klausanćio, tas pa- 
żiurejimas buvo taip pavartaunas ir pilnas mąatymo, kad ry- 
mionis turejo pażiureti staćiai j jo akis. — Taip, penki metai. 
Atsimenu atsisveikinimą: tu isvażiavai j Rymą, żiurejau, su 
asaromis żiurejau \ tavo isvażiavimą, nes mylejau tave. Pra- 
slinko metai, grjżti mokintas, iślavintas, kunigaikstiskas — 
taip, nejuokauju; o bet-gi — bet-gi — noreciau matyti tave 
tokiuo, kokiuo atsisveikinau. 



— 53 — 

— Istikro! kuomi-gi atsiminiau, karne n'e§u senovea 
Messala? "Gerai suprask priesą, kol jam atsakysi", sako tulaa 
garsus filozofas . Daleiskie tat suprasti tave. 

Vaikinas użkaito ant to cinisko pażiurejimo savo seno- 
vea draugo, vienok drąsiai atsake: — Kaip matau, mokejai 
pasinaudoti is progos, nuo savo mokintoji} daug ismokai ir j- 
gavai grażybes. Kalbi liuosai, o vienok tavo kalba żeidżia. 
Mano Messala isvażiuodamas neturejo nuodij. sieloje ir uż vi- 
są pasaulj nebutij norejęs uźgauti draugą. 

Rymionia su użganedinimu nusisypsojo, lyg buti^ iśgir- 
dęs pagyrimą, ir pakele aukśtyn galvą: 

— O mano iskilmingas Juda, juk netiki j prietarus; 
męskie tat tą pranaśavimo balsą ir buk atvirus. Kuomi-gi ta- 
ve użgavau ? 

Użklaustasis atsiduso ir, źaisdamas savo juosta, tarę: 

— Per tuos penkis metus ir as sj-tą ismokau. Hillel 
gal nesusilygjs su logiku, kurio tu klausei, o Simeonas ir 
Shammai be abejonea nera taip garsijs, kaip tavo mokytojas 
prie Forum. Vienok jii mokslas neveda ant abejojingo kelio; 
tie, ką sedi prie jii kojii, pakjlą apsiginklavę pagodone Dievo 
ir Izraeliaus teishi, pilni meiles prie visko, kas j^ lytisi. Stro- 
pumas, su kokiuo laukia dideją kolegiją; apsvarstymas to, ką 
ten girdejau, ismokino mane, kad Judeja nera tuomi, kuomi 
buvo. Żinau skirtumą, kokis yra tarp neprigulmingos kara- 
lystes ir mażos provincijos, kokia dabar yra Judeja; bućiau 
żemesniu, arsesniu uż samaritoną, kad neatjausciau pażemini- 
mo mano tevynes, Ismaelius nera tikrai arci-kunigu, ir negali 
juomi buti, pakol garbingas Annas gyvena. O vienok jisai y- 
ra Levitu, is gimines nuo amżiii pasvęstos tarnauti Dievui. 

Messala pertrauke jo kalbą tardamas su pajuoka: 

— Taip, ant galo suprantu: Ismaelius, sakai, yra ne- 
prasytu pribuisu. Ant girto Bachus'o, kas tai yra buti żydu! 
Visi żmones ir daiktai, net dangus ir żerne mainosi, bet żydas 
neikados! Del jo niekaa nei grjżta, nei eina pirmyn, yra visa- 
dos tokiu, kokiais buvo jo prate^iai. Ant sili smilcią pabre- 
siu tau ratą — ćia! Dabar, pasakyki man, kuomi daugiaup yra 
żydo gyvenimas ? Nuolat tik ratę, Abraomas 6ia, Izaokas ir 



— 54 — 
Jokubas ten, o viduryj Dievas. Bet isties, ant Jovis'o, ratą 
padariau perdidelj. . . turiu jj. pabreżti isnaujo. Pasilenke, 
pridejo nykstj prie żemes ir ranka apvede ratelj. Źiurek, nyks- 
ćio żenklas, tai sventinycia, brieżiniai kitij. pirstij, tai Judeja. 
Ar-gi uż skj. ribij. jau nera nieko, kas turetij. kokią-nors verte ? 
Galdaila? Erodas buvo architektu, iskeikete jj; paisymas, 
droźimas!? gereties jaisiais, tai nuodeme. Poeziją prikalete 
prie aukuro, iskalbą lavinate tiktai sinagogoje. Karaś!? Ka- 
rę, ką jgysite per sesias dienas, nustojate septintą. Toks ju,su; 
gyvenimas, tokis jijsij. regratis. Ar netiesa? Ir kas gali palai- 
kyti uź błogą, kad as juokiuosi is jij.si}. ? Kuomi- gi yra ju^sij. 
Dievas, jaigu jam pakanka garbinimo tokios tautos ? Kuomi 
yra sulyginus su m^sij. Jovis'u, kuris Rymo ereliams duoda 
pergales ir leidżia valdyti visą pasaulj. ? Hillel, Simeonas, 
Shammai — kuomi-gi jie priesais mistrus, kad reikia pażinti 
viskas, kas tik yra gal i mu ? 

Użkaitęs źydas pakilo. 

— Ne, ne, palauk, Juda, seskis! — sauke Messala is- 
tiesdamas rankas. 

— Isjuoki niane. 

— Paklausyk dar truputj, tuojaUs uźbaigsiu — tarę 
Rymionis. — Esu tau dekingas, kad apleidai slenkstj. savo 
tevij namo ir atejai mane pasveikinti ir atnaujinti kudikystes 
laikij. meilę, jei tas bus galima. Teisingai pasake mano mo- 
kintojas savo atsisveikinancioje kalboje: "Eikk, o jei nori 
likties garsum, atmink, kad Marsas viespatauja, o Eros jau 
nera aklu". Tie żodżiai reiskia: kad meile yra nieku, o karaś 
visukuom. Taip yra Ryme, kur apsivedimas yra pirmu żings 
niu persiskyrimo, dora pirklio preke. Visas pasaulis eina tuo 
mi pedsakiu, delto tai Eros nupuole, o Marsas pakilo! Tatai.. 
ir as busiu kareiviu, o tu, Juda ? Gaila man tavęs, nes kuomi 
gi tu gali buti ? 

Źydas atsislinko nuo kalbancio ir nusigręże \ kudrą 
Messala-gi kalbejo toliaus, kaskart vis leciaus, padarymui di 
desnio jspudżio. 

— Taip, gailiuosi tavęs, mano dailus Juda. Is moky 
kłos j sinagogą, paskui j. sventinyćią — galas garbes — vieta 



— 55 — 

Sanhedrine! Gyvenimas be darbii, be vainikuj testiprina tave 
dievai. Bet as. . . 

Juda pakele akis ant kalbanćio ir pamate żenklą isdi- 
dumo ant Rymiono veido. 

— Bet as — ah ! dar ne visas pasaulis pamustas, gal 
dar yra neżinomos saloa, o siaureje jvalias laukinhi tautii. Pa- 
galios, juk Aleksandras neużbaige visko, ir kelias \ tolimus 
rytus śviecia kam-nors garbe. . . Ziurek, kiek vertii użduoćii| 
turi Rymionis. 

Atsikvepęs valandelę kalbejo toliau: 

— Uźpuolimas ant Afrikos, paskui ant Scituj toliaus 
— legijonas! Ćia tankiai buna galas kilimo, bet ne del ma- 
nęs. As — ant Jovis'o! kas per mintis! as legijoną permainy- 
siu ant prefekturoa. Pagalvok tiktai: gyventi Ryme ir tureti 
pinigii! — pinigai, tai reiskia tureti: vyno, moterij, żaislii, 
poetus prie puotij, intrigas rumuose ir pasilinksminimus isti- 
sus metus. Prie tokio gyvenimo veda riebi prefektura, ir taip 
misliju gyventi Syrijoj ! Judeja yra turtinga, o Antiochija 
verta butli buti dievij buveine ! Busiu Cirenius'o jpediniu, o 
tu — tu dalysi mano laimę. 

Sofistai ir retorikai, taip skaitlingai sueinanti j Rymi©- 
nij su8irinkimus ir mokinanti patricijij. (bajorii) jaunuomenę, 
butu; pagyrę Messalo kalbą, nes tas, ką kalbejo, buvo labai 
populerisku. 

Zydui-gi viskas tas buvo nesuprantamu, priesingu 
jo nuomonems, kokiose jis buvo iśaukletas. Teises, prietikiai 
ir mieriai jo tautos draude satyrą ir humorą, tat nejstabu, 
kad klausydamas draugo, jaute jvairius jausmus; buvo tai j- 
pykintas, tai vel netikras, kaip suprasti tą, ką anas kalbejo. 
Issyk isdidumo balsas żeide jj, bet tuoj jżeidimas persimaine \ 
susierzinimą, pagaliau uźgavimas issauke nesulaikomą piktu- 
mą. Nejstabu, kad Erodo laikuose żydij patrijotizmas buv© 
geiduliu, vos truputj pridengtu abejutiskumu, o taip sujungtu 
su istorija, tikyba ir Dievu, kad kiekvienas isjuokimas turejo 
erzinti ir pykinti Izraelitą. Delto tai ir Juda laike Messalo 
isvadżiojimij, ypac po paskutines pertraukos, perejo neapsa- 
komas kancias. Skaudżiai uźgautas savo tikejimiskuose ir 
tautiśkuose jausmuose, tarę su priverstinu nusiśypso jimu : 



— 56 — 

— Kaip girdejau, yra żmones, kurie moka juokties 
net is savo ateities; kaslink manęs, tikek, Messala, nepriguliu 
prie ]\\. 

Rymionis pażiurejo j jj ir paskui tarę: — Delko-gi tei- 
sybe negaletij. tilpti lygiai, taip juokuose, kaip apsakymuose ? 
Didżioji Fulvia vieną dieną nuejo żuvauti, ir sugavo jij. dau- 
giau, nei visa draugija; kalbeta, buk tai delto, kad turejus 
auksinj kablelj. 

— Tat nejuokavai ? 

— Matau, kad negana tau siuliau — atsake rymionis, 
o akjs jo blizgejo isjuokimu. — Kada pralobsiu art Judejoa 
prefekturos, padarysiu tave arci-kunigu. 

Supykęs Zydaa użsigręże. 

— Neapleisk manęs — tarę Messala. 
Juda stovejo abejodamas. 

— Kas do karstis! — susuko patricijus — pasiiesko- 
kime śeśelio. 

Źydas saltai atsake: 

— Verćiau persiskirkime, geriaus bućiau visai ueate- 
jęs! Ieśkojau draugo, radau. . . 

— Rymionj — greitai użbaige Messala. 

Źydas is piktumo sugniauże rankas, bet pergalejęs 
pats save, atsitolino. 

Messala taipgi pakilo, pasieme nuo suolo plosćiii, uz- 
simete ant pecii^ ir nuejo paskui, o kad j\ pavijo, padejo ran- 
ką ant Judos peties ir ejo toliaus. 

— Śiuomi pat keliu ir tokiuo pat budu vaiksćiojova 
sićia budamu vaikais. Eiva taip lig vartu^. Pavirsutiniai Mes- 
sala norejo buti malonum ir mandagum, vienok negalejo pa- 
mesti isjuokiancio balso, kuris jau jsigilino j jo dvasią. 

— Esi dar vaikas, o as jau vyras, leiskie man kalbeti 
su tavim, kaip priguli del vyro. 

Kad Juda nesipriesino tam, Rymionies użganedinimas 
buvo aiskus. Mentoras mokinantis Telemaką negalejo buti 
kitokiuo ir liuosesniu apsiejime, kad sake: 

— Ar tiki j Parkes ? (Parkes — trjs deives, turincios 
jtekmę ant żmogaus likimo). Ah! użmirsau, jog esi Saducejue 



— 57 — 

(Źydii sekta), gaila. . . jau jijsrj. Essenćikai yra ismintingesni, 
nes tiki j. jas. Ir kaipgi j. jas netiketi, kad nuolat użstója ke- 
lią kiekvienam żmogaus darbui! Paimsiu pasiryżimą, is.kin- 
siu kelią, staiga vostik atsiekiau siekj, kad laikau rankose pa- 
saulj, trakst! girdżiu uż savęs żirkliij. ćerskimą ir stai ji! jije, 
prakeikta Atropos! Delko-gi ant manęs użpykai, Juda, kad 
sakiau, jog busiu Cirenius'o Jpediniu? Gal manai, kad noriu 
praturteti sunaikinimu, apiplesimu Judejos ? O kad ir taip 
butli, manai, kad nera E-ymiomi, kurie apie tai svajotii? Jaigu 
kas-nors turi tai padaryti, tai kodel-gi ne as? 
Cia Juda staptelejo ir tarę: 

— Pries Rymionis dar kiti svetimżemiai valde Judeją, 
kur jii ieskoti, Messala? Viskas dingo, o Judeja gj moja! kas 
atsitiko kartą, gali atsitikti ir vel ! 

Messala vel paeme iśjuokiantj balsą. 

— Kaip matau, ne tiktai Essenćikai, tiki \ galingas 
Parkes. Sveikinu tave tamę tikejime. 

— Ne, Messala, nepriguliu prie Essenćikij, nepriskai- 
tyk tat manęs prie jii. Mano tikyba paremta ant uolos, kuri 
buvo papede mijsij. tevij dar pries Abraomą, pagal isrinkimą 
Izraelitii mij.sij. Viespaties. 

— Perdaug gaslumo tavo kalboje, Juda. Mano mo- 
kintojas nemażai pasipiktintii, pamatęs mane tokiame susiju- 
dinime. Norejau tau dar ką pasakyti, bet bijausi. 

Po valandeles tylejimo E-ymionis vel atsisauke: 

— Manau, kad jau atsalai ir manęs gali paklausyti, y- 
pac, kad tas, ką noriu pasakyti, lytisi paties tavęs. Labai ma- 
lonećiau patarnauti tau, nes vis-gi tave myliu — kiek galiu ir 
moku. Delko, pasakyk man, neturetum iseiti is to tamsaus 
rato, kuris, kaip tau jau parodżiau, apima viską, ką daleidżia 
jij.su teises ir apeigos ? 

Juda tylejo. 

— Kas yra mx\B\\ laikii mokslinćiais ? — kalbejo to- 
liaus Messala. — Ne tie, kurie leidżia laika del gincu, apie 
pereitus daiktus, apie Baala, Jovis'ą arba Jehovą, apie moks- 
lą ir tikybą. Pasakykie man, Juda, vieną didj vardą, man 
vistiek, kur tu jj surasi — Ryme, Egypte, Rytuose, arba cia 



— 58 — 

Jeruzolimoje. Tegul mane Plutonas pagriebia, jei tas vardas 
nebus vardu żmogaus, kuris jgijo garbę su pagalba jrankio, kas 
jam tuomkart pasisuko po ranka. Protingu yra, kuris moka 
pasinaudoti is progos. Juk ne kitaip dare Erodas ? ne kitaip 
Makabejai? ne kitaip pirmas ir antras cezaras! Sek tat juo 
sius ir pradekie tuojaus. Rymas paduos tau ranką taippat no- 
riai, kaip padave Antipatrui is Idumejos. 

Źydas drebejo is piktumo, o matydanias, kad darżo 
vartai netoli, pasiskubino, noredamas kuogreićiausia pabegti. 

— O Rymas, Rymas! — kartojo pusbalsiai. 

— Buk protingas ir apsvartyk — kalbejo Messala. — 
Pameskie Maizio svajones drauge su padavimais, żiurek \ 
daiktus, kokiais jie yra. Pażiurek tikrybei veidan, o ji tau 
pasakys: kad Rymas, tai pasaulis! Paklauskie apie Judeją, o 
isgirsi, kad ji yra tuomi, kuomi Rymas nori kad butij. 

Sustojo prie vart\^. Juda mandagiai nueme Messalo 
ranką nuo savo peties ir tarę apsiasarojęs: 

— ■ Suprantu tave, esi Rymionis, delto negalimanęssu- 
prasti, nes esu Izraelitu. Użdavei man siandie did| skausmą, 
nes persitikrinau, kad neikados jau nebusime tokiais draugais 
kaip seniau . . . neikados, cia atsiskirkime ir tegul rainybe 
mano tev^ Dievo buna su tavimi! 

Messala padave jam ranką, valandelę tylejo, o kad Ju- 
da nuejo, tarę pats \ save, pakeldamas galvą: 

— Tegul ir taip buna: Eros (dievas meiles) numire. 
Marsas (karo dievas) gyvuoja! 

VII 

Neużilgo po to atsisveikinimo Juda atsirado prie durij 
namo, stovincio prie pat gatves, kuri traukiasi nuo vartii, 
siandie vadinami^ sv. Stepono, J siaurinę pusę porto Antonia, 
is kur po keliij pakrypimij. uźaisuka j pietus. Kas gerai żino 
tą apielinkę, jau tai budamas dievotu piligrimu, ar źingeidżiu 
tyrinetoju, atmjs, kad toji gatve yra dalimi ano via dolorosa 
(skausmo kelias), kuris kiekvieno krikscionio śirdźiai yra 
brangesnis, nei kokis nors kitas kelias visame pasaulyje. Ap- 
sakymas to kelio dabar nera musij użduotim, użteks, kad ge- 



— 59 — 

rai priaiżiuresime namui, stovinćiam toje vietoje, kur kelias 
pasisuka j pietus. Prysakya namo atsuktas j aiaurvaka- 
riua, buvo apie keturiij. simtij. pedli ploćio ir tiek jau ilgio, 
kaip didżiuma dailesniij. rytmie namij jis buvo ant dviejij. 
aukatii lubii. Gatve, prie kurioa stovejo namas, nebuvo pla- 
teane, kaip desimt pedli, o kiekvienas praeivis galejo matyti, 
kad muras buvo ismurytas is storii neaptasytij akmenii. Śian- 
die pasakytii, kad tokis muras panaaus \ tvirtovę, jei neturetij 
durij ir langinyciii. Viaiems żinoma, kad viai senoves rytij. na- 
mai buvo be languj irćia tik is vakari]. puaea buvo keturi lan- 
gai, ia aiaurea du, visi ant antrij lubii. 

Kad Judai atidare vartus, jisai pasveikino aargą, Jejo j 
8iaurą karidoriij., iaklotą akmenimi8, panaaij. j. tunelj. Abiejo- 
se pusese atovejo akmeniniai suolai apzulinti nuo ilgo naudo- 
jimo. 

Perejęa karidoriij nulipo dvyliką ar penkioliką trepij 
ir atsirado ant kiemo, kuria, iaskiriant rytinę dalj, kur stovejo 
tiktai muraa, buvo apauptas dvieji|. aukstii namais. Ćia suki- 
nejoai tarnai tarp użimo maluno ratą; ant ilgij. iatieatii. śniurij 
kabojo drabużiai; viatos ir karveliai begiojo po kiemą. To- 
liaus żardyje ganesi arba ilsejoai ożkos, karves, aailai ir ark- 
liai. Murę rytii sonę buvo kiti vartai. 

Perejęs karidoriij, panasij \ pirmąjj, jaunikaitis atsira- 
do ant kito didelio kiemo, apsodyto krumais ir vynuogemis. 
Ćia buvo labai avaru, niekur nebuvo dulkiij, niekur net pa- 
geltuaio łapo ant krumo, viakas rode turtingumą savininko. 

J tą kiemą jejo Juda, pasisuko po desine ir ejo taku 
tarp krumii, vedanćiij. link durii. Jej o \ kambarj. Ćia buvo 
jau tamsu — nuejo prie kauro, puole ant jo ir użaidenge bur- 
ną rankom. 

Vakare kambaryj pasirode moteriske ir suktelejo j\ 
vardu. Atsake. 

— Jau po vakarienei ir artinasi naktis. Ar n'eai, su- 
nau, alkanaa ? - użklauae. 

— Ne — atsake. 

— Ar aergi ? 

— Ne, noriu miego. 



— 60 — 

— Motina klausinejo apie tave. 

— Kur ji yra ? 

— Vasariiiiame name ant atogo. 
Pakilo ir atsisedo. 

— Gerai. Prasau, atneskie ką-nors valgyti. 

— Ko nori ? 

— Atsidedu tamę ant tavęs, Amra. Neaergu, bet 
nieks manęe neuźima. Gyvenimas neisrodo man taip graźum, 
kaip b\ rytą. Naujas skausmas suspaude man sirdj, nauja tai 
liga. O tu, Amra, kuri taip gerai maiie żinai, kuri visadoa 
mane gelbejai, pamislyk apie tokj valgj, kuris podraug man 
butij ir vaistu. Atnesk tat, kas manai man butij. geriausia. 

Amroa klausimai ir jo malonus ir svelnus balsas rode, 
kad jie didei prisiriśę viens prie kito. Kad kalbejo, pridejo 
aavo ranką prie jo kaktos, o użganedinta jo prasymu, tarę: 

— Pasirupjaiu. 

Uź valandoa sugrjżo, atneśdama puoduką pieno, kelis 
grieżineliua baltoa duonoa, kvietinj pyragelj, paukśtienoskep- 
anj, medij ir druaką. Viename sonę sviete lempa, kitame sto 
vejo taure vyno. 

Dabar galima priaiżiureti kambariui. Sienoa buvo gip- 
ainea; luboa au balkiaia; grindjs ismargintos raudonomia ir 
baltomia plytomia. Kelioa kedes, kauraa ia melinos gelumbea, 
tai buvo kambario rakandai. 

Amra pristume kedę, prie kauro, ant kurio gulejo Ju- 
da, paatate ant joa valgj, o pati ataiklaupe, noredama jam pa- 
tarnauti. Jos tamsii veidą dabar svelnino tikrai lig motiniskos 
meiles pażiura. Ga^jo buti kokiii penkiasdesimt metii, balta 
akara denge jos galvą, palikdama galua ausq, kuriose buvo 
żenklaa vergyatea, nea bavo perdurtos atora yla. Buvo verge ia 
Egipto; net ir penkiasdesimt metii nesuteike jai liuosybes, bet 
ji jos nebutii nei priemus, nes jaunikaitis, kuriam tarnavo, 
buvo jos gyvastimi ir niekad jo negaletu. apleisti. Kudikyatej 
valgydino jj, żaide su juomi ir dabar skaite aave butinai rei- 
kalinga, visados skaitydama jj savo vaiku. 

Laike vakarienes tik sykj prakalbejo. 

Ar pameni, Amra — tar© — tą Meaaalą, kuria aeniau 
per dienas sededavo pan mane ? 



grizo. 



— til — 

— Taip, pamenu. 

— Keli metai atgal buvo isvażiavę8 \ Rymą, dabar su 
Buvau pas jj siandie. 




Nasle Itamar, paeinanti is Huru, namu., su savo vaikais. 

Pasibiaurejimo drebulys perejo per jaunikaitj. 
— Źinojau, kad kas nors atsitiko — tarę ji. - 
kad Messalą nemylejau, apsakyk man viską. 



Nie- 



— 62 — 

Juda użsimąste, o vel jai prasant, pasake tik tiek: 

— Labai atsimaine ir jau nenoriu su juom tureti nie* 
ko bendro. 

Kaip Amra isejo, apleido ir jisai kambarj, ir nuejo j 
virsij. ant stogo. 

Stogas rytuose yra vartojamas del jvairiij. mieriu,. Va- 
saros dienomis gyventojai iesko sau vesumo ir atsilsio tam- 
siuose kambariuose; bet atejus vakarui eina ant stogij, kur 
źaidżia jvairias żaisles, miega, daro susirinkimus, meldżiasi ir 
t.t. Delto tai rytij gyventojai ir steige taip parankiua ir pui- 
kius stogus. Juda perejo per stogą ir jejo \ kambarj bokste, o 
pakeldamas pusiau jau pakeltą uźdangalą atsirado kambary- 
je. Keturiose boksto sienose buvo skyles, nei durys, per ku- 
rias żiurejo apsodintas żvaigżdemis dangus. Prie vienu, durij 
pamate moteriskę, atsiremusią \ kauro pagalves, apsirengusią 
baltuose lengvuose audimuose. Isgirdus jo żinganius, perstojo 
vedylavus vedylu; pakilo ir suktelejo jj. vardu: 

— Juda, sunau mano! 

— Taip, mama, as ateinu — tarę artindamasis prie 
jos. Priejęs prie jos atsiklaupe; ji apkabino jj, pabuciavo ir 
prispaude prie krutines. 

Moteriskę vel użeme savo vietą ant pagalviij, sunus-gi 
atsisedo żemiaus ant kauro, paremęs galvą ant jos keliu,. Żiu- 
rejo per duris \ tamsij reteżj tolimij. kalnij. ir j. żvaigżdetą dan- 
gij. Źemai ramiai ilsejosi miestas, tiktai vejas eiubavo medżiij 
virsunes. 

— Amra man sake, kad tau atsitiko koks nesmagu- 
mas — kalbejo śypsodamasi ir glostydama sunu,. — Pakol 
buvai kudikiu, galejai liudeti del niekniekiii, bet kad esi jau 
vyru, negali użmirsti, kad su laiku turesi buti mano karżygiu. 

Kalbejo jau tuomet neżinoma toje salyje kalba; varto- 
jo ją tiktai kelios seimynos, bet tokios seimynos buvo senos 
ir turtingos — mylejo jie tą kalbą tuomi labiaus, kad ji ais- 
kiau atskyre żyda nuo stabnieldżiuj tai buvo kalba, kuria Re 
beka ir Rachele kalbejo su Beniaminu. 

Tos kalbos garsas rodos patrauke j£ j gilesnj. mąstymą, 
uż valandos paeme motinos ranką ir tarę: 



— 63 — 

— Śiandie, mama, priverstas buvau mintyti apie daik- 
tus, kurie pirmiaus neikados neatejo man j galvą. Bet ipir- 
miaus pasakyk man, meldżiama, kuomi turiu buti ? 

— Ar nesakiau pries valandą, kad turi buti mano 
karżygiu ? 

Nemate jos veido, bet gerai atjaute, kad juokauja, tat 
dar pavartauniau tarę: 




ZJv&k l 



--, 



■*jg • 




Esi lal)ai, labai gera, mano motina. . . 

— Esi labai, labai gera, motin. Nieks manęs nemyles 
taip, kaip tu! — tai kalbedamas buciavo jos ranką. 

— Rodosi, kad euprantu delko nenori atsakyti ant 
mano klausimo — kalbejo toliaus. — Ligsiol mano gyveni- 
mas prigulejo tau. Kaip maloni ir stropi buvo toji globa! 
Delko negali ji tęstis ant visados! Viespaties noras yra, kad 
likćiau valdovu pats savęs — ateis diena atsiskyrimo, bus tai 
baisi diena del mu^si].. Bukime tat stipri^s ir drąsu^s. Noriu 
buti tavo karżygiu, bet tu turi parodyti man kelią. Zinai tei- 
sę, kuri prisako: kad kiekvienas Izraeliaus sunus pasiskirtij 
sau kokj-nors użsiemimą. N'esu isskirtu ir delto klausiu: ar 



— 64 — 

turiu ganyti kaimenę ? arti żemę ? sukti girnas ? buti telsdariu, 
ar mokintu rasto ? Pagelbek man motin, pasiskirti użsiemimą. 

— Gamaliel śiandie mokino — tarę użsimislijus. 

— Gal buti, bet as jo negirdejau. 

— Tai gal atlankei Simeoną ? Sako esąs labai ismin- 
tingas. 

— Ne, nemaciau jo, buvau ant prekybos rinkos, ne 
sventinycioj, atlankiau jauną Messala. 

Kokis tai skausmas jo balsę pereme niotiną, prijauti- 
mas paskubino sirdies plakimą, o ranka, laikanti vedylą misi- 
leido. 

— Messalą ? — tarę. — Ką jisai galejo pasakyti, kad 
tave taip suerzino ? 

— Labai atsimaine. 

— Nori pasakyti, kad sugrjżo Rymionim % 

— Taip. 

— E-ymionis — kalbejo pusiau j. save — reiskia visa- 
me pasaulyj tiek, ką valdovas ir viespats! Ar ilgai ten bnvo? 

— Penkis metus. 

Nutilo apimta liudnomis mintimis, o żiurejimas josios 
skendo tamsios nakties erdveje. Tylejimą pertrauke sunus. 

— Tas, ką Messala kalbejo, motin, buvo jau ir taip 
kartus, bet balsas, kokiuo kalbejo, buvo tiesiok nepaken- 
ćiamu. 

— Dasiprantu, kad skaudżiai tave użgavo uż tautystę; 
nepagodoja jie nieko, o ta klaida pereme j\\ poętus, senato- 
rius, dvarininkus. 

— Manau, kad visos dideses tautos yra isdidżios — 
kalbejo Juda toliaus, nepaisydamas pertraukos — bet iśdidy- 
be śios tautos pereina ribas, śiame laike taip iśbujojo, kad 
vostik dievai gali jai lygintis. 

— Dievai. . . — greitai tarę motina — juk vienas ry- 
mionis paliepe atiduoti jam dieviśką garbę, buk ji priguletu, 
jam pagal teises! 

— Pripażjstu, kad Messala, budamas dar vaiku, turę- 
jo tą ydą; maciau, kaip iśjuoke svetimżemius, kurius net E- 
rodas priimdavo su pagodone; bet apie Judeją neikados neat- 



— 65 — 

sisauke su paniekimniu. Siandie pirmu kart, kalbedamag su 
manim, juokesi is musu, Dievo ir mi^s apeigu,, taigi padariau 
taip, kaip misliju, ir tu butum liepus, atsiskyriau su juomi 
ant visados. Dabar, motin, norećiau żinoti, ar Rymionis turi 
tiesą niekinti mumia ? Pasakyk, ar - gi mu^ij tauta karne nora 
yra żemesne uź kitas ? ar turiu kaip vergas drebeti, kad ir 
pries patj cezara ? Pirmiausia pasakyk man, delko, jaigu pa- 
siskirsiu sau nors kokj uźsiemimą, negaleciau rupintis jgyti 
garbę ? Delko negaleciau griebtis kardo ir siekti atmainingus 
karo vainikus ? Delko, jaigu tureciau poeto gabumus, mano 
daina negaletu, apdainuoti viską, kas yra graźu ? Leista man 
buti piemeniu, pirkliu, amatninku, kodel-gi negaleciau buti 
artistu, kaip kuris nori Grekas ? Pasakyk man, motin, nes tai 
yra saltinis mano abejones, delko Izraeliaus sunui neleista da- 
ryti tas, ką daro Rymionis ? ! 

Grirdedania tai motina susirupino, labiausia ją pereme 
balsas, kokiuo kalbejo sudus; tuoj susiprato, jog toji kalba 
turi rysj su tuomi, ką kalbejo ant prekybos rinkos, pakilo tat 
ir tarę: 

— Suprantu — pakol Messala buvo po tavo jtekme, 
buvo kuone Źydu ir, jaigu butij. taip buvę ligsiol, gal butij 
likęs prozelitu, nes tokia yra aplinkybiij. spęka. Penki metai 
buvimo Ryme negalejo likti be pasekmes, nesistebiu tat is at- 
mainos; vienok turejo labiaus pagodoti tave — ćia jau kalbe- 
jo susijudinus — galejo su tavim apsieiti sirdingiaus. 

Kieta ir nuoźmi prigimtis to, kuris użmirsta pirmus 
sirdies rysius! 

Ranką użdejo ant sunaus galvos ir glostydama jo plau- 
kus akim ieskojo auksćiausios ant dangaus żvaigżdes. Jos tau- 
tiskaa isdidumas lyginosi sunaus isdidumui, netiktai kaipo at- 
balsis vienodij jausmu,, bet kaipo diegas tobuliausios simpati- 
jos. Norejo atsakyti jam, bet nenorejo, kad tas atsakymas uż- 
gautij. jj, mażiausias seselis savo żemybes galetij. ant visados 
apsilpninti jo mintis. 

— Tas, ko reikalauji, brangus Juda, pereina moteris- 
kes protą — tarę — atidekime tą antrytojaus, paśauksiu is- 
mintingą Simeoną. 



— (W! — 

— Nedaryk to, motin, nesiu/kie mane pas rektoriij — 
■usuko Juda. 

— Nenorejau tave srąsti, paśauksiu jj śidion. 

— Ir tai ne, motin, as neieskau isguldymo, isaiskini- 
mo; noriu to, ko raan nieks apart tavęs negali duoti: noriu 
nusprendimo, kuris iseina is żmogans sielos. — Ugai źiurejo 
motina j. dangii, lyg ieskodama ten jkvepimo, o paskui atsake: 

— Reikalaudami teisybes del savęs, negalime atsakyti 
jos ir kitiems. Niekinti pergaletą priesą, tai aumażinti perga- 
les verte; priesingai, jaigu prieśas yra ant tiek stiprus, kad 
gali mus spausti, pajungti — ćia susilaike, — paciii ?avęs pa- 
godone yra pripażinti jam narsumą. 

Po to kalbejo daugiaus pati sau, nei sunui: — Bet 
nesibijok, sunau! Teisybe, kad Messalo gimine yra garbinga, 
jije skaito kelias garsias gentkartes. Dar laikuose Rymo res- 
publikos, neżinau kaip tai senai, bet jau buvo kareiviais ir 
senatoriais. Teisybe, tuomi vardu żinau tiktai vieną konsul}, 
ir tai buvo senatoriij gimine, turinti didelę jtekmę. Jaigu vie- 
nok tavo senoves draugas gyresi savo prateviais, galejai użge- 
dinti jj, apsakydamas apie savuosius. Jaigu gyresi senovybe 
savo gimines, darbais ar turtu savo pratevii} — ką viskas reis- 
kia silpnumą proto ir sirdies tustybę — tu savo palyginimais 
galejai jj sumusti ant kiekvieno żodżio. 

Cia susilaike, o valandelę pamislijus kalbejo toliaus: 

— liga pratevhi eile śiandie yra prirodymu garbingu- 
go paejimo ir gimines, bet Rymionis, didżiuojantisis senumu 
savo gimines pries Izraeliaus sumi, tamę dalyke visados turi 
nusileisti. Uźdejimas Rymo, tai jij. pradźia, seniausios ju, gi- 
mines neturi senesnhj saltinitj. Ne vienas didżiuojasi be jokio 
prirodymo, remdamasis tiktai ant padavimn. Messala man- 
ding priguli prie śiii pastarijją. O męs kokią użimame vietą 
pries jii sva jones ? 

Tariant tuos żodżius jos veidas nuśvito garbingu isdi- 
dumu, bet nakties tamsa neleido to patemyti, o ji kalbejo to- 
liaus: 

— Perstatykime sau, kad Rymionis issaukia mus j ko- 
vą; priimu tai ir atsakau be pasigyrimo, bet su vilćia. 



— 67 



Dabar jos balsas sudrebejo, pilna liudnum« mintis at- 
manie jos privadżiojirmi budą. 




, Dabar jos balsas sudrebejo. 



— Tavo tevas, Juda, nuejo prie savo tevu,, pamenu tą, 
lyg tai siandie butij. buvę, dieną, kurioje jisai ir as su mu^ij 
draugais, nuejome j sventinyćią, kad peratatyti tave Yiespa- 



— 68 — 

Siui. Aukojome karvelius, o as padaviau tavo yarda kunigui, 
kuria prie manęs użrase. Taip tai tavo vardaa: "Juda, sunus 
Itamaro, iś gimines Huru/' yra użrasytas ant amżiii pasventin- 
toj Izraeliaus giminiii knygoj. Negaliu pasakyti, kada buvo 
Jvestas tas budas, rodosi, kad jau buvo użvestas dar pries ise- 
jimą is Egipto. Nuo Hillelo girdejau, kad pats Abraomas 
pradejo vesti tą surasą savo sunaus vardais, kada Viespats 
paskyre jj. Izraelita tevu. Mijali tauta, ant nelaimes, neklause 
prisakymii, nepilde nekuriij. jstatymu,, bet użrasą vardu, laike 
sventa prideryate. Tiktai kartą pabaigoje antrojo akyriaua 
metrasćiai buvo pertraukti; vienok kad tauta po ilgo iśtremi- 
mo sugrjźo { aavo tevynę, Zarobabelis skaite śvenćiauaia pri- 
deryste link Viespaties pagrążinimą knygij ir nuo to laiko jau 
per du tukstanćiu metii galime be pertraukoa sekti platinimą- 
si ir eiliavimą Źydii gimines. 

Cia susilaike lyg duodama laika klausytojui apmislyti, 
ką buvo pasakius, paskui kalbejo toliau: 

— Ką reiskia Rymionies pasigyrimas pries tiek amżiii ? 
Izraeliaus sunuj3, gananti kaimenes ant kalno Refaim, simtą 
kartii yra senesniais bajorais uź garbingiausią Marciua'o ainj. 

— O as, motin, kuomi esu pagal anas knygaa ? 

— Tas, ką ligsiol kalbejau, yra nei Jżanga del atsaky- 
mo, kurio reikalauji. Tose knygose randame tikrus prirody- 
mus, kad eai tiesioje eileje ainiu Huro, Jozuo draugo. Ar gi 
tat atvo gimines paejimas nera gana senu ? Jaigu-gi tau dar ir 
to nepakanka, tai ieskokie toliaue, imkie Ihora (Maiżio teisiii 
knygą) ir ieskokie skaitliniu, knygij (ketvirta Maiżio knyga), 
o septyniasdesimt antroje gentkarteje po Adomo, atrasi aavo 
giminea pratevj. 

Ant valandoa kambaryje użatojo tyla. 

— - Deku tau, motin — tarę Juda, imdamaa abi jos 
ranki — deku is viaos sirdies. Gerai, kad nesaukei rektoriaua 
— nebutu, mane labiau użganedinęs, kaip tu, bet paaakykie 
man, ar tik laikas padaro giminę garbinga ? 

— Użmirsti, mano sunau, kad mu^s tauta yra garsi ne 
vientik senovybe: didżiauaia garbe mums yra taa, kad mu^au, 
tauta yra tauta isrinkta! 



— 69 — 

— Tu, motin, vis kalbi apie visą tautą, as-gi misliju 
apie giminę — apie mu^si}. giminę ir klausiu, ką m^sij. tevai 
nuveike nuo Abraomo laikij. ? Ką dirbo ? Kokiais dideliais 
darbais iskilo auksciau savo brolrq. ? 

Motina neżinojo, ką atsakyti. Bijojosi netinkanćiu at- 
sakymu sugadyti sunaus ateitj. 

— Man, sunau, — tarę — jstabu, kad turi reikalą su 
tikru, neiśsvajotu priesu. Jaigu juomi yra Messala, tat papa- 
sakokie man viską, ką ji^s kalbejote, nieko neslepkie. 

Jaunikaitis atkartojo savo kalbą su Messalu, aiskiai 
perstate paniekinimą, su kokiu Bymionis kalbejo apie Żydus. 
Motina klause nepertraukdama jo kalbos, apmąstydama tą, 
ką sake. Jos sunus nuejo ant prekybos rinkos, vedamas drau- 
giskumo jausmo ir tikejosi rasti savo jaunyste3 żaisliij. draugą 
tokiu, kokiu jisai buvo atsiskiriant. Apsiriko, nes vietoje 
vaiko, atrado vyrą, neprimenantj. pereitu. źaisliii, bet svajojan- 
t\ apie garbę, pergales ir turtua ateityj. Juda negalejo to sau 
isaiskinti, bet tas uźgavo jo garbę ir pażadino jausmą tautis- 
kos didybes, Patemijo tai motina, o kad neżinojo, kas is to 
gali iseiti, pradejo nerimauti apie sunaus ateitj; mintis, kad 
jos vaikas galetij. permainyti savo nuomonę, papulti po Jtek- 
me kitos tautos, użmirsti tevii. tikybą, pripilde ją baime. Ma- 
tę pavoJn ir pasirjźo prasalinti jj. Jos żodżiai jgavo poetiską 
dvasią. 

— Nebuvo gal ant żemes tautos — kalbejo ji — kuri 
jausmuose savo garbingumo nesijaustij mażiausia nors lygia 
kitoms tautoms; pirmeiviskos gi tautos state save aukśćiausio- 
mis. Kad rymionis żiuri ant Izraelito is to atżvilgio, jisai tik- 
tai pamegdźioja tamsybei Egiptiecio, Assyriecio, Makedonie- 
ćio; jaigu niekina Dievą, gaus tą pat, ką anie uźmokestj. 

Jos balsas bekalbant vis ejo tvirtyn. 

— Nera teises, kuri uźtikrintij. vienvaldystę ir virsi- 
ninkystę vienai tautai ant visij kitij. taut^, taigi visos svajones 
ir gincai sianie atżvilgyje yra tusciais. Tauta kjla, eina pa- 
skirtu sau keliu, o kad atliko savo pasiuntinystę, mirsta pati, 
arba su prisidejimu svetimos galybes. Tauta, kuri sunaikino 
savo pirmatkunę, użima ir jos vietą eavo vardą raso ant anoo 



— 70 — 

paminkhi; — tokia yra istorijos tiesa. Kad tureciau drąsą 
nupaiainti Dievą ir żmoniją papraatu paveikalu, pabreżciau 
liniją ir ratą. Linija reikstij. Dievą, nes tik Viespats eina tie- 
siai pirmyn; ratas butij. żenklu żmogaua, nes jisai żengia, ju- 
da, bet vis ant vietos. Neniisliju, kad tautii likimas ir pasky- 
rimas butij. lygus, istikro nera dviejii yienodu,. Skirtumas vie- 
nok nera, kaip daugelis mano, rato didume, kuris perstato 
tautas, nei plotę żeinea, kurią użeme, bet pakraipoje pirmei- 
vyates, artinanćios ją prie Dievo, nes tik toji tauta yra didi, 
kuri arti Jo sto vi. 

Kad aavo divadżiojimuose cia susilaikyciau, butij. tat 
atoveti ant vietos. Eikime tat toliaus, tuomi labiaus, kad yra 
aiskua ir svarbu y s żenklai, per kuriuos lengva matyti, ar ratę, 
kuris żenklina tautą, yra kokia pirmżengyate. Pradekime nuo 
palyginimo Rymionii}. su Źydais. 

Lengviausia pażinti santikj. tautos su Dievu, kada 
prisiżiuresime kasdieniniam jos gyveniniui. Apleisdami laika, 
kada Izraelius buvo użmirsęs Dievą, Rymas niekad Jo nepa- 
żinojo, o delto cia negali buti net nei palyginimo. 

Tavo draugas, arba geriaus tas, kuris buvo tavo drau- 
gu, tvirtino, jei gerai supratau, kad neturejome nei poetii, nei 
artistii, nei karvedźiii, żodżiu, nusprende, kad mums truksta 
didżią żmonhi. Kad suprastum verte tokio użmetimo, reikia 
żinoti, kas yra tikrai didźiu żmogumi. Juomi, mano vaikeli, 
yra tas, kurio gyvenimas parodo, jog buvo, nors aiskiai ir ne- 
isrinktu Dievo, tai nors kurio darbai yra pasventyti Dievo 
valia. Babilionietj Viespats paskyre, kad butij. bausme mu^sii 
tevams użtai, kad neklause Jo, Viespats daleido paimti juos j 
nelaisvę. Persui vel jsake, kad iśrinktą tautą sugrążintą j. jos 
tevi^ żemę. Dar didesniu Vieśpats padare Makedonietj, nes 
jam buvo leista atmonyti uź sunaikinimą Judejos ir sventiny- 
cios. Viespats paskyre tuos żmones del atlikimo auksciaushj 
mierni, o nors jie buvo stabmeldżiais, tas netersia jii garbei. 
To paaiśkinioio neużmirskie ir toliaus man kalbant. 

Abelnai manoma, kad karaś yra garbingiausiu żmo- 
gaua uźsieminm, o vaisiai ir garbe jgyta ant karo lauko, yra 
prakilniausiais. Nors pasaulis taip mano, vienok nepaaiduok 



— 71 — 

tiems monams. Patol bus prisakymas garbinti Dievą, pakol 
ataitiks kas tokis, ko savo protu negalesime apimti. Kuomi-gi 
yra etabmeldżio malda, jaigu ne meldżianćiu dejavimu priea 
apeką ir pergalę, vientik kuriuos laiko użdierystę. Kuomiyra 
Joyis, jaigu neperstatytoju galybea del Rymo kareivio ? Gre- 
kams priguli garbe, kad pirmutiniai pripaźino protą galin- 
gesniu uż speką; Atenuose kalbetojua ir filozofus laiko auka- 
ciaua uź kareiviu8. Poetus-gi vainikuoja nevystanciaia vaini- 
kais. Mu,su, tevai labiau uż viską garbino Dievą, o iśreiskimui 
jij. tikejimo, vietoje dejavimo ir baimes, buvo Psalmai ir Ho- 
sanna! Taip Żydai, kaip ir Grekai trosko pastumeti pasaulj 
pirmyn, \ virsu^ bet nelaime! Sio pasaulio valdżioa skaite ne- 
atbutina savo egzistavimo islyga karą. Delto Rymionjs iskele 
savo cezarj. auksciau żmogaus proto, ir net auksćiau Dievo ir 
matę jamę vienatinj perstatymą galybes. 

Greku, galybe augo pagal dvasioa liuosybę, o visa mi- 
nia mąstytoju, liudjs apie ją per amżius. J\\ mokslas buvo taip 
ispletotas, kad net pergaletojai Ryrnionjs visame sęka juos, 
iśskiriant karo vedimą. Siandie kalbetojai ant Forum uż pa- 
veikslą ima sau Greku, kalbetojus, Rymo dainose aiskiai gir- 
deti Grekij ritmas, o jei kuris Rymo pilieciij atidarys burną 
del pagyrimo dorybes, arba pasileis tyrineti gamtoa paslaptis, 
tai żodżiai jo bus arba pasisavinimu minties, arba pasirodys, 
kad yra Greku, mokyklos mokiniu. £ieko, apart karo, Ry- 
mas neturi savo originalisko Jo ^Lkal ir regyklos yra gre- 
kiakos. Kad patikti laukiniai miniai, sulaistyta juos kraujais. 
Rymionu, tikyba, jaigu ju, stabmeldystę galima taip pavadin- 
ti, yra surinkimu mokslo ir apeigu,, paskolintu, nuo ▼isij pa- 
muatu, tautuj labiausia ju, garbinami Mi*rsas ir Jovis, paeina 
nuo grekiśko Olimpo. Taip, mano sunau, tarp viso pasaulio 
tautu, tiktai vieni Grekai gali gincytis uż pirmybę. Tiktai jie 
gali stengtis pasisavinti użsitarnavimo palmą, kuri gali apvai- 
nikuoti tikro genijaus galvą. 

Rymionią saumeile taip juos apjakina, kad nieko a» 
part savęs nemato, savo aklybeje taip aulukstejo, kad nepri- 
eina prie ją jokis avieaoa spindulelis. O begedingi vagys! Że- 
rne dreba po j\\ kojomis, kaip pedai auduodant apragilama! 



— 72 — 

Delko, mano sunau, turiu tau pasakyti, kad ir męs, taip kaip 
ir kites tautos, esame arti nupuolimo! Atimta nuo mu^aii jau 
muaij. nuopelnai, pasisavinta svenciauaioa vietos, o galo niekas 
negali pramatyti. Vienok tą tikrai żinau, kad, nora autrina 
Judeją, kaip grudą girnomia ir suea Jeruzolimą, kuria yra vi- 
aoa salies żiedas, bet vis-gi Izraeliaus garbe pasiliks sviesa 
danguoae, o toa avieaoa nepaaieka źmogaus ranka, nes Izrae- 
liaus iatorija yra podraug ir Dievo istorija. Jisai pata raae ją 
rankomia żmoniij, isrmktu, is tarpo Izraelita, kalbejo jii kal- 
ba, dalyvavo visuose j\\ geruoae darbuose. Negana to, buvo 
jij. teiadaviu ant kalno Sinai, vadovu tyruoae, vadu karuoae ir 
karalium teiame. Dar toliaua, kelia kartua praskleide uźdan- 
galą savo buveinea ir dangiskoa garbes sviesybeje, kalbejo 
kaip żmogua j żmogij, nurodydamaa kelią dorybea ir laimes, 
duodamaa priźadejinma, liudijanciua apie Jo viaagalybę ir 
neatmainomą priżadij. ispildymą. 

Taigi, mano sunau, ar gali buti, kad tie, su kuriais taip 
apaiejo Jehova, nebutij nieko nuo Jo peremę ? kad ]x\ gyveni- 
me, tiesose ir darbuoae, apart źmogaus gabumą, nebutij ko- 
kioa priemaiaos dievisko paejimo ? kad jvj. genijuj, nora ir am- 
żiams praalinkua, nebuti^ dangaua atspindźio ? 

Valandelę kambaryj vel buvo tyku, apart vedylo sla- 
mejimo nebuvo girdeti nieko. 

— Jaigu kalbedami apie dailą, kalbame tiktai apie 
paisymą ir drożinejimą, tai tiesa — kalbejo toliaua — kad 
Izraeliua neturi artistii. 

Pripaźino tai su gailestimi, nea, priguledama prie Sa- 
ducejij, mylejo visokią dailą, o tam farizejai buvo prieaingi. 

— Vienok kiekvienaa teiaingas turi muma pripażinti, kad 
gabumą mu^ rankij. auriao priaakymaa: "nepadaryai sau nei 
paveikslo, nei panaaumo". Tą uźdraudimą teiadaryate nutęse 
uź jo mierio ir laiko. Nereikia taipgi uźmirati dviejii Izraeli- 
tii, Bezaeeliij ir Aholiąbą, mistrij atatymo pirmutinio buto, 
apie kuriua yra paraayta, kad turejo didelj gabumą aavo arna- 
te, padirbo ausiniua Cherubinua, puosianciua aantaikos arkos 
skrynią. Toa atovylos buvo istikro aukao, savo aparnaia pri- 
denge Dievo sostą, stovi vienas priea kitą ataigrężę j akrynią. 



— 73 — 
Kaa dr jsta kalbeti, kad tos stovylos tai nebuvo dailos darbu ? 

— Ah, dabar suprantu delko Grekai mus aplenke — 
tarę Juda — o arka?. . . Tebuna prakeikti Babi] ionieciai, ku- 
rie ją sunaikino ! 

— Na, Juda, nesunaikino, bet prażuvo, o greiciaus y- 
ra paslepta kokiame neżinomame urve kalnuose; Hillel ir 
Sahamai abudu j. tą tiki ir sako: ateis diena, kada Viespats 
panores, atsiras arka, sustatys ją, o Izraelius soks pries ją, 
dainuos kaip senoves gadyneje. Tie-gi kurie pamatys Cheru- 
bina veidus, nors butu, matę ir Fidijaus, Minervos veidą is 
dramblio kaulo, panores suspausti ranką Żydo, atiduodant 
garbę jo genijuj, użsilaikiusiam per tukstanćius mętu,. 

Uźsidegus motina k albę jo kaipo koks geriausias kal- 
betojas; vienok truputj susilaike del suvedimo j. tvarką mińcie 
ir atsikvepimo. 

— Kokia tu, motin, gera — tarę dekingai Juda. — 
Nei Hillel, Schamai, negaletu, geriau ir dailiau papasakoti. 
Vel esu istikimu Izraeliaus sunumi. 

— Pataikune — atsake — lyg neżinai, kad atkartoju 
tiktai tą, ką kadaisia kalbejo Hillel su tulu Rymionij moks- 
lincium. 

— Gali buti, bet vis-gi kalbejai perimanciai. 

— Ant ko as sustojau ? — uźklause pavartauniai mo- 
tina — kalbejau apie mij.sij. tevij pirmybę ir dailą, apie drożi- 
nejimą stovylij, bet droźinejimas, mano Juda, pats dar netve 
ria dailos, nei daila neturi savyje didybes. 

Myliu svajoti apie didżius źmones, per amźius sten- 
gianciuosius atsiekti didżius mierius, skiriu juos j grupas; cia 
Indusai, ten Egiptieciai, tenais A3syrieciai; ant jt£ girdżiu 
triubij. gaudimą ir slamejimą pergaletoju, veliavij, o tuomtar- 
pu po desinei ir kairei stovi nesuskaitomos gentkartes ir pilni 
pagodones ir pasistebejimo żiuri j. juosius. Isnykus tiems, is- 
eina dailus Helenietis ir veda pulką su triumfo sauksmu, bet 
tuojaus liepia jam nutilti Rymionis, tardamas: salin! kas bu- 
vo ju^i}, dabar yra mano. Pasaulis guli sumindżiotas, o as 
viespatauju! Tuomtarpu istolo, tiesiok ant pedsakio, kuriuo- 
mi eina pulkas, epindi żiburys, apsvieciantis seniausią praeitj 



— 74 — 

ir toliiniausia. ateitj. Neżino apie jj nieko kovojantieji, o juk 
jis juoa veda — nes tai yra apreiakimo żiburys. Kas neaa tą 
svieaą? Ah, tai sena Judo gimine! Kaip amarkiai, paniislijua 
apie tai, kraujaa teka gjslose! Toje śviesoje ir męs juo8 mato- 
me aiskiai. Po triskart bukite palaiminti, didieji mi^sij tevai, 
tarnai Dievo, santaikos sargai! Ju^s tai esate żmonijoa vado- 
vaia, jrj.8 esate priesakyj gyvij ir mirushj. karalysteje! Tenais, 
salia ju,, yra tavo vieta, mano sunau, o nora ir kiekvienas Ry- 
mionis butu, cezaru, uźties, neapleisi jam pirmybes. 
Juda buvo susijudinęs. 

— Kalbek toliau, motin — sauke — girdżiu lyg per- 
gales triubaa ir mau rodosi, kad artinasi Mirjam (Marija) su 
buriu savo moterii, kurios soka ir dainuoja. 

Suprato sunaus jausmua ir, noredama jais paainaudoti, 
kalbejo toliaus. 

— Kada girdi himnus ir valtornea (puciama muzika), 
aekanćiua paskui pranaaę, duokie vadżiaa vaidentuvei ir sto- 
kie drauge su manim ant krasto vieakelio, kuriuo iskilmingai 
żengia isrinktieji, Izraeliaua sunija. Sitai eina patrijarkai ir 
gentkarciu, tevai — rodoai girdżiu kupriij skambućiua ir bau- 
bimą jii kaimeniij. O ten, tarp minios, kas ta8 yra, ką eina 
vienaa aau ? Tai aenia, bet jo spekos nepergalimos, o akja że- 
ruoja s>enta ugnimi; tai Jiaai, kuris żiurejo j Viespaties vei- 
dą. Stovi vienas, nes kaa isdrjs galetiea su karvedżiu, poetu, 
kalbetoju, teisdariu, pranasu ? Jo didybe yra kaipo saule vi- 
dudienyj, jo sviesybe geaina visas kitas, net ir garbę pirmuti- 
nio ir garbingiausiojo cezaro. Paakui jj. eina buriai teisejij, po 
jii karaliai, o stai Jesse's aunua, karżygia kovoje, dainius ne- 
mirtimi gieamiuj toliaua jo aunua, ismintingeanis ir turtinges- 
nia uż viaua to laiko karaliua, apgyveno tyra ir paatate miea- 
tua ir neużmirso Jeruzolimo, kuriame Viespacio garbei paata- 
te sventinycią. Dabar nulenk galvą, mano sunau, nes stai ei- 
na tie, kuriems nera panasiii. Ju, akjs pakeltoa j dangu,, lyg 
girdetu, Dievo balaą; j\\ drabużiai ataiduoda kapu, puveaiaia. 
Tarp to burio girdi moteriakea balsą, saukiantj: "Giedokime 
Viespaćiui Dievui garbę". Nusilenkie pries juoa, mano sunau, 
nes jij kalbą vartojo Vieapata, jie buvo Jo pasiuntiniaia ir tar- 



— 75 — 

nais. "Dangus jiems buvo atviras; niute tautii ateitj; savo ma- 
tynius paliko raśte, o issipildynias pranasavimo liudijo ir liu- 
dija, kad jie buvo teisingi vyrai. Karaliai blanko ant jij. pa- 
matymo; tautos drebejo isgirdźius gaudimą jij. balso; gyvunai 
klause juj ji% rankose buvo palaiminimas ir prakeikimas. Ziu- 
rek, stai didysis Tezbejus ir Elizejus! o ten vel trjs jaunikai- 
ciai ugniniame krosnyje. O dabar — priklaupk, mano sunau, 
nes, stai, artinasi tas, is kurio gimines użgims Messijus. 

Tai kalbant smarkiai vedylavo vedykla, kad staiga 
perstojo, ir ji tyliai użklause: 

— Ar nuilsęs, sunęli ? 

— Ne, motin — atsake — su pasistebejimu klausiau 
giesmiij apie Izraelhi. 

Nudave negirdint pagyrimo i'' kalbejo toliaus, noreda- 
ma atsiekti savo mierj: 

— Kiek galejau, stengiausi priminti tau mu^sii didżius 
yyrus — patrijarkus. teisdarius, karvedżius, dainius ir prana - 
sus. Dabar atsiźvelgkime \ garsiausius Rymionis. Pries Maiżj 
pastatykime cezara, pries Tarkvinius'ą Dovydą, Sullę prily- 
ginkime prie Machabejii, o garsiausius rodininkus prie teise- 
jii, pagalios Augustą prie Saliamono, cia jau ir galas — nes 
ką galima prilyginti prie pranasii, didźiausiii is didźiujuj 

Paniekos nusisypsojimas pasirode ant jos lupii. 

— Atleisk, użmirsau priminti burtininką Augurą, ku- 
ris persergejo Kajus'ą Julijij pries Markii Junijii Brutus'ą, 
matau jj, kaip iesko burtii vistos viduriuose. Neżiurekime \ 
taip paprastą paveikslą, bet perstatykime sau Elijii, keliaujan- 
tj. per kalną \ Samariją, viduj rukstanciii kunii anq, simto ka- 
reiviij, iśsiu^tij. karaliaus, o apimtii dangiska ugnimi, paliepus 
pranasui, kuris tuomi baisum budu apreiske Achabo sunui a- 
pie artinanciąsi mirtj. Pagalios, mano Juda, — jaigu galima 
ir tinka kokiu nors budu palyginti Jehova, su Jovis'u, tat pa- 
kanka perveizeti darbus tvj., kurie jiems tarnauja. Kaslink ta- 
vo ateities . . . 

Pastaruosius żodżius kalbejo letai ir drebanciu balsu: 

— Tarnauk, sunęli, savo Vieśpaćiui, o ne Rymo val- 
dovams. Izraeliaus sunui netinka jokia kita garbe, kaip tik 



— - 76 — 

garbe tarnystes Dievui, nes joje telpa didżiausia garbe ir pa- 
godone. 

— Kaip tai, tat negaliu buti kareiviu ? — użklauae 
Juda. 

— Kodel ne % Juk Maiżia uźvadino Viespatj "Minios 
Dievu". 

Nutilo. 

— Turi mano leidimą — tarę u z valandoa, — bet at* 
mink, jog turi tarnauti Vieśpaciui, ne cezarui. 

Islygą piieme su dżiaugsmu, bet neuźilgo eme snauati. 
Pamaciusi tai motina, padejo jam pagalvę, uźklojo ir, śirdin- 
gai pabuciavuai, nuejo. 

VIII 

Kiekvienaa mu^ij, blogas ar geras, turi mirti; atniinda- 
mi tat mu^sii tikybos priżadus, ramiai sakome: tai niekniekia, 
atidaryaime akia danguje. 

Kada Juda pabudo saule buvo jau aukstai pakilus ant 
kalni£, karveliai plesdeno erdveje savo baltais sparneliais, o 
piet vakariuose spindejo sventinycia, lyg auksine regykla, nu- 
piesta ant tamsiai melino dangaus. Juda visai ant to netemi- 
jo, vos akim permete regyklą, o visą atidżią atkreipe ant pen- 
kiohkoa meti^ mergaitea, sedincios salia jo ant kauro ir źai- 
dźiancioa ant arpos. Jausmingai klauae muzykes. Pabaigus 
dainą atkreipe akia ant jo. Kadangi toji mergina użima źy- 
mią vietą mijsi]. apyaakoje, turime supażindinti skaitytoją su 
jaja. 

Erodas mirdamas apdovanojo daugelj źmoniii, kurie 
turejo su juomi kokius nora susinesimus; jaigu karaliaua sali- 
ninkaa buvo aukstos kilmea, ypac jaigu pae jo is Judos giminea, 
tai turtas suteikdavo jam gerą vietą tarp Jeruzolimoa kuni- 
gaiksćiii. Tokia isskyrimas użtikrino pagarbą neturtingij. tau- 
tiecrą ir pagodonę stabmeidżhi, au kuriaia tankiai turedavo 
reikalua. Prie tij. iarinktiijij prigulejo ir Judos tevas, kuria 
kaip vieaame, taip ir privatiniame gyvenime buvo didei pa- 
godotaa ir turejo vardą Jeruzolimoa kunigaikscio. Dievobai- 
mingas żydas istikimai tarnavo karaliui ir nekartą aavo dar- 



— 77 — 

bais priparode iśtikimybę. Kaipo Erodo jgaliotinis kelis kar- 
tus aplanke Rymą; ten atkreipe ant savęs atidżią Augusto, 
kuria norę jo patraukti jj savo pusen. Taigi jo name buvo pri- 
krauta dovamj, kurios uźganedina tustybes kaip karaliij, taip 
ir dvarininkii: purpurines togos, dramblio kaulo kedes, auk- 
sines taures; jtj. verte didino tas, kad paejo is cezaro rankii. 





Penkiolikos mętu mergaite źaidźia ant arpos, o Juda isbudęs i ją tćmijasi. 

Tokis vyras turejo buti turtingu, bet jo turtas nebuvo sukrau- 
tas rupestimi jo globeji}., bet jo paties darbstumu. Daugybe 
piemenii, gananciu, kainienes Libano kalnuose ir sleniuose, 
Hura vadino savo duondaviu; kaip uostij. taip ir gilumoje sa- 
liea esanciuose miestuose turejo skaitlingas savo krautuves; 
laivai pristatydavo jam sidabrą is Ispanijos, kurioje tuomet 
buvo didżiausios sidabro kasyklos, o karavanai is Rytij. pri- 
state silkus ir saknis. Teisingai ir sąźiniskai atlikdavo savo 
uźduotis, użdetas hebriećiij. tikyba; buvo Sv. Rasto isguldyto- 
jum, nuolat lankydavo sinagogą. Noriai klausydavo vadovi^ 
isvadżiojimii, labiausia-gi godojo Hillelj. Jisai taipgi buvo 
labai svetingas; pas jj viesejo svetimźemiai, o farizejai tvirti- 
no, buk jis vaisindavo net samaritonus. Jaigu butij buvęs 
stabmeldżiu ir gyvenęs laikuose Erodo Attikus'o, butą buvę 



— 78 — 

galima paskaityti jj ano konkurentu. Żuvo vienok jaunysteje 
ant Jurij.. Apverke jj. visa Judeja. 

Pażinome jau rnotiną ir suni^, o taipgi dukterj, kad 
dainavo savo broliui. Jos vardas buvo Tirza. Jije buvo labai 
panasi J brolj. Apsisiautus buvo slebe, susegta ant desiniojo 
peties, użdengenćia pecius ir krutinę, paliekant rankas visis- 
kai nuogas. Slebe per liemenj buvo perjuosta dirżeliu. Dai- 
liai susukuotus plaukus denge silkine kepuraite. Ausyse bu- 
vo suverti auskarai, ant pirstij. żiedai; kaklą puose żemciugij. 
karoliai. Źodźiu, buvo daili pilnoje to źodżio prasmeje. 

— Labai graźu, Tirza, labai graźu — tarę Juda. 

— Patinka tau ? 

— Taip, daina grażi, dainininke taippat! Dainoje atsi- 
musa Greki], atbalsiai. — Nuo ko ją ismokai ? 

-r- Pameni tą Greką, ką dainavo pereitą menesj. teatre ? 
Kalbeta, jog jis buvęa dainiurn Erodo ir jo sesers Salomejos. 
Dainavo tuojaus po emimosi galinchj. iv svetainej buvo dar 
didelis truksmas, bet pasigirdus jo balsui, viskas nutilo, ir as 
neapleidau nei vieno żodźio — taigi nuo jo ismokau dainą. 

— Bet jisai dainavo grekiskai. 

— O as hebraiskai. 

— Dabar euprantu ir didżiuojuosi savo sesute. Gal 
moki dar kokią kitą grażią dai-nelę ? 

— O taip, moku kelias, bet pameskime tą; Arara ma- 
ne atsiunte pasakyti tau, kad pusrycius atnea tau cia. Ji tuo 
jaus ateis, nes mano, jog sergi, kad vakar sutikai kokius ne- 
smagumus. Kas tai buvo? Pasakyk man, kad galeciau pagel- 
beti Amrai gydyti tave; ji żino Egiptiecitj vaistus, bet tie 
maźai ką gali gelbeti, as-gi żinau Arabij. vaistus, kurie. .' . 

— Kurie dar mażiau geibes, nei Egiptieciii — użbai- 
ge, kratydamas galva Juda. 

— Taip manai ? Nenoriu su tavim gincyties — atsake 
Tirza — nevartoeime jq, nes stai turiu amuletą*), kuris paei- 
na nuo kokio tai persie burtininko ir labai senai priguli 
mums. Źiurek, parasas jau visiskai nudilęs. 

*) Amuletas — daiktas, apsaugojantis nuo iou | r nelaimiij. Nesiodavo juos 
pilni prietaru zmonBs. 



— 79 — 

Tai kalbedania padave jam auskarj; jis paeme, apżiu- 
rejo, paskui atiduodamas nusijuoke: 

— Nor8 ir mirciau, Tirza, nevartoćiau amuleto, nes tai 
yra stabmeldystes palaikai, uźdrausti kiekvienam — Abrao- 
mo sunui ir dukterei. Imkie jj, bet daugiaus jo nedevekie. 

— Użdrausta! Negali tai buti — atsake — mu^sii tevo 
motina nesiojo sj amuletą kas subata per visą savo gyvenimą. 
Nuo jo pasveiko daugybe ligoniii. Źiurek, yra net uźgirtas, 
ant jo yra rabino antspaudas. 

— Netikiu j. amuletus. 

Su pastaba atkreipe j jj. savo akis. 

— Ką pasakytii ant to Amra ? 

— Amros tevai buvo sargais darzą prie Niliaus ir 
stabnieldżiais. 

— Bet Gamaliel. 

— Jisai tvirtina, kad tai yra bedieviski stabmeldżiii 
ismislai. 

Tirza żiurejo j amuletą su apgailestavimu ir neistiki- 
mybe. 

— Ką turiu su juomi daryti ? 

— Nesiok jj, sesute. Jisai dabina tave, nors po teisy- 
b«i ir be jo esi daili. 

Użganedinta tuomi Tirza jkabino amuletą vel j ausj, o 
tuo tarpu Amra atnese bliudą su vandeniu ir ranksluoscius. 

Kadangi Juda nebuvo farizejum, tat apsiprausimas ne- 
użeme daug laiko; isejus tarnaitei, Tirza susukavo brolj. Pas- 
kui issiemus is po antjuoscio mażą veidrodelj, padave jam 
prisiżiureti, koks yra grażus. Tuomet vel pradejo kalbeti: 

— Ką sakysi ant to, Tirza — isvażiuoju . . . 
Nusigandus sudejo rankas. 

— Isvażiuoji . . . kada . . . kur . . . delko ? . . . 

— Śtai trjs użklausimai vienu kvapu! Kas per żingei- 
dumas! — Uż valandeles pavartauniai tarę: — Zinai, kad 
musu, teises vercia mane pasiskirti kokj-nors użsiemimą; mu,su. 
tevas paliko man tamę geriausią pavyzdj. Tu pati niekintum 
mane, kad tinginystej naudociausi jo darbo vaisiais. Vażiuo- 
ju i Rymą. 



— 80 — 

— Veżkis ir mane su aavim! 

— Juk abudu negalime apleisti motinos, turi likti prie 
joa. — Nuliudo. 

— Aurę ! Bet ar butinai turi vażiuoti ? Juk ir ćionai 
Jeruzolimoje gali ismokti viako, kas yra reikalinga pirkliui — 
jaigu manai pasiavęsti tam użaiemimui. 

— Taigi kad nemanau. Teiaea nesako, kad sunus turi 
buti tuomi, kuomi buvo tevas. 

— Kuomi -gi kitu gali buti? 

— Kareiviu — atsake su pasididżiavimu. 
Aśaroa nusirito per jos veidus. 

— Prażu^i . . . 

— Jaigu tokia butij. Dievo valia, tegul bus ir taip. 
Tirza, ne visua kareiviua ismusa. 

Apkabino jj. lyg noredama sulaikyti nuo pasiryżimo. 

— Broli, esame dabar taip laimingi. . . likkie namiej. 

— Namai nebus visados tuomi, kuomi yra dabar. Ne- 
użilgo ir tu pati apleisi juos. 

— Neikados! 
Juda nusisypsojo. 

— Neużilgo ateis kokis kunigaikstia is Judos ar ko- 
kioa kitos gimines, paima mano Tirzą, iśveż ją, kad apsviestii 
kitą namą. Kaa tada bua su manim ? 

Jije apsiverke. 

— Karaa, tai taipgi użsiemimas — kalbejo jisai — 
kad ismokti jj vesti, reikia eiti j mokyklą, o geriausia moky- 
kia By me. 

— Juk nekovosi del Rymo ? — użklauae. 

— Tat ir tu neapkenti jo! Visas pasaulis neapkencia 
Rymo. Stengkis suprasti mano atsakymą: taip, kovosiu del 
Rymo, jaigu użtai ismokjs mane, kaip su laiku reikea kariau- 
ti priesais jj. 

— Kada manai isvażiuoti ? 
Staiga isgirdo Amros źingsnius. 

— Tylek — tarę Juda. — Tegul neżino mano mieriu,. 
Tarnaite atnese pusryciua ir pastate ant skuomea prie- 

saia juodu, o paemua baltą rankaluoatj paailiko patarnauti 



— 81 — 
jiedviem. Pavilge pirśtus vandenyj ir sluoate ranksluosciu, 
kuomet isgirdo ant gatvea truksmą. Pażino kareivii| muzykę, 
kuri artinosi prie ju, namo. 

— Tai kareiviai is Pretorium, 
iL L&£ r - tur * u J uos P ama tyti! — susuko pakil- 

damas nuo kauro ir skubindamas ton 
pusen,is kurios girdejosi muzy- 
kę. Sustojo atsiremęa ant stogo 
aptvaro; Tirza stove- 
jo śalia jo pasiremus 
ant jo petiea. 

Vieta, kurioje jie 
atovejo, buvo auks- 
ciausia namo dalia, 
nuo kurios aiskiai 
galima buvo matyti 
visa apielinke net iki 
Antonia boksto, ku- 
ria, kaip jau żinome, 
buvo dalimi tvirtoves 
ir vietininko buvei- 
ne. Nedaugiau kaip 
desimt p e d \\ gatve 
kur-nekur buvo per- 
kirsta tiltaia, kurie 
taippat kaip ir atogai 
buvo pilni muzykea 
patrauktij żmoniij. 
Paakui muzykę pasi- 
rode eilea kareiviii. 
Hurij seimyna nuo 
stogo viską galejo 
matyti labai aiskiai. 
Pirmiauaia ejo pla- 
ciai iasiskirsćiua au 
lengvaia ginklaia aar- 
gyba, po jij. sunkiai apsisarvavę pestininkai; — paskui juos 
ejo muzykę, po jos raitas oficieras au sonine sargyba; paakui 




Pirmiausiai ejo issiskirscius su lengvais gink- 
lais kareiviq sargyba, po ju, sunkiai apsiśarvoję pes- 
tininkai. . . 



— 82 — 

vel ejo pulkas sunkiai apsiginklayusiu, pestininku_, pripildan- 
tis visą gatvę. 

Visas karumenes pavartauimmas ir baisi iśvaizda pa- 
dare ant Judos jspudj, kurj. lengviau yra atjausti, nei aprasy- 
ti. Vienok du daiktai labiausia atkreipe jo atidżią: legijono 
erelis, t. y. paauksuotas pauksćio panasumas, iskeltas ant 
smaigo. Źinojo jisai, kad isnesus is tvirtoves tą żenklą, laike 
jj dideleje garbeje. Kitu-gi daiktu buvo pats vadas, jojantis 
viduryj karumenes. Jojo jisai pilnai apsiginklavęs, vienplau- 
kis; prie kairiojo sono turejo trumpą kalaviją, rankose laike 
vadovo buożę. Ant arklio vietoje balno buvo użdeta purpu- 
rine gune. Pavadis buvo is geltono silko, iśsiijtas auksu. 

Dar vadas buvo toli, o Juda jau patemijo minios pik- 
tumą. Vieni pasiremę ant stogo aptvarij, kiti isdidżiai stove- 
dami grąsino jam kumsciomis; stovintieji-gi ant tiltij keike j\ 
ir spiaude ant jo iś virsaus; net ir moterjs metę j jj sandalais 
ir nekartą sudave jam. Prisiartinus vadui riksmas girdejosi 
aiskiaus: Źmogżudis, budelis, Rymo suo! Salin Izmaelius! A- 
tiduokite mums Annas'ą! 

Prisiartinus vadui, Juda patemijo jo rusti}, nuożmi}. 
veidą, o źiauri jo paźiura reiske panieką ir pasigrąsinimą. 

Jaunikaitis matę, kad vadai, sekdami pirmutinio ceza- 
ro pedomis, parodymui savo didybes, viesai pasirodydavo su 
vainiku ant galvos. Juda suprato, kad mato pries save Vale 
riju, Gratus'ą naują Judejos prokuratorii}. 

Tas persekiojimas nieko dar błogo nepadariusio Ry- 
mionies sukele sąjausmą sirdyje jauno żydo. Noredamas ge- 
riaus jam prisiźiureti, atsireme ant aptvaro. Aptvaras matyt 
buvo jau nuo seniau Jlużęs, nes dalis jo nulużo ir nupuole 
staciai ant jojiko. Drebulys pereme jaunikaitj. Iśtiese ranką, 
kad sulaikyti pagalj, bet tas tik pridave isvaizdą metancio. 
Negalejo susilaikyti nuo suktelejimo, o tas atkreipe domu- 
mą ant jo, sargybos ir paties vado. Tuomtarpu pagalys nu- 
puole tiesiok ant Gratus'o galvos; vadas nukrito nuo arklio ir 
gul ej o kaip negyvas. 

Minia sustojo, sargyba nusedo nuo arkliii, skubindama 
pridengti vadą uźdengtuvu. Minia, manydama, kad Juda ty- 



— 83 — 

ciomis użdave vadui smugi, drąsino jj sukaviniais. Jisai-gi 
pata persigandęs stovejo ant vietos lyg prikaltas. Inirsusi mi- 
nia pradejo metyti pagalius ir molj. nuo stogi^ ant kareivrq. 
Plytos pasipyle ant karumenes. Kilo kova, kurią, żinoma, 
laimejo kareiviai. 

Nublankęs Juda atsigrjżo j. seserj. ir susuko: 

— O Tirza, Tirza! kas bus su mumis?! 

Nabage neżinojo, kas atsitiko; nors girdejo sukavimus 
kovojanćiii, nors matę kovą, bet neżinojo jos prieżasties, ir 
neżinojo, kad gręstii kokis-nors pavojus jo numyletiems. 

— Kas atsitiko? Ką tas viskas reiśkia? — klause nu- 
sigandusi. 

— Użmusiau aptvaru Rymo vietininką. 

Tirza nublanko. Apkabino brolj. ir żiurejo jam \ akis, 
negaledama istarti nei żodżio. Jisai pradrjso. 

— Nepadariau to ty ciomis, Tirza — tarę — atsitiko 
tai isnetycity. 

— Kaip manai, ką darys su mumis ? — paklause. 
Pirstelejo j pilną truksmo gatvę ir akyse stojo nuoż- 

mus Gratus'o veidas. Jaigu dar gyvas, kur bus galas jo at- 
kersijimo? Jaigu negyvas, kokis legijonii pasiutimas? Dirste- 
lejo vel żemyn ir pamate, kaip sargyba gelbejo vadui użsesti 
ant arklio. 

— Gyvas, Tirza, gyvas! Tebuna pagarbintas niu^sij te- 
yą Dievas! 

Śiek-tiek aprimęs tarę Tirzai: 

— Nesibijokie; isaiskjsiu, kaip tas atsitiko, primjsiu 
tevo uŻ8itarnavimus, atleis mums. 

Norejo eiti j. vasarnam|, bet tuomtarpu iśgirdo bildesj 
ir traśkejimą laużomij. vartq. Ant kiemo buvo girdeti ruoteri] 
ir vaikij. kliksmas; paskui isgirdo artinanćiuosius żingsnius, 
keiksmus ir maldavimus. Tuojaus kareiviai użeme rumus, o 
Juda prijaute, jog tai jo ieśko. Persigandus Tirza pagriebe 
brolio ranką, klausdama: 

— Juda, ką tas viskas reiśkia ? 

Jisai żinojo, ką tas reiśkia — żudyta tarnai — o jo 
motina!... Kas żin, ar vienas is ty. sauksmą nebuvo josiog 
baku! BaisybeL . . Vienok pasidrąsino ir tarę: 



— 84 — 

— Tirza, pasilikie ćia ir laukie manęs, eisiu pażiureti, 
kas ten darosi. 

Bet drebantis ii baimes jo balsas negalejo suraminti 
merginos, kuri dar labiau glaudesi prie jo. 

Pagalios aiskiai isgirdo motinos balsą. Apkabino sese- 
rj ir tarę: 

— Eiva, skubinkiva! 




Ruina i pilni buvo kareiviq; vieni pleie, 
kiti su nuogais kalavijais landźiojo. . . 



Rumai buvo pilni kareiviuj vieni plese, kiti su nuo- 
gais kalayijais landźiojo po kambarius źudydami ir żeizdami 
tarnus. Ćia ir ten klupodamos moterjs melde susimylejimo. 
Viename kambaryje moteriske su sudraskytais drabużiais gy- 
nesi nuo nuożmaus kareivio. Jos baisus kliksmas pasigirdo 
ant stogo. Prie jos skubinosi Juda, saukdamas: "motin! mo- 
tin!" Bet vostik pasiekę ją rankom, kaip liko tuojaus nu- 
tvertas ir atitrauktas. Tarp baisaus kliksmo isgirdo żodżius: 

— Tai jisai! 

Balsas buvo jam pażjstamu, dirstelejo ... ir pażino 
Messalą. 



— 85 — 

— Kaip tai, ar tai sis gali buti źmogźudżiu ? — tar« 
yienas kareiviii. 

— Juk tai dar tik vaikisćias! 

— Dievai! — atsake Messala. — Ar tai butinai reikia 
buti senu, kad ko neapkęsti ? Stai turite j j, o drauge su juomi 
motiną ir seserj!. . . visą seimyną! 

Is meiles motinos ir sesers Juda użmirso apie gincą su 
Messalu, pradejo tat melsti: 

— Pagelbek, Messala! Atmink mąsij draugiskumą 
kudikysteje. As, Juda, prasau tavęs, meldźiu. — Rymionis 
nudave negirdjs, o atsisukęs j oficierą tarę: 

— Ćia esu jau nereikalingas. Ant gatves yra daugiau 
darbo. Teżuna Eros, lai gyvuoja Marsas! 

Isejo; Juda suprato paskutiniij źodżiu, reiksmę ir dva- 
sio je pradejo melsties: 

— Kad ateis Tavo atkersijimo valanda, o Viespate, 
teissipildo tai mano ranka! 

Pergalejęs pats save prisiartino prie oficiero ir tarę: 

— Tamsta, moteriske, kurios girdi sauksmą, yra mano 
motina. Isgelbek ją drauge su dukterim! Dievas yrateisingas; 
atmokes tau malone uż malonę. 

Tie żodżiai sujudino oficierą, nes jis tuoj susuko: 

— Moteris veskite \ tvirtovę! Nedarykite joms skriau- 
dos, pareikalausiu ji^ nuo jijsii.! Imkite virves — tarę j sergs- 
tancius Judos — suristi jo rankas ir isvesti is cia; neistruks 
nuo bausmes. Nelaimingą motiną isnese. Tirza be pasipriesi- 
nimo seke paskui sargybą. Juda akim atsisveikino abidvi, 
paskui użsidenge akis rankom. Verke, bet asaras ślepe. 

Tarp iśgąsties ir skausmo jisai staiga atsimaine. Lig- 
siol buvo vaikas — vede laimingą gyvenimą ir apart meiles 
link motinos ir sesers, kitli jausmii nepażinojo. Dabar, kad 
padave rankas suristi, isnyko vaikiskos svajones; staiga pasi- 
juto vyru. 

Kareiviai, isgirdę trimito balsą, apleido rumus. Dau- 
gelis neisdrjso stoti j eiles su grobiu rankose, metę tat bran- 
gumynus ant źemes. 

Kada Juda buvo isvestas ant gatves, karumene stovejo 
jau eilese. 



— 8b' — 

Motiną, dukter[ ir viaą seimyną isvede per aiaurinius 
vartus. Lengva perstatyti verksiną tarnij, kurii| daugelia bu- 
vo gimę rurnuose, kuriuos dabar turejo apleisti. Kad pagalios 
is rumu, liko iśvesta arkliai ir galvijai, Juda suprato, kokj. 
prokuratorius parenge atkersijimą. Viskas iskraustyta, net ir 
stogas nudraskyta, pagązdinimui tiems, kurie noretu, paaiprie- 
śinti Rymo vietininkui. 

Hurij gimines likimaa turejo buti jiema persergejimu. 

Vadas dar vis atovejo prie namo, nes kareiviai buvo 
da neautaiaę varti|. ant tiek, kad juos galima butij. użrakyti. 

Muatyne ant gatvea jau użaibaige, tik ant stogu, ir til- 
tij dulkiij stulpai dar rode, kad ten kova dar tęaesi. Karume- 
ne atovejo eileae, kaip pirmiaua. Nelaimingas belaisvis uź- 
mirso apie save; veltui dairesi aplinkui ieakodamas motinos 
ir Tirzos. 

Staiga iabego is priemenios viena moteriake ir greitai 
pribego prie vartuj keli kareiviai saukdami puolesi prie joa, 
bet veltui. Ji pribego prie Judos, apkabino jo kojaa. Plaukai 
jos buvo sutarsyti, bet Juda paźino ją. 

— O, Amra, gera Amra! tegul Dievaa uźlaiko tave, 
as pagelbeti tau negaliu! 

Per yerksmus negalejo istarti nei żodżio. Jisai pasilen- 
ke prie jos ir tarę: "Gyvenk, Amra, ir gelbek Tirzą ir moti- 
ną, kol as sugr jsiu . . . 

Taip jam kalbant kareivis nutvere moteriske, bet ta 
paspruko nuo jo, jbego per vartus \ kiemą ir dingo rumuose. 

— Palikite ją! — suktelejo vadas — użrakysime var- 
tus, temirsta badumi. 

Murininkai użmurijo vartus, paskui nuaidave j rytinę 
dalj, kur taippat użdare kitus vartus. Hurii rumai, kur lig- 
siol viespatavo laime, paliko kurciais ir tuściaia. 

Atlikus darbą karumene nuaidave j. tvirtovę, kur pro- 
kuratorius mintijo atailaeti, bet neużilgo turejo isduoti iśtar- 
mes prasikalteliams. 

Ant rytojaus burys kareiviij vel nusidave prie rumij 
użpecetyti vasku visas duris ir is vis\\ keturiij puaiij prikalti 
korteles su lotinisku parasu: 



— 87 — 

"Śitai yra cezaro nuosavybe'\ 

Tokis pagarsininiaa pas rymionis buvo atsakanciausiu. 

Praslinko dar viena diena, o keliu iś Jeruzolimos j. Na- 
zaretą devintą valandą ryte, deaimtininkaa vare burelj. belaia* 
yiu,. Nazaretas tuornet buro mazu miesteliu. Vienatine jo 
gatve buvo nei takas, pramintas żmonhi pedomis ir gyvulii]. 
kanopomis. { pietua tiesesi klonis Esdrelon, o j rytua nuo jo 
buvo matoma Vidurżemine jura, puiki Jordano apielinke ir 
kalnas Hermon. Tą kłoni tuornet puose darżai, alyvu, gojaliai, 
vynuogiij krumai, aodai, o palniii eiles pridave jam rytiniij 
saliij isvaizdą. Miestelio butai buvo prasti, ant vieno auksto, 
ketnrkampiai, au paplokaciaia etogaia. 

Vienok isvaizda dare linksmesnj jspudj, ne8 naikinanti 
Judeją aauauma neperżengia Galilejo8 ribii. 

Trimito balsas, apsireiskiantis pribuvimą burio, issau- 
ke is butu, visua mieatelio gyventojus. 

Ir nejdomu. Nazaretas gulejo toli nuo vieakelio, kur 
tankiau buva nepaprasti atsitikimai. Ir ćia gyventojai nebu* 
vo prielankiais rymionims; vienok żingeidumas pergilejo ne« 
apykantą. Burys nusidave aulinio linkon. 

Vi8ii atidźią atkreipe ant aavęa kalinys. Vargsaa ejo 
peacias, vienplaukis, kuone nuogas, su auristomis użpakalyj 
rankomis. Kad nemegintii pabegti jia buvo priristas prie ar* 
klio. Nora buvo baisiai apnestas dulkemis, vienok matomai, 
buvo dar labai jaunas; kojos buvo sukruvintos, vos paejo nuo 
ailpnumo 

Sustojo prie aulinio, desimtininkaa au s»,vo żmonemis 
nusedo nuo arkliii, o kalinys puole ant żemes lyg negyvas. 
Tai! a susirinkuaieji pamate, kad tai dar tik vaikas; jij. airdya 
smarkiai plake nuo paaigailejimo, bet su tuomi neisdrjao pa- 
8irodyti. 

Kareiviams gesinant troskulj, minia gelbejo jiems ap- 
źiureti arklius, arba gailestingai żiurejo \ kalina, neżinodama, 
kaip jam pagelbeti. Staiga viena moteriske atsisauke: "żiure- 
kitę, stai eina dailide, jisai mums pagelbes". Ir teisybe, keliu 
nuo Seforis ejo jau aenyvaa źmogus. Ia po użdangalo kysojo 
balti plaukai, o ilga da baltesne barzda denge krutinę. Ejo 



— 88 — 

palengva nesdamas savo auiato jrankius: kirvj, piuklą irpei- 
\\. Matyt, grjżo is tolimos keliones. Prisiartinęs temijo \ minią. 

— O Rabi, geras Rabi! — śauke pribegus prie jo mo- 
teriske. — Źiurek, stai kalinys! Męs nedrjstame, bet tu pa- 
klauskie, kas jisai per vienaa, kuomi nusidejo ir ką mano 
bu juomi daryti ? 

Nora dailides yeidas nei truputj neatsimaine, bet jis, 
priejęs prie vado, dirstelejo j kalinj ir użkalbino: 

— Viespaties ramybe tebuna su tavimi! 

— Dieyu, malone tesergsti tave! — atsake simtininkas. 

— Ar is Jeruzolimos keliaujate ? 

— Taip. 

— Ar ]x\ax\ kalinys dar jaunas ? 

— Kas link metij, taip. 

— Ar galiu żinoti jo nuaidejimą ? 

— Yra żmogżudis. 

Visi su pasipiktinimu atkartojo tą źodj, o Rabi klauai- 
nejo toliaus: 

— Ar jisai yra Izraeliaus sunumi ? 

— Yra żydas — atsake rymionis. 

Nesmagus jausmas apeme minią, isgirdus, jog kalinys 
paeina is ]x\ gimines. 

— Nesuprantu jijsij gimines isyadźiojimu,, bet jojo gi- 
minę yra man żinoma — kalbejo desimtininkas — gal kada 
girdejote apie Jeruzolimos kunigaikstj Hura — vadinta jis 
paprastai Ben-Hur — gyveno karaliaus Erodo laikuose. 

— Paźinojau jj. — atsake Juozapas. 

— Taigi stai jo sunus. 

Ib visr|. pusiij. davesi girdeti balsai pasipiktinimo arba 
apgailestavimo, o desimtininkas pasakojo toliaus: 

— Użvakar sitas jaunikaitis vostik neuźmuse ant Je- 
ruzolimos gatves garbingo Gratuso, numesdamas jam ant gal- 
vos stogo aptvarą. 

Użstojo tyla. Nazaretenai żiurejo \ jaunikaitj nei \ 
żverj. 

— Ar użmuse j j. ? — paklause Rabi. 

— Ar jau nuteistas ? 



— 89 — 

— Taip, visam gyvenimui prie irklo. 

— Testiprina jj Viespats! —tarę sunkiai atsidusęs 
Juozapas. 

Tai kalbant prisiartino jaunikaitis, kuris atejo eu Juo- 




Pirmas Judos susitikimas su PanelCs Svenciausios Sunuin. 



— 90 — 
zapu ir ligsiol nebuvo niekeno patemytas; padejo kirvj, pae 
me nuo akmens sudyną su vandeniu ir padave pasmerktajam . 
Tą dare taip ramiai, kad kol sargyba butli spejusi użbegti 
tam, jaigu butli norejusi tai padaryti, jau stovejo prie kalinio 
ir dave jam vandenj. 

Svelnus prisilytejimas rankos pażadino Juda. Atidare 
akis ir dirstelejo \ veidą, kurio nuo tada jau niekad neużniir- 
śo. Buvo tai kuone vienmetis su tamsiai geltonais plaukais, 
melynom akim. Iśtiktas ntlaimes Juda neturejo kitokio jaus- 
mo, kaip tik atkersijimą, bet dabar vienas jaunikaićio dirste- 
lejimas, atmaine jj vel \ kudikj. Tyledamas prieme gerymą ir 
uźgesino troskulj. 

Kada Juda atsigere, jaunikaitis ligsiol laikęs savo ran- 
ką ant jo peties, dabar pridejo prie jo kaktos, lyg laiminda- 
mas jj, paskui nunese sudyną vel ant akmens ir, paemęs kir- 
vj, sugrjżo prie Juozapo. Visi susirinkusieji atkreipe ant jo 
savo akis. 

Pagirdę arklius ir atsilseję leidosi toliaus. Ant paziu- 
ros rodos niekas neatsimaine, bet desimtininką pereme kokis 
tai nesuprantamas jausmas; pakele kalinj ir użsodino jj ant 
arklio użpakalyj vieno kareivio. Nazaretenai issiskirste | sa- 
vo butelius, o paskui juos nuejo Rabi Juozapas ir jaunikaitis. 

Buvo tai pirmas susitikimas Judos su Paneles Śven- 
ciausios Sunum. 

IX 

Miestas Misenum, kurio vardą nesiojo ir artima kalva, 
gulejo atstume keliii myliij \ pietrycius nuo dabartinio N«a- 
polio. Siandie tiktai griuvesiai liudija apie jo garsią praeitj. 
24-tais metais Kristui użgimus, tas miestas buvo vienu di- 
dżiausiuji}. vakarineje Italijos salyje. 

Keleivis, kad tuomet butu, użejęs ant kalvos, butij re- 
gejęs taippat puikią Neapolio użtaką, kaip kad mat© siandie. 
Butij stebejęsis is rukstancio kalno, klausęs bangą slamejimo 
ir, vesdamas akimis nuo Isijos ant Kaprejos, geretijsi aiskiai 
melinu dangum. Pagalios jo akis patrauktu, regykla, kurios 
siandie jau nera — żemai bangose siubavo dalis Rymo laivy- 



— 91 — 

no, antra-gi dąlis ramiai stovejo prie kranto. Atverti vartai 
vede nuo gatves ant pylimo, nutiesto toli \ juras. 

Tulą vesn Rugsejo rytą uosto vartij. sargas pamate be- 
siartinant burj vyrii. Daugiausia buvo vergii; rankose jie ne- 
se rukstancius, vos spingstancius, betlabai kvepiancius żibin 
tuvus. Vyrai ejo susikabinę rankomis; pirmiausia ejo apie 
penkiasdesimt mętu, vyras, nuplikęs, bet su liauru, vainiku ant 
galvos. Matomai buvo gerbiamas draugii. Visi buvo apsi- 
siautę baltomis vilnonemis togomis, placiai apvadżiotomis 
purpuru. 

Vos metęs akim sargas pażino, kad tai buvo aukstos 
kilmes vyrai ir kad, po naktines puotos, lydejo savo draugą 
ant laivo. Nugirsta kalba patvirtino tą prileidimą. 

— Ne, mano Kvintuse, — tarę vienas jii, atsigrjsda- 
mas i apvainikuotą vyrą. — Fortuna (laimes deive) iskirto 
mums didelj sposą, atimdama nuo mu^sii. Vostik vakar pri- 
buvai ir jau vel trauki ant jurii; neturejai laiko neipasivaikś- 
cioti ant sausżemio. 

— Ant Kastoro! — susuko antras po jtekme vyno — 
nesisk^skite; mi^su, Kvintus nuplauks atgauti tą, ką pralose 
pereitą naktj. Kitaip lośia kauleliais ant laivo ir kitaip ant 
sausżemio — juk tiesa, Kvintus ? 

— Nerustink laimes deives! — atsisauke vel kitas — 
jinai nera nei akia, nei atmaininga. Teisybe, atima nuo musu, 
Kvintusą, bet sugrążjs jj apipiltą naujomis pergalemis. 

— Grekai atima jj nuo mu^s — pertrauke kitas, — 
juos tat turime kaltinti, bet ne dievus. 

Taip beeikalbedami isejo per vartus ant pylimo, ap- 
sviesto tikką uźtekejusios saules. Senam jurininkui bangij. 
pluśkenimas pasirode maloniausiu pasveikinimu; atsikvepe 
pilna krutine ir, traukdamas malonu, juru, orą, susuko : 

— Nedalyvavau kovoje prie Antium, tiktai prie Pre- 
neste. O cia vakarq vejas! Deku tau, Fortuna, mano motin! 

Draugai atkartojo sauksmą, o rergai mosavo żibintu- 
vais. 

— Matote, stai plaukia . . . artinasi! — kalbejo rody- 
daDias i atplaukiantj is kitos pylimo puses laivą. — Argi ju- 



— 92 - 

riiiinkas gali reikalauti kitos numyletos"? Użtiesą, Ka- 
jus'e, tavo Liukrecija nera dailesne uż ją. 

Su pastaba żiurejo i laivą, kuris ir buvo vertas 
pastabos. Balta aire (żeglis) plevesavo nuo źemo stie- 
bo, irklai tai kilo, tai vel leidosi źemyn, valandelę susto- 
davo ant bangu pavirśiaus, paskui vel puldavo, lygiai, 
ramiai, lyg sparnai. 

— Taip, godokite Dievus! — kalbejo temydamas 
laivą. — Jie suteikia mums progą, ir vargas mums, jei 
męs nemokame pasinaudoti is jos. Kaslink Greku, Len- 
tulus'e, uźmirsti, jog piratai (juru plesikai), kuriuos 
turiu isnaikinti, yra Grekais. Vienas ju pergalejimas 
reiśkia daugiau, kaip simtas pergalejimii Aprikiecńj. 

— Tat tavo kelias veda \ Egeiśkas juras? 
Jurininko akjs buvo atkreiptos ant laivo. 

— Kokis lengvumas ir graźybe! Kaip maźai pai- 
so bangu! — kalbejo su użsidegimu, bet tuojaus pridu- 
re: — Atleiskite, Lentuluse, kad neatsakiau ant tavo 
klausimo. Taip, plaukiu i Egeiśkas juras, o kadangi 
turiu neuźilgo atsiskirti, pasakysiu jums, bet laikykite 
tą slaptybeje: nenoreciau, kad susitikę darytumete ko- 
kius-nors uzmetinejimus duumvirui (laivyno vadas), nes 
jisai yra mano draugu. Greki jos su Aleksandrija preky- 
ba nebiwo maźesne, kaip su Rymu. Tuomlaik to je saly- 
je buvo didis neużderejimas, nes gy ventojai neapvaikś- 
ciojo źolynu sventes uź ką atkersydamas Triptolemus 
(Grekij. javii uźderejimo dievaitis), nedave uźderejimo. 
Iś tos prieżasties prekyba zydejo. Gal girdejote apie 
Chersones'0 juru plesikus, plaukiojancius Euxeno van- 
denyse, ant Bachus 'o, yra tai drąsuoliai! Vakar atejo 
źinia \ Rymą, kad jij laivynas nuplauke Bosforo pa- 
krasciais, paskandino Bizantijos ir Chalcedonijos lai- 
vus, ir dar neuzganedinti tuomi plesikai iplauke \ 
Egeiśkas juras. Taigi javu pirkliai, turinti savo laivus 
rytiniuose Vidurżeminiu juru uostuose, sudrebejo is- 
girdę apie tai ir śaukesi paties cezaro pagalbos. Ce- 
zaris ju paklause, ir śiandicn is Ravennos isplaukia 



— 93 — 

śimtas zegliniij laivu, o iś Misenum — nutilo, lyg nore- 
damas pakelti klausytoju źingeidumą, paskui uźbaige 
— vienas .... 

— Laimiugas Kvintuse! Velijame tau geriausiu 
linkę jimu! 

— Iśrinkimas reiśkia pakylimą. Galinie pasvei- 
kinti tave kaipo duumvirą. 

— Kvintns Arius dnumviras juk skamba gra- 
źiau nei .... Kvintus Arius tribunas. 

Tokiais linkę jimais atsisveikino ji. 

— Dziaugiuosi drauge su visais — tarę dar vie- 
nas, labiausia numylejęs vyną, draugas — bet tureda- 
mas gana praktikos,' susilaikysiu su savo linkę jimais, 
kol nepatirsiu, brangus duumyire, ar tas pakylimas at- 
neś tau nauda kauleliu metyme. Tada źinosiu, ar die- 
vai velijo tau gero, ar błogo. 

— Draugai, deko j u jums po simtą kartu! — tarę 
Arius — turetumete źibintuvus, mislyciau, jog esate 
augurais (pranasaujanti ateiti kunigai), bet as źengsiu 
da toliaus ir pavadysiu jumis burtininkais, nes atme- 
nate stebuklingai? Żiurekite ir skaitykite! 

Issieme rystelj poperij ir padave jiems, tar- 
damas : 

— Śtai ką apturejau pereitą naktj nuo Sejanus'o. 
Tas vardas tuomet buvo garsus Ryme; nebuvo 

dar suterśtas, kaip tai atsitiko veliaus. 

— Sejanus! — suśuko visi, apsupdami ministe- 
rio rasto skaitytoją. 

" Sejanus \ C. Caeciliusą Rufusą, Duumvirą. 

Rymas XIX Kai. Rugs. 

"Cezaras apturejo geras źinias apie Kvintuscą 

Ariusą, tribuną. Didei pagirta jo drąsa Vakarij van- 

denuose; delto Cezaro noru yra tuojaus perkelti i Rytus. 

"Taiposgi Cezaro noru yra, kad jisai tuojaus 

surengtu simtą geriausia apginkluotu laivij su trimis 

irklu eilemis ir iśeitij priesais junj plesikus, kurie pa- 

sirode Egejaus jurose; Kvintus turi buti laivyno val- 



— 94 — 

dovu. Tavo piideryste yra atlikti kitus sio prisakymo 
dalykus. 

"Reikalas yra neatidetinas, kaip persitikrjsi iś 
pridetu cia kitu pranesimu; lytisi jie tavęs ir virśmineto 
Kvintuso. Sejanus." 

Arius visai neklause laiśko italpos; visą. jo do- 
mumą atkreipe ant savęs siubuojantis ant juru bangu 
laivas. Pagalios kilstelejo savo togos skverną, o ant 
laivo tuojaus pasirode veliava ir keletas źeglininku. 
Irklai dirbo su dvigubu smarkumu; laivas artinosi prie 
kranto. Su uźganedinimu źiurejo Arius i savo paval- 
dinius. 

— Del deives! — susuko laiśko skaitytojas — 
netinka mums sakyti, kad musij draugas paliks aukstu 
zmogumi, nes jisai jau dabar yra tokiuo. Mylesime j\ 
dar labiaus. Ar-gal turi dar ką mums pasakyti? 

— Daugiau nieko! — atsake Arius. — Tas, ką 
dabar patyrete nuo manęs, Ryme yra jau sena nauiena. 
Kas link visko ? suźinosiu tik ant laivo, kur manęs lau- 
kia uźpecetyti prisakymai, kur ir kaip susijungti su 
laivynu. Jaigu-gi noretumete sudeti auką kokiam die- 
vui, melskites prie aukuro uź draugą, skeciantj źeglius 
ir iriantisi kur-ten Sicilijos linkon. Bet artinasi ir 
laivas — tarę żiuredamas i valti: — Uźima mane jos 
valdytojai, juk su jais turę siu plaukti ir kovoti. Tuo 
tarpu stebekimes jii gabumui, nes nera lengva prisiirti 
prie tokio kranto, prie kurio męs stovimc. 

— Kaip tai, tat visiskai nepaźisti sito laivo? 

— NemaciaU jo niekad ir neżinau, ar rasis ant 
jo pazistami man żmones. 

— Ar tas nepavojinga? 

— Tai niekniekis. Ant juru greitai susipaźisime, 
o pavojus laike meiles taippat greit uźgema, kaip ir 
neapykanta. 

Laivas prigulejo prie skyriaus greitijju; buvo 
tat ilga, siaura ir maźai panerusi vandenyje valtis. Dai- 
liai isdrostas ir smailas laivo prieśakis, skirdamas vilnis 



— 95 — 
nei peilis, smarkiai artinosi prie kraśto iśmesdamas po- 
rą żmogaus stuomens aukscio bangu ant kranto. lx so- 
nu buvo trjs eiles skyliu del irklu. Tu skyliu kiekvie- 
uame śone buvo po śeśiasdesimt. Ant laivo buvo iś- 
kelti aukśti stiebai. Dvi stori virvi, pertiesti per visą 
laivą, buvo inkaro nuleidimui. 

Taigi laivo spartumas prigulejo vientik nuo ir- 
kiu. Laivo stiebas, iśkeltas prysakiniame gale, buvo 
prilaikomas virvemis, supintomis paveiksle kopeciu. 

Stovintis ant pylimo burys, apart jurininku, tik- 
ką nuleidusiu źeglius, gale jo matyti tiktai vieną zmogu 
su śarvais ir kaupoku. Śimtas dvideśimt ązuoliniu 
irklu blizgejo nuo saules spinduliu ir sukosi taip vieno- 
dai, lyg butu valdomi viena ranka. Pasidekojant tvar- 
kai, laivas yresi nepovaliaus śiandieniniu garlaiviu. 

Tas laivo spartumas nugązdino neapsipaźinusius 
su laivais tribuno draugus. Staiga stovintis ant laivo 
źmogus, pakele ranką ir to je valandoje visi irklai pa- 
kilo j virśu, bet tuojaus vel nusileido. Yanduo susi- 
drumste, laivas subraskejo ir sustojo ant vietos. Dar 
vienas rankos źenklas, ir vel irklai pakilo ir nusileido; 
siuomsyk vienok jie nukrypo kiton pusen ir laivas ap- 
sisuko i desinę pusę, lyg butu sukęsis ant savo asies, ir 
sonu sustojo prie kraśto. 

Staiga uźgaude trimytas, ir ant laivo pasirode 
śarvuoti jurininkai, su plieniniais kaupokais, bliz- 
ganciomis ragotinemis ir uźdangalais, Kad kareiviai 
ejo i laivo prysaki, jurininkai griebesi uź virviu ir siu- 
))avo ant kopeciu prie didżiojo stiebo. Virśininkai ir 
muzikantai użeme savo vietas be jokio trukśmo. Sus- 
tojus prie laivo, użdeta ant jo tiltas, tada tribunas atsi- 
griźes i savo draugus, pavartauniai tarę: 

— Draugai, jau laikas pamislyti apie priderystę! 
— Nusieme nuo galvos vainiką ir atidave ji myletojui 
losti kauleliais: — Priimk si linksmybes źenklą, kauliu- 
Icu myletojau — tarę. — Jei sugrisiu, pamegisiu atgauti 
savo sestercijas (Rymo pinigas) ; jei nepergalesiu, dau- 



— 96 — 

giaus cia negrjsiu, o tada vainiką pakabink savo kam- 
baryje. 

Po to apkabino savo draugus atsisveikindamas. 

— Dievai tebuna prielankus tau, Kvintuse! — 
śauke. 

— Likite sveiki! — atsake. 

Mostelejo ranka nuleidźiantiems ant atsisveikini- 
mo tarnams źibintiwus ir źenge ant laivo. Vos uźźen- 
ge ant tilto, sugaude trimytai ir ant laivo ink ii o purpu- 
rine veliava. 

X. 

Stovodamas ant laivo tribnnas laike ranko je iś- 
skleistą dnumviro poperą ir kalbejo su irklininku sar- 
gu, vadinamu hortatorium. 

— Kiek turi pajegos? 

— Du śimtu penkiasdeśimt irklininku ir desimt 
del atsargumo. 

— Kiek darai permainu? 

— Astuonias desimt keturias. 

— Kaip tankiai ir kokiuo budu? 

— Abelnai mainau kas dvi valandi. 
Tribunas valandelę pamislijo, paskui tarę: 

— Tokis darbo paskyrimas, man roclosi, persun- 
kus; atmainysiu ji, bet ne dabar. nes turime plaukti 
dieną ir nakti be pertraukos. 

Pagalios atsigręźe \ źeglininką: 

— Vejas pucia parankiai; isskleiskie zeglius, kad 
irklininkams butij lengviaus! 

Atsitolinus aniemdviem paklause yyriausio sty- 
rininko : 

— Kiek metij tarnauji? 

— Trisdesimt du. 

— Ant kuriu juru ligsiol plaukiojai ? 

— Tarp Rymo ir Rytu. 

— Esi zmogumi, kokis man reikalingas. — Per- 
ziurejęs poperą dar kartą, pridure: 



— 97 — 

— Aplenksi pussali Camponella link Messinos, 
paskui pasuksi link Kalabrijos użsisukimo, kol pama- 
tysi kairej pusej Melitą. Paskui — ar pażisti żvaigź- 
des ant Joniśku juru? 




Pagal kaiubario iśonus buvo 
matyti trjs eiles suolił, ant 
kuriu. sedejo ii-kliuinkai 

— Paż^stu. 

— Nuo Melito tat pasuk \ Bytus link Citeros. 
Jei dievai gelbes, nenuleisime inkaro, kol pasieksime 
Antemonium użtaką. 

Arius buvo labai stropum żmogumi. Nbrints 
sudejo dievams gausias aukas, vienok gerai suprato, 
jog laime daugiaus priguli nuo żmogaus apsirokavimo 
ir proto, nei nuo sudetu dievams auku. Laike iśkeltos 
ant jo garbes puotos sedejo prie stało gerdanias ir loś- 
damas kauleliais; dabar juru oras priżadino jo dvasią 
ir jisai buvo vel jurininku; nemislijo apie atsilsj, kad 
nepażino savo laivo. Pradejęs nuo irklininku priżiu- 
retojo susipażino su visais pavaldiniais. Pagalios pa- 
sir|żo gerai pażinti żmones, kurie turejo iśpildyti jo 
prisakymus. Tas buvo gana sunku padaryti ir reika- 
lavo laiko. Vienok jisai be atideliojimo użsieme tuomi. 

Tą-pat dieną apie vidudieni laivas skyre Jurij 
bangas Paestum apielinkeje; vakaru vejas sparćiai 



— 98 — 
vare laivą i rytus. Sustaćius sargybą ant laivo pa- 
renge aukurą apipiltą druska ir kviećiais; po to tribu- 
nas sudejo iśkilmingas maldas Jovis'ui ir Neptunui, o 
taip-gi visoms Oceanidoms (juru. deives), liedaraas 
vyną ir degindamas kodylą. Po iśkilmes karvedis uż- 
sidare savo kambaryj ir atidżiai temijo \ pavaldinius. 

Kambarys buvo ant vidurio laivo. buvo śeśias- 
deśimt penkiu pędu ilgio ir \ trisdeśimt aukścio; śvie- 
sa iejo iśvirśaus per skyles; stogas kabojo ant tan- 
kiai sustatytu stulpu; viduryje stovejo didysis stie- 
bas, subraiżytas, kirviais ir ragotinemis. J kambari 
iś deśines ir kaireses puses ejo statiis trepai, knrinos 
galima bnvo pakelti arba nnleisti. Po ankii sudejimo 
trepus nuleisdavo, o kambarys buvo apsviestas. 

Lengva snprasti, kad toji vieta buvo lyg laivo 
sirdimi, visu jurininku butu, valgstube, miegstube, la- 
vinimosi vieta ir podrang pasilsio vieta, jaigu kada 
galima bnvo pamislyti apie pasilsj. 

Kambario vidnryje buvo kelin laiptu pagrinda, 
kur sedejo irklininku priżiuretojas ; rankose turę jo 
plaktuką, kuriuomi suduodamas \ skuomę, dave irkli- 
ninkams żenklus. Po deśinei pusei stovejo vanieninis 
laikrodis, pagal kurj atmindavo irklininkus ir sar- 
gybą. Aukśćiaus jo puikioje paauksuotoje kedeje se- 
dejo tribunas. Toji kede, tai buvo dovana paties 
eezaro. 

Nuo tos kedes Arius temijo \ visii pavaldiniu 
darbus. Atidżiai temijo i visus, bet labiausia ji uż- 
eme irklininkai. Pagal kambario śonus buvo matyti 
tris eiles suolii, prikaltu prie laivo sienu — taip i§ro- 
de istolo. Arćiaus-gi prisiżiurejus tris eiles trepu vie- 
nas auksciau kito. gesiasdesimt irklininku kiekvieno- 
je puseje buvo padalinti \ devynioliką skyriu, atskirtu 
vienas nuo kito atstuma anglisko masto. Toji atstu- 
ma leido irklininkams liuosai irkluoti. 

Pirmos ir antros eiles irklininkai sedejo, tre- 
cios-gi, turinti ilgesnius irklus, turejo stoveti. Tr- 



— 99 — 

klu rankenos buvo aplietos svinu, kad butu lengviau 
irtis. Jie kabojo ant dirżu ir dirbti jaisiais reikejo 
Jpratimo; staigi banga kas valanda galejo nutverti 
neatsargu irklininką Ir nuneśti jj \ juru gelmes. Per 
irklu skyles |eidavo pakaktinai tyro oro; śviesa iejo 
iś virśaus. Irklininku padejimas galejo buti dar sun- 
kesnis, bet visgi nebuvo smagus. Negalejo tureti jo- 
kiu susineśimu tarp savęs. Kasdien sesdavo \ paskir- 
tas sau vietas, netariant viens kitam nei żodżio. Trum- 
pose pertraukose valge arba miegojo. Atsidusejhnas, 
arba kurćias sudejavimas reiśke ju mintis ir jausimis 
— jie buvo pasmerkti. Tu vargśu gyveninias buvo 
panaśus i pożemini upelj, letai tekantj nuolat ton pa- 
cion pusen. 

— O, Sunau Paneles Svenciausios ! śiandie tei- 
sybe turi sirdi — o Tau priguli garbe! — Tuomet-gi 
vergu padejimas buvo baisus, kaip kasyklose, taip tvir- 
tovese ir ant laivu. 

Pirmoje pergaleje, kurią laimejo Julius ant ju- 
ru lygiai atsiżymejo jurininkai ir irklininkai. Irklinin- 
ku suoluose sedejo ivairiu tautu żmones. Tankiausia jais 
skirdavo kariskus belaisvius. §alia Bristono sedejo Libe- 
rijos sunus, uź jo Krymo gyventojus. Nekartągalimabu- 
vo matyti Scitą, Galla arba Tebeti. Tarp nusidejusiu 
Eymui buvo Gotai, Langobardai, Żydai, Etiopieciai ir 
Makotos barbarai. Sedejo salia vienas kito ivairiu 
tautu żmones 

Apart darbo jie rodos visai neturejo jokiu kitu 
pajautimu nei manymu. Net laike didżiausios audros 
ju judejimas buvo vienodas, automatiśkas. 

Nelaimingi tie żmones verguveje valdyti savo 
mintis; buvo nuolankus, mekaniskai pilde visus prisa- 
kymus; gyveno atminimu praeities, nematydami jokios 
ateities. Prie verguves su laiku prijunko. 

Sededamas mink§toje kedeje tribunas minejo 
apie viską tiktai ne apie vargą siu pririśtu prie se- 
dyniu nelaiminguju. Vienodas jii ranku mosavimas 



— 100 — 
nubodo jam. Tat temijo i pavienius irklininkus. Ne- 
vadiuta jie vardais; prie kiekvienos sedynes buvo mi- 
meris, padetas vietoje vardo. Tribunas buvo netiktai 
narsiu kareiviu, bet taipgi żnioniu żinovu. Jo alqs 
sustojo ant śeśiasdeśimto numerio. Sedejo ten vyras 
niekuonii, apart jaunystes, nesiskiriantis nuo kitu; ne- 
turejo daugiau kaip dvideśimt metii. Tas tai ir at- 
kreipe Ariaus domumą; stebejosi iś jannikaićio pa- 
jegu. Arius tankiai lankydavo galynes jaunikaidiu, 
kurie lavinos del istojiino i garsius Rymo cirkus. Ta- 
nie atżvilgyje jisai buvo żinovu. 

— Del dievu — tarę pats sau — tas vyras daro 
nepaprastą ispudi. Turiu ji arćiau pażinti. 

Tuo tarpu jaunikaitis atsigriżo \ ji. 

— Ż} r das ! — suśuko Arius — ir tokis jaunas ! — 
Jaunikaitis użkaito; iśsyk sulaike irklą, bet tuo tarpu 
hortatorius smarkiau suplake plaktuku; jaunikaitis 
skubiai nuleido irklą ir pradejo dar smarkiau dirbti. 
Uż valandos vel dirstelejo i tribuną — ir, o stebuklas! 
patemijo ant jo łupu śvelnu nusiśypsojimą. 

Tuo tarpu laivas iplauke \ Messinos susmauką, 
o aplenkęs to pat vardo miestą, jjasuko i rytus, palik- 
damas rukstanćią Etnos virśunę. 

Kiekvieną kartą, kada Arius tik pasirodydavo 
ant platformos, mislydavo apie irklininką, kalbeda- 
mas pats sau: — Tai yra iśmintingas ir stropus vai- 
kinas. Żydas — tai ne barbaras... Turiu apie ji 
daugiaus ką patirti. 

Ketvirtą keliones dieną Astrea — toks buvo 
laivo vardas — plauke jau Jonijos juromis. Diena 
buvo giedri, vejas parankus. 

Arius tikejosi patikti laivyną dar śiapus salos 
Citros ir delto nuolat sedejo kambaryje. Iś savo pa- 
valdiniu buvo użganedintas. Sedus i kedę jam nuo- 
lat użeidavo mintis apie jauną nelaisvi. 

— Ar pażisti zmogli, kuris dabar ve pakilo nuo 
suolo? — paklause kohorto mainant irklininkus. 



— 101 — 

— Śiaśiasdeśinitą numeri? — paklause priżiu- 
retojas. 

— Taip. 

Priżiuretojas pażiurejo i jaunikaitj, 

— Kaip żinai, o valdove ! — atsake — laivas dar 
tik lnenuo, kaip liko pastatytas, o żuiones man taip- 
pat nauji, kaip ir laivas. 

— Yra żydas — tarę użsimislijęs Arius. 
-=- Garbingas Kvintus yra żmoniu źinovu. 

— Yra labai jaimas — toliaus kalbejo Arius. 

— Neżiurint to yra musu geriausiu irklininku; 
nekartą patemijau, kaip irklas linko jo rankose. 

— Kokio jisai } T ra budo? 

— Mażai apie ji żinau, bet yra nuolankus. Tik 
vieną kartą praśe manęs. 

' — Ko? 

— Praśe, kad perkelćiau jj iś deśines laivo pu- 
ses i kairiąją. 

— Kokią padave prieżastj? 

— Paminejo, kad żuiones nuolat dirbanti iś vie- 
nos puses palieka luiśais. Apart to laike karo ar iś- 
tikus nelaimei netiktu i darbą nemokant naudoties ki- 
ta ranka. 

— Del dievu! tai nauja ir labai gera mintis! 
Ką daugiau patemijai? 

— Labai myli tvarką, ko nematyti pas jo 
draugus. 

— Tat turi buti Kymionis. Ar neżinai nieko 
iś jo praeities? 

— Yisai nieko. 

Tribunas użsimislijo ir nuejo ant savo vietos. 

— .Taigu laike irklininku permainos busiu ćia, 
o jis bus liuosas — tarę staptelejes — atsiusk ji pas 
mane. 

ITż poroś yalaudu po to Arius stovejo su veliava 
rankoje, lyg laukdamas kokio nepaprasto atsitikimo. 
Tokie źmones, kaip jisai tokiuose atsitikimuose buna 



— 102 — 
labai ramus. Styrininkas sedejo aut savo vietos. Ne- 
kurie jurininkai niiegojo pavesyje po żegliais. Virsuj 
ant stiebo sedejo sargas. Arius pakele akis nuo sola- 
rium (sauliuis laikrodis) ir pamate artinantjsi ir- 
kliuiuką. 

— Priżiuretojas użvardino tave garbingu Arium 
ir sake, kad tavo uoru buvo, kad as ateićiau; śtai esu. 

Arius su douiumu żiurejo i liesą, bet stipru jau- 
nikaitj ir mintimi klejojo po cirko areną. Drąsus ap- 
siejimas padare ant jo dar kitą jspud|; iś jo balso 
pażino, jog jaunikaitis buvo iśaukletas aukśtesnio luo- 
nio żmoniu. Jo aiśkios atviros akjs reiśke żingeidu- 
nią. Nors tribunas aśtriai ir liepianciai żiurejo i ji, 
jo veidas neatsiniaine nei truputj, neapykantos ant jo 
nebuvo nei żenklo; pateniyti galinia tiktai żenklus, 
kuriuos jspaudżia sunkus ir ilgas skausuias. Tą viską 
pateniijo Arius ir kalbejo su juomi ne taip kaip savi- 
ninkas su vergu, bet kaip vyresnysis su jaunesniuoju : 

— Hortatorius man sake, kad esi geriausiu ir- 
klininku. 

— Hortatorius yra labai geras — atsake jau- 
nikaitis. 

— Ar senai tarnauji? 

— Netoli trjs metai. 

— Visados prie irklu? 

— Taip, nepamenu dienos, kurioje bućiau ne- 
turejes irklo rankose. 

— Tai sunkus darbas, retas atlaiko daugiati 
kaip metus, o tu dar kuone vaikas. 

— Garbingas Arius użmirśta, kad dvasia daug 
gali, ji sudrutina silpną, kada stiprus puola po naśta. 

— Pagal kalbą menu, jog esi żydas. 

— Mano proteviai daug pirmiaus pirmutiniu Ry- 
mionu vadinosi hebrajais. 

— Tavo tautos isdidybe ueużgeso tavyje — ta- 
rę Arius, pamates użkaitusi jaunikaicio veidą. 



— 103 — 

— Iśdidybe ueikados nera taip garsi kaip tuo- 
inet, kaci ćerśkina geleżiniais paneiais. 

— Delko esi taip iśclidus? 

— Delto, kad esu żydas. 
Arius nusijuoke. 

— Neburau niekad Jeruzolimoje — tarę — bet 
girdejau ajne ju kunigaikśćius. Pażiiiojau vieną ju, 
buvo tai pirklys ir atliko daugeli kelioniu juromis, bet 
iśties buvo użgimęs karaliauti. Prie kokio priguli 
luoino? 

— Jaigu turiu atsakyti nuo irklininko suolo, tat 
esu vergii, mano tevas buvo vienu Jeruzolimos kuni- 
gaikśćiu, o kaipo pirklys atliko daugeli kelioniu. Pa- 
żinojo ji ir vaiśino didysis Augustas savo svetinguo- 
se rumuose. 

— Jo vardas? 

— Itamaras iś Huru namu. 
Tribunas pakele ranką iś nusistebejiino. 

— Tu... Huro sunus!... 
Uż valandos vel paklause: 

— Kas ćia tave atvede? 

Juda nuleido galvą, krutinę suspaude skausnias, 
greitai vienok pergalejo jausmus, drąsiai pażiurJjo i 
tribuną ir tarę: 

— Apskiistas buvau uż pasikesininią ant pro- 
kuratoriaus Yalerijaus Gratuso gyvasties. 

— Tu! — suśuko Arius truputi atstodamas nuo 
jo. — Tai tu tas nusidejelis?! Yisas Rymas buvo inir- 
śęs, kada iśgirdo apie tai. As apie tai patyriau bu- 
danias ant laivo ties Bodinum. 

Abu tyledamu żiurejo viens i kitą, pagalios 
Arius atsiśauke pirmutinis: 

— Maniau, kad Huru śeiniyna panaikinta ant 
śios żemes. 

Baisus atminimai pagalios pergalejo jaunikai- 
cio iśdidumą; aśaros ritosi per jo veidus... 

— Motin, niotin! mażiuke mano Tirza! Kur 



— 104 — 
jus dabar esate? — Tribune, garbingasis tribune, kad 
tu żinotuniem apie jas! — kalbejo sudejęs maldau- 
janćlai rankas — pasakyk, jei żinai, pasakyk, ar da 
gyvos, o jei gyvos, kur yra? kokianie randasi padeji- 
me? Meldżiu tavęs, pasakyk man! 

Prisiartino prie Ariaus taip, kad rankomis pa- 
siekę jo togą. 

— Trjs metai perejo nuo tos baisios dieuos — 
kalbejo toliaus — trjs metai, kuriu kiekviena valanda 
buvo pilna vargo, kurio je nieko daugiaus nemaćlau 
kaip bedugnę, kurio je apart darbo nieko daugiaus ne- 
turejau; per tą visą laika nepratariau \ nieką nei żo- 
dżio. Delko użmirśtieji patis negali użmirśti! Delko 
iśpleśtos sesers paveikslas, paskutinis motinos dirste- 
lejimas neduoda man ramybes; pasislepti nuo ju ne- 
galiu. Jaućiau mirties kvapą ir laivo braśkejimą lai- 
ke muśio; girdejau gaudżiancias bangas ir juokiausi, 
kuomet kiti meldesi; trośkau numirti ir tokiuo budu 
atsiliuosuoti nuo kanciu. Su kiekvienu irklo nioste- 
lejimu riorejau użmirśti aną dieną. Viskas veltui! 
Girdejau jas śaukiant mane viduryje nakties, maćiau 
vaikściojanćias ant juru. O, pasakyk man, pasa- 
kyk, kad numire, o nuramjsi mane, nes jos negali buti 
laimingos netekę manęs! Kas gali buti aukstesnis uż 
motinos meilę ! O Tirza — jos kvapas tai kaip baltos 
lelijos kvapsnis. Buvo tai lyg jaunute palmos atżala 
— tokia jautri, grażi ir dekinga! Ji mane taip my- 
lejo, o mano ranka istume ją i nelaimę ! As !... 

— Tat iśpażisti savo kaltę? — aśtriai paklau- 
se Arius. 

Idomi atmaina pasidare po tu żodżiu ant Ben- 
Huro veido. Balsas atsimaine, pakele sugniaużtas 
rankas auk§tyn ir drebancm balsu tarę: 

— Girdejai apie mano tevu Dievą, apie nemir- 
tiną Jehovą! Ant Jo visagalybes, meiles, kurią nuo 
pradźiu suteike Izraeliui, prisiekiu tau, jog esu ne- 
kaltas ! 



— 105 — 

Tribunas susijaudino. 

— O garbingas Ryinionie! — toliaus śauke Ben- 
Huras. — Nors truputi patikek inan, jleiskie nors 
spindulel| śviesos j tamsybes, kurios mane apsiautę! 

Arius apsisuko ir pradejo vaikśćioti, 

— Juk nepasmerke tavęs be teismo? — pa- 
klause staiga sustojęs. 

— Taip. 

Kymionis su pastaba pakele galvą. 

— Kaip tai?... be teismo? be liudininku. O kas 
tave pasnierke? 

Kymionis, kaip żinoma, laike ju nupuolimo stro- 
piai użlaike visas teismu formas. 

— Suriśo mane virvemis, jgrudo \ pożeminj 
bokśto kambarj, nemaćiau nieko. Niekas su manim 
nekalbejo, o antrytojaus kareiviai nuvede mane ant 
juru kranto ir nuo to laiko esu irklininku! 

— Ką galetum privesti ant savo pasiteisinimo? 

— O daug! Pirmiausia, b"vau dar periaunu 
ant maistininko, toliaus Gratuso visiskai nepażinojau. 
Kad bućiau manęs jj nużudyti, tat bućiau pasiskyręs 
kitą laika ir vietą. Temyk, jo jo jisai tarn legijouj 
vidudienyj ir negalejau pagalvoti apie pabegimą. Pa- 
galios paejau iś prielankios Eymionims mmines; te- 
vas nekartą buvo apdovanotas uź patarnavimus ceza- 
rui. Turejome dideli turtą, kurio nebuciau nor ej es 
nustoti. Pagalios neturejau jokios prieźasties del ne- 
apykantos; nedaleidźia daryti tai tiesos, — tiesos, ku- 
rios yra gyvybe kiekvieno Tzraelians sunaus. Ne, ne- 
buvau pabludusiu ir velyciau numirti, nei uźtraukti 
ant saves gedą. 

— Kas buvo prie tavęs laike to atsitikimo? 

— Stovejau ant savo tevo namo stogo; Tirza 
stovejo śnlia manęs. Drauge pasirememe ant aptvaro, 
aiśkiau noredami pamatyti ijojimą naujo prokurato- 
riaus ir jo legijono. Staiga aptvaro dalis nuslinko is* 



— 106 — 
po mano rankos ir nupuole ant Gratnso. Iśpradżiu 
maniau, kad użmuśiau jj, buvau baisiai nusigandęs. 

— Kur tuomet buvo tavo motina? 

— Żeniiaus, savo kambaryje. 

— Kas atsitiko su jaja? 

Ben-Huras su dej o rankas ir sunkiai atsiduso. 

— Neżinau, maćiau kaip ją drauge su seserim 
nuvede, daugiau nieko neżinau. Is namu isvare viską, 
net ir gyrulius ir użpecetijo vartus, kad nieks negaletu 
sugrjżti. Kad nors żinoćiau, kur josios randasi... juk 
jos nieku nekaltos! Tark vieną żodi, o atleisi — ab! 
atleiskie, garbingas tribune, kad tokis vergas, kaip as, 
ant amżiu pririśtas prie irklo, drjsta kalbeti apie 
atleidimą ! 

Arius su domumu klause jo kalbos ir mąste: 
jaigu jisai tik nudave savo jausmus, tat melavo; jai- 
gu sake teisybę, buvo nekaltas, o i^asielgta su juomi ir 
jo śeimynos neteisingai, ir jisai puole auka aklai vei- 
kianćios sjjekos. 

Paśvęsta visa seimyna atkersijimui atsitikimo, 
uż kuri niekas nebuvo kaltas. Toji mintis sujaudino 
tribuną. Jurininkai vadino jj "geruoju tribunu", o iś 
daugelio atżvilgiu galinia buvo tiketies nuo jo gero. 
Gal pażinojo ir nekente Valerijaus Gratuso, o gal pa- 
żinojo senąji Hura? 

Tribunas, rodosi, buvo dar nepersitikrines ; ant 
laivo jisai buvo visagalingu valdovu; pasmerktojo ap- 
sakymas padare ant jo dideli ispudj ir tikejo tam. 
Vienok pasiriżo nesiskubinti, ar teciau pasiskubinti 
prie Citro, nes neismintinga butu toje valandoje pa- 
leisti taip gerą irklininką; nusprende tat palaukti ir 
patirti apie ji ką-nors daugiau — persitikrinti, ar tai 
yra kunigaikstis Ben-Huras, nes is patyrimo żinojo, 
kad visi vergai meluoja. 

— Gerai — tarę — grjżk ant savo vietos. 
Ben-Huras nusilenke ir dar kartą dirstelejo { 

savo valdovo veidą, o nepatemijęs nieko tokio, kas ga- 



— 107 — 
lejo suteikti jam viltj, painażu tolinosi — staiga susto- 
jo ir tarę: 

— Jaigu dar kartą pamislysi apie mane, tribu- 
ne, atmink, kad ineldżiau vientik żinios apie savuosius 

— motiną ir seserj, nieko daugiau. 

Tai taręs nuejo. 

Arius seke paskui jj akimis, mintydamas: 

— Kad pamokinti ji, kas butu per puośalas are- 
nos ! kas per begikas ! galinćius ! Sustok ! — śuktelejo. 

Ben-Huras sustojo, o tribunas priejo prie jo. 

— Pasakyk, ką darytum, kad butum liuosu? 

— Garbingas Arius juokiasi iś mano nelaimes 

— tarę Juda drebanćiu balsu. 

— Ne, del dievu, ne! 

— Tat noriai atsakysiu: atsiduoćiau visas pir- 
mutiniai savo priederystei ; kol motina ir sesuo nesu- 
griżtu i savo namus, nepamislyćiau apie atsilsi. Kiek- 
vieną dieną, kiekvieną valandą paśvęsćiau ju laimei. 
Neturetu iśtikimesnio uż mane vergo! 

Eymionis nesitikejo tokio atsal^mo, tat tarć: 

— Kalbu dabar | tave. Kad tavo motina ir se- 
suo jau negyventu, pasakyk, ką tada darytum? 

Ben-Huras nublanko; truputi atsikvepęs tarę: 

— Ar koki apsirinkćiau amatą? 

— Taip. 

— Pasakysiu teisybę. Vakare prieś tą nelai- 
mingą dieną, apie kurią tau pasakojau, gavau lei<li- 
mą likties kareiviu. Ir śiandie neatmainiau savo pasi- 
ryżimo, o kadangi visame pasaulyje śiandie yra tiktai 
viena kareiviśka mokykla, istoćiau i ją. 

— Tat ant arenos! — suśuko Arius. 

— Ne, i Kymionu kariuomenę. 

— Bet pirmiaus turetum pramokti vartoti 
ginklus. 

Neikados perdetiniui nepridera duoti patarimas 
pavaldiniui. Arius pamate, kad suklydo ir tuojaus 
permaine balsą ir apsiejimą. 



— 108 — 

— Eikk — tarę liepianćiu balsu — uieko neiś- 
vedżiok i A to, ką kalbejau, gal as tik tyćiojausi iś ta- 
vęs, arba, kaci ir galetum tiketies atmainos, tai reikes 
tau skirties gladijatoriaus garbę arba kareivio tarnys- 
tą. Prie pirmos gali tau pagelbeti cezaro malone, o 
kariumenej neturesi nei pagalbos, nei pripażinimo, nes 
nesi Bymionim. 

Uż valandos Ben-Huras vel buvo jsikirtęs \ irklą 
ant savo paprastos vietos. 

Jgijus spinduleli vilties ir irklavimas neiśrode 
taip sunkus, kaip pirma. Persergiancius tribuno żo- 
dżius : — gal tik tyciojosi iś tavęs — stengesi użmirśti, 
kiek tik kartu atejo jam uiiiitin. Visos jo lnintjs — 
buvo tik apie tai, kad tribunas paśauke ji iśklausyti jo 
gyvenimo nuotikiu. Ant jojo suolo suspindejo aiśkus 
vilties spindulelis, o jisai meldesi: 

— Vieśpate, esu iśtikimu suniim Izraeliaus, tau- 
tos, kurią nuniylejai pirm aniżiii. Gelbek niane, mel- 
dżiu Taves! 



XL 



Autemonium użtakoje, rytuose nuo salos Citros, 
suplauke śimtas laivu. Perżiurejes laivyną tribunas 
link Naxos, didżiausios iś Cikladu stovinćios nei uola 
tarp Azijos ir Grekijos. Ten sustojęs tribunas valde 
visus laivus, kokie tik pasirode tamę vandenyne; gale- 
jo vyties juru pleśikus, jaigu pasirodytu Egeiśkose ar- 
ba Vidurżeminese jurose. Kad laivynas artinosi prie 
kalnuotos salos, pasirode laivas, plaukiantis iś żiemiu. 
Arius pasitiko ji ir pamate, kad tai laivas pirklio, plau- 
kiantis staciai iś Bizantijos, o jo kapitonas suteike tri- 
bunui daug naudingu żiniu. Pirata! paejo nuo tolimu 
Euximo pakraściu, tarp jii buvo net ir tokie, kurie gi- 
me Famaise, prie jplaukos to pat upes vardo, kuri su- 
drutina Meoteiśkas pelkes. 

Visus prisirengimus jie dare slapta ir tik pa- 



— 109 — 
skodę Traku (Konstantiiiopolio) użtakoje ir sunaiki- 
lię stovinti tenais laivyną, parode savo mierius. Pas- 
kui jau użpuldinejo ant visokiu laivu, kurie tik pasiro- 
de Hellesponto vandenyse ( Dardaneliu susinauga ) . Ju 
laivynas susidejo iś śeśiasdeśimt gerai apginkluotu lai- 
vu. Ju vadu buvo Grekas, taip kaip ir visi jo żniones, 
gerai apsipażines su rytu vandenimis. Pleśe be pasi- 
gailejimo; prieś juosius drebejo ne tiktai jurininkai, 
bet net ir artinii miestai, kur naktiniis turedavo uż- 
daryti vartus ir statyti sargybą. Neidomu, kad pre- 
kyba kone visai nupuole. — Kur dabar galejo buti 
piratai? 

Ant to svarbaus klausiiuo tribunas gavo, użga- 
nedinanti atsakymą. 

Apipleśę Hefestiją ant salos Lennos, jie nu- 
plauke tiesiok link Tesalijos salu ir dingo tarp Eube- 
jos ir Hellados. 

Gyventojai salos Naksos, sutraukti \ kalnus reta 
regykla śinito laivu, pamate kaip jie visi pasuko i śiau- 
i*e. Apie pleśikus żinota visur. Taigi gyventojai su de- 
kingumu żiurejo i baltuojanćius ju żeglius, kol neiśny- 
ko iś akiu tarp Khene ir Syros; nes ką Rymas paeme 
i savo stiprias rankas, tas perstodavo buti baisum ir 
pavojingu. 

Tribuną didei nudżiugino plaukimas piratu lai- 
vyno. Fortuna laike j| savo globoje, nes tuojaus gavo 
tikras żinias. Apart to iśviliojo prieśus i vandenis, 
kur jii lauke prażutis. Nepaisant viso to, jisai buvo 
labai atsargus. 

Ant Egeiśku juru guli sala Eubea, iśtiesta nei 
tvirtoves siena pagal rytinius Grekijos pakraśćius. 
Tarp tos salos ir Grekijos randas kanalas śinito dvi- 
deśimt myliu ilgio, bet labai siauras, kaip siekiantis 
vostik aśtuntos dalies mylios. Stovinti pakraśćiuos 
miestai buvo garsus savo turtais; tas ir patrauke ple- 
śikus. Arius mane apsupti juos iś śiaures ir pietu ir 
isgaudyti juos siauro kanalo vandenyj. Jo laivynas ? 



— 110 — 
nesiartindamas prie kraśto, plauke \ śiaurę, kada sty- 
rininkas paniate kalną Ocha ir apśauke Eubejos pa- 
kraśćius. 

Davus żenklą visi irklai susilaike; Arius persky- 
re savo laivyną i du skyriu po penkiasdeśimt kiekvie- 
uame; vieną skyriu nusiunte prie pietinio kanalo galo, 
o kitą uźdarymui iśplaukos \ śiaurę. 

Piratu laivynas buvo skaitlingesnis uż vieną ar- 
ba kitą tribuno skyriu, bet Rymioiijs tire jo vilt| juos 
pergaleti, pasitikedami tik ant savo tvarkos, nes uors 
piratai ir buvo labai narsus, bet nelabai prisilaikyda- 
vo tvarkos. 

Arius apskaite, kad jaigu vienas skyrius negales 
atsilaikyti prieś piratus, tai neużilgo jam pagalbon ga- 
li pributi antras skyrius ir suuiuśti juos. 

Tuomtarpu Ben-Huras sedejo ant savo vietos 
uoliai dirbclanias irklu, arba silsedamas kas śeśios 
valandos. Pasilsys Autemonium użtakoje pastiprino 
jj, irklas iśrode lengvesniu, priżiuretojas negalejo nie- 
ko jam użmesti. 

Skaudu yra klajoti be mierio, nei tamsybese. 
Pripratimas truputj sumażino Ben-Huro jausmus, vie- 
nok irkluodamas be perstojo vis-gi jaute, kad laivas 
smarkiai plaukia pirmyn plaćiose jurose. Nesmagumą 
jam dare tas, kad neżinojo kur yra ir kur plaukia. 
Kalba su tribunu pażaclino vilti naujo gyvenimo jo śir- 
dyje, bet dvasioje sukele neramumą. Kelis kartus vos- 
vos susilaike neprakalbejes i priżiuretoją, kas butu 
nustebinę visus. 

Laike ilgos nelaisves atidżiai temijo \ saules 
spindulius, prasiskverbianćius i kajutą ir tuokiuo budu 
iśmoko pażinti, i kurią pusę plaukia laivas. Bet tą ga- 
lejo patemyti tiktai giedriose dienose. Buvo tat persi- 
tikrinęs, kad vażiuodami nuo Citros plauke link Jude- 
jos pakraściu. Lengva suprasti, koks skaudus jausmas 
apeme jj, kada pamate, kad laivas sukasi \ śiaurę. 
Mierio to atsukimo laivo visai nedasiprato, nes kaip 



— 111 — 

jo draugai, taip ir jisai apie nieką neżinojo. Jo vieta 
buvo prie irklo — ar tai stovejo pakraśtyje ar plauke 
juroinis; negailestingas likinias prikale ji prie be- 
laisvio suolo. Tik vieną kartą per tris nietus, tik vie- 
ną kartą paśaukta jis ant virśaus, o buvo tai tada, kad 
paśauke ji tribunas. Neżiuojo, kad irkluodamas arti- 
nasi prie piratu ir, kad paskui ju laivą sęka daugybe 
kitu, pasirengusiu \ kovą, laivu. 

Kad pranyko paskutinis leidżianćios saules spin- 
dulelis, laivas vis plauke i śiaurę; Ben-Huras uepate- 
mijo laivo pasisukiuio, bet suuode uuo virśaus kodylo 
kvapsuj. 

— Tribuuas prie aukuro — panią ste. — Ar-gi 
artintusi muśis? 

Nuo to laiko temijo | viską su didżiausiu do- 
mumu. 

Buvo jisai jau ne vienoje kovoje, nors jos niekad 
nemate. Nuo savo suolo girdejo ją ant savęs ir po sa- 
vim, pażinojo kiekvieną balsą ir judejinią, kaip klau- 
santis paż|sta dainininką iś balso. Żinojo, kad kaip 
pas Grekus, taip ir pas Rymionis, pirmu żingsniu ren- 
gimosi kovon yra sudejimas dievams aukos. Daryta tas 
pat pradedant kelionę, bet dabar ćia turejo buti kas 
kita. Kova visiems nelaimes drauganis turejo didelj 
reiśkinią, bet visai ne toki, kaip jurininkams. Negręse 
jiems pavojus; o pralośtas muśis galejo permainyti ju 
likimą, galejo suteikti jiems liuosybę, arba permainyti 
blogus virśaićius ant geresniu. 

Ant laivo kilo truksmas; użżiebta żibintuvai ir 
pakabinta prie trepu, kuriais isejo tribunas. Juri- 
ninkai visi apsiginklavo ; sunesta ragotines, vilycios, 
lankai ir tt. Neużilgo Ben-Huras pamate tribuną żen- 
gianti ant platformes, apsitaisiusj kariskai. Suprato 
dabar, ką tas viskas reiskia ir turejo pasirengti prie 
didżiausio pażeminimo, kuris turejo tuojaus ji patikti. 

Prie kiekvieno suolo buvo pridrutintas reteżis su 
sunkiais panćiais, kuriais panćiavo hortatorius kiek- 



— 112 — 
vieną irklininką; atsitikus nelaimei, jie likdavo be pa- 
galbos. 




Tribunas prie aukuro, artinasi kova. 



Tila apsiaube kambarj, pertrauke ją tik ślame- 
jimas irklij. Kiekvienas irklininkas atjaute pażemini- 
mą panćiu, o labiausia Ben-Huras. Ketezio źvangeji- 



— 113 — 
mas apreiśke jam prisiartinimą prie jo priżiuretojo. 
Tuojaus ateis eile ant jojo; ar tribunas nesusimyles 
ant jo? 

Nors nepanaśi i teisybę mintis apeine ji ir jisai 
tikejo, kaci Ryniionis tą padarys, o jo darbas parodys 
jo jausmus. Jaigu prieś musi primis ji sau, bus tat 
suteikiinas stipresnes vilties del geresnes ateities. 

Baisns bnvo Ben-Hnrui laukinias, trnmpa va- 
landele pasirode jam amżins. Sn kiekvieim irklo mos- 
telejinm dirstelejo i tribuną, kuris, użbaigęs prisiren- 
gimns, atsignle ant kanro ir, rodosi, norejo atsilseti. 
Pamatęs tai jannikaitis karćiai nnsijuoke ir daugiaus 
pasiriżo neatsigriżti i ji. Tuotarpu hortatorius jau 
panciavo sedintj śalia jo. Pagalios nnmeris śeśiasde- 
śimtas! Tśtiese koją prie priżiuretojo; tuotarpu... tri- 
bunas pasijUdino, atsisedo ir dave żenklą priżiuretojui. 

Didele atmaina pasidare żydo śirdyje. Tribu- 
nas pażiurejo i ji; nuleido irklą ir visas laivas persis- 
tate jam kitoje sviesoje. Negirdejo, kas buvo kalba- 
ma, bet ir kam jam buvo tai girdeti, źinojb tiktai, kad 
reteżis kabojo prie suolo, kad priżiuretojas, siigrjżęs 
ant savo vietos, stuksejo plaktuku, kurio barśkejimas 
neikados jam neiśrode taip dailiai, kaip dabar. Taigi 
ir irklavo iś visu savo jegu, sulenkdamas net irklą. 
Priżiuretojas priejo prie tribuno ir su nusiśypsojimu 
parode numer] śeśiasdeśimtą. 

— Kas per pajega ! — tarę. 

— Kas per dvasia ! — atsake tribunas. — Iśtikro 
jisai geresnis be pańciu, nedek ju niekad. 

Tai taręs vel issitiese ant pagalviu. 

Laivas plauke toliaus Żmones, atlikusieji savo 
priderystes, sumigo. 

Kartą ir antrą paliuosavo Ben-Hurą, bet jis ne- 
galejo użmigti. Ir neistabu; tris metai tamsybes, o 
dabar vienas, vienintelis saules spindulys! Kaip su- 
daużytas bangu laivas, artinosi pagalios prie krasto! 
Iśtikro, tokioje valandoje nesimiega. Eodesi j'am, jog 



— 114 — 
pasibaige jo kanćios, kad randasi savo tevu namuose, 
tarp savuju. Jautesi labai lairaingu. Messala, Gartus, 
Rynias ir visi kartus atininimai iśrode jam kaipo per- 
kesta liga, kaipo nuodijantis kvapas żemes, nuo kurios 
dabar skriejo aukśtai melsvoje erdveje. 

Naktis buvo tamsi, bet Astrea plauke lairaingai. 
Staiga sargas pakilo ir priejęs pażadiuo Ariu. Tas 
atsikele, uźsidejo kaupoką, pasienie karda ir priedangą 
ir nuejo prie jurininku vado. 

XII. 

Ant laivo visi subruzdo. Virśininkai iiżeme sa- 
vo vietas, o jurininkai griebesi uż ginklu. Tuojaus at- 
neśta lankai su vilyćiomis, prie didżiuj"ii trepu pasta- 
tyta viedrai su aliejumi ir ugnines kulipkos. Prika- 
binta daugiaus żibintuvu ir viedrai su vandeniu. Liuo- 
si nuo darbo irklininkai stovejo buryj po sargyba ne- 
toli priżiuretojo. Tarp ju radosi ir Beń-Huras. Vir- 
śuj girdejo bildesi rengianćiusi kovon kareiviu. Ne- 
użilgo viskas nutilo, viskas buvo jau surengta. 

Visi irklai ant duoto żenklo sustojo. Ką tas 
reiśkia? 

Nei vienas iś śimto dvideśimt prirakintu prie 
suolu irklininku neużdave sau to klausimo, nes tas ju 
visai neapejo. Patriotiznio, trośkinio garbes, pride- 
rystes jausmo visai nepażino, pavojaus taippat. O no- 
rintis ir butu pagalvoję, kas gali atsitikti, negalejo ti- 
ketis geresnes ateities. Pergale dar labiau sudrutino 
ju pancius; ju likimas yra sujtmgtas su laivo likiniu: 
nuskęs — tat ir jie atras atsilsj ant juriu dugno, sudegs 
— tai ir jie sutiks mirti liepsnose. 

Nei vienas vargśas neklause apie padejimą ir 
kas buvo ju prieśais, nes tas vistiek butu veltui. Pa- 
galios kokis apimtu juos jausmas, jaigu pasirodytii, 
kad Kymo prieśais yra ju broliai, vientaućiai? Taigi 
apsvarstę tai, suprasime delko Eymionis prirakindavo 
juos prie suolu! 



— 115 — 

Nebuvo net nei laiko galvoti apie tai. Ben- 
Hurą użeine irklu traśkejinias, o Astrea pradejo siu- 
buoti lyg nietoma didżiausiu bangii. To je valandoje 
atsimine prisirengimą prie kovos ir kraujas użside- 
ge jo gjslose. 

Vel duota żenklas, irklai pagrinizdo vandenyje ir 
laivas tyliai pradejo slinkti pirmyn. Negirdeti jokio 
balso iś virśaus, tila viduj, o vienok kiekvienas buvo 
pasirengęs aut susireiniino, kuris galejo atsitikti kas 
valanda. Eodos ir pats laivas tą atjaute ir rengesi 
nei tigras prie śuolio. 

Tokiose aplinkybese laika negali apskaityti. Pa- 
galios sugaude śaukiantis prie liiuśio trimytas. Horta- 
torius sudave plaktuku \ skuomę; irklininkai dirbo iś 
visu pajegu. Laivas braśkejo ir plauke uei vilyćia. 
Staiga sugaude kiti trimytai, o prieśakyj girdeti bu- 
vo śauksmas, ośimas, baisus trukśmas. Susimuśe; ir- 
klininkai, stovinti prie hortatoriaus susvyravo, dau- 
gelis parpuole; laivas atśoko atgal ir vel su visu smar- 
kumu leidosi pirmyn. Toje valandoje pasigirdo sauks- 
mas nusigandusiu żmoniu; Ben-Huras girdejo lużi- 
mą laivo ir neużilgo galejo atskirti virśui pergaletoju 
baisus. Kymionis pergalejo, paskandino prieśu laivą; 
o kas per vieni buvo tie, kurie nugrimzdo jurose? Ko- 
kia kalba kalbejo? Iś kokios paejo śalies? Kas ten 
klausines apie tai?... Astrea plauke pirmyn! Nekurie 
jurininkai suvilgę vatos kamuolius aliejuje, użdege juos, 
tas pridave dar daugiaus inirśimo kovojantiems. 

Iś visu pusiu girdejosi baisus trukśmas, ośimas, 
riksmas, braśkejimas laivo, kas liudijo, kad ir kitas 
ir trecias laivas nuejo ant dugno. Dar kova nesibaige ; 
laikas nuo laiko atneśdavo żemyn sużeistą Kymion| ir 
guide ant grindu. 

Kartais praeidavo kamuoliai dumu, perimdami 
ora kvapsnimi degancio źmogaus kuno. Tada Ben 
Huras, trokśdamas nuo dumu ir karścio, dasiprasdavo, 



— 116 — 
kad plaukia śalia deganćio laivo, su kuriuomi drauge 
dega ir prirakinti prie suolu irklininkai. 

Tuomtarpu uuolat judauti Astrea staiga susto- 
jo. Irklai iśpuole iś nukritusiu nuo suolu irklininku 
ranku; aut laivo pakilo baisus trukśmas ir susiduri- 
mas dvieju laivu. Juriuiukai subego \ kambari lyg 
ieśkodami pagalbos. 







Tribunas, irklininkij priźiuretojas. 

Tarp abelno sumisimo prie Ben-Huro koju nu- 
puole svetimżemio lavonas. Tai buvo geltonplaukis 
barbaras, śiaures sunus. Bet kokiu budu jisai galejo 
ćia dasigauti? Ar-gi kokia geleżine ranka butu atme- 
tus ji ćia nuo prieśu laivo? Ne, tai negalimas daik- 
tas! Ar-gi tat Astrea butu pergaleta? Ar-gi tai ga- 
letu buti, kad Rymionis kovoja jau ant savo laivo? 
Drebulys pereme żyda, pamislijus, kad Arius randasi 
pavojuj. Dieve ! jaigu jis prażutu ! Dieve Abraomo, 
nedaleiski to! Argi visos jo viltis turetu pasilikti tik 
tugćiomis viltimis? Motina, sesuo, giniines, śventa że- 
rne... ar-gi jau niekad ju nepamatys?! Trukśmas kas 



— 117 - 
va landa didinosi, apsidaire aplinkul, kambaryj uebu- 
vo jokios tvarkos — irklininkai sukniubę ant suolu, 
źniones begiojo \ visas śalis, tiktai vienas hortatorius 
nesijudindainas ramiai sudavinejo plaktnku i skuomę, 
nors jo niekas neklause; jisai lauke tribuno prisakymo. 

Pavyzdis nepajudinamo priżiuretojo pereme Ben- 
Hurą, ir jisai pradejo mislyti apie savo padejinią. Gar 
be ir prideryste tartnni prikale Ryniioni prie suolo — 
bet kas gali ji apeiti? Vergo suolas buvo vi eta, nuo 
knrios nera gedos begti; dabar mirdamas yeltni tik pa- 
siśvęstn. Ne, jisai tnri gyventi; jo gyvastis yra nuo- 
savybe jo tantos, jo gimines — motinos ir sesers. Sto- 
jo jos dvi prieś ji lyg gyvos; matę, kaip iśtiese i ji ran- 
kas, girdejo ju dejavimns. Xelaime! Rymo iśtarme 
pasmerke ji, ir pa kol ji buvo spekoje, pabegimas neat- 
nestn jam naudos. Taip, visame pasaulyj nebnvo vie- 
tos, kur jo negaletu pasiekti baudżianti ranka visaga- 
łingo valdovo, buk tai ant jnru, ar ant źemes. Trosko 
liuosybes suteiktos pagal teises, nes liuosu źmogum 
budamas, gales apsigyventi Judejoj ir iśpildyti savo 
priderystes; niekur kitur jam nera gyrenimo. 

O Dieve! kaip trosko ir lauke tokios liuosybes! 
Kaip ilgai ji nesirode, ir kaip dźiaugsmingai pagalios 
jisai sveikino ją pasiremdamas jisai ant tribuno priża- 
du! Juk didis tas żmogus negalejo tureti mintyj nie- 
ko kito! O jaigu tas geradejas dabar numirtu? Nu- 
mirelis juk negali sugriżti ir paliuosuoti is pańciu ki- 
tą. Ne, taip negali buti — Arius neturi mirti; jaigu 
gi jau taip turetn atsitikti, tat geriau prażuti drauge 
su juomi, nei ant toliaus pasilikti vergu. 

Dar kartą Ben-Huras apsidaire. Ant laivo vir- 
saus musesi; priesu laivai apsupo Astreą. Vergai ant 
suolu, nematydami savo sargu, kurie nuejo ant vir- 
saus, draske savo reteżius, o persitikrinę, jog veltus ju 
pasistengimas, klyke baisum, ])erverianciu sirdi balsu. 
Nebuvo jokios tvarkos, bet ne... śtai hortatorius, nesiju- 
dindamas ir ramus kaip visados, sedejo savo kedej ir 



— 118 — 
iśdavinejo prisakymus, kuriu niekas neklause. Jisai, 
kaip ir pirma stukseno savo plaktuku. Ben-Huras dar 
kartą dirstelejo | ji ir iśbego, bet ne delto, kad pabegti, 
tik suieśkoti tribuną. 

Vienu śuoliu atsirado ant virśaus laivo ir pa- 
mate kruvina śviesa apdengtą dangu, baisią kovą, uż- 
puolanćius ant Astreos laivus ir vandenyj pliuduruo- 
janćius sumustu laivu śipiilins. Użpuoliku buvo ne- 
suskaitoma galybe, Eymionu tik saujale. Vostik per- 
vede akimis tą baisią regyklą, kaip pasijuto, kad puo- 
la każkur żemyn. Akymirkoj laivas sutreśkejo ir iś- 
siskyre, o jura, lyg to tik ir laukdama, prasiskyre, su- 
śniokśte ir użpyle ji. Ben-Hurą apsupo nepermatoma 
tamsa. 

Norints buvo stiprus, bet tamsa ir trukśmas at- 
eme pajegas ir jisai vos neapalpo. 

Bangos neśe ji lyg śipuli link kambario, kur bu- 
tu prigeres, jaigu atsimuśę \ skęstanti laivą vilnys, 
nebutn nunese jo tolyn. Pajutęs, kad kyla i virśu, nu- 
sigriebe uż kokio tai daikto ir plauke su juonii. Pasi- 
jutęs virśuj vandens giliai atsikvepe śvieżiu oru, o nu- 
braukęs vandeni nuo plauku ir akiu, labiau użsiyre ant 
lentos, knri jj iśgelbejo, ir apsidaire aplinkni. Mirtis 
buvo artima po vandeniu, bet ir ant jo jije lauke jo 
kas valanda. 

Ant vandens użgule nei permatoma migla — dumai 
nuo deganćiu laivn. 

Kova, rodosi, użsibaige, bet kas buvo pergaleto- 
jumi, sunkn pasakyti. Laikas nuo laiko praplaukda- 
vo pro jj laivai, pasigirdavo braśkejimas susidurusiu 
laivu; pavojus grese iś visu pusiu. Kada Astreą pra- 
rijo vilnys, ant jos buvo apart Kymionii dar dvigubai 
tiek priesu. Visus prarijo jura, daugelis vienok vel iś- 
kilo ant vandens pavir§aus ir kovojo su bangomis. Ju- 
ra, tas amżinas vienii ir kitli kovotoju kapas, vietomis 
buvo użdengta nakties tamsybemis, vietomis deganćiu 
laivu liepsnomis. Ben-Huras nemane apie kovą. Ar 



— 119 — 
tie, ar kiti pergales, vistiek visi yra jo prieśai ; kiekvie- 
nas użmuśtu jj, kad tik iślupti iś po jo lenta. Eeikejo 
tat kuogreićiausia atsitolinti. 

Vienok to je pat valandoje iśgirdo artinantis lai 
vą. Aukśtas stiebas iśrode dvigubai aukśtu, o tamsiis 
żibureliai, atsimuśdami i paauksuotus laivo papuośa- 
lus, dave jam iśvaizdą żalćio, skirianćio ośiantj ir pu- 
tojantj vandeni. 

Ben-Huras greitai pażino gresianti jam pavoju 
ir druciai jsikabinęs i lenta skaite sekunda s, kuriu 
kiekviena galejo ji prażudyti arba iśgelbeti. Staiga 
ant pavirśans vandens pasirode kaupokas, paskui dvi 
ranki sn iśskestais pirśtais, dvi druti ranki, knrios iś- 
ties nepaleistn lentos, jaign pasiektn ją. Iśsyk Ben- 
Hnras nnsigando, bet kad kaupokas skendo ir vel ki- 
lo, rankos veltui griebe putojancią bangą; staiga me- 
nuo apśviete pabalusi su atverta burna veidą skęstan- 
ciojo. Akjs buvo atdaros, bet iśrode nei stiklines. Vie- 
nok Ben-Huras, prisiżiurejęs tai baisiai regyklai, su- 
riko iś dżiaugsmo; o kad galva vel skendo, jis nugrie- 
be uż reteżio po smakru ir nelaimingąjj pritrauke prie 
lentos. 

Buvo tai Arius, tribunas. Ilgai vanduo vire 
ir putojo apie Ben-Hurą; turejo iśtempti visas spęka s, 
kad użlaikyti tribuno galvą virśuj vandens. Laivas 
nuplauke pro juodu. Plauke tarp skestanćiuju, tarp 
pridengtu kaupokais galvu, taip-gi ir be kaupoku. 

Tuotarpu Ben-Huras iśgirdo kurćią trikśteleji- 
mą; apsidaire ir su użsiganedinimu pamate, kad As- 
trea buvo atkerśyta. 

Kova dar neużsibaige; besiprieśinimas persimai- 
ne i begimą, bet kas bego, o kas vijo, neżinia. Ben- 
Huras gerai żinojo kiek svarbos toji valanda turi ant 
jo likimo. Użtrauke tribuną ant lentos ir druciai lai- 
ke ji. 

Pradejo svirti. Ben-Huras pasveikino dieną 
dviemi prieśingais jausmais: viltimi ir baime. Perga- 



— 120 — 
lejo Byniionis, ar prieśai? Jaigu paskutiniai, tribunas 
butu prażuvęs. 

Ant galo użstojo rairius rytas. Po kairej pamate 
żenię, bet pertoli, kad galima butu priplaukti, o tarp 




Nusigriebe uż kokio daikto ir plauke su juomi. 

bangu cia ir ten pliuduriavo żniones, panaśus jam; to- 
lumoje siubavo laivas sudraskytais żegliais, nulaużtais 
stiebais. Dar toliaus matyt buvo krutanti tamsus daik- 
tai, gal beganti ar vejanti laivai, o gal tik jurij 
paukśćiai. 



— 121 — 

Praejo dar valanda, baime vis augo. Jaigu pa- 
galba tuojaus nepribus, Arius gali liimiirti. Gulejo taip 
rainiai, kad kartais iśrode negyvu, bet kad nueine nuo 
galvos kaupoką. Tas padrąsino ji. Lankę ir stiprino 
save malda. 

Atsipeikejimas po skendiinui yra da skaudesnis 
uż pati skendimą; tok| skausmą perkentejo Arius, kol 
atsipeikejo ir, ant dżiaugsmo Pen-Hurui, pradejo 
kalbeti. 

Iśpradżiu silpnai klause, kaip ir kur randasi, 
kaip liko iśgelbetu, bet tuoj atsimine kovą. Abejone 
apie pergalę nedave jam atsilseti. Toliaus aprinio ir 
pradejo aiśkiaus kalbeti: 

— Musu iśsigelbejimas, kaip manau, priguli nuo 
pasekmes kovos. Esu dekingas uż tavo pasielgimą; iś- 
gelbejai mane pats lizdamas i pavoju. Kaip ten ne- 
bebus, busiu tau dekingas. Neużteks to; jei laimingai 
iśsigelbesime, apipilsiu tave maloneniis, kaip pridera 
turinćiam turtus ir valdżią Kymionui. Yienok ar tu 
savo geru noru pasiśventei mane gelbeti, to da neżiuau 
— cia użsimislijo — turi man priżadeti, kad atiduosi 
man didżiausi patarnavimą, koki żmogus gali atiduoti 
żmogui — ir tą turi tuojaus priżadeti. 

— Jaigu tas, ko reikalauji, nebus prieśingu mu- 
su tikybai, iśpildysiu — atsake Ben-Huras. 

Arius valandelę tylejo. 

— Ar tikrai esi sunum żydo Huro? — paki anse. 

— Taip, kaip sakiau. 

— Pażinojau tavo tevą. 

Juda prisislinko prie tribuno, nes jo balsas buvo 
labai silpnas. Prisislinko ir godżiai klause, tikedamas 
§l-tą isgirsti apie savuosius. 

— Pażinojau ir mylejau ji — toliaus kalbejo 
Arius. 

Ćia Arius vel nutilo ir użsimąste. 

— Negalima — kalbejo vel — kad tu, kaipo jo 
sunus, nebutum girdejęs apie Katona ir Pruta. Puvo 



— 122 — 
tai dideli żniones, o diclżiausiais pasirode mirśtant. Mir- 
dauii paliko pavyzdj ir teisę brangesnę uż viską. Po jii 
joks Ryinionis uegali gyventi gedoje arba verguveje. Ar 
klausai? 

— Klausau. 

— Kiekvieuas Rymo pilietis turi żiedą, pagal pri- 
iintą budą; turiu ir as jj, kur| tau liepiu numauti — tai 
sakydamas atkiśo ranką \ Ben-Hurą, o śis iśpilde pa- 
liepinią. 

— Użsimaukk żiedą aut savo pirśto. 
Ben-Huras paklause. 

— Tas niekniekis gali labai daug tau pagelbeti 
— tarę po valaudos Arius — turiu turtus ir pinigus, 
net ir Ryme skaito maue turtingu. Neturiu gimiuiu, o 
kad parodysi śj żiedą savo iśgelbetojui, kad dabar val- 
do mano turtais, visame klausys tavęs. Tą żniogu rasi 
mano villej prie Misenum, o kaip tik jam apsakysi, ko- 
kiuo budu ir kur gavai śi żenklą, jis iśpildys visus tavo 
reikalavimus. Jaigu-gi iśliksiu gyvas, padarysiu tau 
da daugiau ; iśliuosuosiu tave ir sugrążisiu \ namus prie 
tavuju. Jei pasiskirsi kitą kelią, padesiu tau atsiekti 
tavo mierius. Ar girdi? 

— Girdżiu. 

— Prisiekk tat ant dievii. 

— Ne, garbingas tribune, to nepadarysiu, nes 
esu żydas. 

- Tat prisiekk ant savo Dievo, arba vartok ko- 
kią-nors śvenćiausią savo budą, bet priżadek padaryti 
tą, ką dabar liepiu. Laukiu tavo priżadu. 

— Garbingas Ariau, iś tavo żodżiu manau, jog 
reikalauji labai svarbaus dalyko. Pasakykie tat man 
pirma, ko reikalauji? 

— Ar tada prisiegsi? 

— Kad buciau tai priżadejes, tai jau buciau kaip 
ir priverstas. — Ćia staiga Ben-Huras pertrauke kal- 
bą, sakydamas: 



— 123 — 

— Palaimintas niano tevu Dievas, ues śtai arti- 
uasi laivas! 

— Iś kurios puses? 

— Iś żiemiu. 

— Ar gali pażinti aut żenklu, kam tas laivas 
priguli? 

— Ne, buvau tik irkliuiuku. 

— Ar yra ant jo veluva? 

— Dar nematyti jokios. 
Arius nutilo. 

— Taip. 

— Ar laivas dar vis i ćia plaukia? 

— Stengkis painatyti veluvą. 

— Nera jos. 

— Ir jokio kito żenklp? 

— Żegliai suglausti, tr|s suolai, o plaukia spar- 
ćiai; tai viskas, ką matau. 

— Kad tai butu musu laivas pergaletojas, butu 
iśkabines daugybę veluvu, delto tat ćia turi buti laivas 
prieśu. O żinai, kas dabar bus? — kalbejo toliaus. — 
Klausyk, kolei da galiu kalbeti. Jaigu tai butu piratu 
laivas, tat tavo gyvastis apsaugota ; nesuteiks tau liuo- 
sybes, bet priris tave vel prie irklo, bet ir neżudys ta- 
vęs. Su manim pasielgs kitaip. 

Ćia użsimąste. 

— As — tarę paskui — esu persenas pernesti ge- 
dą. Tegul Kyme kalba, kad Kvintus Arius źuvo su sa- 
vo laivu kovoje, kaip pridera vadui. Sitai ko as tavęs 
prasau, kaip tik piratu laivas ćia prisiartis, nustumkie 
mane nuo lentos i jurą ir prigirdyk. Ar girdi? Pri- 
siekk, kad tai padarysi! 

— Ne, to nepadarysiu! — atsake Ben-Huras. — 
Mano tiesos sventesnes, miisu tikyba neleidżia man taip 
daryti. Pasiimk savo żiedą — taip kalbedamas nusi- 
move żiedą — atsiimk ji drauge su visais priżadeji- 
mais. Iśtarme padare mane vergu, bet dabar jau n'esu 



— 124 — 
juoini. Jauciuosi nors śioje valandoje liuosu Izraeliaus 
sunumi. Te tau żiedas! 
Arius tilejo. 

— Nenori? — tarę Juda. — Tat ne iś piktumo, 
nei ue iś neapykantos, bet del atsiliuosaviino nuo iśpil- 
dyino tavo noro, atiduodu tavo dovaną jurai. Żiurek, 
tribune ! 

Ir metę żiedą i bangas; Arius girdejo plekśtele- 
jimą żiedo \ vandeni, uors uei nedir stele jo i tą pusę. 

— Pasielgei ueiśmiutiugai — tarę — pagadinai 
del savęs viską. Mauo uiirtis ue vieutik nuo taves pri- 
guli; gyyenimą galiu użbaigti ir be tavęs, bet kad tai 
padarysiu, kas bus su tavini? Żmoues nori mirti ver- 
ciau iś svetimos rankos, nes dvasia, kaip uiokina Plato, 
neapkenćia patżudystes. Tai viskas. Kad tu butum 
manes to praśes, nebućiau tau atsakęs. Dabar abudu 
esava prażuve, o żiedas buvo vieuatiniu iśreiśkimu pas- 
kutinio mano noro ir galejo suteikti tau laime. Aś ap- 
leisiu pasani i apverkdamas iśluptą man garbę ir })er- 
galę; tu da gyvensi, bet numirsi veliaus, graużiamas są- 
żines uż neiśpildymą śveutos priderystes — del kvailu 
prietaru. Gaila man taves! 

Ben-Huras aiśkiai matę visas savo pasielgimo 
pasekmes, bet tvirtai tarę: 

— Per tris metus mano verguves, tu, tribune, pir- 
mutinis pażiurejai i mane maloniai. — Ar taip? o ne, 
ne, buvo dar vienas — ćia Judos balsas stojosi letas, 
akis apsiaśarojo ir prieś save pamate veidą jaunikai- 
cio, kuris padave jam gerti Nazarete prie śaltinio. Pas- 
kui kalbejo toliaus. — .Taigu tavo atsiżvelgimas ir ne- 
buvo pirmu iśreiśkimu sąjausmo pirmoje mano nelai- 
meje, tat vis-gi tu pirmas paklausei mauęs, kuomi esu; 
o jaigii paskutineje nelaimeje iśgelbejau tave su miu- 
timi, kad tavo iśgelbejimas gali man atneśti kokia nau- 
dą, vienok, tikęk man, nedariau to iś savmeiles. Dar 
kaskart vis aiśkiaus matau, kad Dievas suteiks 
man laime, kokios tiokśtn tik per pagalbą teisingu 



— 125 — 
darbu. Greićiau numirćiau su tavim, nei likćian tavo 
użmuśeju. Tokis yra mano pasiryżimas Lr uors ati- 
(luotuin mań vis;i Rynią, kad jisai butu tavo nuosavy- 
be, neużmuśćiau tavęs. Jusu. Kato ir Brutus iśrodo 
minus neiśmintingais. 

— Ar uiauo praśymas uieko nereiśkia? 

— Paliepinias turi didesne svarba, bet ir tas 
nieko nesrelbes. — Pasakiau. 




O kad tai buty musiskis sis plaukiantis laivas... 

Abudu nutilo. Ben-Huras tankiai żiurejo i be- 
siartinanti laivą. Arius gulejo ant lento* użmer- 
kęs akis, 

— Ar tikrai źinai — klause Ben-Huras, kad 
laivas yra piratu? 

— Taip nianau — atsake. 

— Staiga ir nuleidżia valti. 

— Ar matai veluvą? 

— Ar-gi nera kitokio źenklo, kad pażinti Rymo 
laivus? 

— Kad tai butu musu laivas, virśui stiebo butu 
kaupokas. 



— 126 — 

— Nusiramink tat, matau kaupoką! — Arius dar 
netikejo. 

— Laivo źmones gelbsti skęstanćius, pirata i to 
nedarytij. 

— Gali reikalauti irklininku — atsake Arius, 
nes ir pats nekartą gelbejo su tuomi mieriu. 

Ben-Huras temijo \ laivo judejimą. 

— Laivas vel plaukia — tarę. 

— { kur? 

— Deśiueje nuo musu matyt stovi apleistas lai- 
vas; prie jo ir plaukia. Taip, sustojo ir leidżia źmones. 

Arius pakele galvą ir pażiurejo. 

— Dekoki savo Dievui — tarę Ben-Hurui pażiu- 
rejes | laivą, — o ir as turiu padekoti saviems. Kad 
butu tai piratu laivas, paskandytu sita, o negelbetu; iś 
to pasielgimo ir iś kaupoko ant stiebo pażistu Rymioni. 
Taigi prie manes pergale, Fortuna neapleido manes. 
Esava iśgelbeti, duok jiems żenklą ranka, śaukk juos, 
tegul greitai pribuna. Liksiu duumviru... o tu... pażi- 
uojau tavo tevą ir mylejau jj; jisai iśties buvo kuni- 
gaiksciu ir pertikrino mane, kad nera barbarii. Paim- 
siu tave su savim, padarysiu tave savo sunum. Taigi 
dekoki savo Dievui ir saukk jurininkus. Skubink, nes 
turime vyties, kad nei vienas piratas neliktu gyvas. 
Del dievu skubink! 

Juda, pasiremes ant lentos, mosavo ranka ir 
reke, kiek galejo; pagalios atkreipe ant saves atidżią 
irianćiusi valtyje, kuri tuojaus ir priplauke prie ju. 

— Ant laivo Ariu prieme labai iskilmingai, kai- 
po Fortunos numyletinj. Guledamas ant pagalviu 
klause pasakojimu apie kovą. Atlikus darbą, vel iśka- 
binta komendanto veluva ir skubiai nusiduota i śiaurę 
del susijungimo su laivynu ir użbaigimo pergales. f 
patf aną laika penkios desimt laivu uźstojo kelią be- 
gantiems piratams ir sunaikino juos, paimdami dar 
dvidesimt priesu laivu i nelaisve. Pakraśtyje Misenum 
dżiaugsmingai sveikino Ariu, o draugaujantis su juo- 



— 127 — 
mi jaimikaitis greitai atkreipe ant savęs tribuno drau- 
gu doniunią. 

Ant ju klausiinu nuośirdżiai apsakinejo istoriją 
savo iśsigelbejinio, aplenkdanias viską, kas lytejosi pir- 
mesnio żydo gyvenimo. Pagalios paśauke Ben-Hurą 
pas save ir, dedainas ranką ant jo peties, tarę: 

— Garbingi mano draugai, śtai mano snnus ir 
Ipedinis mano turtu, jei dievai daleis palikti koki-nors 
turtą. Jisai tures mano vardą ir meldżin jusu my- 
leti jj, kaip mylite mane. 

Priemimą tuojaus legaliśkai padirbo ir tokiuo 
budu narsus Rymionis iśpilde savo priżadus ir Ben- 
Hurą jvede | tarpą garsingesniu Rymionu. J menesj 
po Ariaus pargrjżimo Ryme apvaikśćiota Scauruso te- 
atre jo pergale ant piratu. Vienoje namo puseje ka- 
bojo veluvos, paparćiai, śtandarai dvideśimt snapu nuo 
atimtu laivxi; virsuj to visko buvo matyti paraśas, gar- 
sinantis aśtuoniolikai tukstanćiu teatre żmoniu, sekan- 
ćiais żodżiais : 

Kvintus Arius duumviras pergalejo pira- 
tus użtakoje "Eupirus". 

XIII. 

Esame Antiocbijoje liepos menesyje 23 -ćiuose me- 
tuose po Kristaus 0mimo; Antiochija tuomet vadinta 
Rytu karaliene; nes buvo galingiausia po Rymo. 

Manymas, jog śaltiniu didżiausiu nusidejimu 
buvo senobinis Rymas, buvo visiśkai teisingas. Kas 
tik użsieme tardymu to dalyko, patemijo, kad sugedi- 
mas ejo nuo rytu i vakarus; o miestas Antiochija, bu- 
veine senoves Asyrieciu galybes ir grażybes, turejo ta- 
mę dalyke didele itekmę. 

Buvo priespieciai. Pirkliskas laivas apleido ju- 
ru vandeni ir iplauke \ {taką upes Crontes (didżiausia 
upe Syrijoje). Karśtis buvo neapsakomas, bet-gi visi 



— 128 — 
keleiviai apleido savo kambarius ir stovejo ant łubu 
drauge su Ben-Huru. 

Pereiti peuki meta i perniaine jauną żyda \ suau- 
gusi vyrą, o nors drabużius ueśiojo iś balto audeklo, 
vis-gi galiuia buvo matyti jo labai dailus sudejimas. 
Jau daugiau kaip yalandą stovejo pavesyje żegliu ir 
keli keleiviai jo vientaućiai veltui stengesi użvesti su 
juomi kalbą. Atsakinejo ant użklausymu lotiniśkai 
labai pavartauniai ir isdidżiai. Grynumas iśtarmes, 
mandagumas ir isdidybe pakurste klausanćiu żingei- 
dumą. Tie, kurie geriaus prisiżiurejo, matę koki — 
tai nesutikimą jo sudejinio su aristokratiśku apsiejimu. 
Tr taip, rankos buvo matomai perilgos, o kad svyruo- 
jant laivui pakrypdavo ir griebesi ranka ko-nors prisi- 
laikyti, użteniyta nepaprasta jo pajega. Taigi drauge 
su żingeidumu kuomi jisai yra, gime persitikrinimas, 
kad tas żmogus matę savo gyvenime visokiu dienu. 

Laivas sustojo viename Cipro uoste ir paeme iS 
ten jau apyseni żyda. Maloni jo isvaizda patrauke 
Ren-Hurą prakalbinti tą żyda, ką tuojaus ir ispilde, 

Vos tik laivas iplauke i Oronteso użtaką, patiko 
du kitu Iaivu. Prasilenkiant abu laivu iskele daugy- 
be mazu geltonu veluveliu, lyg pasveikinant. TCeleiviai 
stebejosi żiurint i tuos żenklus; o kada vienas żydas 
paklause ano senyvojo żydo, ką tas reiskia. atsake: 

— Tos veluvos nereislda tautyste, tik yra źen- 
klu laivu savininko. 

— Ar dau# jisai turi laivu? 

— Labai daug. 

— Ar pażisti ji? 

— Kadaisia jungę mane su juomi reikalai. 
Keleiviai żiurejo i kalbantj, lyg noredami, kad 

pasakotu toliaus. Ben-Huras klause su domumu. 

— Oyrena jisai Antiochijoje — kalbejo pavar- 
tauniai żydas — jo turtai atkreipe ant jo domumą, o 
tas, ką apie j{ kalba, ne visados eina jam ant naudos. 



— 129 — 
Kadaisia Jeruzolimoje gyveno kunigaikśtis, paeinantis 
iś Huru namu. 

Veltui Juda norejo pergaleti save, śirdis muśe 
lyg kujis. 




Taip kankinta Simonides, liepiant prokuratoriui Gratus. 



— Tas kunigaikśtis buvo pirkliu, prekyba jaru la- 
bai sekesi, użlaike daugybę prekybos namu, iśskirstytu 
rytuose ir vakaruose. Dideliuose miestuose steige filijas, 
o vieną tokią filiją Antiockijoje valde senas Huru tar- 
nas, Simonides, kuris, nors turę jo Greko vardą, bet bu- 
vo Izraelitu. Kunigaikśtis prigere jurose, bet reika- 
lai ir toliaus ejo labai pasekmingai, kad śtai staiga 
Vieśpats pały te jo tą śeimyną nauja nelaime. Viena- 
tinis, dar jaunutis kunigaikśćio sunus pasikesino ant 
gyyasties prokuratoriaus Gratuso ant Jeruzolimos gat- 



— 130 — 
ves, bet kad pasikesinimas nenusiseke, prażuvo amżi- 
nai. Eymionis atkerśljo visai jo giminei ir nei vienas 
ju neliko gyvas. Burnus uźpećetijo ir po juos dabar 
laksto karveliai; turtus ir visus brangumynus paeine. 
Tuo tat budu prokuratorius uźgyde savo opą; teisybe, 
buvo kuomi pasigydyti. 

Klausantieji nusijuoke, o vienas ju tarę : 

— Tai reiśkia, kad pasisavino ju turtus? 

— Taip kalba — atsake żydas — bet pridursiu, 
kad neużilgo po to Simonides, tas kunigaiksćio użveizda, 
pradejo varyti prekybą savo varde. Sekdamas paveiz- 
da savo senojo valdovo, siunte karavanus \ Indijas; 
o dabar turi tiek laivu, kaip kokis karalius. Kalbama, 
kad jam viskas sekasi; jei netenk,a kuprio, tai delei se- 
numo; jo laivai uiekad neskęsta. 

— Kaip senai tas viskas dedasi? 

— Kokia deśimt mętu. 

— Pasakoja, buk prokuratorius użemes tiktai 
dal| kunigaikscio turtu, kurie buvę po ranka, kaip ar- 
klius, galvijus, namus, laukus, laivus ir tt. Pinigai-gi 
nesurasta. nors ju buta daug. Kas dejosi su jais, 
neżinia. 

— Ne man jie — tarę śypsodamasis vienas 
keleivis. 

— Suprantu tave — atsake żydas — kiti saky- 
davo tą-pat, o abelnai menama, kad tai pinigai yra 
papede Simonideso turtu. Prokuratorius taippat min- 
tijo, ues du kartu laike pirkli kalejime ir baisiai kan- 
kino ji. 

Juda druciai laikesi uż virves, ant kurios rymojo. 

— Kalba — pasakojo żydas toliaus, kad to żmo- 
gaus kunę nera nei vieno sveiko kaulo. Paskutini kar- 
tą maeiau ji sedint kedej apramsćmotą pagalvemis nei 
luisą. 

— Tat taip baisiai ji kankino! — susuko keli 
kartu. 

— Jokia liga nebutu ji taip nukankinus, o vie- 



— 131 — 

nok pergalejo visas tas kanćias. Nieko daugiau ne- 
sake, kaip tik tai, kad viskas, ką jisai turi, yra jo nuo- 




Juda priejo prie styro ir uźsimaste. 

savybe, kuria ja teisingai naudojasi. Nuo nektirio lal- 
ko liovesi ji persekioję; pirklybos leidimą apturejo nuo 
paties Tiberijaus. 



— 132 — 

— Turejo gerokai użmoketi. 

— Sie laivai, kuriuos matete, priguli jam — kal- 
bejo żydas, — o ju jurininkai turi iproti sveikinties iś- 
keliant geltonus żenklus, kas reiśkia : turę jonie laimin- 
gą kelionę! 

Ćia pasakojimas pasibaige. 

Kad laivas jau skyre \pes vilnis, Juda tarę żydui : 

— Kai]) użvadinai tą, kuris buvo Simonideso val- 
dovu? 

— Yadinosi Ben-Hur ir buvo Jeruzolimos kuni- 
gaikśdiu. 

— Kas dejosi su kunigaikścio śeimyna? 

— Yaikas uusiustas aut laivo, kur turejo prażuti, 
ues retas kuris gali vartoti irklą ilgiaus kaip metus. 
Apie iiaśle ir dukteri negirdejau uieko; tie, kurie gal 
żino apie juos, ueuori kalbeti; greićiausia numire ko- 
kiame poźeminiame urve. 

Juda priejo prie styro ir taip użsimąste, kad vi- 
sai neżiurejo i puikius upes krantus, apsodytus garsiais 
vaisiniais Syrijos medżiais, nei i puikias apdengtas viu- 
uogemis yilles. Nemate uei plaukiancio laivyuo, ue- 
girdejo dainii uei sukavimu irklininku. Dieua buvo 
giedri; saulute leido savo auksinius spindulius ant ze- 
mes ir yaudens; uiekur nebuvo maźiausio seselio apart 
jo sielos ir gyvenimo. 

Priplaukus miestą visi keleiviai susispiete ant lai- 
vo virsaus pasigereti puikumu apielinkes. Żinomas 
mums senas żydas viską paaiśkino: 

— Upe cionais teka i vakarus. Ten! — parode 
pirstu pietu linkon — stovi kalnas Kazius, arba, kaip 
jis cionais vadinama, Orontes, o anas, prieśais ji, tai 
kalnas Amnus. Tarp tu kalnii tiesiasi lyguma Antio- 
cliija, uź jos juoduoja vel kalnai, is kuriu karaliaus van- 
dentraukiais traukiania vanduo aplaistymui miesto 
gatviu ir gyyentoju reikalams. Miskai ant tu kalmi 
dar pilni ivairiu pauksciu ir żveriu. 

— O kur eźeras? — paklause vienas. 



— 133 — 

— I siaure, ten galiina prijoti ant arklio, bet 
parankiaus valtiini, nes upe jungiasi su juonii. 

— Dafnos gojus! — kalbejo toliaus — kas apra- 
śys jo grażybę! Atraiukite, kad użdejo ji Apollo (śvie- 
sos dievas), jis yra jo niylinia biweine, ir jisai lioriau 
jamę buva nei aut Oliuipo. Kiek tai żmouiu uusiduoda 
teuais uors kartą savo g3 T veuiuie ji pamatyti ir uegali 
uuo jo atsitraukti. Neveltui patarle sako: verćiaus 
buti vabalu ir uiaitiutis Dafnos atżalouiis, negu sedeti 
prie karaliaus skuomes. 

— Tat patari mums nelankyti tu vietu? 

— Suvis ne. Jei norite, eikite. Visi ten eina: 
filozofai, jaunuomene, moteris, kunigai. Żinau, kad ei- 
site ir jus; duosiu tat jums pamokinimą. Neieśkokite 
apsigyvenimui vietos mieste, veltui gaisintumete laika, 
bet eikite tiesiok i artinią prie gojaus kaimą. Kelias \ 
ten eina per sodną, aplaistomą fontanais. Bet stai ir 
miestas! O cia didźiausias veikalas arcliitekto Kse- 
reuso. Seleucidu (gimine, viespataujanti Syrijoj), 300 
mętu suriso ją su uola, ant kurios pastatyta. 

Tvirtove buvo verta pagyrimo ; buvo auksta, kam- 
puota. Virsuj styrojo keturi simtai bokstii, o kiek- 
vienas jii pripildytas vandeniu. Żiurekite toliaus, ma- 
tote ten uź auk stu muru du kalnu. Ant anos tolimes- 
nes virsunes stovi kalejimas, kur per istisus metus sto- 
vi legijonas Eymo kareiviu. Ant kitos virsutines sto- 
vi Joviso sventinycia, o salia jos rumai pasiuntinio ir 
dangelio kitu uredninku. Toji tvirtove nepergalima. 

Tuotarpu jurininkai nuleido źeglius, o zydas pa- 
sakojo toliaus : 

— Żiurekite! Stai tiltas, vedantis i Selenciją; 
2ia galas keliones. Uż tilto yra sala, ant kurios Ka- 
Hninkas pastate naują miestą, sujungdamas ji su senuo- 
jn taip tvirtais tiltais, kad ju nei laikas, nei pavande- 
11 R nei żemes drebejimas neistenge sunaikinti. Kas- 
link paties miesto, galiu tik tiek pasakyti, kad kuris 



— 134 — 
jj kartą inate, su dżiaugsmu inines ji per visą savo 
gyveńimą. 

Nutilo. Tuomtarpu laivas palengva ślinko pa- 
kraśćiu, artindamasis prie muru. Pagalios użmete vir- 
ves, sulaike irklus. Kelione pasibaige. Ben-Huras pri- 
siartino prie senojo żydo ir tarę: 

— Atleiski, jei tave valandelę sutrukdysiu 
pirni atsisveikinimo. 

Keleivis tyledamas linktelejo galvą. 

— Pasakojimas apie pirkli labai mane użeme. Ro- 
dosi użvadinai Simonidesu? 

— Taip, żydu, nepaisant grekiskos pavardes. 

— Noreciau ji pazinti, o nezinau, kur jo ieśkoti? 
Nepaźistamas astriai paźiurejo jam i akis ir tarę: 

— Nenoredamas tau padaryti liesmagumo, per- 
sergsciu tave, kad Simonides neskolina pinigu. 

— As ir ju niekad neskolinu — atsake sypsoda- 
masis Ben-Huras. 

Tada senis tarę: 

— Galima butu tiketi, kad turtingiausias Antio- 
chijos pirklys gyvena rumuose. Vienok nera taip. 
Noredamas rasti jo gyvenimą, eikie paupiu net lig ano 
tilto, prie jo gyvena Simonides. Namas jo nei tilto 
parama. Misliju, kad nepaklisi. 

— Deku tau! 

— Tevu musu ramybe tebuna su tavimi. 

— Ir su tavim. — Persiskyre. 

Du tarnu lauke ant kranto nugabenimui Ben- 
Huro daiktu. 

— I tvirtovę! — paliepe, ir tas paliepimas isda- 
ve ji esant kareiviu. 

Dvi plati kryziuojantisi gatvi skyrć miestą i dvi 
dali. Prie susidurimo tu dvieju gatviii stovejo didelis 
butas, vadinamas Ninfeum. Ben-Huras nusistebejo is 
puikumo, norints tiktai ką pribuvo is Rymo. Stogas 
jo denge visa gatvę, o skaitlingi fontanai vesino die- 
nos karsti. 



— 135 — 

Ben-Huras vienok netemijo j tos regyklos gra- 
żybę. Mintijo apie Sinionideso istoriją. Prisiartinęs 
prie paminklo Omphalus, papuosto keturiais puikiais 
lankais, kuri Epifanas (Antiochas IV, Syrijos karalius) 
pats sau paśvente, staiga atmanie savo minti ir tarę 
tarnams : 

— Śiandie neisiu \ tvirtovę, nuveskite mane 
artimiausią vieśbuti prie kelio i Seleuciją. 

Tarnai tuojaus apsigrjzo ir Ben-Huras iieuźilgo 
atsirado sename clideliame vieśbutyje netoli Sinionideso 
buto. Visą nakti perleido ant stogo dżiaugsmingai 
mislydamas : dabar jau iśgirsiu ką-nors apie savo na- 
nms, apie niotiną ir Tirzą, o jei dar gyvos, tai turiu 
jas atrasti! 

XIV. 

Ant rytojaus anksti Ben-Huras pasirjźo surasti 
Sinionideso butą; isejo ant gatves ir nusidave link tilto. 
Persigrudo per minią żmoniu ir atsirado prie upes. 

Ćia po tiltu stovejo pirklio butas, prastas, pasta- 
tytas is neaptaśytu rąstu. Durys buvo atviros; per 
yienas ineśdavo, o per kitas isnesiojo prekes. 

Ant upes kranto stovejo daugybe pundu, mai- 
su, pintiniu, o tarp ju burys nuogu dirbanciu vergu. 

Ant vandens pliudurlavo daugybe laivu, i vienus 
krove prekes, is kitu isiminejo. Geltonos veliavos ple- 
vesavo ant kiekvieno laivo. 

Ki tanie tilto sale styrojo auksti murai su dau- 
gybe boksteliu. Ben-Huras neziurejo i juos, jisai min- 
Hjo tik, kad, ve. tuoj isgirs apie savo giminę, jaigu Si- 
monides istikro buvo jo tevo tarzm. Bet ar jisai no- 
res prisipazinti? T T ztiesą, nebuvo tai lengvas daiktas. 
Prisipazinęs jisai netektu turtu ir pirklio garbes, taip 
didei pagarsejusios ant vandens ir zemes, ir turetu likti 
vel vergu. Ben-Huras atjaute padejimo sunkumą. 

Vieuok neuustojo vilties, Jaigu pasakojimas, 



— 136 — 
kuri girdejo, buvo teisingas, Simonides drauge su tur- 
tu buvo nuosavybe. Po teisybei ji neapejo turtas ir 
delto mintijo paliuosuoti ji ir nereikalauti atskaitos, 
kad tik jis ką-nors papasakotu apie likimą motinos ir 
Tirzos. 

Inejo j namą. 

Vidurys jo iśrode ant sankrovos jvairiausiu pre- 
kiii, o norints ten buvo tamsu, żmones smagiai dirbo 
prie żibintuvu. Eidamas siauru taku tarp daugybes 
pundu ir skryniu vel pradejo abejoti, ar-gi toks turtin- 
gas żmogus gale jo buti jo tevo vergu, Jei taip, tat prie 
kokio prigulejo luomo? Ar-gi butu źydu ir verges su- 
niimi'? Gal kaltininku, arba kaltininko sunumi? O 
gal buvo vagim ir todel parduotas verguven? 

Pagalios prie jo prie jo vienas żmogus ir paklau- 
se, ko jis nori. 

— Noreciau matytis su pirkliu Simonidesu. 

— Eikkite su manim. Siaurais takais ir trepais 
dasigavo ant sankrovos stogo ir ten pamate kitą namą, 
visai nematomą nuo gatves. Stogas buvo apsodintas 
ivairiomis gelemis. Ben-Huras ejo paskui vadą go- 
dżiai traukdamas kvepianti ora. 

Pereję ilgą tamsu karidoriu atsirado prie du- 
ru, o vadas tarę: 

— Svetimżemis nori su jumis matytis. 
Grynas, malonus balsas is vidaus atsake: 

— Tejeina vardan Dievo. 

Kambari, i kuri iejo Rymionis, butu galima uź- 
vadinti atrium. Jo sienos buvo apkaltos lentynomis, 
ant ju gulejo ryseliai pageltusiu poperij. Grindjs buvo 
użklotos storu minkśtu kauru. 

Kambnryje sedejo Simonides minkstai isklotoje 
pagalvemis kedeje; prie salies pasiremus ant kedes sto- 
vejo jaunute mergina. Pamates tai Ben-Huras użkai- 
to; żemai nusilenke pries juos. Tokiuo budu nepate- 
mijo, koki ispudi padare jo pribuvimas, nei pakelimas 



— 137 — 

ranku, kuriomis senis ji sveikino. Pakelęs galvą buvo 
vel ramus ir drąsus. 

— Jaigu esi Simonides, źyclas — tarę Ben-Huras 
— tegul ramybe musu tevo Abraomo buna su tavimi ir 
tavaisiais. 

Tardamas paskutinius źodżius atsigręże prie 
merginos. 




— Jaigu esi Simonides, żydas — tarę Ben-Huras — tegul 
ramybe musu tevo Abraomo buna su tavimi ir tavaisiais. 

— Esu tas, apie kuri kalbi — atsake malonum 
balsu. — As źydas Simonides, sveikinu tave ir klausiu, 
kas esi? 

Ben-Huras su nuosteba źiurejo i ji, nes vietoje 
stipraus źmogaus, pamate luisą, apramstytą pagalve- 
mis ir uźklotą tamsum użdangalu. Galva jo buvo taip 



— 138 — 
daili, kad galejo buti paveikslu drożej u i Mykohu-Aniuo- 
hii, drożiant cezaro stovylą. Balti pianka i nusileidę 
ant baltu skruostu, nuo ko jo juodos akis isrode dar 
juodesnemis. Żodżiu visa jo iśveizda reiśke, kad tai 
yra żmogus, kuris greiciau pajudis visą pasauli, nei pa- 
saulis jj; żmogus, kuris dar dvyliką kartu perkęstu to- 
kias kancias, kaipo tos, kurios ji padare luisu, neista- 
ręs pasiskundimo żodżio, nesudejavęs; żmogus, galintis 
atsispirti prieś viską apart meiles. J toki tai żmogu 
Ben-Huras istiese savo rankas, lyg suteikdamas jam 
ramybę, kurios pats atejo ieskoti. 

— Esu Juda, sunus Itamaro, paskutinio is gi- 
mines Hurij, Jeruzolimos kimigaiksciu. 

Deśineji ilga, liesa pirklio ranka susigniauże. 
Kito jokio jspudżio ant veido negalima buvo patemyti. 
Atsake taipgi ramiai: 

— Noriai matau savo namuose Jeruzolimos ku- 
nigaikscius. Estera, paduok jaunikaiciUi kedę. 

Mergina ispilde paliepimą, o kad pakele galva, 
ju akis susitiko. 

— Viespaties ramybe su tavim — pratare — sesk 
ir atsilsek. 

Użemus vel savo vietą prie kecles, visai nemislijo 
apie mierj jo pribuvimo. Estera tik instinktyviskai su- 
prato, kad jaunikaitis turi koki sKausmą ir kad ji tą 
skausmą tures gydyti. 

Ben-Huras nesisedo, bet svelniai tarę: 

— Garbingas Simonidese. dristu taves prasyti, 
kad nelaikytum mane prisikabintoju. Vakar plauk- 
damas laivu isgirdau, kad paźinojai mano tevą, 

— Taip, pażinojau kunigaiksti Hura. Buvova 
pusininkais pirklyboje ant juru ir żemes. Seskis, mel- 
dżiu; o tu, Estera, paduok sveeiui taurę vyno. Nehe- 
mias pasakoja apie vieną Hura, buk jisai turejes pusę 
Jeruzolimos; użtiesą yra tai sena gimine! Dar laikuo- 
se Maiżio ir Jozuos keli ju aplaike Dievo palaiminimą. 



— 139 — 
Jaigu tat esi tikru tos gimines ainiu, nepaniekjsi taurę 
seno Soreho, użaugusio pietiniuose Hebrono kalnuose. 




Estera. 



Pabaigus jam kalbeti, Estera stojo pries Ben- 
Hurą su pilna taure vyno. Nuleidus akis mergina siule 
vyną, o jis, imdamas taurę, pasilytejo jos rankos. Ta- 
da ju akis susitiko antru kartu, ir jisai patemijo, kad 



— 140 — 
ji buvo smulki ir patogi. Jaunikaitis tuojaus pamy- 
lejo, kad yra labai daili ir gera, ir kad tokia pat buty ir 
jo Tirza, jei gyventu. Balsiai-gi tarę: 

— Ar sis pirklys yra tavo tevas? 

— Esu Estera, Simonideso dukte" — atsake. 

— Tavo tevas nepalaikys man uź błogą, jei susi- 
laikysiu nuo priemimo taures iś tavo ranku ir negersiu 
vyno, kol neiśklausys ligi galo mano żodźiu. Turiu 
taip-gi viltj, kad ir tu neatsakysi savo malones. Delto 
meldźiu, stoveki salia manęs. 

Estera paklause; abudu atkreipe akis i senj, o 
jaunikaitis tvirtu balsu tarę: 

— Mirdamas mano tevas turejo iśtikimą tarną 
tavo, Simonideses, vardu; man pasakyta, jog tu juo- 
mi esi. 

— Estera, Estera! — susuko rusciai senis — cia, 
ne ten. Kaipo dukte tavo motinos ir mano, bukie prie 
manęs; prie manęs tavo vieta. 

Mergina letai pastate taurę ant skuomes ir atsis- 
tojo prie kedes. Jije buvo lyg nusigandus: 

Simonides paeme jos ranką ir ramiai tarę: pase- 
nau susineshmiose su źmonemis — pasenau pinu laiko. 
Jei tas, kuris tan kalbejo apie tai, ką tu uzminei, buvo 
mano draugu ir zmojo mano gy venimo nuotikius, o kal- 
bejo apie mane gerai, tai suprask, kad turiu buti atsar- 
gum ir neistikimu. Tegul didis Izraeliaus Dievas pa- 
remia tą, kuris baigdamas savo gyvasti turi isduoti 
atskaitą savo pasielgimo. Mylimu turiu mazai, bet 
vis-gi turiu, o tarp ju vieną — cia pridejo didvters ran- 
ką prie savo łupu, — kuri ligsiol man prigulejo ir, ku- 
rios netekęs, nueiciau i kapuś. 

Estera pakele galvą ir pabuciavo jo veidą. 
— Kita mano meile, tai tik atmintis, bet galiu 
pasakyti, kad tai yra Dievo palikimas, nes apima visą 
seimyną — senelio balsas drebejo, — kad tik zinociau, 
kur ju ieskoti! 

Ben-Huro veidas uzkaito ir jisai susuko: 



— 141 — 

— Mano motina ir scsuo, juk apie jas kalbi? 
Estera dirstelejo i ji, lyg butu kalbama i ją, bet 

Simonides śaltai atsake: 

— Paklausyk lig galo. Kadangi esu tuomi, kuomi 
esu, turiu, numyietu varde, apie kurius kalbu, pirm 
atsakymo ant tavo klausimo, pareikalauti nuo tavęs 
prirodymu, kuomi tu esi. Taigi sakyk, ar turi paliudi- 
jiina ant rasto arba gyvus liudininkus? 

Klausimas buvo reikalingas ir Simonides turę jo 
tiesą ji użduoti, Bet Ben-Huras uźkaito ir uźsigręże. 
Simonides neperstojo reikalavęs: 

— Prirodymus sakau, prirodymus. Parodyk juos 
— duok man i rankas. 

Ben-Huras nezinojo ką atsakyti, nesitikejo tokio 
uźklausimo, ir neturejo ju; motina ir sesuo negyvos ir 
niekas neżino, ką jisai gyvas. Teisybe, dauguma paźi- 
no jj, bet ką tas reiśkia! Norints pats Kvmtus Arius 
cia pributu, ką-gi daugiaus galetu pasakyti, kaip tik 
tą, kad pażino ji ir tikejo, jog yra Huro sunum? Pa- 
galios narsus tas Rymionis, kaip tuojaus pamatysiine, 
jau nebuvo tarpe gy vuju. Juda nuolatos j aut esi apleis- 
tu, bet dabar tas jausmas dar labiau ji apeme. Stovejo 
sugniaużęs kumścias, uźsukęs galvą, pastiręs nuo skaus- 
mo. Godojantis kitli kancias Simonides tylejo, 

— Simonidese — atsisauke jaunikaitis — patvir- 
tinimui savo żodżiii, galeciau apsakyti mano gyvenimo 
nuotikius; nepadarysiu vienok to, jei tu neleisL 

— Kalbek, tik drąsiai — atsake Simonides — 
kalbek, as noriai paklausysiu, juk nesakiau, kad nesi 
tuomi, kuomi save vadini. 

Ben-Huras trumpai, bet aiskiai apsake savo gy- 
venimą. Kadangi mes jau zinome jo gyvenimą cia ne- 
kartosime; papasakosime tiktai kas dejosi sugrjzus su 
Arium nuo kovos su pirat ais. 

— Cezarus nwlejo ir godojo mano geradeją, su- 
teike jam didzias doyana^s, neskaitant gautu nuo vaka- 
nj salies pirklńj; paliko tat kuone turtingiausiu tarp 



— 142 — 
turtingu. Vienok argi żydas gali użmirśti savo tikybą 
ir gimtinę sali, ypac jaigu tai yra sventa musu tevu 
żerne? Garbingas tas vyras prieme mane per sumj pa- 
gal Rymioniu teises; as troskau atidekoti jam ir użtiesą 
gal nebuvo vaiko, kuris labiau godotu savo tevą, kaip 
as ji. Norejo jisai matyti mane mokintu; dave man 
garsiausius mokintojus dailos, filozofijos, iśkalbos. At- 
sisakiau, nes kaipo żydas negalejau uźmirśti Vieśpati 
Dievą, Jokubo ir Saliainono sostine. Gal paklausi del- 
ko priemiau Rymionies geradarybę? Mylejau ji, o apart 
to su jo pagalba tikejausi dasiźinoti apie likimą moti- 
nos ir sesers. Apart tos priderystes turejau dar kitą 
mierj, apie kuri visai nekalbeciau, jaigu nebutii mane 
peremęs — pasiśvenciau kareivio mokslui. Galejausi 
ne tiktai mokykloje ir cirkuose, bet taipgi kovose su 
Rymo priesais, ir vardas mano liko garsum, bet tas 
yarda s nebuvo mano tevu vardu. Vainiką ( o ju yra 
daug ant muru villes netoli Misenum) aplaikiau kaipo 
(luumyiro sunus, ir kaipo tokis esu żinomas Rymionims. 
Żengiant prie mierio apleidau Rymą ir pribuvau i An- 
tiochiją, kaci drauge su konsuliu Maksenijum iśeiti 
prieśai Partus. Kadangi gerai moku vartoti ginklą, 
prie śios progos noriu iśmokti gerai valdyti kariumene 
laike karo. Konsulis prieme mane prie savęs; tuom- 
tarpu, iplaukus i Oronteso vandenis, sutikome du laivu 
su geltonomis veliavomis, o tulas keleivis, żydas nuo Ci- 
pro sake, kad jie yra tavo nuosavybe, trumpai apipasa- 
kodamas ir nuotikius tavo gyvenimo. Kalbejo apie tavo 
pasekmingą prekybą, apie skaitlingus karavanus, o ne- 
daleisdamas, kaip tas mane galejo apeiti, primine, jog 
esi żydas ir seniau kunigaikścio Huro tarnas. Żinojo 
jisai taipgi apie atsitikimą su Gratusu, jo użduotas 
tan kankynes ir ju prieżasti. 

Ant to priminimo Simonides nuleido galvą, duk- 
te-gi, sąjausdama jam, padejo savo galvą ant jo kru- 
tines; senis tat pakele galvą ir tarę: 

— Klausau. 



— 143 — 

— Matau, garbingas Simonides — kalbejo Ben- 
Huras, prisislinkdamas prie jo arćiau — matau, kad 
nepertikrinau tavęs ir neiśtikimybes śeśelis dar den- 
gia mane. 

Pirklys nieko ant to neatsake; buvo śaltas, nei 
niurinurine stovyla. 

— Aiśkiai matau sunkumą mano padejimo — to- 
liaus kalbejo Ben-Huras — viską, ką sakau iś laiku 
mano Kyme gyvenimo galiu paliudyti; gana atsiśaukti 
prie konsulio, kuris dabar vieśi śiame mieste, bet, aurę, 
negaliu daugiaus parodyti nieko. Neturiu nieko, kas 
paliudytii, jog esu sunus tevo, o tie, kurie galetu, kas- 
żin, gal jau iśmire! 

Kalbedamas tai użsidenge burną rankomis; Es- 
tera pakilo, paeme taurę su vynu ir, paduodama jam, 
tarę : 

— Śtai vynas iś tos śalies, kurią męs visi myli- 
me, meldżiu, gerkie! 

Balsas buvo malonus, nei balsas Kacheles, semian- 
cios vandeni iś śulinio prie Nahoro, o akjs pilnos aśaru, 
ką patemijes Juda, paeme taurę, iśgere vyną ir tarę : 

— Dukte Simonideso, tavo śirdis pilna gerumo ir 
milaśirdystes, kurią drauge su tevu suteiki neżinomam. 
Dievas tegul tave palaimina! dekoju tau. 

Paskui, atsigriżęs i pirkli, kalbejo toliaus: 

— Neturedamas paliudijimo, jog esu tevo sunus, 
turiu prasiśalinti ir negaiśinti tavęs. Vienok pirm iś- 
ejimo turiu pasakyti, jog nemislijau paversti tave ver- 
gu, nedariau to nei ne del turtu. Kad ir kasżinką bu- 
tum man pripażinęs, vistiek bu^iau pasakęs tą, ką sa- 
kau dabar: naudokis savo darbo vaisiais, aś ju nerei- 
kalauju. Kad teisingas Arius leidosi i kelionę, kuri 
turejo buti paskudne, pavede man visą savo kunigaikś- 
tiśką tartą. Tat je? kada pamislysi apie mane, at- 
uiink, kad klausiau tavęs tiktai vieno daikto, kuris, 
prisiekiu ant Jehovo. tavo ir mano Dievo, ir ant visii 
pranaśu, buvo vienatiniu mieriu mano cionais pribu\d- 



— 144 — 
mo. Klausiau : ką żinai ir gali pasakyti apie mano 
niotiną ir seseri Tirzą — Tirzą, kuri skaistumu buvo 
tai, kuri yra palinksminimu tavo gyveninio. Dar kar- 
tą klausiu, pasakyk, ką apie jas żinai? 

Aśaros riedejo per Esteros veidus, bet tevas bu- 
vo nepajudinamas ir atsake visai rainiai: 

— Sakiau, kad pażinojau kunigaikśt| Hura; at- 
menu, girdejau apie nelaimę ju śeinrynos, ir dabar dar 
jaućiu skausmą, kuris mane apeme iśgirdus apie tai. 
Ju pasmerktojas paskui liko mano persekiotoju ; kiek 
galedamas stengiausi surasti nelainiingus, bet viskas 
perniek — nera ju! 

Ben-Huras sunkiai atsiduso. 

— Tat ir toji viltis prażuvus! — tarę susijudi- 
nęs. — Pripratau prie vyliaus. Meldżiu, dovanoki uż 
użtrul^dinimą ; o jei użgavau tave, atleiskie, atminda- 
mas mano kancias. Apart atkerśijimo dabar neturiu 
jokio kito mierio. Likkit sveiki! 

Priejes prie durii dar kartą atsigrjżo ir tarę: — 
Dekoju jum abiem! 

— Eamybe tebuna su tavim — atsake pirklys. 
Estera verke, o jisai dingo uż duru. 

Vostik Ben-Huras apleido kambarj, Simonides 
sujudo lyg pażadintas iś miego, jo veidas nuśvito, akfs 
sużeravo ir linksmai suśuko: 

— Estera, paskambink, tiktai greitai! 
Mergina ispilde prisakymą. 

Staiga vienos duris atsidare ir iejo żmogus. 

— Prisiartink, Malluch! — skubiai kalbejo pir- 
klys. — Pavedu tau pasiuntinystę, kurią turi atlikti, 
nors cia ir saule turetu użgesti. Klausyk : per sankro- 
vą dabar eina aukstas jaunikaitis, apsirengęs żydiskai ; 
eikk paskui ji, jo paties seśelis tenebuna jam istiki- 
mesnis, kaip tu. Kas vakaras pranesi man, kur jis 
buna, ką veikia, su kuomi draugauja; kad galetum be 
użtraukimo pażvelgimo ant savęs prisiklausyti jo kal- 
boms., atkartosi man jas żodis \ żodi, kad galećiau pa- 



— 145 — 
żinti jo budą ir palinkimms. Supranti, ko noriu? O 
dabar eikk, kad noretu apleisti niiestą, sekk paskui j\, 
ir atmink, kad as jo draugas. Jaigu atsieitu su juomi 
kalbeti, kalbek apie viską, tik neduok suprasti, jog esi 
mauo taruu. O dabar skubinkis, eikk! 

Żmogus nusilenke ir iśejo. 

Simonides iś dżiaugsmo tryne savo liesas rankas. 

— Kas per diena, mano dukte! — tarę — kas 
per diena, noriu atminti ją per visą gyvenimą! Użra- 
śyk cią dieną, Estera, ir su dżiaugsmu minek ją. 

Jo dżiaugsmas pasirode jai |domiu, bet ji liud- 
nai atsake: 

— Vargas niań, jei kada turećiau użmirśti śią 
dieną. 

Senis nuleido rankas, galva nudribo ant krutines. 

— Tur i tiesą, mano dukte! — tarę żiuredamas \ 
ją — nes śiandie dvideśimta diena ketvirto menesio. 
Śiandie sukako penki metai, kaip tavo motina, mano 
brangi Eachele, puole ant żemes ir nustojo gyvasties. 
Kada mane parveże visą sulaużytą, radau ją mirusią iś 
iśgąsties ir skausmu. Palaidojome ją dailioje vietoje, 
kapuose iśkaltuose aukśtoje uoloje... ilsisi ten viena. 
Netekęs jos paskendau tamsybese, bet su metais vel 
viskas nuśvito. Deku Tau Vieśpate, kad vietoje Ea- 
cheles liko man panaśi jai Estera. 

Uż valandos pakele galvą ir tarę : 

— Ar-gi śi diena nera aiśki? 

— Buvo aiśki, kada atejo ćia jaunikaitis. 

— Paśaukie Abimelechą, tegul nuveża mane i 
darzą; noriu matyti upę ir laivus. Ten tau pasakysiu, 
delko yra dżiaugsmas ant mano veido, lieżiuvis pilnas 
dainu, o mintis panaśi śokinejanciam ant pievos erukui. 

Atejo tarnas ir nuveże seni żemyn ant stogo że- 
mesniojo namo, vadinamo darżu. Tarp rożiu ir kitu 
geliu, norints śioje valandoje ant ju visai neżiureta, 
pastatyta kede taip, kad senis galetu matyti virśunes 
rumu ant salos, galą tilto ir krantus upes, ant ku- 



— 146 — 
rios mirgejo daugybe pliuduriuojanćiu laivu. Tarnas 
paliko juoclii vieiiudu. 

Darbininku trukśmas ir br uzdę j ima s praeiviu 
aut tilto virśuj jo galvos visai nekenke Shnonidesui ; 
priprato jis prie to ir użeuie ji tik ant tiek, kaip ir re- 
gykla, ant kiek niate iś to pełno. 

Sededama ant kedes briaunos Estera gloste tevo 
ranką ir lauke pradzios jo pasakojimo. Valandelę pra- 
tylejęs senis pradejo: 

— Laike to jauuikaicio pasakojimo teinijau, ko 
ki jis padarys ant tavęs ispudi ir, rodosi, kad jisai 
tave patrauke. 

— Jaigu, tete, klausi, ar tikiu jam, tai pasakysiu, 
kad taip. 

— Tat tu laikai ji uż żuYUsi kunigaikśćio Hu- 
ro sunu? 

— .Jaigu nera juomi — nedabaige. 

— O jaigu juomi nera, Estera? 

— Buvau, tete, tavo tarnaite nuo laiko, kada 
Vieśpats paśauke mano motiną, prie tavo sono girdejau 
ir maćiau daug, o tas viskas iśmokino mane stebetis is 
tavo iśminties. Delto pasakysiu. kad — jaigu sis jau- 
nikaitis nera kunigaikściu, kaip save A^adina, tai ne- 
kados melagyste nebuvo panaśesne i teisybo. 

- Ant garbes Saliamono, dukte, tas ką kalbi 
yra svarbu. Tat tiki, jog tavo tevas buvo jo tevo 
vergu ? 

— Apie tai, man rodos, kalbejo tiktai kaipo apie 
nugirstą dalyką. 

Tulą laika senis żiurejo i lai^ms, norints toje va- 
landoje visai apie juos nemislijo. 

— Esi labai gera, Estera, ir turi tikrai izraeliś- 
ką supratimą, ir jau gali iśgirsti liudnus mano gj^yeni- 
mo nuotikius. Klausyk, o as papasakosiu tan apie mo- 
tiną, apie save ir kitus atsitikimus, kuriu neżinai, ir 
apie kurius nei nesapnavai. Tas buvo lygiai ślepia - 
ma nuo mano persekiotoju Rymionu, kaip ir nuo tavęs, 



— 147 — 
kad neużtraukti ant taves liudiiunio. Grimiau Hinono 
klonyje, pietinianie kalno Siono slenyje. Mano tevai 
buvo żydiśkais vergais, auginanciais iigu ir alyvu me- 
dżins podraug su yynuogeniis prie tvenkinio Siloa. 
Budamas vaiku gelbejau jienis, o kadangi prigulejau 
prie skyriaus żinoniu, pasmerktu aniżinon vergijon, ma- 
ne pardave kimigaikśćiui Hurui, kuris po Erodo buvo 
turtingiausiii ir garsiausiu Jeruzolimoje. Iś pradżki 
dirbau darze, paskui niane perkele i sankrovą prekiu 
Aleksandrijoje, Egipte, kur likau pilnamediu. Tarna- 
vau dar śeśis metus, septintuose metuose pagal Maiżio 
teises turejau likties liuosu. 
Estera suplojo delnais. 

— Tat nesi jo tevo'vergu!! 

— Klausyk toliau ir żinok, kad tuoniet śventiny- 
ćios prieangyje buvo Kasto mokytojai, kurie prieśinosi 
toms teisems ir tvirtino, kad vergu vaikai, turi ir pa- 
likti yergais ant risados. Mokytojai pradejo ginćytis, 
bet kunigaikśtis Ben-Huras, teisingiausias żmogus, nuo- 
lat uoliai pildantis prisakymus, żinojo, kad esu żydis- 
ku vergu ir suteike niań liuosybę raśtu, kuri turiu dar 
ir śiandie. 

— O mano motina? — paklause Estera. 

— Tuojaus isgirsi apie ją, ir matysi, kad man 
buvo lengviaus użmirgti save, nei ją. Baigdamas savo 
tarnystą pribuvau i Jeruzolimą ant iSkilmingo ap- 
vaiksciojimo Velyku. Mano valdovas prieme mane 
kaipo svedią; pamylejau jj dar labiau ir praślau, kad 
priimtu mane i tarnystą. Sutiko ant to ir tarnavau 
jam kitus septynis metus. bet jau kaipo apmokamas 
samdininkas. Jo varde atlikdavau syarbius reikalus 
ant juru, o taippat su karavanais ant żemes Rytu sa- 
lyse. Buvau Suzoje, Persepolyje ir da toliaus. net sil- 
ku salyje (Ohinija). Buvo tai kartais labai pavojin- 
gos keliones, bet Viespats laimino mane visanie. Par- 
gabendarau daugybes pełno, bet svarbesniu uż viską bu- 
vo protas, kuri igijau tose kelionese. Tulą dieną vie- 



— 148 — 
śejau savo duondavio rumuose Jeruzolimoje; laike puo- 
tos jejo tarnaite, atneśdama duoną, ir pirariausia pri- 
ejo prie nianęs. 

Tada tai pirmu kart pamaćiau ir pamylejau ta- 
vo motiną. Meile nuolat vis didinosi ir po nekurio 
laiko praśiau kunigaikśćio, kad atiduotu man ją uż pa- 
cia. Nuo jo dasiżinojau, jog, norints tai buvo amżina 
verge, bet jis ją gali paliuosuoti, jaigu ji ant to sutiks. 
Mylejo ir ji mane, bet savo padejime jautesi taip lai- 




Laike puotos intejo tarnaite, ją pamylejau ir ji taigi buvo tavo motina. 

minga, kad nenorejo priimti liuosybes. Kalbinau, mel- 
dżiau, iśvażiuodavau ir vel grjżdavau, viskas veltui. 
Visados atsakydavo, kad apsiims buti mano pacia, bet 
tik tuomet, kada as apsiimsiu bnti vergn. Jaigu musu 
protevis Jokubas tarnavo savo Kachelei dukart po sep- 
tynis metus, kodel as negalejau padaryti tą pat sava- 
jai? Bet tavo motina norejo da daugiau, nes norejo, 
kad likćiau amżinu vergu. Atsitraukiau użsirustinęs, 
bet tuojaus sugrjżau, nes śtai żiurek ! 



— 149 — 
Tai sakydamas atsuko \ ją aus{. 

— Matai żenklą, kurj paliko geleżis? 

— Matau ir suprantu, kaip mylejai mano motiną. 

— Ar mylę jau ją ! Jije buvo man brangesne nei 
Salamitka karaliui psalniininkui, dailesne ir grynesne 
uż vandenj karaliśku fontami prie upes Libano. Mano 
valdovas, praśant man, nusivede mane pas teisejus, o 
paskui prie savo namo, kur prie duru geleżim prikale 
mano ausi, ir tokiuo budu palikau jo amżinu vergu. 
Taip jgijau savo Kachelę. Ar-gi matę kas taip didę 
meilę? 

Estera tyledama apkabino tevą ir valandą abu- 
du sedejo użsimisliję. 

— Mano valdovas paskendo juorose, buvo tai pir- 
mutinis mano name skausmas — kalbejo toliaus pir- 
klys. — Gailestis użdenge jo namus Jeruzolimoje, mano 
Antiockijoje, nes tuomet jau cia gyvenau. Mirus jam 
likau yyriausiu priżiuretoju jo turtu. Pamislyk tik, 
kaip labai jisai mane mylejo ir tikejo man! Pasisku- 
binau \ Jeruzolimą atiduoti naślei atskaitas, o ji liepe 
man viską valdyti. Su dvigubu stropumu griebiausi 
uż darbo, pirklyba sekesi gerai, turtas didinosi. Pras- 
linko deśimt mętu; tada puole nelaime, apie kurią mi- 
nejo jaunikaitis, vadindamas ją atsitikimu su prokura- 
torium Gratusu. Kymionis skaite tą pasikesinimu ant 
jo gyvasties, ir leidus Eymui użgrobe ju visą turtą, 
naślę ir vaikus. Neużsiganedino tuomi. Bijodamasis, 
kad su laiku nusprendimas nebutu atmainytas, pasmer- 
ke visą śeimyną. Nuo tos dienos ligśiol nera Hurii gi- 
mines. Sunu, kurj maćiau kudikiu, pasmerkta prie ir- 
klo; motiną ir dukterj użdaryta kokiame pożeminiame 
urve, kur-nors Judejoj, o żinoma, kad tokie kaliniai yra 
użdaryti ir użpećetyti aklai. Dingo żmonems iś akiu, 
lyg butu juos jura prarijus. Neiśgirsime, kaip numi- 
re, nei ar tikrai jau numire. 

Estera apsiliejo aśaromis. 

— Turi gerą sirdi, Estera, taip gerą, kaip ka- 



— 150 — 
daisia tavo motina, — kad jos nepatiktu likimas dau- 
gelio geru śirdżhi, kad nesumindżiotu jos nuożmus be- 
śirdżiai! — Bet klausyk toliaus. Nuvykau i Jeruzoli- 
mą dasiźinoti apie savo geradeję, bet prie miesto var- 
tu maiie uutverta ir jmesta kalejiman, Antonia tvir- 
tovej. Uż ką? neżinojau, kol neatejo pats Gratus, rei- 
kalaudamas Huru pinigu; żinojo, kad iśleidus man raś- 
tą, gali buti sutraukti iś viso pasanlio. Reikalavo, kad 
pasiraśyćiau ir sntrankciau iś visu salin pinigns. Ne- 
pristojau. Ar-gi nepasisavino namns, żemes, laivns, 
gerybes ir visą jndinamą tnrtą to, knris buvo mano val- 
dovn? Ar turę jo tiesą pasisavinti dar ir jo pinigus? 
— Ne ! Żinojau, jog jaigu Dievas bus ant manęs malo- 
num, pataikysiu atnaujinti turtą; atsisakiau tat iś- 
pildyti tirono nora. Pasmerke mane ant kankyniu; 
perkentejau jas, jisai nieko nelaimejo, o as sugrjżau 
namo ir pradejau varvti prekybą varde Simonideso iś 
Antiochijos, o ne Ben-Huro iś Jeruzolimos. Żinai, 
Estera, kaip man sekesi, żinai, kad kunigaikśćio mili- 
jonai stebuklingai augo mano rankose; żinai taip-gi, 
kaip trimis metais veliau nutverta mane ant kelio \ 
Cezariją ir vel użdaryta kalejiman. Gratus kankyne- 
mis norejo mane priversti prisipażinti, kad mano tur- 
tai ir pinigai prigulejo jam; żinai, kad ii tas jam ne- 
nusiseke. Lnisu sugriżau namo ir radau Rachelę mi- 
rusią iś gailesties; bet Yieśpats yaldo ir as gyvas. Nuo 
paties cezaro iśsipirkau leidimą pirkliauti po visą pa- 
sauli. Siandie tebuna pagarbintas Dievas, kuris ant 
debesu turi savo sosta ir yaldo audromis! śiandie, 
Estera, sukroviau talentus, kuriii użtektu pralobinimui 
net paties cezaro. 

Tśdidżiai pakele galvą, akis ju susitiko ir vienas 
kito atmine minti. 

— Ką turiu daryti su tuomi iśdu, Estera? — 
paklause żiuredamas i ją. 

— Tete — atsake tyliai — ar jo savininkas ne- 
atsiśauke prie taves? 



— 151 — 
Senis vis żiurejo i dukterj. 

— O tave, dukrele, ar turi palikti varge? 

— Ar-gi u'esu tavo dukterim ir jo verge? Ar-gi 
raśtas nesako apie narsią moteriśkę: tvirtybe ir man 
dagiimas jos papuośalu; ateityje jos dżiaugsmas. 

Neapsakonias dżiaugsmas atsimuśe ant jo veido 
ir jisai tarę: — 

— Yieśpats Dievas ivairiais budais apdovanojo 
mane, bet tu, Estera, esi tobuliausia Jo rankos dovaiia! 

Tardamas tai spaude ją prie krutines ir bućlavo. 

— O dabar — kalbejo toliau — dasiżinok, delko 
siandie ryte juokiausi. Tas jaunikaitis, tai tikras pa- 
veikslas tevo, jo jaunysteje. Mano dvasia trosko pas- 
veikinti ji; jauciau, jog 1 praejo dieaos nuliudimo ir isme- 
ginimo, vostik susiturejau nuo dźiaugsmo śuktelejimo, 
o rankos tiesesi ir geide apkabint ji ir parodyti turtą, 
lupos verżesi iśtarti: śitai viskas tavo, as tavo tarnas, 
])asirengęs prasiśalinti. — Ir tikek man, Estera, bnciau 
padaręs tai, kad mane nebutu sulaikę tris mintis. Pir- 
miausia, pasiryżau persitikrinti ar jis istikro yra mano 
valdovo sunum; jaigu jisai juomi butu, pażinti jo dva- 
sią. Suprask, Estera, kiek tu, kurie gime turtingais, 
moka naudotis turtais; kiek yra tokiu, kuriu rankose 
turtai użtraukia vientik prakeikimą. — Nutilo, rankos 
sudrebejo, balsas susigriaudino : — Apmislyk, Estera, 
apie baisias kankynes, aplaikytas nuo Rymionu, klau- 
sant mano dejavimu. Prisiźiurek i mano sulauzytą ku- 
ną ir atmink mano keliii mętu nesuvaldymą savo nariu ; 
atmink sudetą kapuose motiną, su taippat sulaużyta 
dvasia, kaij) ir mano kunas; apsvarstyk kancias mano 
valdovo gimines, jei kuris dar ju gyvena; apmislyk jij 
atsiskyrimą, jei atsiskyre ant amźiu; apsvarstyk tą 
viską ir pasakyk, prasau tavęs varde dangaus, ar-gi 
gali buti, kad nenupultu nei plaukas nuo galvos, nei 
kraujo laśas, kaipo atlyginimas ir bausme uż taip bai- 
su nusidejimą? Nekalbek i mane kunigu zodźiais — 
nesakyk, kad atkerśijimą Yieśpats paliko san. Juk 



— 152 — 
Jisai pats baudżia, arba apdovanoja pagal savo norą, 
juk daugiau turi kareiviu, nei pranaśu. Argi ne nuo 
Jo paeina teise: akis uż alą, ranka uż ranką, koja uż 
koją! O, apie kerśtą mislijau metus, meldżiausi uż j|, 
rengiau jj. Iś didinanćiosi turto semiau kantrybę, ma- 




Estera tyledama apkabino tevą ir abudu sedejo użsimisliję. 

nydanias ir żadedamas sau, kad su Vieśpaties pagalba, 
per tą turtą jgisiu bausmę piktadariams. Tai-gi, kada 
jaunikaitis kalbejo apie lavininiąsi karvedystes ir 
paslaptingą mieri, atminiau, kad tuomi mieriu yra 
atkerśijimas ! Taip, Estera, trećia niintis, kuri mane 
sulaike, o kuri podraug linksniino atsitolinus jam, tai 
mintis apie atmonijimą. 

Estera, glostydama jo liesą ranką, atsake: 



— 153 — 

— Iśejo, bet ar siigrjż? 

— Iśtikinias niano tarnas Malluch yra su juomi 
ir atves ji, kada bus laikas. 

— O ar tuojaus tas bus, tete? 

— Tuoj, tuoj. Jisai niislija, kad visi liudiniukai 
iśinire; tuotarpu dar gyvena kas-toks, o tas ji paźjs, 
ar-gi jisai yra mauo valdovo sunumi. 

— Ar jo niotina? 

— Ne, dukrele, statysiu tą liudiniuką prieś jo 
akis; tuomtarpu paveskiuie visą reikalą Vieśpaciui. — 
Nuvargau, paśaukie Abiraelechą. 

Estera iśpilde tevo paliepimą ir jie sugiążo i 
grinćią. 

XV, 

Ben-Huras apieido pirklio namą su nrinćia, kad 
prie pereitu vyliu, tures priskaityti dar vieuą; juo bran- 
gesnes buvo jam motina ir sesuo, tuomi labiau spaude 
ji toji mislis. Jaute save atskirtu nuo visu ir pats 
nepaise nieko. 

Prasiskverbe per żmones ir skrynias su prekemis 
ir iśejo ant kranto, kur użpute ji vesus vejalis. Tuom- 
tarpu atsimine keleivio żodżius: geriaus buti vabalu ir 
maitintis Dafnos atżalomis, nei sedeti prie karaliaus 
skuomes. Apsigręże ir skubiai nuejo link vieśnamio. 

— Klausi kelio i Dafną? — użklause nusistebe 
jes sargas Ben-Huro. — Tat niekad cia nebuvai? Uz- 
tiesą, użvadink śią dieną laimingiausia tavo gyvenime! 
Nesibijok paklysti. Pirmas takas po kairei pietu lin- 
kon eina tiesiok ant Sulpijaus kalno, ant kurio virśu- 
nes pamatysi Joviso sventiny^ią ir amfiteatrą. Nuo ten 
eiki tiesiok lig trecio kryżkelio, vadinamo Erodo Ko- 
lonada, nuo jos pasuk i desinę ir eiki tiesiok lig kry- 
żiuotu Epifaneso vartu, is kur tiesiu keliu nueisi \ Daf- 
ną. Tesergsti tave dievai! 

Ben-Huras leidosi nurodytu jam keliu. 



— 154 — 

Tuojaus atrado Erodo stovylą, iś ten nuejo prie 
śpyżiniu vartu; ten atsirado niineje ivairiu tautu żnio- 
niu, użsiiinanćiu pirklyba. 

Apie ketvirtą valandą ejo su minia, traukianćia 
link garsaus Dafnos gojaus. Kelias buvo paskirtas jo- 
jantieins, vażiuojantiems ir pestiems, o taip-gi viena pu- 
se traukiantiems i goju, kita griżtantiems. 

Abiejose kelio pusese buvo żolynai, perskiriami 
kur-ne-kur eileniis ążuolu ir figu. Prie kelio grjżtan- 
tiems buvo ryimogemis apsodytos śetros del atsilsio. 
Taka i pirmutiniems buvo iśkloti raudonomis plytomis, 
kelias vażiuojantiems ir jojantieius iśpiltas smiltimis, 
taip drnciai suvażinetomis, kad nebuvo girdeti nei ra- 
tii bildesio, nei sudavimo arkliu kanopu. Papuośalu 
tu vietu buvo fontanai; isteige juos ivairus karaliai, at- 
lankiusieji sią apielinkę ir priduodami jiems savo var- 
dus. Tas puikus kelias tęsesi daugiau kaip keturias 
niylias pietryćiu linkon. 

Sunkiose paskendęs mislyse Ben-Huras nepaise 
apielinkes puikumo, nei minios, su kuria ejo. Rymio- 
n|s, lankanti śią provinciją, użsilaike taippat abejutis- 
kai; nes kągi galejo matyti dailaus, ko nebuvo dailes- 
nio Rynie? Prasilenkdamas buriams żmoniu, priejo 
Herakleją, stovinti pusiaukelęj tarp niiesto ir gojaus, 
kainia. Jausdamasis nuilsusiu, pradejo eiti povaliaus 
ir prisiźiureti apielinkei. Matę einancius vienon ir 
ton pacion pusen źmones nevienokio aniżiaus, lyties ir 
luonio, o visus sventadieniniai apsirengusius. Vieni 
buvo baltuose rubuose, kiti tamsiuose; vieni neśe velia- 
vas, kiti vedylavo rukstanciais kodylais; vieni ejo pa- 
lengva giedodami bimnus, kiti żeu^e paskui balsą flei- 
tu ir bugnu. Jaign tie zmoues kasdien tokiu budu ap- 
lanko Dafuos goju, tat turi buti labai puiki vieta ! Pa- 
galios suplota delnais ir isgirsta dżiaugsmingi sukavi- 
mai, o ziurint i istiestas ranka s, pamatyta virśuj var- 
tai pasyęsto urvo. Hiumai girdejosi aiskiaus, muzykę 



— 155 — 
garsiaus. Jaunikaiti apenie drauge su visais kokie tai 
karśtesni jausmai. 

Iejinias buvo per śventinyćią, pastatytą grekiś- 
kąme stiliuje, prieś ją buvo plotas, iśklotas murmuri- 
nemis plytomis. Ćia sustojo Ben-Huras, o pro jj, uei 
vilnis plauke ivairi minia, kurios spalvuoti drabużiai 
istabiai atsiniuśe fontami vandenyse. Prieś ji i piet- 
vakarius tęsesi dailus takas, nykstantis artiiname mis- 
kę, paskendusiame miglose. 

Budamas normaliśkame padejime Ben-Huras nei- 
kados nebutii ejęs i goju be varo, arba butli nors iśsi- 
klausinejęs apie vertas pamatymo vietas, — bet buda- 
mas dideliame susikrimtime priburo visai nepasirengęs. 
Męko lieżiuredamas ejo su kitais. Buvo taip abeju- 
tingas, kad nei nej^amislijo paklausti, kur eina; vienok 
prijaute, kad takas, kuriuomi eina, veda i vieną śventi- 
nyeiu, kurios daugiausia patraukdaro żmones. Tuom- 
tarpu atsimine keleivio żodżius: — geriau buti vabalu 
ir maitintis Dafnos atżalomis, nei sedeti prie karaliaus 
skuomes. — Kartą pamislijęs apie tai, turę jo użduoti 
sau klausimus: — ar-gi gyvenimas gojuj taip saldus? 
karne yra śios rietos grażybe? gal vaidentuveje gilios 
neiśtirtos filozofijos? ar gal tai yra kas-nors natura- 
liśkas, suprantamas żmogaus protui? Juk tukstanćiai 
issiźada pasaulio, kad apsigyventi ćionais! Ar jie ati- 
deuge to apkerinimo paslapti? Ar jiems to użtenka gy^- 
yenimo użganedinimui?... Jaigu gojus suteikia jiems 
użganedinimą, delko-gi negaletu suteikti jam dvasios 
ramybę? Tiesa, buvo żydas; bet ar-gi użganedinimas 
butu suteikiamas visiems, apart Abraomo vaiku? Uż- 
imtas tomis mislimis pasiryżo apźiureti ir istirti viską, 
kas tiktai buvo galima. 

Tam pasiryżimui, rodos, pats dangus jam gel- 
bejo: buvo giedras, melinas. Saules spindnliai a])den- 
ge vi są goju. 

Staiga nuo misko pustelejo sriove vejalio drauge 
su kvapsuimi rożiu ir kvepianciu sakuu; sustojo drauge 



— 156 — 
su kitais ir żiurejo, iś kur atejo tas vejalis. 

— Ar teu yra darżas? — paklause śalia sto- 
viućio. 

— Teuai gal yra apvaikśćiojamos kokios religiji- 
nes apeigos — atsake tas prigimtoje jo kalboje, iś ko 
Ben-Huras nusistebejo ir paklause: 

— Ar esi hebriećiu? 
Żmogus śypsodaraasis atsake: 

— Gimiau aut akmeus metimo uuo Jeruzolimos 
turgavietes. 

Ben-Huras norejo użvesti su juomi ilgesuę kalbą, 
bet mima su judo iś vietos, uustumdama ji śaliu tako, ve- 
danćio link misko, ir nuneśdama nepażistamą. Tas 
buvo apsirengęs paprastai, su lazda rankoje, rusvu su- 
segtu geltonais śniurais plośćiumi. Jo veidas buvo ży- 
diśkas, kurio jaunikaitis negalejo użmirśti. 

Atsiskyre vietoje, kurioje takas sukosi i miśka. 
Ben-Huras pasinaudojo tuomi ir pirmiausia iejo i kru- 
mus, kurie iśkart iśrode naturaliśkais, tuojaus pasi- 
rode, kad ir ćia buvo darbas żinovo rankos. Vieni kru- 
mai żydejo, kiti buvo aplipę vaisiais ; tarpu ju skleidesi 
użseta jvairiomis gelemis pieva. Bezdai ir rożes, lelijos 
ir tuliponai, aleandrai ir kiti |vairus augalai pripilde 
ora maloniu kvapsnim.. Del padailinimo apielinkes tarp 
krumu ir geliu vingiavo sriuvendamas gryno vandens 
upelis. 

Iś visu pusiu tankumynuose pasigirdo burkavi- 
mai karveliu ir purpliu, juodvarniu krankimas, kurie 
tupejo tarp saku ir rodosi lauke jo pribuvimo. Lakś- 
tingala, pasislepus tarp lapu tyliai tupejo, norints sve- 
ćias butu galejęs pasiekti ją ranka. Ćia jau iś po jo 
koju paśoko vovere. 

Atsisedo po citrinos medźiu, maudanciu savo 
palśas śaknis upelio srioveje; ten pat tarp lapu upelyje 
tupejo lizdelyje tiMkas. Paukśtelis rodesi żiurejo jam 
\ akis. Nenorint pamislijo: użtiesą, śis paukśtelis aiś- 



— 157 — 
kina man, kuomi yra śi vieta, nes sako : nesibijau tavęs, 
nes teise śios puikios vietos yra meile! 

Taip iśtiesu, teise, kuri ćia valde buvo meile, bet 
ant nelaimes, meile be teises. 

— Izraeliaus Dieve! — snśuko balsiai prasiblai- 
vęs. — Motin ! Tirza ! tebuna prakeikta valanda, kurio je, 
nżmirśęs, jog netekan jus, jaućiuosi lainiingu! 

Iśbego iś tankumyno ir sustojo prie puikiai is- 
muryto kanalo. Taku użejo ant tilto, nuo kurio pama- 
te daugybe kitu tiltu, kuriu kiekvienas buvo pastaty- 
dintas kitoniśkai. 

Żemiau savęs matę tyku vandeni, toliaus tą pat 
vandeni, ośianti tarp akmenu, o dar toliaus vela użtven- 
kimą vieną ir kitą, tęsiantisi, kol galejo użmatyti żmo- 
gaus akjs. 

Prieśais Ben-Hurą tiesesi ciprisii miśkas, jo me- 
dżiai stovejo eilemis, tiesus nei laivo stiebai. Iś gilu- 
mos misko girdejo linksmą trimito gaudimą, o uź \a- 
landos pamate gulinti ant vejos żmogu; paźino ji; bu- 
vo tai żydas, kuri susitiko ant kelio i śventinycią. Żmo- 
gus pakilo ir prisiartinęs prie jo tarę: 

— Ir vela ramybe su tavimi! 

— Deku tan — atsake Ben-Huras. — Ar eini ton 
pusen, kur as? 

— Einu ant lenktyniu, o jaigu tai tavo kelias... 

— Ant lenktyniu ! 

— Taip, trimitas, kuri dabar girdejai, saukia 
meginanćius. 

— Drauge — tarę Ben-Huras — prisipaźistu, kad 
neżinau gojaus, o jei leisi man eiti drauge su tavim, bu- 
siu dekingas. 

— Linksmina tas mane. Klausyk, stai dundeji- 
mas vażiuojanciu i lenktynes veżimu. 

Ben-Huras klause, paskui użdejo ranką ant żydo 
peties ir tarę : 

— Esu sunum duumviro Ariuso, o tu? 

— Esu Malluch, Antiochijos pirklys. 



— 158 — 

— Gerai, garbingas Malluche, triruitas. tarskeji- 
mas rai u ir proga pamatymo źaisles ozima mane. Żi- 

nau ta viska. o Rynio arenos żino mane. Skubinkimes 
ant lenktyuiu! 

Mailach, truputi pamąstęs. tarę: 

Duumviras buvo Rymionis. o jo sunus żydiśkuose 
rubuose? 

— Garbingas Arius buvo mano priimtu tevu — 
atsake Ben-Huras. 

— tai]), suprantu. 

Iśejo iś giraites i Lanką, perskriostą platum ly- 
gum keliu. Vidurys kelio bnvo aplietas yandeniu, o 
śalimis nntie.stos virves, pridrutintos prie dailiai ap- 
droźtu knolelią. Del parankumo żingeidżiu ir speku- 
liantu lmvo kelios śetros su sedynemis. Atsisedo ir 
nanjai atvykusieji. o Ben-Huras skaite yeżimus; su- 
skaite ju deśimt. 

— Yeliju jiems lainies — tarę prielankiai. — Ne- 
mislijau, kad Eytuose kinkoma daugiau kaip pora ar- 
kliu; ttiomtarpu matau, kad turite amblciją ir yaldote 
karał iśku ketvertu. — Prisiżiurekime ! 

Aśtuonetas protegiu. labai gerai yaldomu, pribu- 
vo ant rietos. Derintas leke śuolia. Ben-Huras dźiaugs- 
mingai su suko : 

— Atlankiau cezaro tvartus. bet prisiekiu ant at- 
minties musu tevo Abraomo, aema&au dar tokiu ! 

Paskutinis kefrertas leke prie ju ; tuomtarpu kas- 
zinkafi -miko. Ben-Huras dirstelejo ton pusen, ig 
kur pasigirdo balsas, ir pamate keliantjsi nuo £emes 
senelj, su pakeltomig augśtyn rankomis Lr sugniauźto- 
mis kumsćiomis. Jo akis fcerejo iś piktnmo, o puiki źila 
barzda pridare jam pavartaunumo. Nepaisant to. ne- 
kurie ifi aplinkiniu. juokesi iś to. 

— Juk turetu pagodoti źilus senelio plaukus! 
Kas per vienas. tas źmogus? — uźklause Ben-Huras. 

— Tai yra żmogus. turintis didelę itekmę tyruo- 
se netoli Moabu: vra sayininku duleliu kaimeniu kup- 



— 159 — 
riu ir arkliu; turi Utulą śeiko, o jo vardas Ilderium 
— atsake Malluch. 

Tuomtarpu yeżejas stengesi sulaikyti savo ket- 
yerta, bet reltui. ir tas użtrauke baisu piktuma ant 
śeiko. 

— Tepagriebia ji Abadon (liuciperius) ! — rus- 
ćiai śauke śeikas. — Skubinkite, vaikai. begkite! 

Tie żodżiai buvo atkreipti i jo żuiones. 

— Girdite?! Juk jie taippat, kaip ir jus. yra 
tyro vaikai! Stverkite juos! stverkit! 

Arkliai leke aklai. 

— Prakeiktas Ryinionis! — śauke grumodamas 
kumścia śeikas. 

— Jiik sake. kad gales juos yaldyti! Prisiegavo 
ant visu savo lotyniśku dievu, kad jo rankose leks kaip 
ereliai, o klausys jo. nei avineliai. Prakeikta sio me- 
łagio motina, kuri yadina ji savo sunum! Ka jis daro! 
Dirstelekite i juos nepalyginamus begunus! jis! na 
tegul tik pamegina nżduoti jiems botagu! Negalejo 
daugiau kalbeti. źodźiai sustojo gerkleje, iśdave tiktai 
knarkianti balsa. — Skubinkite. stvevkite juos. nesibi- 
jokite! Yienas żodis dainos. kuriaja motina liuliavo 
jus lopśyje, nura mdi s juos! O paselęs! kam użsitike- 
jau Rymionui ! kam paredźiau juos i svetimtaueio ran- 
kas! — śauke senis. Piktumas uzeme jo kvapą, dran- 
gai stengesi ji nuraminti. kiti-gi stensresi sulaikyti isi- 
begusius zirgus. 

"Ren-Huras snprato ir irailejosi śeiko: jaute, kad 
kas toks aukśtesnis. nei sarininko iśdidumas ir ba i nie 
])ralośimo. spaudźia jo śirdi, jis mislijo, kad tie jausmai 
kila nuo prisiriśimo prie savo gyyoliu. 

"Ret ir buvo tai parinkti arkliai, vieno "dydzio. 
vieno pianko, be jokio skirtumo visi kaip yienas. o taip 
dailaus sudejimo. kad iśrode maźesniais. nei buvo. 
Sprandai ju buro iśriesti nei lankas, o nuo ju karojo 
puikus, tankus karomi. Kojos buro tiesios ir plonos. 



— 160 — 
kanopos blizgejo. Śeikas vadino juos neapmokaiaais ir 
turejo tiesą. 

Gerai prisiżiurejęs jiems Ben-Huras tuoj pażiuo 
ju su valdovu prietilą. Użaugo jie prie jo akiu, ir kai- 
po vaikai buvo korupestingiausia apżiureti; naktimis 
sapnavo juosius. Isaugo jie jo śetrose, tarp jo vaiku, 
prie jo ugneles, o atvede juos miestan, kad pergaleti 
iśdidżius ir ueapkeućiamus Rymionis. Visai neapken- 
ciauius Rymionis. Visai neabejojo apie pergalę, kad tik 
surastu gerą veżeją, pilną drąsos, nes jo żirgai klause 
tik stiprios rankos. Iś pat pradźiu lauke jo skausmin- 
gas vylius, nemokejo atsikratyti gedos paniekiiianćiu 
nusiśypsojimu ir atstatyti netikus| samdinmką, kaip 
tai padarytu żmogus vakaru civilizaeijos. Jisai, kaipo 
Arabas, śeikas savo gimines, buvo didżiai użgautas, ir 
ipuole i neapsakomą piktumą. 

Dar jis neperstojo keikes, o tukstanćiai ranku 
jau sulaike apsiputojusius żirgus. Toje yalandoje pa- 
sirode nauja regykla. Ant kelio pasirode naujas veżi- 
mas, parengtas taip, kaip kad pasirodo paskirtoje lenk- 
tynems dienoje. Mat Dafnos gojuje lenktynes buvo tik 
prisirengimu prie lenktynin, kurias parengs miestas 
priemimui konsulio. Tuomtarpu prisiżiurekime puiku- 
mui naujai pasirodźiusio veżimo. 

Veżimas buvo panaśus i kitus; buvo ant dvieju 
żemu ratu, ant storu aśiu. 

Veżejai buvo gabus ir iśdidus, kaip ir śiandie. 
Paprastai eidavo lenktynen tik su pora arkliu, tiktai 
nepaprastuose atsitikiniuose, kaip Olimpiśkose żaislese 
arba per iśkilmingas śventes kinkydavo ketvertą. Iś 
patyrinio żinota, kad del pasekniingo valdynio buvo liuo- 
sybe judejime, delto tai ir pakinkymas buvo labai pras- 
tas ir lengvas. 

Ligśiol żiopsanti minia użsilaike ramiai; pasku- 
tinis veżejas turejo laime. Artinantis prie vietos, kur 
stovejo Ben-IIuras, kilo garsus śauksraas, delnu ploji- 
mas. Yiduriniu du arkliu buvo juodu, kraśtutiniu bal- 



— 161 — 
tu, kaip sniegas; visi pagal Eymionu budą buvo su 
trumpai nukirptomis uodegomis, supintais \ kasas kar- 
ćlais su geltonais ir raudonais kaspiuais. 

Pagalios veżejas ant tiek prisiartino, kad kiek- 
vienas galejo aiśkiai ji niatyti ir prisistebeti jo gabu- 
mui. Jau tik pats veżimo puikumas atkreipe ant savęs 
visu akis. 

Ben-Huras taippat teniijo j j|. 

Iś pradźiu Ben-Huras nemate veżejo veido, bet 
jo judejinias buvo jam pażjstaniu. 

Kas tai galejo buti? nrislijo, kol veżinias visai 
neprisiartino. Pagal priemimą dasiprato, kad veżejas 
turi buti arba valdżios numyletinis, arba kokis kuni- 
gaikśtis. Nebuvo tamę nieko jdomaus, nes ir patjs ka- 
raliai nesigedino meginti igyti pergaletojo vainiką. Juk 
Neronas ir Kommodus buvo pasiśventę veżejystei ; Ben- 
Huras prasigrudo per żmones ir atidżiai temijo' \ ve- 
żimą. 

Dabar aiśkiai pamate veżeją. Vażiavo drauge 
su juomi pagal tiesas, kitas yjrscs, grekiśkai vadinamas 
Mirtilos. Ben-Huras matę tiktai veżeją jsikirtusi \ va- 
dżias; iśtikro jis iśrode puikiai! Apsisiautęs buvo §vie- 
siai raudona tunika, tiesejeje rankoje, laike botagą, 
kitoje vadeles. Isrode iśdidum ir visai nepaise pagy- 
rimu sauksmo. Ben-Huras stovejo taippat nei stovyla, 
rustus, nes prijautimas neapvyle jo, — veżejas buvo 
Messala ! 

Pasiskyrimas arkliu, puikumas veżimo, isvaizda 
ir drąsa veżejo, pertikrino Ben-Hurą, kad Messala nie- 
kuomi neatsimaine, kad vis buvo baisiai isdidus, drą- 
sus, niekinantis ir iśjuokiantis svenćiausius dalykus. 
Tuotarpu pakilo tulas arabas ir suśuko: 
— Rytu ir Yakaru żmones, klausykite! Sveiki- 
na jumis garbingas seikas Ilderim! Atsivede jisai ćio- 
nai ketvertą arkliu, paeinanciu nuo arkliu iśmintingo- 
jo Saliamono del lenktyniu. Reikalauja stipraus vyro, 
kuris moketii . juos valdyti, o kuris pataik|s tai atlikti, 



— 162 — 
tą apipils turtais. Ćia ir ten mieste, kur tik susiren- 
ka daugiau źinoniu, pagarsinkite apie tai visiems. Taip 
sako mano valdovas, śeikas Ibrahimas Gerasis ! 

Tas apskelbimas tuojaus pasklido po visą Antio- 
chiją. Ben-Huras vadżiojo akimis nuo śeiko | Herolda, 
o Malluch dasiprato, kad saugojamas jo jaunikaitis ap- 
siims atlikti tą reikalą. Atsikvepe kada tas, atsigrj- 
żęs i j|, tarę: 

— Garbin o as Malluch, kur nusiduosime dabar? 

— Jaigu sektumei tuosius, kurie pirmu kart ap- 
lanko sita vietą, vertetu tan nusiduoti ir iśklausyti savo 
ateities — atsake tas. 

— Galetume, sakai, nueiti paklausti ateities, tas 
atsiduoda stabnieldyste, vienok eiva pas deivę. 

— Nesibijok, Ariaus sunau, Apolo deives atlie- 
ka tą labai lengvai. Nereikia leistis i mistiśką kalbą 
su Pytija arba Sybilla (dievu paskirtos burtininkes), 
nusipirksi tiktai śviesiai nuskintą papiruso łapą, o |ki- 
śęs j| i tulo śaltinio vanden|, pamatysi paraśytą ant jo 
savo ateitj. 

Matoniai Ben-Huro neużeme tas, nes uobo- 
dżiai tarę: 

— Yra żniones, kuriems nereikia rupintis apie 
ateiti. 

— Eitum tat verćiau \ śventinyćią? 

— Ar śios śventinycios yra Greku? 

— Taip jas vadina, nes pastatytos pagal Gregu 
stiliu. 

— Greku śventinycios yra panaśios viena kitai. 
Kaip vadinasi śaltinis, apie kuri niinejai? 

— Kastalija. 

— Jis gar sus visame pasaulyje, eiva paziureti. 
Beeinant Malluch temijo i naują savo draugą ir 

patemijo, kad jo liuosybe apsiejime pranyko. Netemi- 
jo i praeivius, nesistebejo graźybemis, ejo giliai użsi- 
mastes. 



— 163 — 

Messala sujudino jo mislis; jam iśrode, kad ve, 
tik valanda laiko kaip atsitrauke nuo motinos, kad ne- 
daugiau valandos, kaip Kyinionjs apipleśe ir użpećetijo 
jo tevu nanius. Stojo jo akyse anie perleisti be vilties 
(jei galinia kada nustoti vilties) metai, praleisti prie 
irklo, kur prie nuolatinio darbo neturejo kitos mislies, 
kaip tik atkerśijimą. Pirma atkerśijimo auka turę jo 
buti Messala. Gratusui, mislijo sau, gal dar ir atsi- 
rastu pasigailejinio kibirkśtele, bet Messalai neikados! 
Kas-gi, kad ne jisai, iśdave mus persekiotojams? kas, 
kad ne jis, kada meldżiau pagalbos — ne sau — iśjuoke 
mane ir apleido nelaimeje? Jisai, taip jisai! Tai- 
gi ir savo svajones Ben-Huras visados baige vienu 
ir tuomi patim praśymu: O Vieśpate, geras mano te- 
vu Dieve, suteik man vertą atmonijimą, kada ji pa- 
tiksiu. 

Dabar susitiko. Gal Ben-Huro jausmai butli 
ne taip aśtrus, gailestingesni, kad butu sutikęs Messa- 
la varge ir nużemintą, bet buvo prieśingai, sutiko pilną 
pertekliaus ir garbes. 

Ką Malluch paskaite tuomtarpiniu neużganedi- 
nimu, buvo mąstymai, kur jam teks pasitikti su Messala 
ir kokiu budu padarys tą susitikimą neużmirśtamu. 

Żmones suejo i apsodintą ążuolais aleją, labai 
parankią pasivaikśćioti. Ćia trauke raiti, ten pesti, 
toliaus vergai, neśanti lektikose moteris. Laikas nuo 
laiko tarśkejo veżimai. Aleja ejo sleniu | pakalne, ku- 
rią grende siena. Ćia pamate garsu Kastalijos śaltini. 

Su vargu persigrudo per murus ir Ben-Huras 
pamate sriovę giyno vandens, kurs ośdamas ir puto- 
damas pylesi iś uolos ir tekejo i murmurini kubilą. 

Netoli kubilo prie uolos sedejo senas żilas kuni- 
gas. Żiurint i skaitlingą minią sunku butu pasal^ti, 
kas ćia ją patrauke — śaltinis, ar kunigas. Matę jj vi- 
si, ir jisai matę ir girdejo juos visus, bet iś jo burnos 
nieks neiśgirdo nei żodżio. Kartas nuo karto praeivis 
padave jam pinigą, o jisai paduodavo papiruso łapą. 



— 164 — 
Gavusis łapą skubinosi simlginti j[ śaltinio vandenyje, 
paskui neśe ant saules Lr prie jos spinduliu skaite ant 
łapo paraśą. Dar Ben-Huras aespejo ig.yti łapo, kada 
naiiji svećiai artinosi pieva. Visi, neiśskiriant ir Ben- 
Huro, nusistebejo iś tu nauju svećiu. 

Raitas keleivis pirmiausia vede dideli, baltą 
kaip sniegas kuprj, ant kurio buvo £taiśyta plati 
śetra (kondah). Du kitu raiteliu su raguotinemis ran- 
kose jojo paskui kuprj. 

- Kas tai per kupris! — tarę susirinkusieji. 

— Tai pribuna kokis svetimżemis kunigaikśtis - 
patemijo antras. 

— Greićiau karalius. 

- Karalius jotu ant dramblio! 

— Kupris, ir da baltas — tarę kitas. — Ant 
Anolo, draugai, pribuvantieji, tai ne kunigaikściai ir 
ne karaliai, bet kaip matote, yra moterjs, rodosi, 
kad dvi. 

Syetimżemiai prisiartino. 

Kupris kaip iśtolo, taip ir iśarti iśrode la- 
bai dailiai, ir niekas dar nebuvo matęs didesnio ir gra- 
żesnio. Nieko tat stebetino, kad visu akis buvo atkreip- 
tos i pribuvanćius, norint dasiżinoti, kas jie per vieui 
— vyrai ir moteriśke po użdangalu. 

Senis teisingai iśrode ant kunigaikścio. Jo lie- 
sas, idubęs veidas buvo panaśus i mumiją, delto sun- 
ku pasakyti, prie kokios prigulejo tautos. Vienatiniu 
brangiu daiktu, kuri galima buvo ant jo patemyti, bu- 
ro kaklaryśis. 

Sedinti śalia jo moteriśke pagal Rytu madą ant 
burnos turejo użdangalą. Yirśuj alkuniu ant puikiu 
pliku ranku blizgejo brasletai, gyvates pavidalo. Ant 
pirśtu spindejo źiedai. Taip temijo i minią żmoniu, 
kad nepaisant iproeiu, atidenge net savo burną. kad ge- 
riaus galetu matyti. Buyo tai laba i patogi moteriśke. 

Matomai kaip żmones, taip ir vieta patiko dailiai 
moterei, nes pratare kelis żodżius i draugaujauti jai 



— 165 — 
Etiopieti, o tas atvede verbliudą arćiau prie śaltinio ir 
liepe jara atsiklaupti, paskni paeme iś jos ranku puo- 
deli ir nuejo pasemti yandens. Tuomtarpu pasigirdo, 
tarśkejimas ratu ir dundejiinas beganciu arkliu. Su 
klik s mu visi leidosi begti i śalis slepdamiesi nuo arkliu 
kanopu. 

— Sergekites! — suśuko Malluch, — Kymionis 
nori ruus suvażineti. 

Ben-Huras atsigriżo ir painate Messalą, lekianti 
su savo ketvertu arkliu tiesiok ant żmoniu minios. Da- 
bar matę ji dar arćiau. 

\J) 

.• ■• - 

• ■■■■■■. 




...Śoko prie arkliii, pagriebe viena viduriniii uż pavadźio... 

Pabege i śalis żinones paliko kupri, kuris, 
neżiurint, jog arklio kanopos vostik jo nesieke, ramiai 
sau gulejo; matomai per daugeli mętu buvo taip lepi- 
namas, kad neżinojo pavojaus. Etiopietis lauże sau 
ran kas, o senis norejo begti, iś senatves, o taip-gi iś iś- 
didumo nesijudino iś vietos. Merginą vostik nesuniin- 
dżiojo, kada stovintis śalyje Ben-Huras suriko i 
Messalą ! 

— Stok! żiurek, kur vażiuoji! 



— 166 — 

Patricijus nusijuoke. Ben-Huras, matydamas, 
kad pagalba jam reikalinga, śoko prie arkliu, pa- 
griebe vieną vidurmiu uż pavadżio śaukdamas : — Tai 
taip mażai skaitai żmogaus gyvastj, tu, Kymo sunie! 

Arkliai sustojo ant vietos, veżimas pakrypo, vos- 
tik neapvirto. Messala vostik susilaike nuo likimo savo 
Mentiloso, kuris iśkrito iś veżimo kaip pedas. Pama- 
ćiusi praejusi pavoju minia pasileido juokais. 

Dabar Rymionis iślipo iś veżimo, dirstelejo \ 
Ben-Hurą, o priejęs prie kuprio tarę \ seni ir mo- 
teriśkę : 

— Meldżiu atleidimo — meldżiu abieju. Vadi- 
nuosi Messala ir prisiekiu ant senos motinos żemes, 
kad nemaćiau nei jus, nei kuprio. Kas-gi lytisi siu 
żmoniii, tai gal perdaug użsitikejau ant savo gabumo ir 
norejau pażaisti su jais, o dabar jie mane iśjuokia. Te- 
gul ir taip buna. 

Jo żodżiai visiems patiko. Użstojo tyla, nes 
kiekvienas norejo iśgirsti ar nepasakys dar ko, ką ma- 
tydamas Messala, paliepe savo draugui atsitolinti drau- 
ge su veżimu, o pats atsigrjżo \ moteri : 

— Kas per vienas śis śalia tavęs garbingas żmo- 
gus, kurio atleidimo, jaigu dar neaplaikiau, nuolankiai 
meldżiu; ar esi jo dukte? 

Ji nieko neatsake. 

— Ant Pallas, esi daili! Kad tik Apollo nepa- 
klistu imdamas tave uż tą numyletine, kurios neteko! 
Kokią sali vadini tevyne? Nesigrężk, tavo akyse spindi 
Indijos saule, o tavo lupas dabina żenklai Egipto mei- 
les. Neżiurek \ aną vergą, verćiau parodyk man niila- 
śirdystę; pasakyk, kad gavau atleidimą. 

Kalbant jam tuos żodżius, ji maloniai pażiurejo 
i Ben-Hurą ir linktelejus galvą su nusiśypsojimu uż- 
klause : 

— Ar nesiteiksi prisiartinti? 
Prisiartinus jam kalbejo toliaus: 



— 167 — 

— link śi puoduką ir pasemk vandens, nes mano 
tevas iśtrośki>s. 

— Esu tavo tarnu — atsake Ben-Huras, o iśpil- 
dęs praśymą stojo prieśais Messalą. Akjs ju susiti- 
ko, żydo akis żeravo neapykanta, Ryniionis buvo rainus 
ir liuosas. 

— O iioui, lygiai daili kaip briesminga ! — kal- 
bejo Messala. — Jaigu Apollo lieinmeś tavęs i aukśtes- 
nius legijouus, neużilgo uiaue vela paniatysi. Neżinau 
tavo tevynes, neżinau tat kokiam dievui prisiegti ir 
kokiam tave pavesti, śaukiu tat visokius dievns ir jiems 
tave pavedu! 

Kadangi tuomtarpu Mitrilos użvażiavo su veżi- 
lnu, nuejo prie jo. Moteriśkes akjs seke paskui ji 
o jose nebuvo nei żenklo piktumo. Prieme nuo Ben- 
Huro vandeni, tevas iśgere, o ji pridejo prie savo łupu 
puodeli ir maloniai żiuredama padave ji Ben-Hurui, 
tardama : 

— Priimk, meldżiu, sita taurę, yra pilna palai- 
mininiu, o visi tau ! 

To je yalandoje kupris sujudo, atsistojo ir pra- 
dejo eiti, o senis, atsigriżes i Ben-Hurą, tarę: 

— Prisiartink — jam priejus, kalbejo. — Tik 
rienas yra Dievas, Jo varde dekoju tau. Esu Baltaza- 
ras Egiptietis. Dideliame palmu gojuje, netoli kaimo 
Dafnos, gyvena śeikas Ilderim Gerasis śetrose, o mes 
esava jo svećiai. Ieśkok mus ten, o apturesi svetin- 
gć\ ir dekingą priemimą. 

Ben-Huras su pagodone klause malonaus senelio 
balso. Żiuredamas i atsitolinanćius da kartą pamate 
Messalą, taippat linksmą, kaip ir pirmiau. 



XVI. 

Nera lengvesnio budo nepatikti kitiems, kaip 
kad pasielgti gerai ten, kur jie pasielge blogai. Bet ne 
ra |statu be iśskirimu. Malluch buvo iśskirimu ir Ben- 
Huras savo pasielgimu stój o dar aukśćiaus jo nuomo- 
neje. Kad apart pavirśiniu jo darbu butu galejęs ati- 
deugti dar vidurinius jaimikaićio jausmus, toji diena 
butli labai svarbi Simouidesui. 

O vienok jau turejo kuomi pasigirti, nes buvo 
persitikriuęs, kad jis buvo żydas ir garsaus Byuiiouies 
augintinis. Apart to patemijo dar śi-tą; rodesi jam, 
kad tarp duumviro suuaus ir Messalo buvo kokis tai 
ryśis ; bet kokis, ir kaip apie tai patirti, iieżiuojo. Tuom- 
tarpu Beu-Huras pats jam tamę pagelbejo, nes, pade- 
jęs ranką ant jo peties, nusivede i sali ir tarę: 

— Garbingas Malluche, pasakyk man, ar gali 
żmogus użmirśti savo motiną? 

Tas trumpas, graudżiai iśtartas użklausimas, 
nustebino Malluchą. Pażiurejo Ben-Hurui \ veidą, 
lyg noredamas iśskaityti iś jo, ką tas klausimas reikś- 
tu. Iśsyk, mechaniśkai atsake: "Ne". — Bet uż va- 
landos, lyg atsipeikejes, pridure: — Jaigu żydas, nei- 
kados! — Paskui, pamislijes truputi, vel tarę: 

— Pirmutiniu mano mokslu Sinagogoje buvo 
Schema, antru-gi buvo żodżiai Siracho sunaus, kurie 
skamba: — Godok savo tevą iś visos sielos, o atmink 
skausmus savo motinos! 

Ben-Huras kaskart labiau raudo, paskui tarę: 

— Tavo żodżiai primine man saldżią mano jau- 
nystę ir parode, jog tu, Malluche, esi teisingu żydu. 
Tikiu ir atsidedu ant tavęs. 

Tai tardamas nueme ranką nuo jo peties ir pri- 
dejo sau prie krutines, tartum, noredamas sulaikyti, 
smarku śirdies plakimą. 

— Mano tevas — kalbejo toliau — turejo didelj 



— 169 — 
vardą ir buvo pagodotas Jeruzolimoje, kur gyveno. Źu- 
vus tevui, motina buvo dar jauna, gera ir patogi, taip 
gera, kad visi ją raylejo ir godojo. Laimg lauke mus 
ateityje. Turejau ir seserj, visi tris buvome laimingi, 
pagal ano mokslinćiaus żodżius: — Dievas negaleda- 
mas buti visur, sutvere motinas. — Tulą dieną garsus 
Kymionis turę jo nuotikj, kada su kariuomene jojo pro 
musu namą. Kareiviai tuojaus iślauże musu vartus 
ir sueme mus. Nuo tada nemaćiau daugiau nei mo- 
tinos, nei sesers. Neżinau, ar gyvos, nei kas su jomis 
ątsitiko. Bet, Malluch, żmogus, kuris śiandie vostik 
nesuvażinejo musu, buvo laike musu atskirimo ir iś- 
dave mus kareiviams; girdejo mano motinos maldavi- 
mus ir kliksmą ir... juokesi! Użtiesą, sunku pasakyti, 
kas ilgiaus uźsilaiko atmintyj : meile ar neapykanta. 
Siandie, Malluche, paźinau ji iśtolo... 

Kalbedamas tai, nutvere Mallucho ranką ir kal- 
bejo toliaus: 

— Malluch, jisai żino paslaptj, uż kurią atiduo- 
ćiau gyvasti! Jis gali pasakyti, kur jos randasi ir 
kokiose sąlygose. Jaigu jos, ach! jaigu atsiskyre su 
śiuomi pasauliu, tai żinau, kas buvo ju mirties prieżas- 
timi ! Jisai gali pasakyti, kur ju kaulai manęs laukia ! 

— O jis to nenori? 

— Ne. 

— Kodel? 

— Nes as żydas, jis Kymionis. 

— Tai kas? Juk ir Kymionis turi lieżuvius, o 
żydai, nors ir paniekinti, turi budą ju pajudinimui. 

— Ne toki, kaip jisai. Ne, pagalios yra tai 
valdżios paslaptis. Mano tevo turtas paimtas ir iś- 
dalintas. 

Malluch suprato ir linguodamas galva uźklause: 

— Ar pażino tave? 

— Negalejo. Iśsiusta mane ant mirties ir senai 
esu paskaitytas per mirusi. 

— Stebiuosi, kad neśokai ant jo — tarę Malluch. 



— 170 — 
— Tas butu atemes nuo manęs galę atsiekti savo 
mieri. Galejau ji uźmuśti, o żiiiai gerai, Mallueh, kad 




Ben-Huras. 



mirtis dar tyirciau użlaiko slaptybę, nei begedingas 

Kymionis. 

— Kas turi tiek prieżasćiu atkerśijimui ir nesi- 



— 171 — 
naudoja tokia proga, tas turi but tikras, kad ateiteje 
gales dar geriaus atkerśyti savo prieśui. 

Tie patemijimai atmaine Malluclio pażvalgas, 
jisai perstojo buti draugu iś priderystes, bet stojo pri- 
siriśusiu tarnu, nes Ben-Huras patrauke ji pats, o ji- 
sai tarnavo jam iś visos śirdies. 

Uż valandeles Ben-Huras kalbejo toliaus: 

— Neatimsiu jam gyvasties, geras Malluche; ji 
dengia slaptybe, kurią żino, bet noriu ji nubausti ir 
nubausiu, jaigu man dar padesi. 

— Jisai Rymionis! — suśuko Malluch — o as 
iś gimines Judo. Pagelbesiu tau, einu su tavim! Jei 
nor i, prisiekiu tau! 

— Duok man ranką, użteks to. 

Kada padave viens kitam ranką, Juda lengvai 
atsidusęs tarę: 

— Tas, ko nuo tavęs noriu, nera nei sunkum, nei 
apsunkinanćiu sążine. Eiva. 

Perejo taku per pievą prie śaltinio, paskui Ben- 
Huras vel prakalbejo : 

— Ar pażisti śeiką Ilderimą Gerąji? 

— Pażjstu. 

— Kur yra jo palmu gojus, arba kaip toli \ Daf- 
nos kaimą? 

Malluch pradejo abejoti, atsimine dovaną ir ma- 
lonius dailios moteriśkes żodżius prie śaltinio, ir pats 
saves klau.se, ar-gi Ben-Huras del meiles użmirśtu mo- 
tiną, vienok atsake: Palmu gojus yra nuo kaimo ats- 
tume dvieju valandu vażiavimo arkliu, o vienos valan- 
dos kupriu. 

— Dekui tau, bet tai dar negalas ; pasakyk man, 
ar lenktynes, kurias priminei, jau apgarsintos ir ka- 
da atsibus? 

Tie żodżiai, jei ir nevisai suramino Malluchą, tai 
vis-gi ji labai użeme, nes matę kokj-tai gilesni mierj; 
ir atsake: 



— 172 — 

— O taip, btis puikios lenktynes, norints rengia 
jas prefektas privatiniai ant garbes konsulio Maksen- 
cijaus, kuris ćia vieśi besirengdamas użpulti ant Par- 
tu. Prefektas yra labai turtingas ir lenktynes galetu 
parengti pats vienas, vienok leidżia prisideti pinigiśkai 
turtingus Antiochijos piliećius, kurie nori pasitarnauti 
didźiam konsuliui. Jau menesis atgal iśsiusta pasiun- 
tiniai i visas śalis, kurie pagarsino lenktynes ir cirko 
atidarymą. Vien-tik prefekto vardo użtenka del suju- 
dinimo żmoniu Kytuose, o dabar da prie to vardo pri- 
sijunge Antiochija ! Visi miestai pasiskubis ant tos 
żinios, pasitikedami aplaikyti karaliśkas dovanas ir 
l)asistebeti nematytai dar ligśiol regyklai. 

— O cirkas?... Girdejau, kad mażai ką skiriasi 
nuo Maksiuiuso cirko. 

— Kalbi apie tą, kuris yra Eyme. Miisu turi i 
du śimtu tukstanciu sedyniu, o anas ant septyniasde- 
simt sedyniu daugiau. Ćionykśtis yra murmurinis, Ky- 
mo taippat; daugiau jokio skirtumo nera. 

— Ar ćia } T ra tos pat teises? 
Malluch nusijuoke ir tarę: 

— Kad Antiochija iśdristu kuonii nors skirtis, 
ar-gi Kymas galetu buti taip galingu, kaip yra dabar? 
Źinonia, kad priimtos ^raksimuso teises valdo ir śićia, 
apart maźo skirtumo. Ten kartu neiśvażiuoja dau- 
giau, kaip keturi veżimai, cionai visi, kiek tik ju yra. 

— Tai pagal Greku iproti — atsake Ben-Huras. 

— O taip, Antiochija yra labiau grekiśka nei 
rymiśka. 

— Tat galiu initi savo locną veżima? 

— Veżinią ir arklius; to niekas neużgina. 
Malluch patemijo, kad ant Ben-Huro veido atsi- 

niuse użganedinimas. 

- Dar vienas, Malluch, kada bus lenktynes? 

— Ach, atleiskie, buciau użmirśes svarbiausi daik- 
tą — atsake — jei dievai laimis, kalbant pagal Kymio- 



— 173 — 

nu iproti, kousulis pribus użporyt, o śeśtą dieną po jo 
pribuvimo atsibus żaisles. 

— Truputi mażai laiko, bet turi użtekti! Ant 
didżiu Izraeliaus pranaśu! vel paimsiu vadżias i ran- 
kas. Bet palauk, dar vienas klausimas, ar iśtikro Mes- 
sala eis lenktynen? 

Dabar Malluch suprato Ben-Huro niieri nuże- 
mintl Ryinioni. Yienok, kaip Jokubo ainis, tuojaus 
pradejo svarstyti sunkumą pasiryżinio ir użklause: 

— Ar esi gerai iśsilavinęs tanie dalyke? 

— Nesibijok, drauge. Maksimuso cirke per tris 
metus, kada as iśeidavau, niekas, apart manes, neaplai- 
ke pergaletojo vainiko. Paklauskie - - paklausk ge- 
riausiu ir drąsiausiu tarp ju, o jie patvirtis mano żo- 
dżius. Pats cezaris paskutiniame laike pavesdavo man 
savo arklius, kad stoćiąu su jais prieś visą pasaulj. 

— O tu neapsiemei padaryti tai? — użklause 
Malluch. 

— As... as żydas... — Ben-Huras rodos drebejo 
kalbedamas. — Norints neśioju Rymionu drabużius, 
neajisiemiau, nenoredamas użgauti mano tevo vardo. 
Mokykloje galejau lavintis ? bet cirke, butli tai perżen- 
gimas musu tiesu. Jaigu cia eisiu lenktynemis, tai pri- 
siekiu, kad nedarau to del igijimo dovanu. 

— Palauk, neprisiegk — suśuko Malluch. — Do- 
vana, tai deśimt tukstanćiu sesterciju. Tai turtas, uż- 
tenkantis visam gyvenimui. 

— Ne man, nors j| prefektas padaugintu pen- 
kiasdeśimt kartu. Ką kalbu, dar daugiau, daugiau nei 
cezaru ieigos nuo pirmo ju vieśpatavimo mętu; labiaus 
mane traukia żaidimas, laike kurio noriu nużeminti 
savo prieśą. Aukściau visko statau atkerśijimą, o tą 
tiesos daleidżia. 

Malluch nusiśypsojo ir linktelejo galvą, lyg sa- 
kydamas : 

— Gerai, gerai — zinai, kad żydas supranta 
źydą. 



— 174 — 

— Messala eis lenktynen — pridure — jau po 
kelis kartus buvo tas garsintu ant gatviu, pirtyse, teat- 
ruose. Pagalios negali jau atsisakyti, nes jo vardas 
yra jau iraśytas. 

— Tat stato laiżybas uż jj... ar taip, Malluch? 

— Taip, ir delko kasdien atvażiuoja śićia del 
niegininio. 

— Tat su śituo veżiuiu ir arkliais stos lenkty- 
nen! O, kaip esu tau, Malluch, dekingas, kaip dżiau- 
giuosi ! O dabar eiva \ palmu goju pas śeiką Ilderinią 
GerąjJ. 

— Kada? 

— Siandie. Kaip misliji, ar galiina butu rytoj iś- 
meginti jo arklius? 

— Patiko tau? 

— Mażą i juos niaćiau — atsake Ben-Huras — 
nes atvażiavus Messalai nieko apart jo nemaciau, bet 
ir to, ką maćiau użtenka, nes żinau, kad tie arkliai yra 
tyro garbe. Panaśius jienis niaćiau tiktai cezaro kai- 
nienese, o kas kartą tokius pamatys, visur juos pażis. 
Ilytoj, pasitikęs niane gali nepasveikinti, o bet-gi iś- 
duos tave judejimas, iśvaizda. Taippat galima pażinti 
tyru begunus. Jaigu tas, ką apie juos kalba, yra tei- 
sybe, o as pataikysiu valdyti juos savo pajega, tai... 

— Iślośi sestercijas — pertrauke juokdamasis 
Malluch. 

— Ne — atsake Ben-Huras — verćiau padarysiu 
tai, kas tinka Jokubo ainiui ir vieśai nużeniisiu savo 
prieśą, bet — nekantriai pridure — veltui leidżiame 
brangu laika, skubinkimes dasigauti pas śeiką. 

Malluch, truputj pamislijes, tarę: 

— Eikkime tiesiai i artimiausi kaimą; jaigu ten 
gausime pasisamdyti porą kupriu, tai uż valandos bu- 
sime ant vietos. 

— Tat skubinkime. 

Kaimas buvo puikus, aptvertas dailiais darżais. 



— 175 — 
Musu pażistanii pasisainde kuprius ir leidosi link pal- 
inu gojaus. 

Visa apielinke buvo labai daili; puikus rnedżiai 
viliojo keleivj netiktai savo pavesiais, bet ir saldżio- 
mis iśnokusioinis yynuogeirris. Tarp gausiai użklotu 
ivairiais vaisiais lysiu raatesi balti żemdirbiu bustai. 
Tolunioje tarp inedżiu yirśuniu styrojo virśunes Tau- 
ruso ir Libano kalnu, o per tą puikią regyklą — nei 
sidabrine juosta — tiesesi Oronteso vanduo. 

Pagalios prijojo prie upes ir jojo jos pakraś- 
ćiais, apsilenkdaiui apgyveutu kloniu ir staćiu krantu. 
Noriuts Oronteso krantai bnvo puikiais ir kvepianciais 
medżiais ir rodesi jj użdengti savo śeśeliais, vienok 
upes vanduo blizgejo, nes staćiai puldami saules spin- 
duliai bućiavo jos vilnis. Tos vietos ramumas buta 
panaśus i niiegą, kad ne daugybe pliidiiriuojanćiii upeje 
laivu. Visa ta regykla żadino atminimą juru, tolimu 
salin, puikiu miestu ir turtu neżinomu śaliu. Kiek tai 
svajoniu gali iśśaukti baltas żeglis, kurs iśpustas ve- 
jo traukia i Juras, o suglaustas rodo kelią naniolei! 
Użiniti panaśioniis mintimis jojo du jaunu draugu 
ligi tylios ir blizganćios nei stiklas użtakos. Prie uż- 
sisukimo użtakos stovejo aukśta sena palma, aplenkęs 
ją, pasukdamas i sali Malluch pagriebe Ben-Hurą uż 
rankos ir tarę: 

— Żiurek! śtai palmu gojus! 

Nera gal puikesnes regyklos nei tarp "Laimin- 
gos Arabijos" oazu, nei grażiu rumu karaliu Ptolo- 
meus'u ant Niliaus krantu, kaip ta, kurią pamate Ben- 
Huras. Rodosi, jau pati vieta stiprino jo dvasią iśpil- 
dymui pasiryżimo. Po kojomis żaliavo minkśta zole, 
paprastas karśtas Syrijos papuośimas; virśuj melina- 
vo aiśkus dangus. Ar-gi Dafnos gojus dailesnis uż śią 
vietą? — użklause pats saves Ben-Huras, o palmos lyg 
atmine jo minti ir, noredamos patraukti ji savo pusen, 
lingavo savo virśunemis ir vedino jo kaktą. 



— 176 — 

— Żiurek — tarę Malluch, rodydamas didelę pal- 
mą — kiekvienas rinćius ant jos kelmo żenklina metus 
gyyybes; suskaityk juos nuo śaknu iki saku, o nenu- 
sistebesi, kad tau śeikas pasakys, kad śis gojus użso- 
dintas, kada Antiochijoje dar niekas apie Seleucijus 
negirdejo. 

Żiurint \ puikumą palraos nenoromis poezijos 
dvasia perima żniogii. Delto tai poetai ir atiduoda jai 
tokią garbę. 

Tokj jausmą turejo ir Ben-Huras, kada tarę: 

— Kad śiandie maćiau śeiką Ilderimą ant are- 
nos, pasirode man visai paprastn żmognmi. Sventiny- 
ćlos perdetiniai Jernzolimoje żiuretu \ j| sn paniekini- 
mu; kasżin, ar nepaskaitytu ji nż śuni iś Edomitn 
(Idnmiećin) kilmes. Kokin bndn tat jis gali bnti sa- 
vininkn tokio gojans, ir kaip galejo jj nżlaikyti nuo 
apipleśimo besociu Rymo gnbernatoriu? 

— Jaigu żmogaus kran j as tobulinasi begant lai- 
kui, tai, Ariaus sunau, Ilderimas yra didżiu żmogum 
nors ir Edomitu — karśtai kalbejo Malluch. — Visa 
śeiku eile buvo jo pirmtaknnais, o vienas jii, neżinau 
kuris, iśgelbejo vieną Syrijos karaliu nuo prieśu. Pa- 
sakojama, kad jam suteike tukstantj raiteliii, gerai pa- 
żjstanciu tyra. Pabegimas nusiseke, o vieta, ant ku- 
rios stovime, yra garsi muityne, kurią su pagalba tyro 
vaiku laimejo anas karalius ir użeme sostą. Tada ka- 
ralius, atmindamas geradejystę, paśauke tą tyro sunu, 
liepe iśkleisti ten śetras, pargabenti giminę ir kaime- 
nes ir visą tą apielinkę su kalnais, eżerais ir medżiais 
pavede jam ir jo vaikams ant amżinos nuosavybes. 
Mekas dar ligśiol neiśdrjso użginti jam tiesą nuosa- 
vybes, o velesni valdovai tankiai turejo sau naudą gy- 
venant sutikmej su gimine, kurią Vieśpats palaimino 
żmonemis ir gjrsruliais. Nepasiskupejo nei valdzios, nes 
śtai stojosi valdovais vienintelio kelio tarp miestu ir 
valia jiems pasakyti pirkliui : "keliauk ramybej l" arba 
"sustok!" o turejo buti taip, kaip pasake. Net Rymo 



— 177 — 
prefektas, ką valdovauja Antiockijoje, vadina laiinin- 
ga tą dieną, kurioje Ilderimas Gerasis, taip vadinamas 
uż savo gerus darbus, pribuva su paćiomis, vaikais, 
kupriais ir tarnais, kad pagal pavyzdi musu tevu Abra- 
omo ir Jokubo, apleidęs karćius savo tevynes śaltinius, 
atsilesti pavesyje sito puikaus gojaus. 

— Kaip tai gali buti? — pertrauke Ben-Huras, 
— niaćiau, kaip śeikas iś piktunio peśe sau barzdą, pats 
save keikdamas, kad Kyuiiouui pavede savo arklius. 
Juk, jaigu butu girdejęs cezaris, tikrai butu pasakęs: 
salin su tokiu draugu, veskite j| nuo mano akiu ! 

— Tavo patemijimas teisingas — atsake śypso- 
damasis Malluck — Ilderimas nera Eymo draugu. Trjs 
metai atgal Partąi użpuole ant karavano, veżanćio 
apart daugybes prekiu dar surinktas nuo żmoniu mo- 
kestis ir yiską ateme. Żmones nużude, bet Rymo ured 
ninkai butu praleidę pro pirśtus, kad ne cezaro piui- 
gai. Tada nuo gyventoju pareikalauta sudeti mokestis 
iśnaujo, tie pasiskunde cezarui, kuris użdejo luokesti 
ant Erodo. Erodas użenie Ilderimo nuosavybe, kad 
jisai kaipo kelio savininkas neiśpilde savo priderystes. 
Śeikas atsiśauke prie cezaro, bet gavo tokj atsakymą, 
nuo kurio da ir śiandie sopa senio śirdis, belaukiant 
yalandos atkerśijimo. 

— Ah, Malluck, nieko jis nepadarys cezarui. 

— Apie tai pakalbesime kitą kartą, bet śtai jau 
tuoj ir Ilderimo gyvenimas, vaikai jau kalbina tave. 

Kupriai sustojo, I>en-Huras pamate kelias mer 
gaites, kurios siule svieżiai nuskiutus daktilius. Ben- 
Huras paeme kelis; sedintis medyje, pro kuri ejo, żmo- 
gus suśuko : 

— Ramybe jums ir pasveikinimas! 

Padekoję mergaitems uż raisius trauke toliaus 
leisdarm kupriams eiti pagal norą. 

— Turi żinoti — tarę vel a Malluck, — kad pir- 
klys Simonides pasitiki ant manęs ir nekarta klausia 
mano patarimo. Kadangi tankiai bunu jo uamuose, 



— 178 — 
tat paźistu ir daugełj jo draugu, o tie yra taipogi atvi- 
rus su inaniin. Tokiu biuiu pażjsta uiaiie ir śeikas 
lider im. 

Malluclio pasakojiinas ant valandos atkreipe 
Ben-Huro mislis \ kitą pusę, ir jo akyse stojo skaistus, 
liudnas Esteros veidas. Kaip maloiiiai żiurejo ji i j| 
savo didelemis juodomis akiinis! Rodesi, kad mato ją, 
girdi jos żingsnius, kad neśe jam vyną, ir balsą, kad 
kalbejo i jj. Atjaute net jos sąjausmą, pasakojant jam 
apie savo vargus. Kaip mielą buvo toji svajone! Vie- 
nok, vostik dirstelejo i Malluchą, tuojaus ji iśnyko. 

— Kelios savaites atgal — toliaus kalbejo Mal- 
luch — senas arabas pribuvo pas Simonidesa prie ma- 
nęs. Matydamas, kad jis turi koki svarbu reikalą, 
norejau iśeiti, bet neleido, tardamas: — Esi Izraelita, 
gali tat pasilikti ir paklausyti idomaus pasakojimo. — 
As nusistebejau ir likausi, o dabar nors trumpai tau 
atkartosiu, ką girdejau, nes ve jau jo śetros ir gal jis 
pats plaćiai tau papasakos apie viską. Daugelis mętu 
atgal pribuvo i jo śetras tyruose tris svetimżemiai ir 
visi atskyriu tautu : Grekas, Indusas ir Egiptietis. 
Balti ju kupriai buvo didesni ir dailesni uż visus kitus, 
kurie jam kada teko matyti. Pasitiko juos ir svetingai 
prieme ant nakvynes. Antrytojaus użsikele ir meldesi 
yisai jam nesuprantamai, śaukdami i Dievą ir Jo Sil- 
nu. Po pusryćiu Egiptietis papasakojo śeimyninkui, 
kuomi jie esą ir iś kur pribuvę. Kiekvienas jii sky- 
rium matę żvaigżdę, kiekvienas girdejo liepiant| balsą 
eiti i Jeruzolimą ir ten klausineti : "Kur yra Tas, użgi- 
męs żydu karalius?" Paklause balso, o i Jeruzolimą 
vede juos żvaigżde iki Betlejuj, kur urve rado naujai 
użgimusi kudiki. Tikedami, kad kudikis yra pażadetu 
jiems karaliumi, puole prieś ji ant keliu, atiduodami 
garbe ir brangias dovanas. Tśpilde Vieśpaties palie- 
pimą, sedo ant kupriu ir niekur nesilseję pribuvo pas 
śeiką. Pabego nuo Erodo, kuris, kaip sake, butu juos 
nużudes, kad butu papuolę \ jo rankas. Geras śeikas 



— 179 — 
laike juos pas save visą metą ; po to jie palikę brangias 
dovanas, iśejo kas sau. 

— Tai tikrai jdomus atsitikimas — suśuko Ben- 
Huras. — O ko jie klausinejo Jeruzolimoje? 

— Jieras liepta klausti: — Kur yra Tas, ką uż- 
ginie, żydu karalius? 

— Ir daugiau nieko? 

— Kodosi, kad buvo dar kas, bet as nepanienu. 

— Ir atrado kudiki? 

— Taip, ir atidave Jam garbe. 

— Bet tai stebuklas, Malluch. 

— Ilderimas } r ra geras żuiogus; o nors greit uż- 
pyksta, bet neikados nemeluoja. 

Malluch pasakojo apie tai su dideliu użsidegiiuu. 
Kupriai pasuko iś kelio ir ramiai sau ede zolę. 

— Ar Ilderimas daugiau nieko neżino apie tuos 
żniones? — klause Ben-Huras. — Kas su jais atsitiko? 

— Taigi żino, ir pribuvo tą dieną pas Simonide- 
sa, nes iśvakaro vela pribuvo pas ji anas Egiptietis. 

— Kur? 

— Ćia \ śetrą, kur dabar jojame. 

— Ir pażino ji? 

— Taip, kaip tu śiryt pażinai arklius. 

— Daugiau nieko? 

— Jojo ant to paties didelio balto kuprio, istnie 
vardą Egiptiećio Baltazaro, kaip keli metai atgal. 

— Tai naujas Visagalinćio stebuklas! — tarę 
susijudinęs Ben-Huras. 

Nusistebejęs Malluch użklause: 

— Delko? 

— Juk Egiptieti pavadinai Baltazara? 

— Taip. 

— Ar-gi nepameni, kad tą pat| vardą padave 
man śiandie senis pas śaltini? 

— Nusistebejo ir Malluch. 

— Teisybe — atsake — net ir kupris tas pat, 
o tu iśgelbejai tam żmogui gyvast|. 



— 180 — 

— Moteriśke-gi — tarę Ben-Huras pats san — 
tai jo dukte. 

Użsimislijo ir galima buvo tiketis, kad nauja dar 
didesne srajone, nei apie Esterą, apims ji — vienok 
taip neatsitiks. 

— Pasakyk man dar — vela klause — ar jie 
klausinejo: — Kur yra tas, kuris turi buti żydu ka- 
raliumi? 

— Nevisai taip. Żodżiai buvo : — ką użginie, 
żydu karalius? — Taip kalbejo ir taip girdejo śeikas 
tyruose, ir nuo to laiko laukia pribuvinio to karaliaus, 
ir tamę dalyke jo tikejimo niekas neapsilpuis. 

— Kaip turi ateiti — ar kaipo karalius? 

— Taip ir Kynio likimas bus iśriśtas — tvirtina 
śeikas. 

Ben-Huras valandelę tylejo, potam tarę: 
Senis tas yra vienu daugelio milijonu, kuriu kiek- 
vienas turi atkerśyti uż savo skriaudas. Tas jdomus 
jo tikejinias uiaitina j| vynu ir duona vilties, nes kas, 
jei ne Erodas gali buti żydu karaliumi, kol laikosi 
Rymas? Bet ar girdejai, ką jam atsake Simonides? 

— Jaigu Ilderimas yra geru, tai Simonides yra 
iśmintingu — kalbejo Malluch — klausiau — staiga 
pertrauke. — Bet klausyk, kas mus vejasi. 

Iśgirdo trukśmą, tarśkejimą veżimo ir dundeji- 
mą kanopu, ir tuojaus pasirode śeikas Ilderim, raitaś 
tarpe savo żmonhi; tarp arkliu buvo ir anas ketvertas 
drauge su veżimu. Jojo jisai nuleides galvą, o żila barz- 
da denge jo krutinę. 

Musu keleiviai atsigrjżo j ji ir nuolankiai pas- 
veikino : 

— Ramybe jurni! Sveikas drauge Malluck, 
sveikas! tikiu, kad negriżti, bet pribuni su kokia gera 
naujiena nuo garbingo Simonideso, kuri tegul użlaiko 
ilgus metus musu tevu Dievas. Sugriżkite tal ir jokite 
su manim. Turiu duonos ir gerymo, o jei velijate, tai 
ir jauno ożiuko mesos. Eikśetet! 



— 181 — 
Nuejo prie setros, o kad nusedo seimininkas sto- 
vejo prie duru su taca rankose, ant kurios stovejo trjs 
pilnos sviesiai geltono vyno taures. 

— Gerkite — śirdingai tarę svećiaius — śis ge- 
rymas sudrutina śetru gyventojus. 

Visi paeme po taure, iśgere ligi dugno ir vel a 
padejo, o śeikas tarę: 

— Dabar ieikite vardan Dievo. 

Kada inejo, Malluch nusivede śeiką \ sali ir ten 
jam kasżinką śnabżdejo, o paskui tarę i Ben-Hurą. 




— Jan sutariau su śeiku; rytoj iśryto duoda ta u 
arklius ir yra tavo draugu. Padariau tau, ką galejau 
— dabar viskas priguli nuo taves; as turiu griżti i 
Antiochiją, nes turiu śi vakarą matytis su vienu żmo- 
gum. Rytoj pribusiu vela, o gal galesiu, jaigu viskas 
gerai eisis, pasilikti ćia iki lenktyniu. 

Atsisreikino ir Malluch nu jo jo Antiochijos 
linkon. 



XVII. 

Balzgana śviesa apdenge menulis virsune kalno 
Sulpius. Dvi trećdali Antiochijos gyventoju ant stogu 
kvepavo vesum nakties oni. Simonides taipgi sedejo 
savo kedeje ant terasos ir żiurejo \ upę, ant kurios ty- 
liai siubavo laivai. Aukśtas użpalyj jo muras metę 
savo śeśelj toli net ant kito Oranteso kranto. Virśuj 
ant tilto gaude linksmas plepejimas vaikśćiojanćiu 
żmoniu. Prieśais ji stovejo Estera su taca ir vakarie- 
ne rankose. 

— Kas tai, nematyti śiandie Mallucko, turę jo 
kur użtrukti. — tarę iśduodamas savo mislis. 

— Ar misliji, kad tuojaus ateis? — użklause 
Estera. 

— Jaigu nenuejo paskui ji ant juru ar \ tyrus, 
tai ateis — atsake su użsitikejimu Simonides. 

— Gal tik paraśys. 

— Ne, Estera, kad negaletu sugriżti, jau bućiau 
aplaikęs laiśką ; o kadangi jo negavau, żinau, kad turi 
ateiti... ir ateis. 

— Turiu vilti, kad bus taip, kaip pasakei — at- 
sake Estera truputj drebanciu balsu. 

Patemijo tai senis... gal tai śeśelis liudnumo, gal 
velijimo... Mażiausias paukśtelis nenutups ant pui- 
kiausio medżio, nepajudinęs ploniausiu gysleliu jo gy- 
vybes, tu nematomu siuleliu, kurie prilaiko gyvybe. 
Taip ir żmogaus mintis yra lygiai jausminga ant leng- 
viausio żodżio. 

— Ar nori, kad ateitu, Estera? — użklause. 

— Taip — atsake pakeldama ant tevo akis. 

— Ar gali pasakyti delko? — klausinejo toliaus. 

— Nes — kalbejo nedrąsiai — nes tas jaunikai- 
tis yra... — ćia sustojo. 

— Musu valdovu. Ar taip norejai pasakyti? 

— Taip. 



— 183 — 

— Ir tu vis misliji, kaci neturejau ji iśleisti ne- 
pasakęs pirma, kad gali sugr|żti, kada tik nores ir 
pasiimti viską, mus ir ką mes turime — turtus, veżi- 
mus, laivus, vergus ir visą iżdą? 

Jije klause tyledania. 

— Iśrodo, lig tas visai tavęs neapeitu — kalbejo 
toliaus. — Gerai, gerai, Estera, żinau iś patyrimo, kad 
geriaus tikrumas, nei jo prijautimas, kada ji matome 
per tamsu debesi. Taigi pagal tai gal ir verguve, i ku- 
rią sugriżome, bus saldesne, uei tikimesi. Kodel ne? 
Pradedu net geretis mislim, kad musu valdovo laime 
yra iśtikro nepaprasta. Turtas jam nieko neprekiuoja 
— nei rupesties, nei vieno prakaito laśo, net nei pa- 
mislijimo; atejo ant surengto paćioje jaunysteje. Kas 
da daugiau, Estera, atleisk, jei truputi pajuokausiu, 
gauna dar tą, ko negalima gauti uż jokią kainą ant 
prekymećio — nes — aplaiko tave, mano dukrele, gele- 
le użaugusi ant kapo mano brangios Kaelieles. 

Pritrauke ją prie savęs ir pabućiavo du kartu — 
kartą uż save, kartą uż nabaśninkę motiną. 

— Nekalbek taip — tarę. — Mislykime apie ji 
kitaip, skausmai ir kanćios yra jam gerai żinomi, ne- 
nores mus apsunkinti ir suteiks liuosybę. 

— Tnrin, Estera — supratimą ir nekartą jau 
remiausi ant tavo patarimo, kada reikejo nuspresti 
apie pastatytą prieśai mudu nukaltelj, taip kaip kad 
jisai śiandie stovi. Bet, bet — cia jo balsas stojosi 
aśtrum — suteikin jam netiktai śituos, sulaużytus na- 
rius, netiktai kuną, nepanaśu jau i żmogu, netiktai tą 
jam dovanoju... o ne! tukstanti kartu ne! Duodu jam 
sielą, kur i per gale jo kankynes ir Kymionn piktumą ar- 
śesni nż kanćias. Duodu jam minti, kurios akis mato 
auksą toliau, nei kad plaukiojo Saliamono laivai ir spę- 
ka igijimui to aukso. Imk, Estera, mano ranką, lai- 
kykie ją, kad neiśeitu iś łupu. perankstybas żodis — nes 
iśtikro atneśtu jam minti sutverti naujus iśmislus ir 
plianus. — 



— 184 — 

Nusijuoke. — Taip, Estera, pirnineg jaunas me- 
iiulis dabar matomas virśuj śventinyćios pereis \ pilna - 
t|, galećiau taip sujudinti pasauli, kaci visas pasaulis 
pats nusistebetu. Nes, żinok, turiu gabumus, bran- 
gesnius uż viską, geresuius net nż sveikatą ir tvirtą ku- 
ną, brangesnius uż drąsą ir valią, geresnius uż patyri- 
mą, żodżiu, brangiausią Dievo dovaną, kuri vienok 
net ir pas galingus turi mażai vertes, o kurios tarp 
minios nei neieśkok — śtai turiu gabumą patraukti 
]>rie savęs żmones del mano mieriu, gabumą priversti 
juos daryti pagal mano norą, pajudinti śimtus ir tuks- 
tancius. Delto tai mano laivu kapitonai perplaukia 
juras ir laimingai pargabena użdarbj; delto tarnauja 
dabar Malluch, vaktuodamas jaunikaiti, kuris gali buti 
musu valdovu. — Tamę laike pasigirdo ant stogo żings- 
niai. — Ar nesakiau, Estera, śtai yra — ir gausime żi- 
nią. Del tavęs, mano, dukrele, del tavęs tikką praży- 
dusi lelija, prasau Vieśpaties Dievo, kuris neużmirśta 
suklydusios Izraeliaus aveles, kad tos żinios butu geros 
ir suraminanćios. Dasiżinosime, ar leis mums atsi- 
traukti ir likti liuosais — tau su tavo patogumu, man 
su mano gabumais. 

Malluch prisiartino prie kedes. 

— Kamybe tau, garbingas valdove — tarę żemai 
lenkdamas galvą. — Ir tau, Estera, geriausia dukteru. 

Stovejo prieś juos su pagodone, bet iś pażiuros 
sunku buvo pasakyti, kokie galejo buti tarp ju prieti- 
kiai. Vienas rodos nudave tarną, antras rode draugiś- 
kumą. Simonides, atsake ant pasveikinimo, tuojaus 
eme, kaip paprastai, uż reikalo. 

— Na, ką pasakysi mums apie jaunikaitj, Mal- 
luch? 

Ramiai ir aiśkiai apsake visus tos dienos prie- 
tikius ir nieks nepertrauke, kol pabaige. Klausantieji 
nepajudino net nei rankos laike pasakojimo. Simoni- 
desa galima buvo tuomlaik paskaityti greiciau uż sto- 
vylą nei uż żmogu. 



— 185 — 

— Deku tau, deku, Malluch — tarę śirdingai, 
kacia tas jmbaige pasakojimą — gerai atlikai savo uż- 
duoti. Mekas liebutu atlikes geriau. Ką misliji apie 
jaunikaicio paejimą? 

— Yra Izraelitas iś Judo gimines. 

— Ar esi tamę persitikrinęs? 

— Yisiśkai! 

— Eodosi, kad uiażai kalbejo apie savo gyrenimą. 

— Iśruoko buti atsargum, o uet iśrode, kad jis 
pażvelge maue ir ueużsitikejo mau. Tiktai paskui ei- 
uant uuo śaltinio i Dafrios kaimą permaine savo pa- 
sielgimą. 

— Vaikśćiojote i tą pasipiktmimo vietą, o ko? 

— Turbut delto, delko tai daro kuoue visi, kurie 
ten eiua — del żingeidumo. Niekas, ką tenais uiate, jo 
visai ueużeme, apie sventiuyćią a^os paklause, ar gre- 
kiśka? Tikek mau, tas jaunikaitis turi skausmą savo 
dvasioje. prieś kuri pats uoretu pasislepti, ir delto nu- 
ejo i goju, kad tą savo skausuią palaidoti jamę, kaip 
laidojame uumirelius. 

— Gerai butu, kad atmiutum — tarę t}diai Si- 
mouides, paskui garsiau pridure: — Żinai, Malluch, 
kad miisu laiku rykśte yra iślaidumas. Bediui darosi 
bediuesuiais, pamegdżiojaut turtiugesniuosius ; turtin- 
gi gyvena kaip kuuigaikśćiai. Ar uepatemijai pedsa- 
kio to paliukimo pas jauuikaiti? Abeluai pasakyk, ar 
ueleido pmigu ir ar tie piuigai buvo żydu ar Eymionu? 

— Neleido jokiu. 

- Juk teu, kur yra tiek progu smagumui, tiek 
valgiu ir gerymu, turejo tave puikiai pavaiśiuti... Juk 
jo amżis turetu ji prie to traukti. 

— Prie mauęs uevalge, nei negere. 

- Tś to, ką kalbejo ir ką dare, ar nedasipratai jo 
pasielgimo mislies? 

— Leiskie man tai suprasti — tarę Malluch. 

- Gerai, jak źinai, kad svarbiuose dalykuose, 



— 186 — 
lytinćiuose mus paćiii, nekalbame ir uedarouie nieko 
be svarbios prieżasties. Ką patemijai tamę dalyke? 

— Kaslink to, galiu tave, Sinionidese, użtikrinti, 
kad jisai visiśkai atsidave suradimui motiuos ir se- 
sers — ir tas pirmiausia stovi jam ant niisliu. Apart 
to neapkenćia Kynio, kuris j| nuskriaude; o kadangi 
tarp Messalo ir tos skriaudos yra tulas ryśys, tat da- 
bar naudojasi iś progos nużemiiiti ji. Susitikimas prie 
śaltinio jau dave progą, bet nepasinaudojo, nes buvo 
permeuka. 

— Messala turi aukśtą vardą — tarę pavartau- 
liiai Simonides. 

— Teisybe... arćiausias ju susitikimas bus cirke. 

— O paskui? 

— Ariaus sunus pergales. 

— Iśkur tai gali żinoti? 
Mallucli nusiśypsojo. 

— Sprendżiu iś to, ką jis kalbejo. 

— Ar tik iś to? 

- O ne, turiu geresuj priparodymą, tikiu i jo 
dvasios speką. 

- O tas atkerśijimas, Malluch; koks yra jo mie- 
ris? Ar tai h r tisi tiktai tu keliu, kurie ji nuskriaude, 
ar siekia plaćiau? Kas da labiau — ar tas jausmas 
yra użsidegimu vaiko, ar skausmu suaugusio vyro? Żi- 
nai, Malluch, kad kerśto trośkimas, prigijes mintyje, 
yra tiktai sapnas, kuri iśblaśkys dienos" śviesa; kerśtas- 
gi, turintis geidulio speką, yra tai śirdies liga, kurie 
daeina ir i smagenis. 

Kalbedamas tai Simonides buvo lyg susierzines. 
Kalbejo greitai, sugniaużęs kumseias, su użsidegimu 
żmogaus, apsakanciojo ligą, kurią gerai żino. 

— Suprantu — atsake Malluch. — Tas, iśko pa- 
żistu, kad vaikinas yra źydas, tai jo karśtis neapykan- 
tos. Nepaisant to, jog laikesi atsargumo, kurio iśmo- 
ko gyvendamas per tiek mętu tarp Rymionu, nejstenge 
paslepti to jausmo. Maćiau pats kaip użsidege neapy- 



— 187 — 
kanta, kada paklause apie jausmus Ilderimo link Ry- 
mo; antrn kartu, kad apsakiau jam istoriją śeiko ir 
mokslinćiaus, atkartodainas klausimą : — Kur yra Tas, 
kuris użginie, żydu karalius? 

Simonides pakele galvą, laukdamas tolesnio pa 
sakojimo. 

— Kalbek, geras Malluch, atkartok jo żodżius 
noriu apsvarstyti, koki jspudi padare ant jo ta slap- 
tybe. 

— Norę jo aiśkiai żinoti żodżius, ar buvo klaus- 
ta: ar turi buti, ar użgimti karaliumi? Rodosi, kad 
matę dideli skirtumą tuose sakiniuose. 

Simonides atidżiai klause. 

— Paskui — kalbejo Malluch, — ką apie tą pas- 
laptj mislija Ilderimas, kad per tą karaliu iśsipildis 
Rymo likimas. Jaunikaitis tada użkaito ir tarę : Kas, 
jaigu ne Erodas bus źydu karalium, kolei stovi Rymas! 

— Kaip tą supratai? 

— Jaigu galetu użstoti kita valdżia, pirma Ry- 
mas turi nupulti. 

Simonides valandą żiurejo i laivus,lengvai siu- 
buojanćius ant vandens, paskui pakelęs galvą tarę: 

— Użteks, Malluch, żinau, ko norejau; paval- 
gyk vakarienę ir pasirengkie vel i palmu goju, turi pa- 
deti jaunikaićiui jo pasiryżime. Ateik cia ryte, duosiu 
laiśką del Ilderimo. — Paskui tyliu balsu, lyg pats [ 
save, kalbejo: — Gal ir pats busiu cirke. 

Kada Malluch atsisveikinęs nuejo, Simonides 
iśgere pieną ir stojo lyg gyvesniu. 

— Nuneśki, Estera, valg| — tarę — nes jau 
pavalgiau. 

Iśpildżius prisakymą vel atsistojo śalia tevo 
kedes. 

— Dievas yra geras del manęs, labai geras! — 
tarę. — Abeluai Jisai apsidengęs slaptybemis, o vienok 
kartais prileidżia mus suprasti Savo kelius. Esu se- 
nas ir neużilgo turesiu atsiskirti; bet dabar vienuo- 



— 188 — 

liktoje mano dienu valandoje, yalandoje kurioje mano 
viltis pradejo apmirti, atsruncia man priżadejimą, stip- 
rinanti niane. Matan atgimimą viso pasanlio. Żinan 
taip-gi, delko man leista bnvo surinkti taip didżius 
turtus, żinan ant ko jie paskirti. Iśtikro, janćin nau- 
ja gyveninią. 

Estera prisislinko arćiaus, lyg noredama nu- 
kreipti tevo mintis ant kito dalyko. 

— Karalius użgime -- kalbejo tolian -- ir jau 
turi buti netoli puses żmogaus amżiaus. Baltazaras 
sako, kad bnvo kudikiu ant motinos kelin, kada Ji ma- 
tę, ir sndejo Jam garbę ir doyanas, o Ilderimas tvir- 
tina, kad praejo jau dvideśimt septyni metai nuo lai- 
ko, kada Baltazaras su draugais pribuvo i jo śetrą ir 
praśe pasislepimo nuo Erodo persekiojinni. Neużilgo 
tat pasirodys karalius, śiandie, rytoj użstos Jo diena. 
O śventi Tzraeliaus tevai, kiek tai lainies telpa toje vtl- 
tyje! Jau girdżiu traśkejimą griuvanćiu tvirtovi»i 
muru ir yisuomeniśka pasiprieśinimą prieś senaja val- 
dżios tvarką. Żerne skiriasi ir prarija Kymą. Tautos 
liuosai kvepuoja ir gieda liuosybes liimnus, nes śtai jau 
nera yaldancio j)asauli Rymo! — Nusijuoke pats sau. 
— Ir ką, Estera, ar girdejai kada ką-nors panasaus? 
Tik ant vieno pamislijimo perima mane poetiśka dai- 
niaus dvasia. Mano mislis, liuolat prikaltos prie skait- 
liniu, pilnos A r ra linksmo cimbolu skambejimo. J>et 
dar ne laikas atsiduoti tokioms mislims, reikia, kad pri- 
buvęs rastu tiek pinigu ir żmoniu, kiek ju reikalaus: 
kaipo sunus moteriśkes, tures eiti paprastais żmoniu 
keliais, kaip tu ir as. 

Apsaugojimui pinigu turi tureti sargybas; karo 
vedimui turi atrasti vadus. Ar supranti mane, dukre- 
le? Ar matai, kokis kelias atsidengia pries mane ir 
jaunikaiti, musu valdovą? Pabaigoje sio kelio śviećia 
inum abiem garbe, atkeisijimas ir... ir... — Ćia susi- 
laike, atsiminęs apie saumeile żodżiu, kuriuose ji ne- 



— 189 — 
eme jokio dalyvuino, pridure tat buciuodamas ją: — 
[r laime kudikiui savo motirios 

Ji vis tylejo. Tada Simonides atsimine, kad ne 
visi żiuri i dalykus vienodai, ir kad tas, vieną links- 
niina, kitam iśrodo baisum; pagalios atsimine, kad ji 
mergina. 

— Apie ką inisliji, Estera? — paklause. — Jei 
ko nori, tai pasakyk, kol dar turiu savo rankose val- 
dzią. Yaldżia, kaip żinai, tai atmainingas daiktas, jos 
sparnai visados iśskleisti lekti. 

Tat savo nekaltybeje tarę: 

— Paśaiik ji, tete! Paśauk ji ir neleisk jo cir- 
kan! 

— O, taip! — tarę pratęsdamas balsą ir żiure- 
(lamas i użdengtą śeśelin upę, nes menuo jau slepesi uż 
kalno. Ar turime pażiureti i Simonedeso śirdi ir pa- 
matyti, kaip skaudżiai użgavo ją pavydumas? O jaign 
ji amżinai numylejo jaimą valdovą! Toji mintis skver- 
besi jam i galvą ? nors norejo atsikratyti nuo jos, aiś- 
kindamas, kad yra dar perjauna; vienok negalejo at- 
sikratyti. Żinojo, kad turejo jau seśioliką metii, ge- 
rai atmine jos gimimo dieną. Tuomet buvo laivu dirb- 
tuveje ir tą dieną nuleido naują su geltonomis velia- 
mis laivą ant vandens ; ant laivo buvo paraśas — Este- 
ra. Kokis linksmas atminimas! Śiandie tikrumas pa- 
sirode netiketu, nes nors żinome, kad yra daiktai, ku- 
rie turi iśsipildyti, vienok prisiąrtinimas to iśsipildy- 
mo yra mums nesmagus. Yra tai daugiausia dalykai, 
lytinti mus pacius — ar tai, kad senstame, ar tai, kad 
turime mirti. Vienas tokhi skausmingu daiktu ipuole 
jo śirdin, dar tik lyg śeśelis, bet taip skaudus, kad ne- 
galima susilaikyti nuo atsidusejimo, panaśaus i deja- 
vimą. Negana to, kad jauna mergina turejo palikti jo 
yerge, bet dar turejo sudeti jam savo śirdies jausmus, 
kuriu verte tevas taip gerai żinojo, nes ligśiol prigu- 
lejo tik jam vienam. Toje skausmo valandoje senelis 
nejaute nieko apart skausmo ir użmirśo aukstus savo 



— 190 — 

siekius ir slaptingą karaliu, o drebanćiu balsu klause 
dukters : 

— Delko, Estera, delko turiu neleisti jo i cirką? 

— Tai nera vieta Izraeliaus simui. 

— Iś kur pas tave atsirado tokia rabinu pa- 
żvalga, Estera. Ar tai viskas? 

Klausimas pataike J pat sirdi, kuri garsiai atsi- 
sauke savo teisiu, taip garsiai, kad iśkart negalejo at- 
sakyti. Jdomus ir malonus jausmas apeme ją visą. 

— Jaunikaits igaus turtą — kalbejo senis, pa- 
emęs jos ranką — tures laivus, pinigus ir viską, Este- 
rą, viską... O vienok nesijausćiau bedinu, nes turećiau 
tave, kurios meile taip panaśi | Kacheles meilę. Pasa- 
kyk, dukrele, ar ir ją jisai aplaikys? 

Pasilenke ir padejo veidą ant jo galvos. 

— Pasakyk, Estera, nesibijok. Żinojimas sus- 
tipris mane. 

Palenkę tat galvą, iśsitiese ir tarę: 

— Nusiramink, tete, neapleisiu tavęs niekad. 
Kad jisai net ir jgytij mano meilę, ant visados pasi- 
iiksiu tavo tarnaite! 

Tai tarius, pabućiavo jo ranką. 

— Kas daugiau — kalbejo toliaus — jo maty- 
mas man mielas, o balsas patraukia śirdi ir drebu pa- 
mislijus, kad nors kartą norećiau j| matyti. Juk mei- 
le viena be kitos nera tobula, delto ramiai lauksiu, at- 
mindama, kad esu tavo ir motinos dukte. 

— Esi mano tikru Vieśpaties palaiminimu! Tu- 
redamas tave, Estera, busiu turtingu, nors visko nu- 
stoćiau. Ir tai prisiekiu, kad nedaleisiu, idant ture- 
tum kenteti. 

Paśauktas tarnas jveże kedę \ kambari, vienok 
miegas śalinosi nuo jo; kada jisai mislijo apie atejimą 
karaliaus, ji miegojo savo nekaltybeje. 



XVTTT. 

Prieśais Simonideso namus, kitoje upes puseje. 
stovejo rumai, kurie buvo skaitomi darbu garsaus sta- 
tytojo karaliaus Epifaneso. Ruinai buvo labai dideli, 
Persu stiliaus, bet ne Greku, kaip tuomet buvo madoje 
Ryme. Muras, nutiestas pakraśćiais visos salos, buvo 
iśmurytas dvieuis niierianis, nes saugojo nuo prieśu ir 
riuo użliejimo vandens; vis-gi ta vieta buvo liudna, pa- 
niuri ir uiekas nenorejo ten gyventi. Delto Rynio le- 
gatanis pastatyta kiti rumai vakariniame slenyje kalno 
Sulpius, żemiau Joviso śventinyćios. Ne visi tikejo, 
kad nesveikumas oro priverte visus apleisti runius; 
prieśingai, tvirtinta, kad ant kalno pastatyta rumai 
vien del atsargos, nes juos numurijo taip tvirtai, kad 
vadindavo tvirtove. Ir tas galejo buti, nes rumai ant 
salos niekad nebuvo visiśkai apleisti; juos użlaikyta 
labai śvariai ir tankiai lankydavo keliaujanti per An- 
tiochiją garsus sveciai, konsuliai, vadai, svetimżemiai 
karaliai. Kadangi visuose tuose rumuose mus apeina 
tik vienas kambarys, paliekame kitus skaitytojo vai 
dentiwei, jaigu nores atlankyti darżus, maudykles, ka- 
ridorius ir visą labirintą kambariu, net iki pavilijonu 
ant stogu. Parengimas to visko buvo perdaug apstus. 

Kambar|, i kurj dabar jeisime, śiandie pavadin- 
tu svetaine; buvo labai didelis, su murmurinemis grin- 
dimis, śviesa jejo per jvairioms spalvoms nudażytus 
langus. Vienodumui sienu pridave jvairumo stovyla 
Atlaso ir jo dukteru, ivairiose pastovose ir ivairiu spal- 
vu. Pagal sienas stovejo kauras, iśaustas iś Indijos 
śilku ir kaśmiro vilnu. 

Jrengimo buvo tik idomios skuomes ir kedes egip- 
tiśko stiliaus. 

Tegul sau Simonides mislija apie laukiamąji 
karaliu ir svarsto, kokiu budu gales jam dar padeti, 
o Estera temiega saldżiai sapnuodama. Mes pereiki- 
me tiltą, saugiai sergiamus vartus, aplenkime babilio- 



— 192 — 
niska skaitliu karidoriu iv ieikime i paauksuotą 
kambari. 

Nuo łubu kabo penki żiburiai, po vieną kam- 
puose ir vienas didżiausis ties viduriu. Żiburiai tie 
apśviete demouiśkus Atlaso ir jo dukteru veidus. Apie 
skuomes sedejo per śimtas asmenn, kuriems turime pri- 
siżiureti. 

Visi buvo jauni, kiti dar tik vaikuciai. Be abe- 
jones visi Italai, o daugiausia Bymionu, nes kalba gry- 
nai lotiniśkai, o apsirengę taip, kaip devi gyventojai 
didziosios sostaines ant Tibro kranto. Su trumpomis 
rankovemis tunikos labai tinka prie Antioehijos klinia- 
to, o ju kirpimas daro parankiomis prie sunkaus sve- 
taines oro. Puikios togos guli numestos ant kauro. 
Tarpuose tarp togu kur-nekur guli iśsitiesę jaunikai 
ćiai. Ar juos ten sugulde nuilsinias po dienos vargu, 
ar apstus sveikinimas Bachuso, nenorinie cia iśriśti. 

Trukśnias ćia neperstojanias. Kartais girdetis 
garsus juoksmas, tai garsus iśreiśkimas piktumo arba 
linksmumo — bet labiau uż viską girdeti bildesis ir 
saukimas prie vienos skuomes; mat lośia ten kauleliais. 
Kas per vieni tie svećiai? 

— Mielas Flaviau — śaukia vienas, laikydamas 
pirśtais kauleli, ar matai mano togą ant kauro, ten 
prieśai mus? Tai dar visai nauja toga, o sagtele, ką 
susega ant peties, tikro aukso ir didele, kaip plaśtaka. 

— Tai kas? — atsake Flavius użimtas lośimu. 
— Maćiau daug tokiii. Gal tavo toga nesena, bet vis- 
gi jan ne nauja. Bet kas iś to? 

— Nieko. Tiktai atiduoćiau tą togą tam, kuris 
man i>arodytu toki żmogu, kurs viską żino. 

— O, jaigu tik tiek, tai ir pigiau tą gali dażinoti, 
nes parodysiu ćia kelis, net tokius, ką purpurą devi, o 
użganedis tave. Lośk! 

— Śtai, iślośiau! 

— Ar taip? Ant Joviso! na ir kas? 

— Ar lośime da? 



— 193 — 

— Gerai, tegul buna ir taip. 

— Kiek statai? 

— Sesterciją. 

Użsiraśe ant lenteliu; belośiant toliaus Flavius 
vel prakalbejo i draugą. 

— Żmogu, kuris viską żinotu! Ant Herkules, 
jaigu tokins bntn lengva surasti, tai burtininkai netek- 
tu dnonos. Ko-gi noretum nno tokio iśgamos? 

— Turetu man atsakyti ant vieno klausimo, o 
paskui, ant Joviso, nusukćiau jam sprandą. 

— Kokis tai klausimas? 

— Noreciau, kad pasakytu man valandą... ne, mi- 
nutą, kurioje rytoj atvażiuos Maksencijus. 

Gerai... turin tave!... O delko minutą? 

— Ar-gi niekad nestovejai su plika galva Syrijos 
pakraśtyj, kur sustoja laivas? Ant tevo Romulo, ne- 
taip kaitina Vestos ugnis, o as żinau, kad mirsiu, bet 
noriu mirti Ryme. Ha ! del dievu, pergalejai mane Fla- 
viau! Pralośiau. O Fortuna, kaip atmaininga tavo 
malone ! 

— Ar lośime dar? 

— Juk turiu atsiimti savo sesterciją. 

— Tegu bus ir taip. 

Ir lośe toliaus, o kad auśra pradejo galetis su 
śviesa żiburiu, jie dar vis sedejo prie tos pat skuomes. 
Prigulejo jie, kaip ir didesne dalis susirinkusiuju, prie 
konsulio svitos; beżaizdami lauke jo. 

Bekalbant jiems, \ svetainę iejo kitas burelis ir, 
niekeno nepatemytas, priejo prie skuomes. Naujai pri- 
buvę, matomai grjżo nuo puotos, nes nekurie vostik 
laikesi ant koju; vienas su vainiku ant galvos rodesi 
vadovu, o gal tik vaiśintoju kitu. Jisai neiśrode gir- 
tu, prieśingai, iśkaitęs nuo vyno iśrode da dailesniu. 
Galvą laike iśkeles, akjs aiśkiai blizgejo; tiktai apsi- 
siautimas toga dave pażinti, kad nebiwo blaivus. Drą- 
siai żenge prie skuomes, visai nepaisydamas savo drau- 
gu. Kada jis sustojo, visi garsiai pasveikino: 



— 194 - 

— Messala! Messala! - sauke. 

Toliau sedinti atkartojo tą Sauksmą. Uż valan- 
dos visi susirinko i vidurj.. 

Ant pażiuros Messala tą pasveikinimą prieme 
śaltai, vienok dżiaugesi tuorai, kad ji visi taip myli. 

— Uż tavo sveikatą, Druzuse! — tarę artimiau- 
siam lośikui. Pavelyk ant valandeles man savo lentelę. 

Pażiurejo i vaśkinę lentelę, perskaite skaitliues 
ir su panieka numete ją ant skuomes, sakydamas: 

— Denarai, vientik denarai — skerdiku pinigas. 
— Ant girto Seineles sunaus (Bachus), \ ką tai virsta 
K t ymas! kad cezaro ainis bodetu per naktis del aplaiky- 
mo nuo Fortunos niekingo denaro. 

Druzuso ainis użkaito; renkantisi prie skuomes 
śauksmingai sveikino Messala. 

— Vyrai nuo Tibro! — toliaus kalbejo Messala, 
paimdamas kaulelius nuo stovinćio śalia jaunikaićio. 
Kas yra dievu numyletinis? Eymionis. Kas paduoda 
żmonems teises? Rymionis. Kas varde kalavijo val- 
do pasauli? 

Ćia jau visi pirm jo suśuko vienbalsiai: 

— Rymionis, Rymionis! 

— O vienok... o vienok — tarę letai, kad priduoti 
savo kalbai daugiaus svarbos, — o vienok yra kas- 
toks geresnis uż Rymion|. 

Nutilo ir iśdidżiai papurte galvą; draugams nie- 
ko neatsakant atkartojo savo klausimą : 

— Ar girdite, yra dar kas geresnis uż geriausią 
Rymionj. 

— Herkules ! — suśuko kas toks. 

— Bachus! — nusijuoke kitas. 

— Jovis! Jo vis! — śauke visi. 

— Ne, — atsake Messala — ieśkokite verciau 
tarp żmoniu. 

— Pasakyk jo vardą! — śauke. 

— Pasakysiu — tarę nutilus visiems. — Tas, ku- 
ris prie Rymionies tobulybes priduria tobulybes Rytu 



— 195 — 
śalies żiuogaus. Tas, kuris Vakaru pergaletojus moki- 
na naudotis Rytu Salies grobiais, żodżin kuris mokina 
Rytu smaguriu. 

— Ant Apollo, juk tas geriausis, tai vis-gi Rymio- 
nis ! — tarę tulas tarp juoku ir śukavimu. 

— Rytai — kalbejo jis toliaus — neturi dievu, 
bet użtai myli vyną, moteris ir Fortuną, o labiausia tą 
pastarąją; delto tai ir żenklas musu skamba: Kas iś- 
dr|s padaryti taip, kaip as? Tą żenklą galima visur 
pritaikinti, ar tai koroje, ar senate, o labiausia tinka 
tam , kuris ieskodamas geriausio, nesudrebes prieś 
arsiausj. 

Dabar kalbetojas permaine balsą, priimdamas 
lengvą, draugiśką toną, bet neużtrindamas augśteny- 
bes, kurią jam tikką pripażino. 

— Didejej skrynioj tvirtovej tur i penkis talentus 
tikrais pinigais. — Tai kalbedamas issieme voleli per- 
gamino ir metę ant skuomes. Buvo tylu visu akis at- 
sikreipe i ji. 

— Tas skaitlius yra toks, ant kokio galiu isdris- 
ti. Kuris jusu iśdris ant tiek? Tylite... tat? Gerai, 
atimu vieną talentą. Ką, da niekas? Eikkite tat ant 
triju talentu, tiktai triju... ir tai ne? Na, tat statau 
du... dar ne? Tegul buna vienas — vienas ant garbes 
upes prie kurios pamatete śi pasauli. Rytu Rymas 
prieśais vakarini ! Barbarii Orontes priesais Rymionu 
śventą Tibrą! 

— Orontes prieśais Tibrą! — atkartojo panieki- 
nanćiai śypsodamasis. Vienok nei vienas nesijudino, 
ką matydamas Messala metę kaulelius ant stało ir juok- 
damasis pasieme atgal pergamino volel|. 

— Ha, ha, ka! Żinau jau ant Olimpo Joviso, 
kur traukiate ; norite padidinti turtus ir delto pribu- 
vote i Antiochiją. Ei, Cecilijau! 

— Śtai, esu, Messala — suśuko stovintis uż jo 
źmogus — esu cia ir klaidżioju po minią veltui mal- 
daudamas nors draehmos, kad użmoketi pasiutusiam 



— 196 — 
irklininkui, ką perire per upę. Tegul Pluto mane grie- 
bia, jei śitie naujai pribuvusieji turi nors oboli (smul- 
kus greku pinigas). 

Tie żodżiai visus prajuokino; tienas tik Messala 
]iko pavartaunas ir śaltas. 

— Eikk — tarę | Ceciliju — eikk iś kur pribiwo- 
me ir jsakyk tegul tarnai atneśa vyno ir taures. Ka- 
dangi śitie musu naujai pribiwusieji tautiećiai, ką at- 
viko ćia ieśkoti Fortunos, turi tuśćius kiśenius, tai ant 
Syrijos Bachuso, noriu dasiżinoti, ar turi nors sveikus 
pilvus. Skubinkis. 

Paskui atsigriżo balsiai juokdamasis i Druzusą : 

— Ha, lia, drauge! Nepykie, kad blogai iśsita- 
riau, aj^ie tave, kaipo cezaro giminaiti. Panaudojau 
tik vardą, kad iśtirti jumis, jus Rymo atżalos. Eikś, 
Druzuse, eikś! Tai taręs paeme kaulelius ir sukratęs 
pażere : — Na ant laimes pameginkime, sakyk kiek nori ? 

Messalo apsiejimas buvo malonus ir śirdingas. 
Yienoje valandoje Druzus atsileido: 

— Ant Nimfu, tegul ir taip buna — tarę juok- 
damasis. Metysiu kaulelius po denara. 

Prie stało i lośiancius żiurejo jaimikaitis, vai- 
kiśćias; staiga Messala atsigriżo i ji ir tarę: 

— Kas tu per vienas? 
Vaikinas atsitrauke. 

— Ant Kastoro ir jo brolio! nenorejau tave uż- 
gauti. Paprastai pas żmones yra jprotis atsargiau ves- 
ti skaitlines, kada yra menkesnes vertes reikalas. No- 
riu pagelbininko ; ar nori man patarnauti? 

Vaikinas paeme lentelę ir jau pasirenge skaityti. 
Messalo apsiejimas patraukdavo visus. 

— Palauk-gi, palauk Messala! — śauke Druzus. 
— Teisybe yra prietaras, kad sedant lośti kauleliais, 
nereikia kalbeti, bet negaliu sulaikyti savo żingeidumo. 

— Pradek nuo klausimo, o as iśmestus kaulelius 
użdengsiu taure. 

— Ar matei kada Kvintusa Ariu? 



— 197 — 

— Duumvirą? 

— Ne, jo sunu. 

■ — Visai neżinojau, kad duumviras turi snnu. 

— Tas uiekniekis — tarę Driizus — bet tai tei- 
sybe Messala, kad Polio uebuvo paueśesniu Kastorui, 
karp tu Ariui. 

Ant to pateinijinio suśuko kelioliką balsn : 

— Tai}), taip! tokios akis, tokis veidas. 

— Kas jums vela? — suśuko vienas. Messala 
yra Bymionis, Arius — żydas. 

— Tas tiesa — patvirtino kitas — yra żydas. 
Jau prasidejo ginćai, ką matydamas Messala 

atsiśauke : 

— Nera dar vyno, Druzuse; kas-gi lytisi Ariaus, 
uoriai tau tikiu, bet norećiau śi-tą daugiaus apie ji 
sużinoti. 

— Tuojaus pasakysiu, bet prisiekiu aut dievn, 
kad ar jis yra Bymionis, ar żydas, nekalbu apie tai, bet 
tai yra dailus, drąsus ir protingas. Neprieme pasiu- 
lyto cezaro prielankumo, abelnai dengiasi slaptybe, lai- 
kosi nuo miis nuośaliai, lyg kad jaustusi geresniu, ar 
blogesniu. Mokykloje neturejo sau lygaus ginklu var- 
tojiuie. Kovojo ir pergalejo didvyrius nuo Beno, arba 
Sarmatijos bulius labai lengvai. Duumviras i>aliko 
jam didelj turtą, bet kad pamylejes ginklą, karaś yra 
jo żaisle. Maksencijus prieme j| i savo svitą ir turejo 
plaukti su mumis, bet kur ten Bavenoj użklydo. Vie- 
nok żinau, kad pribuvo, śiandie ryte girdejau apie ji. 
Ir vela vietoje eiti i rumus arba tvirtove, apsigyveno 
kur nuośaliai ir, kaip visada, dingo, 

Iśpradżiii Messala klause abejntingai, bet pa- 
mażu pradejo interesuotis ; pagalios atitrauke ranką 
nuo taures ir suśuko: 

— Ei, Kajuse! ar girdi? 

Salia stovintis jaunikaitis, Messalo draugas prie 
lenktynin, atsake: 

— Nebućiau tavo draugn, kad negirdećiau. 



— 198 — 

— Tikiuosi, kaci atsimeni żniogu, kuris tave śian- 
die iśniete iś veżimo? 

— Tą priniena niań da skausinas ranko je. 

- Na, tai dekoki dievams kad leido surasti tavo 
prieśą. Klausyk toliaus. 

Cia Messala atsigriże \ Drususą : 

— Apsakyk raums ką daugiau apie tą, kurs yra 
Ryniionim ir żydu drauge. Ant Febo, tas daleidimas 
yra tobulesnis uż Centauro. Kaip devi? 

— Żydiśkai. 

— Girdi, Kajuse — kalbejo Messala — tas żnio- 
gus, pirmiausia yra jaunas; antra, turi Rymionies vei- 
dą; trećia, devi żydiśkus drabużius; ketvirta, pergali 
arklius, perverdia veźimus. Pagelbek mano draugui, 
Druzuse, ir pasakyk, kad tas Arius kalba keliomis kal- 
bomis, nes kitaip negaletu buti śiandie żydu, rytoj Ry- 
mionim; abejoju tatai ar vartoja garsią Atenu kalbą? 

— Galin tave użtikrinti, Messala, kad kalba taip 
grynai, kad galetu net galetis Istmuse. 

— Girdi, Kajuse? — kalbejo Messala — pataik|s 
mandagiai kalbeti su moteriśke grekiśkai ; tai jau mano 
skaitliaus penktas skyrius. Ką tu ant to? 

- Tu ji żinojai, Messala — atsake Kajus — ar- 
ba pats apie save turiu abejoti. 

— Perpraśau tave, Kajuse, ir jus visus, kurie 
cion esate, kad kalbu misliais — tarę Messala. — Ant 
visu dievu, neiśnaudosiu jusu mandagumo, bet pagel- 
bekite man atminti tą m|sl|. Żiurekite! — ćia vel pa- 
dejo ranką ant taures ir juokdamasis kalbejo toliaus. 

— Żiurekite, kaip arti turiu Pitiją, ir jos slaptingus bu- 
rimus! Rodosi, kad kalbejai apie kokią slaptybe, apie 
Ariu ir jo sunn, ar ne? 

— Jo istorija nera slaptinga — atsake Druzus 

— visi żiiio, kad Arius, iśplaukdamas ant juru prie- 
śais piratus, neturejo nei paćios, nei gimines. Sugriżo- 
gi su vaikinu, apie kurj dabar kalbame, o i antrą dieną 
apskelbe j| savo sunum. 



— 199 — 

— Taip? — suśuko Messala. — Tavo pasakoji- 
mas użima mane! Kur duumviras surado tą vaikiną? 

— Aut to tai gal uiekas uegales tau atsakyti. 
Jei beut pats Arius. Girdejau, kad duuuiviras laike 
muśio ueteko laivo, kitas laivas rado ji kovojautj su vil- 
uimis aut plouos leutos drauge su jauuu vaikiuu, kuris 
iśgelbejo jo gyvastj. Tą istoriją mau pasakojo vieuas 
tu, ką buvo aut laivo. Ikśiol dar niekas uegali użgiuti 
teisiugumo jo żodżiii. Pagalios kalbeta, kad duumviro 
draugas yra żydas. 

— Żydas? — atkartojo Messala. 

— Ir vergas. 

— Kaip tai, Druzuse, vergas? 

— Kada juodu paeuie aut laivo, duumviras turę 
jo tribuuo drabużius, o vaikiuas irkliniuko. 

Messala sujudo. 

— Irki... — uurijo żodi ir pervede per svetaiuę 
akiuiis, gal dar piruiu kartu savo gy veuime susiniaiśęs. 
Tauie laike | svetainę atejo burjs vergu, vieni ueśe ąso- 
cius ir taures su vynu, kiti ragażaites su vaisiais ir sal- 
duuiynais. 

Ta regykla pastipriuo Messala; uź valaudos at- 
sistojo aut kedes ir liuksmai śauke: 

— Vyrai uuo Tibro, leiskite muuis peruiaiuyti 
laukimą vado aut Bachaus puotos. Kurj paskirsite 
perdetiniu? 

Druzus pakilo. 

— Kani-gi geriaus patiks, kaip vaiśintoiui! — ta- 
rę. — Atsakykite, Rymionis! 

Susiriukusieji i)atvirtiuo riukimą garsiais śu- 
kavimais-. Messala uusieme uuo galvos vainiką ir pa- 
dave ji Druzusui, o tas użsilipo aut kedes ir visu akjse 
a])vainikavo Messala, darydamas ji puotos śeiminiuku. 

— Drauge su manim pribuvo keli draugai tie- 
siok uuo puotos. Kad śioji uauja puota sutiktu su se- 
uaja, pagal paproti, reikia iueśti tą, knri labiansia per- 
galejo saldaus yyimoges sy\ r as. 



— 200 — 
Daugelis suśuko: 

— Sitai jisai! śitai jis! 

Tuomkart pakelta nuo grindu jaunikaitis taip 
nepaprasto dailumo, kad, iśtikro, galima j| buvo pa- 
skaityti girtuoklybes dievaićiu, tiktai — vainikas nu- 
pultu nuo jo galvos ir ranka neiślaikytu tir sos. 

— Pasodinkite ji ant skuomes — tarć perdetinis. 
Nepasedejo. 

— Pagelbek jam, Druzuse. 




Messala nusieme nuo galvos vainiką ir padave Druzusui. 

Druzus paeme jj savo rankosna. 
Po to Messala atsikreipe i girtą jaunikaiti i r 
tarę: 

— O Bachuse, didżiausis dievu, laimink mums 



— 201 — 
śiandie ! o savo ir savo draugu varde padesiu ś| vainiką 
ant tavo aukuro Dafnos gojuje. 

Linktelejo, użsidejo vainiką ant galvos, paeme 
taurę, kuria ja buvo użdengti kauleliai ir tarę. 

— Żiurek, Druzuse, man priguli denaras. 

Śauksmas pripilde svetainę; puota prasidejo. 

XIX. 

Śeikas turę jo didelę jtekmę, kurią nenorejo nu- 
mażinti nesargiu pasielginiu. Labai paise apie garbe 
savo gimines, kaip tai pridera kunigaikściui patriarkai, 
turtingiausiam visame rytiniame Syrijos tyre. Pasi- 
dekojant tam, miestuose jisai buvo skaitomas galin- 
giausiu valdovu Kytuose. 

Ir teisybe, turejo daugybę pinigu, tarnii, kupriu, 
arkliu ir kitokiu gyvuliu. Nestebetina tat, kad kartais 
myledavo pasirodyti perteklium, kas ir pakeldavo ji 
akyse svetimuju. Vieśedamas palmu gojuj użsilaike 
dar su didesniu gaślumu. Ten turejo tris śetras: vie- 
ną pats sau, kitą svećiams, trećią numyletai paćiai ir 
jos priemergems. Apart tu didżiuju śetru buvo dau- 
gybę mażesniujii tarnams ir vergams. Tuos żmones 
pasiskirdavo pats śeikas: buvo tai tvirti, drąsus ir ap- 
sukrus visame karne vyrai. 

Norints Ilderimo turtams palmij gojuj negrese jo- 
kis pavojus, vienok iś pripratimo, kuris yra antra żnio- 
gaus prigimtimi, buvo atsargus, kaimenes sustate vi- 
duryje tarp śetru, kad kartais vagis arba liutas nepa- 
sigundntu. Dare tai dar ir delto, kad użlaikyti visuo- 
niet tarp savo żmoniu tvarką. 

Neikados nemainydamas budo savo gyvenimo, 
Ilderimas użlaike savo tautos paproćius, o gyvenimas 
gojuj buvo pratęsimu gyvenimu tyruose. 

Kiekvienu kartu, kada tik pribudavo | goju, |kur- 
tuves laikydavo visados vienodai. Ilderimas sulaiky- 
davo savo arkli patinkamiausioje jam vietoje ir fsmeig- 



— 202 — 
davo lazdelę, sakydamas : — Ćia iśskleiskite śetrą, 
jejimas nuo pietu, eżeras prieśais, o śiu palmu papedej, 
tyro vaikai, kasdie żiuresinie i liusileidżianćią san lute. 

Tai kalbeclamas priejo prie greta stovinciu tri- 
ju dideliu palniu ir patryne vieną ju ranka, nei glosty- 
damas arklio karćius ar mylimą kudikj. Kas, jei ne 
śeikas turi tiesą pażenklinti vietą sustojimui? Tuo- 
jaus tat griebtasi uż darbo; vyrai sukale kuolus, mo- 
terjs iśtiese audimus. Moterinis ir prignlejo tas dai - 
bas: juk jos kirpo vilnas, jos verpe siulus ir aude 
audeklus. 

Kiek tai juoku skauibejo śeiko żnioniu buryje. O 
kada śetra liko apdengta ir papuośta, ir rodesi jieuis 
taippat iśnaśia, kąip ant tyro, laukta pagj^rimo savo 
valdovo. Jis, apżiurejęs viską, tarę : — Labai gerai ! 
Pasirengkite san gulyklas, kaip mokate, o yakare sesi- 
rae prie vakarienes. Dievas su jumis! Nestokuos 
mums vandens, nes eżeras bus musu śaltiniu, o gyvu- 
liai ras geras ganyklas. Dievas su jumis, mano vai- 
kai! Eikite! 

Linksmai śukaudami griebesi rengti san śetras. 
Keli pasiliko jrengti vidur| śeiko śetros. Visą gulyklą 
perskyre i dvi dali : vieną użeme śeikas su savo żmo- 
nemis, antrą arkliai. Arklininkai ivede arklius i sto- 
vyklą glostydami juos. Prie vidurinio stulpo aude jo 
ginklus: ragotines, lankus, vilyćias ir śarvus; virśuj 
kabojo ju valdovo kalavijas, iślenktas nei jaunas me- 
nuo; jo rankena buvo iśsodyta brangiais akmenimis. 
Kitoje śetru puseje kabojo pakinkymai; nuośalyje bu- 
vo sukrauta ivairus śeiko drabużiai. 

Tuotarpu moterjs użsieme iśklojimu kauru, rei- 
kalingu śeikui taippat, kaip ir jo ilga, dengianti kruti- 
nę, barzda. Kaurą iśklojo pagalvemis, nuo jo net lig 
duru grindis użtiese divonu. Pripilde ąsoćius vandens 
ir smarkesriius gerymus sudejo \ tam paskirtas vietas. 
Kuris arabu, matydamas tą visą pertekliu, neużvadin- 
tu Tlderimo laimingiausiu żmogum? 



— 203 — 
Tokia buvo śetra, prie kurios palikome Ben- 
Hurą. Tarnas nuave saudalus iv paeme apdulkejusi 
plosciu, o apsiaute plonu audeklu. 

— Sveikinu tave vardan Dievo, ieik ir atsilsek 
— tarę śeimininkas Jeruzolimoje vartojama kalba, so- 
dindainas ji ant kauro. 

— As sesiu śićia — tarę tarnaitei — o mano 
svećias cia. 

Tarnaite tuojaus padejo ant pażenklintu vietu 
pagalves; juodu atsisedo, o tarnaite numazgojo kojas 
ir nuśluoste rankśluosćiu. 

: — Pas niumis tyruose — tarę glostydamas barz- 
dą Ilderimas, — yra sakoma, kad noras valgyti reiś- 
kia ilgą gyrenimą. Ar nori valgyti? 

— Pagal jusu patarle, garbingas śeike, turećiau 
gwenti śimtus nietu, nes śtai esu prie tavo duru iśal- 
kęs kaip liutas — atsake Ben-Huras. 

— Nepavarvsiu taves kaip Huto, bet prieśingai, 
suteiksiu geriausią savo kaimenes eruką. 

Tlderimas suplojo delnais; tuojaus inejo tarnas. 

— Nueikie pas svetimżemi ir pasakyki jam, kad 
as, Ilderimas, linkiu jam ramybes. 

Tarnas nusilenke. 

— Pasakyk jam taipgi kalbejo Ilderimas, — 

kad sugr|żau su sveciu, su kuriuomi laużiu duoną; jai- 
gu Iśmintigasis Baltazaras malones pasidalyti su mu- 
dviem, tat busime trise, ir paukściams dar atliks. 

Tarnas iśejo, o śeimininkas tarę: , 

— Dabar atsilsekime. 

Tardamas tai atsisedo ant kauro tokiu pat bu- 
du, kaip kad śiandie seda pirkliai Damaske ir pavar- 
tauniai tarę: 

— Kadangi esi mano svećiu, gerei su manim, o 
neużilgo ragausi druską, neużgausiu tave, jei paklau- 
siu: kas esi? 

— Seike Tlderime — atsake Ben-Huras. — Ne- 



— 204 — 
mistyki, kaci nepriduoćra svarbos tavo teisingam klau- 
siinui; pamislyki yienok, ar tavó gyvenime niekad ne- 
buvo valandos, kurioje atsakynias aut tokio klausimo 
butu u us i dej i mu prieś patf save. 

— Iśties taip buvo! — atsake Ilderim. — Iśda- 
vimu paties saves taukiai buua iśdavimu visos gimiues. 

— Dekui tau, garbingas śeike! — suśuko Ben- 
Huras. — Niekad uedavei geresnio atsakymo. Iś jo 
matau, kad użsitikesi aut manęs ir be apsakymo var 
gin go mano gyyeninio. 



\" 



...Atsisedo ant kauro tokiu pat budu kaip śiandie seda pirkliai Damaśke... 

Śeikas linktelejo galvą, o Beu-Huras pasiuaudo- 
jo iś progos, ir kalbejo toliaus: 

— Kadaugi teikesi paklausyti nianes, tat prane- 
su tau, jog n'esu Eymionis ir vardas, kur| neśioju, ne- 
ra mano. 

Ilderimas pervede ranka per barzdą ir atidżiai 
pażiurejo jam i akis. 

— Toliaus — kalbejo Ben-Huras — esu Izraeli- 
tas iś Judo 2'imines. 



— 205 — 
Seikas pakele galvą. 

— Kas da daugiau, śeike, esu żydas, ir turiu 
prieźastj neapkęsti Ryino, tokią prieżastj, prieś kurią 
tavo skriauda yra tik vaiko rupestim. 

Senis nerviśkai gloste barzdą, o akis taip surau- 
ke, kad skruostai denge ju żeravimą. 

— Pagalios prisiekiu tau ant santaikos, kurią 
padare Vieśpats su mano tauta, kad jei pagelbesi man 
prie kerśto, kurio trokśtu, pinigai ir pergales garbe 
bus tavo. 

Ilderimo alqs nuśvito, liuosai pakele galvą, o 
ant burnos aiśkiai buvo matomas arabo użganedinimas : 

— Gana — tarę. — Jaigu tavo lieżuvis nieluoja, 
tai użtiesą ir paciam Saliamonui butum pavojingas. 
Tikiu, jog n'esi Ryinioniin ir, kaipo żydas, neapkenti 
Rymo; to man użtenka. Bet kitas dalykas, ar turi ga- 
bumą ir ipratimą? Ar gali valdyti arklius? O dar to- 
kius arklius? Ar galesi priversti juos pażinti tave, 
kad eitu ant tavo paliepimo lig paskutinio kvai)o, kad 
ir gyvybes pavojuj butu nuolankus tau? Tas gabumas, 
mano sunau, ne kiekvienani yra suteiktas; pażinojau 
karaliu, kuris valde milijonus żmoniu ir buvo valdovu, 
o vienok arkliai nenorejo jo klausyti... Suj^ranti, kad 
nekalbu ćia apie tuos paprastus gyvulius, kurie yra 
yergii vergais, bet kalbu apie savo arklius. Jie! jie 
tai karaliai ir kunigaikśćiai savo ruśies, jie yra ainiais 
faraonu arkliu. — Jie, gyvuliai, o vis-gi mano draugai, 
su kuriais dalinuosi savo śetra ir paklotum, o kurie uź- 
augo tarp mano vaiku. Tas iśauklejimas ikunijo juose 
tulas żmogiśkas ypatybes; su gyvuliu instinktais jun- 
gia musu sumanymą, o garbes trośkimas, meile, ne- 
apykanta ir pasiśventimas, daro juos karżygiais karo 
laike. Iśauginau juos didżiam mieriui ir pavedu 
juos tavo globai, taip lyg pavesćiau numyletą ir mylin- 
cią moteri. Ei! ar yra ten kas? 

Jej o tarnas. 

— • Atveskite arabus. 



— 206 — 
Iśejo, uż valandos prasiskleide użdaugalas ir 
pasirode arkliai, kurie sustojo, lyg netikedami uż- 
kvietimui. 

— Eikit śę! — paśauke Ilderimas. — Ko abejo- 
jate, lyg neżinote, kad neturiu nieko tokio, kas nebutu 
jusu? Prisiartinkite ! 

Arkliai pamażu pavartauuiai jejo i vidu. 

— Izraeliaus simau — tarę śeikas — jusu Mai- 
źis buvo didżiu źniogum, bet, — ha, ha, ha, uegaliu su- 
silaikyti nesijuokęs mislydamas, kad leido tavo tevams 
uaudoti darbśtu jauti ir letą asilą, o użgyne laikyti ar- 
klj. Ha, ha, ha! Iśties, nebutu gal to padaręs, kad 
butu paniatęs mano arklius. Śtai sita — arba sita! 

— Taip kalbedamas gloste savo arkliu galvas. 

— Tas, ką sakai, nera teisybe — tarę karśtai 
Ben-Huras. — Maiżis buvo tokiu pat kareiviu, kaip ir 
teisdariu, paties Dievo numyletu. Ar-gi kariauti, ko- 
voti nereiśkia to pat, ką myleti sutverinius taip tan- 
dżiai su tuonii suriśtus? 

Tuonitarpu dailus arklys su diclelemis malonio- 
mis akimis, buiniais karćiais, pridejo savo galvą 
prie Ben-Huro krutines ir atverdamas savo śnirpślis, 
rodosi klause jo: — Kas tu per vienas? — Jaunikaitis 
pażino vieną iś ketverto, matyto ant lenktyniu. Pas- 
veikino iśniintingą gyvuli, atkiśdainas jam ranką. 

— O piktżodżiautojai, kad użsibaigtu ju dienos! 

— śauke śeikas, lyg gindamas savo garbę. — Drista pa- 
sakoti, kad mano pilno kraujo arkliai paeina iś Per- 
sijos nizejiniu ganyklu. Teisybe, pirmajam Arabui 
Dievas dave neiśmatuojamą smilćiu plotą, kelis plikus 
kalnus ir kur-nekur iśmetytus karćius śaltinius, tar- 
damas: — Żiurek, tai tavo śalis. — Bćdinas żmogus 
skundesi ant savo vargo, o Vieśpats pasigailejo ir ta- 
rę: — Nesibijok, nes apturesi dvigubą palaiminimą! 

— Arabas padekojo ir su użsitikejimu nuejo ieśkoti 
paźadetos laimes. Apejo sali aplinkui — ir nieko ne- 
atrado; nusidave i tyro gilumą ir yaikśćiojo ten, kada 



— 207 — 
staiga pamate viduryje tyro żaliuojanćią salą, o tarp 
żolynu kainienes kupriu ir arkliu. Nuo to laiko au- 
gino tuos gyvulius su prisiriśiniu, kaipo geriausią Die- 
vo dovaną. Nuo tos żalios salos paeiua visi śios że- 
nies arkliai, net ir tie nuo nizejiniu ganyklu. Paskui 
dasigavo i śiaurę, net [ źemumas, kur pućia vejai nuo 
śiauriniu "juru bangu'\ — Tikek, kad viskas tas tei- 
sybe, o kad tai nebutii, tegul jokis amuletas neturi pas 
Araba vertes. Vienok turiu ir priparodymus. 
Suplojo delnais. 

— Atneśk man arkliu kilties raśtus — tarę ieju- 
siam tarnui. 

Tuomtarpu śeikas żaide su arkliais, gloste juos 
neaplenkdamas nei vieno. Tuojaus iejo śeśi żmones su 
kedro skrynutemis, apkaustytomis iśmargintu niisingiu. 

— Na — tarę Ilderimas — nenorejau visu, tik- 
tai raśtus situ arkliu kilties; paduokite tat juosius, o 
kitus nuneśkite. 

Vostik atidare skrynutę, Ben-Huras pamate dau- 
gybe dramblio (sloniaus) kaulo bleteliu; daugelis ju 
buvo apsuktos ant sidabrines rinkes, o kad buvo ne 
storesnes uż poperą, tat ant kiekvienos rinkes buvo ju 
tukstanćiai. 

— Girdejau — tarę Ilderimas, imdamas kelias 
rinkutes — girdejau, su kokiu stropumu mokinti raśto 
użraśineja śvento miesto śventinyćioje naujai użgimu- 
siuju vardus, kad kiekvienas Izraeliaus sunus galetu 
parodyti savo protevius nuo pat pradżiu, norints net 
nuo patriarku. Mano tevai, tegul żydi ju atmintis per 
amżius! nelaike sau uż nuodemę pritaikinti tą iproti 
prie savo nebyliii tarnu. Źiurek i lenteles! 

Ben-Huras paeme rinkutes ir, nuiminedanias nuo 
ju bleteles, matę iśraśytas jas dideliais arabiśkais hie,- 
roglifais, ktiriuos pavirśiui kaulo iśdeginta ikaitin- 
ta adata. 

— Ar perskaitysi, Tz;raeliaus sunau? 



— 208 — 

— Ne, jei nori, kad suprasćiau, turi iśaiśkinti, 
ką reiśkia śitie żenklai. 

— Żinokie tat, kad ant kiekvienos bleteles yra 
vardas arklio gimusio mano proteviams per tukstantj 
mętu podraug su vardais jo tevu. Gerai pażiureki 
skaitlines, o patikesi man. 

Nekurios bleteles buvo jau visai iśdilę, o visos 
pageltę nuo senumo. 

— Śioje skryneleje, galiu sakyti drąsiai, turiu 
tikrą istoriją situ mano żirgu gimines; żinau nuo ko 
paeina kaip śitie, ką prie manęs stovi, taip ir tas, kat- 
ras reikalauja tavo glamonejimo. Taip, tikek man, 
taip kaip atejo cia ant mano paśaukimo, taip ateidavo 
prie mano tevu \ tokią-pat śetrą, ede is ju ranku, gla- 
monejosi ir dekojo, kaip vaikai, be żodżiu. O dabar, 
Izraeliaus sunau, turi man tiketi, kad kaip as tyro 
valdovas, taip jie mano pagelbininkai. Atimkie juos 
nuo manęs, o liksiu nei żmogus sergantis, apleistas ty- 
ruose karavanos ir pasmerktas mirtin. Deku jiems, 
senatve nesumażino baimes, kuria ja yra perimti pikta- 
dariai ant kelm tarp miestu; ir taip bus pakol as juos 
turesiu. Ha, ba, ba! Kiek tai stebuklu galećiau tau 
papasakoti iś ju proteviu deju! Su laiku tau papasa- 
kosiu, śiandie pasakosiu tiktai, kad vejant niekad ne- 
pailso, o begant nieks ju nepavijo! Atmink, kad tai 
buvo tyro smiltjse ir po balnu. Dabar kitas dalykas 
ir man labai rupi, nes śtai pirmu kartu turi eiti \ pa- 
kinklus ir tiek daug iślygu reikia del pergales. O vie- 
nok yra iśdidus, greitai, nenuilstanti — tas daug; ir, 
jaigu rastu gerą valdytoją, pergaletu. Izraeliaus su- 
nau, jaigu tu juomi busi, prisiekiu, kad diena, kurioje 
tu ćia pribuvai, bus laiminga. Dabar kalbek apie save. 

— Dabar suprantu — tarę Ben-Huras — delko 
arabas labiausia myli savo arklius po savo vaiku; żi- 
nau taipgi,. delko arabu arkliai yra geriausi visame 
pasaulyj. Delko-gi, garbingas śeike, turiu kalbeti apie 
savo gabumą? Juk żodżiai ir priżadai taip tankiai ap- 



— 209 — 
vilia, verćiau duokie man savo ketvertą i rankas ir 
leiskie rytoj pavażineti po lygumą. 

Ilderimo veidas nuśvito ir norejo ką sakyti, bet 
sulaike j| Ben-Huras, tardamas : 

— Palaukk valandelę; as noriu iśreikśti savo 
mintj. Mokinausi daugeli dalyku pas garsius Rymo 
lnokytojus visai neinanydamas, kad tuomi inokslu ga- 
lesiu taip greit ir tokiose aplinkybese pasinaudoti. 
Taigi tas mokslas man sako, o tu, garbingas śeike, pri- 
pażisi, kad nors śitie tyro siinus turi erelio sniarku- 
uią ir liuto tvirtumą, bet gali tave suvilti, jaigu nepri- 
pras drauge pakinkyti begti. Nes żinai, kiekvienas ju 
turi kokius nors ypatiśkus gabumus arba ydas. Ir 
taip, vienas jii turi buti greićiausiu, kitas lećiausiu; 
greićiausis bega prie pergales, lećiausis traukia prie 
pralośimo. Prieżastimi śiandieninio nepasisekimo bu- 
vo tas, kad veżejas negalejo sutaikyti smarkiausio su 
lećiausiu begio. Mano meginimas gali taippat nenu- 
siduoti. Delto-gi sakau, kad jaigu man pasiseks juos 
taip sutaikyti, kad visi begtu taip kaip vienas, tai iś- 
lośi vainiką ir sestercijas, o as użsiganedisiu kerśtu. 
Ką ant to pasakysi? 

Ilderimas klause glostydamas barzdą, paskui 
śypsodamasis tarę: 

— Tyruose turime patarlę: Jaigu iśvirsi viralą 
tuśćiais żodżiais, duosiu tau jurą sviesto. Bet as ge- 
riau apie tave manau. Rytoj turesi arklius, 

Tuomtarpu uż duru pasigirdo ślamejimas. 

— Śtai vakariene, o ir mano draugas Baltaza- 
ras artinasi; susipaż|si su juomi; pasakoja jisai apie 
daiktus, apie kurius Izraelitui neikados nenubos 
klausyti. 

Tai taręs, atsigr|żo \ tarnus, ir tarę: 

— Paimkite raśtus ir nuveskite żirgus \ ju 



śetrą. 



Padare, kaip buvo prisakyta. 

Jaigu skaitjrtojas atsimjs mokslinćiu puotą tyre, 



— 210 — 
tai greićiau supras apie prisirengimą prie vakarienes 
Ilderimo śetroje. Visas skirtumas yra tik tamę, kaci 
geresnis patarnavimas ir daugiau valgiu. Ant grindu 
prie kauro padeta tris ragażes, paskui atneśta pedos 
aukśćio skuome ir nżklota andekhi. 

Nuośaliai pastatyta mażas molinis żaidis, ant 
kurio kepta dnona arba pyragaićiai iś girndmis maltu 
miltu. Użimas girnu buvo girdinias iś antros śetros. 

Tuomtarpu Baltazaras priejo prie kauro, prie 
kurio lauke jo Ilderimas ir Ben-Huras. Apsisiautes 
buvo ilgais rubais, netikras żingsnis, letas judejimas 
dare ji nuolanku tarnui, ant kurio peties buvo pa- 
siremęs. 

Ramybe tan, drauge — tarę Ilderimas — 
ramy be ir pasveikinimas. 

Egiptietis pakele galvą ir atsake: 

— Linkiu tau taip-gi ramybes, tau ir taviem- 
siems. Tebuna su jumis palaiminimas vienatinio tik- 
rojo Dievo! 

Malonus ir pavartaunas senio apsiejimas sukele 
pagodone Ben-Huro śirdyje. Palaiminimo żodżiai bu- 
vo atkreipti i ji, nes tariant juos senelis turejo at- 
kreiptas i ji akis. Jo iśyaizda taip użeme jaunikaiti, 
kad laike vakarienes jis negalejo atitraukti akiu nuo 
raukśletos senio burnos. Jo malonus żiurejimas ne- 
buvo nuduotas, bet taip teisingas, kaip nekalto vaikelio. 

— Śtai, Baltazarai — tarę śeikas, — tas, kuris 
śiandie su mumis lauż duoną. 

Baltazaras vel dirstelejo i jaunikaiti ir iśrode 
lyg netikras, neużsitikintis, ką patemijęs śeikas, kal- 
bejo toliaus : 

Priżadejau pavesti jam savo arklius del iś- 
meginimo; jaigu nusiseks, leisiu ji cirkan. 

Baltazaras żiurejo be atmainos. 

— Yra man gerai perstatytas — toliaus kalbe- 
jo Ilderimas, stebedamasis iś draugo tylejimo — żino- 
kie, kad yra sunus garbingo Rymionu vado Ariaus, no- 



— 211 — 
rints — ćia śeikas susilaike, bet tuoj śypsodaniasis pa- 
baige, — uorint sakosi esąs Izraeliaus sununi iś Judo 
gimines, o as, del Dievo, tikiu tara, ką sako. 
Tada Baltazaras tarę: 

— Śiandie, gerasis śeike, uiauo gyvastis buvo 
pavojuje ir bućiau jos nustojęs, kad ne jaunikaitis, la- 
bai paiiaśus i sita, jei ne tas pats, kuris mane iśgel- 
bejo, kada visi apleido. — Taręs tai atsigreże i Ben- 
Hurą ir paklause: — Ar ue tu juorai esi? 

— Negaliu użsiginti — atsake, — nes as sulai- 
kiau to sruarkuolio arklius, kada śoko ant tavo kuprio 
prie śaltinio, o tavo dukte dave man taure. 

Tai sakydamas iśsienie taurę ir padave ją Balta- 
zarui. Egiptietis nudżiugo. 

— Vieśpats atsiunte tave śiandie prie śaltinio 
— tarę drebanćiu balsu, paduodamas Ben-Hurui ran- 
ką — o dabar atvede tave śicion. Dekoju Jam uż tai 
ir tu pagarbink Ji, nes galiu iśreikśti tau savo dekin- 
gumą; taure yra tavo, pasilaikyk ją. 

Ben-Huras prienie dovaną, o Baltazaras, maty- 
danias Ilderimo żingeidumą, papasakojo atsitikinią prie 
śaltinio. 

— Kaip tai? — tarę śeikas Ben-Hurui — nesa- 
kei man apie tai nieko. Ar-gi n'esu Arabas? Ar-gi ji- 
sai nera mano svećias? Ar neżinai, ką sako svetingu- 
mo teise, kad geras ar blogas apsiejimas su mano sve- 
ćiu yra apsiejimas su manim? Kur-gi turejai aplai 
kyti użtarnautą dovaną, jaigu ne ćia? Kieno ranka, 
jaigu ne mano, turę jo tau ją paduoti? 

Balsas jo buvo laba i aśtrus. 

— Atleiskie, garbingas śeike, ir atmink, kad ne- 
atejau ćia jokios dovanos, butu ji didele ar mażą. Kas 
daugiau, meldżiu nepażvelgti mane, nes tą pati bućiau 
padaręs ir kiekAdenam tavo tarnui. 

— Bet mano draugas — svećias, ne tarnas, ar-gi 
nematai tamę laiines, dideles likimo malones? — Pas- 



— 212 — 
kui, atsigrjżęs j Baltazara, kalbejo toliaus: — Prisie- 
kiu ant Dievo visagalybes, jisai nera Bymionis! 

Tarnai baige rengti vakarienę. Jaiga skaity- 
tojas pamena istoriją, kurią Baltazaras pasakojo apie 
save tyruose, tat lengvai supras, koki jspudj paclare 
ant jo Ben-Huro pasielgimas. Jisai taip-gi suprato 
pasiśventimą del visu be skirtumo, o atpirkimas, kuris 
buvo jam żadetas uż dovaną, atpirkimas, kurio lauke, 
turejo taip-gi buti visu atpirkimu. Delto tai Ben- 
Huro pasielgimas ir tvirtinimas, kad pasiśvęstu del 
kiekvieno, buvo lyg aidu jo paties sielos. Prisiartino 
tat prie jaunikaićio ir tarę : 

— Kaip śeikas nori, kad tave vadinćiau? Bo- 
dos, kad tai buvo kokis-ten Bymionu vardas? 

— Arius, Ariaus sunus. 

— O juk-gi n'esi Bymionis. 

— Visa mano gimine buvo zydli. 

— Sakai buvo, ar-gi iśmire? 

Klausimas rods prastas, bet sumaiśe j|. Ant 
laimes Ilderimas pertrauke jii kalbą, kviesdamas ant 
vakarienes. 

Jaunikaitis nuvede Baltazara prie skuomes, kur 
visi susedo pagal Bytu budą; atneśta sudynai nusi- 
plauti rankas ir rankśluośćiai, paskui ant śeiko żenklo 
tarnai tyliai sustojo, o Egiptietis graudingu balsu tarę : 

— Visii Teve, Dieve! Viskas, ką turime, nuo 
Tavęs paeina. Priimk musu padekavonę ir palaimink 
mums, kad galetume ir toliaus pildyti Tavo valią! 

Buvo tai ta pat i padekavone, kurią seniau at- 
kalbejo tyruose drauge su Greku Gasparu ir Indusu 
Melchioru, ir kurie iśtarta jvairiomis kalbomis buvo 
priparodymu Dievo Esybes. 

Skuome buvo użkrauta visokiais Bytu gardumy- 
nais. Ten buvo pyragaićiai tiesiok iś pećiaus, vaisiai 
iś darżu, mesa skyrium arba su darżove, pienas, medus 
ir sviestas, o visko pakaktinai. Visi valge ir gere ty- 
ledami, nes buvo alkani ir nevartojo nei peiliu, nei 



— 213 — 
Sakućiu, nei tauriu, nei torelku. Tiktai apmalśinę ba- 
da pradejo kalbeti. 

Tokiame susirinkime Arabo, Żydo ir Egiptiećio, 
kur visi tikejo i vieną Dievą, apie ką-gi butu kalbeta, 
jaigu ne apie Dievą? Kas-gi daugiausia galejo kalbeti, 
jaigu ne tas, kuris prie Jo taip arti buvo buvęs, kuris 
rodant żvaigżdei Ji inate, girdejo balsą ir jaute Dva- 
sią, Kuri taip stebuklingai ji yesdama, liepe liudyti 



apie save? 



XX. 



Kalnu śeśeliai puolanti ant palmu gojaus dare 
labai trumpus vakarus; vostik nusileidus saulei tuo- 
jaus sutemdavo. Tarnai atneśe keturis misinginius 
liktorius su keturiomis rankenomis, ant kiekvienos ran- 
kenos buvo sidabrine lempa su alyva. Prie taip aiś- 
kios śviesos jie toliaus vede kalbą syriśkai. 

Egiptietis papasakojo apie savo susitikimą ty- 
ruose ir sutiko su śeiku, kad gruodyj suejo dvideśimt 
septyni metai nuo to laiko, kada jisai su draugais, beg- 
dami nuo Erodo, sustojo prie jo śetros praśydami prie- 
glaudos. Jo pasakojimu klausyta atidżiai, net ir tar- 
nai stengesi śj-tą nugirsti. Ben-Huras klause kaipo 
dalyko, apeinanćio visą pasauli, o ypatingai Izraeli- 
tus. Tikejo be jokios abejones i teisingumą jo żodżiii ; 
norejo da daugiaus sużinoti apie to atsitikinio pa- 
sekmes. 

Ćia turime skaitytojui paaiśkinti, kad musu pa- 
sakojimas pripuola tuomi pat laiku, kada Sv. Marijos 
Panos Sunus pradejo skelbti savo mokslą. Vieną tik 
kartą mateme J\ nuo tada, kaip Baltazaras atidave 
Jam garbę, kaipo kudikiui ant motinos keliu, urve 
sale Betlejaus. Nuo dabar lig galo mus pasakojimo 
nuolat sutiksime tą stebuklingą Kudilą, o pagalios pa- 
żisime Ji kaipo Dievą, zmogli, pasaulio Atpirkeją. 

Baltazaro pasakojimas nebuvo nauju Ilderimui; 



— 214 — 
girdejo apie tai nuo tri j u mokslinćiu, pats pasistate i 
pavoju, suteikdamas prieglaudą pabegusiems nuo Ero 
do rustybes* Dabar vieuas iś tu triju sedejo prie Jo 
skuomes, kaipo nialonus svećias ir numyletas draugas. 
Taigi Ilderimas śventai tikejo jo pasakojiniui, bet svar- 
biausias daiktas neapejo jo taip, kaip Ben-Hurą. Ir 
neidomu — jisai buvo Arabas, neuźeine jo taip karśtai 
to atsitikimo pasekiues. Ki taip buvo su Ben-Huru, 
Izraelita, del jo teisingumas ir pasekmes to atsitikimo 
bnyo svarbiausiu dalyku. 

Nuo kudikystes girdejo apie Messiju, mokykloj 
mokino viską, ką tik apie Ji żinota, Kuris turejo buti 
iśrinktos tautos garbe. Visi prauaśai pasakojo apie 
•Ii — sinagogose, mokyklose, śventinyciose, vieśai ir 
privatiśkai; mokytojai skelbe żmonems apie artini- 
mąsi laika Jo atejimo. Delto tai visi Abraomo vai- 
kai, kur nebuk likimas juos nustume, lauke Messijaus 
ir rengesi Ji priimti. 

Lengva suprasti, kad tarp żydu buvo daugybe 
ivairiausiu padavimu apie Messijii; buvo keliami gin- 
cai, diskusijos, bet svarbiausiu dalyku buvo — kada 
Jis ateis? 

Tuomi użsieme i)amokslininkai ir mokinti. Mes 
norime tiktai apraśyti, su kokia viltimi jie lauke Mes- 
sijaus. Toji yisuouieiie, toji iśrinktoji tauta, neabe- 
jojo, kad Messijus ateis ir bus żydu karaliumi, politis- 
kuoju karaliumi, kaip Cezaris. Padedant żmonems 
kardu paims visą pasaul|, o paskui valdjs vardan Die- 
vo taip, kad jiems butu gerai, neżiurint prispaudimo 
kitu. Taip tvirtino farizejai ir separatistai — sie pas- 
tarieji prisilaike vientik politiśkos nuomones — state 
savo fantazijoje kuopuikiausius rumus : Pats Dievas — 
svajojo jie — kaipo valdovas, liks musu tarnu. 

Ben-Hurą nuo tokiu drąsiu svajoniu laike dvi 
aplinkybi. 

Pirmiausia, jo tevas prigulejo prie saduceju, ku- 
riuos tuomet skaitvta liberalais, turinciais savo atski- 



— 215 — 
ras nuoniones, iabai klaidingas apie sielu nemirtingu- 
raą. Taigi laikesi staćiai Maiżio teises, niekindami vi- 
sus veliaus rabinu pridetus prie jos paaiśkinimus. Ju 
buvo atskiri sekta; ju tikyba buvo labiau filozof ija 
nei tikejimas. Neiśsiżadejo gyvenimo smagumu, pri- 
eme*net nekurias abelnas pażvalgas, ieśkodami susi- 
riśinnj su kitomis tautomis. Politikoje vede smar- 
kius gincus su separatistais. 

Antrą, praleisti Ryme penki metai neperejo be 
jtekuies ant jaimikaićio. J tą miestą tuomet rinkda- 
vosi jvairiausiu tautu żmones, ir jisai stojosi sostine 
yisokiu smagumynu. Ant forum (rinka) kasdie su- 
kinosi minios żmoniu. Nors tu miniu negalima su- 
lyginti su miniomis susirinkusiu per Velykas Jeru- 
zolimoje Izraelitu, bet vis-gi, żiurint i śinitus tukstan- 
ciu żmoniu Maksimuso cirke, turejai użduoti sau klau- 
simą : ar-gi śie susirinke iś viso pasaulio kraśtu żmo- 
iies nera verti Dievo susimylejimo? Bet kaip dau- 
gelis kitli, taip ir Ben-Huras, tikejo tiktai i politiśką 
iśgelbejimą, o ne dvasiśką ; vietose kaip Bodinum, Alek- 
sandrija, Atenai ir Jeruzolima melstasi ne Messijaus, 
Kuri garbintu \isi amżinai kaipo Dievą, l>et valdovo, ku- 
ris savo stipria ranka valdytu pasauliu. Visos Kymo 
paimtos vieśpatystes arba pavydinćios jam galybes, 
lauke jo nupuolimo, po ko viskas turejo atsimainyti 
del gero prispaustuju. 

Ben-Huras buvo tos pat nuoinones tuom labiau, 
kad perleisti penki metai Ryme dave progą prisiżiu- 
reti vargams pergaletuju; kadangi tikejo, jog żmoni- 
jos żaizdos yra politiśkos ir gali buti iśgydytos tiktai 
kardu, trosko iśkilti karumeneje, kad galetu atlikti 
dal| savo użdavinio. Źinojo kariśką amatą, ant kiek 
tas lytejo valdymą ginklo, buvo geru kareiviu, bet ve- 
dimui karo to nepakako, del to reikejo aukśtesniu mie- 
riu, platesnio lauko, o kuris nori jamę igyti garbe, turi 
moketi daugiau kaip kad użsidengti śarvn arba kirsti 
kardu. Ant musio lauko vado nżduotis yra simkiau- 



— 216 — 
sia ir garbingiausia ; ćia turi parodyti galybę savo va- 
lios, turi moketi pajungti visos armijos valią. Vadas 
— tai kareivis apsiginklavęs visa karumene. Tas 
supratimas parode jam gyvenimo siekj tuomi didesniu, 
kad j| puośe mintis lengvesnio atkerśijimo kovoję, nei 
ramybej. 

Kodos, kaip po śio paaiśkinimo lengviau supra- 
sime jausmus Ben-Huro, klausanćio Baltazaro pasako- 
jimu, kurie lytejo dvi jausmingiausi stygi jo sielos. Jo 
śirdis plake kas-kart smarkiau; neabejojo, kad pasa- 
kojimas iki vieno żodźio buvo teisingas, ir kad Kudi- 
kis buvo Messijum. Persitikrinęs tamę negalejo neuź- 
duoti sau dvieju klausimu: delko Izraelius nieko ne- 
żino apie tą apsireiśkimą? Antra, delko jisai pats 
apie tai ueżinojo? Noredamas sau iśaiśkinti tai> pasi- 
r|żo iśkovoti Baltazara. 

Kur dabar randasi Kudikis? 

Kokia bus Jo misija? 

— Delko negaliu atsakyti ant tavo klausimu — 
tarę pavartauniai Baltazaras. — Kad źinoćiau, kur Ji- 
sai yra, iśtikro eićiau ten, nors skirtu mane nuo Jo ju- 
ros ir kalnai! 

— Ar stengeisi J\ surasti? — klausinejo Ben- 
Huras. 

— Pirmutine mano rupestimi po apleidimo prie- 
glaudos tyruose — ćia su dekingumu pażiurejo \ Ilderi- 
mą — buvo sużinoti, kas dej osi su Kudikiu. Jaii buvo 
perejęs metas, vienok pats bijojau nusiduoti \ Judeją, 
nes kraujagerys Erodas dar vis buvo jos valdovu. Su- 
griżęs Egiptan suradau kelis draugus, ir tie itikejo | 
stebuklus, kuriuos jiems apsakiau, ir dżiaugesi drau- 
ge su manim iś atejimo Atpirkejo. Tie visados noriai 
manęs klause, ir nekurie ju iśejo net \ Betleju ieśkoti 
Kudikio; surado vieśnami ir urvą, bet veltui ieśkojo 
to sargo, kuris sergejo vartus nakćia gimimo. Gir- 
dejo, kad karalius Erodas paśauke J\ pas save ir nuo 
tada jau Jo nematyta. 



— 217 — 

— Bet turejo surasti kokius-nors kitus liudi- 
ninkus. 

— Taip, rado kruvinus prirodymus, nes visą kai- 
mą apgailestavime ir liudnume, motinas, apverkian- 
ćias savo kudikius. Tur i żinoti, kad Erodas, susiżi- 
nojęs apie musu pabegimą, pasiunte savo kareivius iś- 
żudyti visus naujai gimusius kudikius Betleju j ir jo 
apielinkeje. Nei vieuas neiśsprudo nuo kardo, o mauo 
pasiuutiniai sugrjżo persitikrinę, kad stebukliugas Ku- 
dikis żuvo drauge su kitais. 

— Tat nera gyvo! — suśuko nusigandęs Ben- 
Huras. — Sakai uegyvas? 

— Ne, mauo sunau, uesakiau to. Kalbejo mau 
tai pasiuntiniai, bet netikejau jiems tuomet ir dabar 
uetikiu. 

— Tat paskui gavai tikresues żiuias? 

— Ne, o ue! — atsake Baltazaras, nulenkdamas 
galvą. — Dvasia buvo su mumis ir nuvede mus tiktai 
prie Kudikio. — Kada iśejome iś urvo, atidavę garbę 
ir dovauas, pirmiausia atkreipeme akis i dangu ieśkoti 
żvaigżdes, bet veltui, jos jau uebuvo. Supratome, kad 
dabar jau likome vieui sau; paskutmiu dvasios ikve- 
pimu buvo atvedimas mus prie śeiko. 

— Taip — tarę glostydamas barzdą śeikas. — 
Pasakete, kad jumis atvede Dvasia, pamenu tą. 

— Nuo tada neturiu jokios żiuios — kalbejo to- 
liaus Baltazaras. — Bet, mano sunau, daug apie tai 
mislijau, o mislijau |kveptas tikejimu, kuris, Dievą 
imu uż liudininką, mano śirdyj yra taip tvirtas, kaip 
buvo pirmiaus, kada ant eżero kranto girdejau Dva- 
sios balsą. Jei nori paklausyti, papasakosiu tau, delko 
tikiu i Kudikio gyvybę. 

Ilderimas ir Ben-Huras praśe pasakoti toliaus 
su tokiu pasiryżimu, kad netiktai girdetu, bet kad ir 
suprastu, ką girdi. Tarnai taippat klause, prisiartinę 
prie kauro. Śetroje buvo tyku, tada Baltazaras prade- 
jo kalbeti: 



— 218 — 
— Mes trjs tikiine \ Dievą, o Jisai yra Teisybe, 
yra Dievas! Kalnai gali sutrupeti i dulkes, juros gali 
iśdżiuti uuo putirao ińetiniu veju, bet Jo żoclżiai bus 
amżini, ues Jisai yra Teisybe. 

Balsas kalbanćio buvo labai 
kiltas. 

- Balsas, kuris buvo Jo bal- 
sa, sake man prie eżero: — Buk pa- 
laimintas, Mizraimo sunau! At 
pirkejas ateis! Su dviem ki 
tais, ką pribus iś tolimu śaliu. 




Kudikiu skerdimas Betle.jaus mieste prisakius karaliui Erodui. 



pamatysite Isgelbetoją. Ir stojosi! Maćiau Iśgelbe- 
toją — tegul buua pagarbiutas Jojo Vardas! Atpir- 
kimas-gi, kuris buvo autra priżadejimo dalimi, dar 
ateis. Ar dabar suprantate? Kad Kudikis negyven- 
tu, negaletu buti atpirkimo. Priżadejimas butu ueiś- 
pildytas ir Dievas — ne, negaliu pasakyti, mano lupos 
ńeiStars piktżodźiatimó ! 






- 219 - 
Ir pakele nialdaujanćiai rankas i dangu. 

— Kudikis atejo nuveikti atpirkiino darbą. Pa- 
kol priźadejimas neatśauktas, net ir mirtis neatskirs 
Jo nuo Jo darbo, pakol uebus iśpildytas priźadejimas. 
Tai yra pamatas mano tikejimo. O dabar klansykite 
toliaus. 

Ćia nutilo garbingas senelis, lyg butu nuilsęs 
nno pasakojinio. 

— Gal paragansi vyno? Tnrin śtai ćia po ran- 
ka — tarę Ilderimas. 

Baltazaras iśgere ir pasakojo tolians. 

— Iśgelbetojas, Kuri niaćiau, ginie iś moters, 
kaipo lygus muins, paneśantis visokius skausinus, net 
ir mirti. Ćia yra pradżia, prisiżinrekime darbui, ku- 
ris Jo lankia. Ar-gi nera tai nżdavinys, knri gali at- 
likti tiktai tvirtas ir iśmintingas vyras, o ne kudikis, 
ar ne tiesa? Kad tapti vyru, Kudikis turejo subręsti, 
taip kaip ir mes. O dabar tik pamislykime, kokie pa- 
vojai galejo Jam gręsti per toki laika? Visos galy- 
bes buvo Jam prieśingos, Erodas buvo baisum Jo prie- 
śu, o kuo butu buvęs Rynias? O Izraelius, ar but u -Ji 
priemęs, ar ne, vis-gi rastusi pavojuje. Ar dabar su- 
prantate? Ar-gi buvo kitokis budas apsaugoti J\ ku- 
dikysteje, kaip użgauti slaptybeje? Delto sakau ir 
tvirtai tikiu: Jisai gyvena, bet slepiasi, kad pribnti 
atsakanćiame laike ir iśpildyti Dievo priżiurejima. 
Śitai papede mano tikejimo, ar-gi neteisinga? 

Mażos, aśtrios Arabo akis sużeravo, o nusira 
minęs Ben-Huras nuośirdżiai tarę: 

— Nemisliju prieśtarauti, bet kas toliau? 

— Ar-gi to neużtenka, mano sunau? Radęs 
prieżastis ir apsvarstes jas — kalbejo ramiai - - su- 
pratan, jog Dievo norii yra, kad Kudikis pasiliktu 
slaptybeje; apsiginklavau tat kantrybe ir laukiu. — 
Ćia pakele akis dangun ir tyliai kalbejo: — Laukiu, 
o Jisai gyvena ir użlaiko savo slaptybe! Norints uiaii 
liedaleista nueiti pas Ji, nei iiźvardinti kalnus ar kio- 



— 220 — 
nius, kuriuose gyvena, bet żinau, kad gyvena, ar tai 
kaipo gele, ar jau kaipo nokstantis vaisius, użtenka 
inan to, jog żinau, kad gyvena, nes tikiu \ Dievo pri- 
żadejimą. 

Ben-Huras pajuto savo dvasioj didę pagodonę, 
o tas jausmas użgesino visas abejones. 

— Kur, misliji, gali buti? — paklause tyliai. 
Baltazaras maloniai \ ji dirstelejo ir karśtai 

atsake : 

— Savo namuose, ant kranto upes Mliaus, ke- 
lios savaites atgal sededamas użsimislijau. Żmogus, 
turedamas trisdeśimt mętu, kalbejau sau, turi tureti sa- 
vo gyvenimo dirvą jau iśdirbtą ir użsetą, nes po to 
użstoja vasara, o tada jau ne laikas seti. Kudikis dar 
turi dvideśimts septynerius metus, taigi sejos laikas jau 
arti. Kaip matai, mano sunau, użdaviau sau tą pati 
klausimą, ką ir tu, o atsakydamas atvykau ćia, kaipo 
j artimą vietą nuo śalies, suteiktos Dievo tavo tevams. 
Kur-gi geriaus galetu pasirodyti, jei ne Judejoj? Kur 
geriaus galetu pradeti savo darbą, kaip ne śventoje 
Jeruzolimoje? Kas yra vertesnis pirmiaus aptureti 
Jo palaiminimą, jei ne sunus Abraomo, Izaoko ir Jo- 
kubo? Juk jie yra numyletais Vieśpaties vaikais ! Kad 
gauciau prisakymą ieśkoti Jo, tat eiciau per kaimus 
ir miestelius per Judejos ir Galilejos kalnus prie Jor- 
dano klonio. Jisai yra ten ir, stovedamas savo namu 
duryse, arba ant virśunes kalno, żiurejo śiandie ant 
leidżianćios saules, mislydamas, jog stai jau viena die- 
na arćiau lig valandos, kurioje Pats stosis żemes Śviesa. 

Baltazaras nutilo iśtiesęs i Judejos śalf ranką. 
Klausytojai, net ir tamsus tarnai, biwo perimti jo uż- 
sidegimu, ir laike j| uż kokj-tai paslaptingą asmeni. 
Valandą visi tylejo, pagalios Ben-Huras tarę: 

— Matau, garbingas Baltazare, kad aplaikei 
daugelj mylistii, taip-gi matau, jog turi iśminti. Ne- 
galiu pasakyti tau, kaip esu dekingas uż viską, ką man 
ai>sakei. Laukiu daugelio da łyku ir tu suteikei man 



— 221 — 
tikejimą, bet da meldźiu pasakyti, kokia bus pasiunti- 
nyste To, Kurio lauki ir Kurio nuo śiandie ir as lauk- 
siu, kaip pridera tikrani Judo suuui. Sakai, kad turi 
buti Iśgelbetojumi, ar-gi podraug bus ir żydu ka- 
raliumi? 

— Mano sunau — śvelniai tarę Baltazaras — Jo 
pasiuntinyste mums dar neżinoma. Viską, ką misli- 
ju, imu iś żodżiu, kuriuos iśtare balsas ir iś nialdos, ku- 
ri liko iśklausyta. Ar turiu kalbeti apie tai? 

— Juk tu mokintojas. 

— Żrnones nupuole nustoję tikejimo. Tas nu- 
puolimas buvo mano rupesties prieżastimi — kalbejo 
Baltazaras — ji padare mane pamokslininku Aleksan- 
drijoj ir kaimuose prie Niliaus, ji nuvede mane \ tyra, 
kur aplanke mane Dvasia. Kentejau, żiuredamas i 
żmoniu vargus — ne żmoniu kokios nors vienos atski- 
ros tautos, \ vargus visu. Ju nupuolimas buvo taip 
baisus, kad jaućiau, jog tik vienas Dievas gali suteik- 
ti atpirkimą. Meldżiau tat Jo, kad ateitu, ir kad ga- 
lećiau Jj pamatyti: — Geri tavo darbai pergalejo! 
Atpirkimas artinasi, ir tu pamatysi Iśgelbetoją! — 
Ar-gi ne taip sake balsas? Nuejau, vedamas żvaigż- 
des, net \ Jeruzolimą. Kas turi buti atpirktas? Vi- 
sas pasaulis. Kokiu budu Jis ateis? Sustiprink savo 
tikejimą, sunau, nes śtai tau pasakysiu. Żrnones mis- 
lija, kad nebus pasisekimo, kol Kymas neiśnyks nuo 
savo kalvu, o vienok netikiu, kad taip butu. Kad Ky- 
mas turetu iśnykti, tas reikśtii, jog piktybe nepaeina 
nuo nepażinimo Dievo, bet paeina nuo błogo redymo 
valdovu. Ar-gi turiu pasakoti, kad żmoniii redymas 
visai nera tikejimiśku redymu? Ar apie daugel| ka- 
raim girdejai, kurie butu geresni uż savo pavaldinius? 
Ne, śimtą kartu ne! Atpirkimas negali tureti poli- 
tiśku mieriu, negali numesti vienus valdovus, kad pa- 
rengti vietas kitiems. Kad użsiimtu tuomi, tat Die- 
vo iśmintis perstotu buti nepasiekiama. Sakau tau, 
norints taip kaip aklas aklam: Tas, Kuris ateis, bus 



— 222 — 
Iśgelbetojuin sielu! Atpirkinias reiśkia, kad Dievas 
uuźengs ant źeines. O delto, idant galetii ant jos ap- 
sigyventi, turi vieśpatauti dora. 

Ben-Huro veidas nuliudo, nulenke galvą, o nors 
nebuvo dar persitikrinęs, nenorejo ginćytis su Egip- 
tiećiu. Kitaip niislijo Ilderimas. 

— Del Dievo meiles — tarę karśtai — tokis 
sprendimas prieśinasi visokiems manymams. Keliai, 
kuriais pasaulis żengia, yra vienodi ir neatmainomi ! 
Kiekvienoje tautoje turi buti valdovas, kitaip negali- 
ma padaryti jokhi atmainu. 

Baltazaras ś| użmetimą prieme pavartauniai. 

— Tavo iśniintis, śeike, yra svietiśka, o użmirśti, 
kad atpirkimas turi mus paliuosuoti nuo sio pasaulio 
pańciu. Pajungti żmoniją sau trokśta karalius, Die- 
vas nori żnioniu sielu. 

Ilderimas pakrate galvą, o Ben-Huras tarę: 

— Teve, leisk man taip tave vadinti, ko klausei 
Jeruzolimos vartuose? 

Śeikas dekingai i jj pażiurejo. 

— Klausiau — atsake ramiai Baltazaras: — 
Kur yra Tas, ką użgime, żydu karalius? 

— Ir matei Jj Betlej aus urve? 

— Maternę J\, sudejome Jam garbę ir dovanas 

— Melchioras auksą, Gasparas kodylą, o as myrą. 

— Kada kalbi apie dalykus, kurie atsitiko, te- 
ve, klausau ir tikiu — kalbejo Ben-Huras — bet daly- 
kuose, kurie turi ateiti, negaliu suprasti, kok| karaliu 
matai Kudikyje, negaliu atskirti valdovo nuo jo val- 
dżios ir priderysćiu. 

— Sunau — tarę Baltazaras — abelnai apsvars 
tonie daiktus, kurie pasipyne mums po koju, bet ant 
tolimesniu dalykii vostik uźmetame akia. Tai ir tu 

— matai tik titulą... żydu karalius; o as tau sakau, 
pakelk akis aukścmus, siek slaptybę uż sio titulo, o 
iśnyks tavo abejones. Apie tą titulą pasakysiu tau 
da żodj. Kadaisia Tzraeliaus żmones turejo geresnes 



— 223 — 
dienas, dienas, kurose Dievas vadino tavo tautą Savo 
tauta, susineśe su jaja per pranaśus. Tuose laikuose 
priżadejo Atpirkeją, kurj niaćiau, ir tada priżadejo ji 
kaipo żydii karaliu — Jo pasirodymas tat turi sutikti 
su priżadejimu. Ar dabar supranti prieżastj mano 
klausimo prie vartu? Tikiu, kad taip — eiuu tat to- 
liau. Gal svarstai apie Kudikio titulą, ar misliji, kad 
didele garbe buti Erodo ipediniu? Ar misliji, kad 
Vieśpats negaletu parengti Savo Niunyletam geresnio 
likimo? Ar-gi gali prileisti, kad Yisagalintis Tevas 
skolintu Savo Sunui titulą nuo uiisidejiisiu żmoniu? 
Arba kodel man tat neliepe prie vartu klausti cezaro? 
Tikek man, jei nori pażinti Esybę To, apie Kuri kal- 
bame, tai żiurek aukśćiau ir verćiau klauskie: kieno 
Karaliumi bus Tas, Kurio laukiame? Atsakymui ant 
to klausimo yra slaptybes raktas, kurio niekas be Jo 
pagalbos nesupras. 

Ćia dievobaimingai pakele akis dangun ir kal- 
bejo toliaus: 

— Yra karalyste ant żemes, nors nera żemiśka 
— jos plotas didesnis uż żemes plotą, didesnis uż żemę 
ir juras, kad jas nors ir kaip auksą su kuju iśskleisti. 
Ji yra taip, kaip yra musii śird|s, o mes gyvename nuo 
lopśio ligi kapo nematydami ju. Nei vienas żmogus 
nepażis tos karalystes, pakol nepażis savo sielos, nes 
ji nesutverta jo duśiai. Garbe-gi tos karalystes yra 
taip dide, kad mes negalime jos nei perstatyti san, 
yra vienatine, su nieku nepalyginama. 

— Tas, apie ką kalbi, tevai, yra man nąsljs — 
tarę Ben-Huras — neikados negirdejau apie tokią 
karalyste ! 

— Nei as — pridure Ilderimas. 

— As apie ją negaliu daugiau nieko pasakyti — 
tarę nuleisdamas akis Baltazaras. — Kokia tai yra 
karalyste, delko yra tokia ir kaip i ją dasigauti — 
nieks neżinos, pakol neateis Kudikis apimti savo nuo- 
savybę. Kudikis atneś raktą nuo nematomu vartu, 



— 224 — 
atidarys juos iśrinktiemsiems, kurie myli J|, nes tik 
toki bus atpirkti! 

Po valandos tylejimo Baltazaras vela tarę: 

— Garbingas śeike, rytoj arba poryt ant tulo 
laiko nuvyksiu \ miestą, nes mano dukte nori matyti 
prisirengimus ant żaisliu. Laika iśvażiavimo paskir- 
siu rytoj; tave, mano sunau, dar matysiu, o dabar ra- 
mybe jumiems! 

Pakilo nuo skuomes, o seikas su Ben-Huru żiu- 
rejo i Egiptietj, kol tas neiśejo iś śetros. 

— Śeike Ilderime — tarę tada Ben-Huras, — 
girdejau śiandie tikrai stebuklingus daiktus, pavelyk 
man eiti prie eżero apsvarstyti apie tai. 

— Eik, aś ateisiu veliaus. 

Nusiplove rankas; tarnas padave Ben-Hurui ap- 
siautuvą, o tas apsiavęs iśejo. 

XXI. 

Netoli śetru augo nedidelis palmu gojus, tie- 
siantis savo śeśelj iśdalies ant żemes, iśdalies ant van- 
dens. Gojelyje ciulbejo lakśtingala; priejęs Ben-Huras 
sustojo ir klause. Kitu kartu puiki paukśtelio daina 
butu iśblaśkius liudnas jo mislis; śiandie Egiptiećio 
pasakojimai apie stebuklus taip sunkiai j| spaude, 
kad negalejo atjausti ne puikumo tos daineles. 

Naktis buvo tyki, nei mażiausias vejalis neju- 
dino vandens pavirśiaus; ant jo galvos śviete żvaigżdes, 
kiekviena savo vietoje, o aplinkui buvo vasara — ant 
vandens, ant żemes ir dangaus. 

Jo vaidentuve buvo sujudinta, jausmai suerzinti. 

Palmos, dangus, oras, rodesi jam prigulejo prie 
pietu śalies, kur Baltazaras ieśkojo palengvinimo 
skausmams delei źmoniij nelaimes. Eżeras su savo 
lygum pavirśium iśrode Nilium, ant kurio kranto gar- 
bingas senelis meldesi \ Dvasią śviesoje. Uż valandos 
vienok aprimo ir pradejo kalbeti. 



— 225 — 

Mieris gyveniino jam paaiśkejo. Visuose ligi 
śiol użnianyinuose buvo bedugne, kurios negalejo nei 
apsilenkti, nei pripildyti, o tokia plati, kad kitą jos 
kraśtą vostik neaiśkiai galejo jżiureti. Kad pagalios 
liktu kareMu, arba net vadu, ką tada veiktu? Żino- 
ma pakils prieś Rymą, bet visokis pakylimas visados 
esti vienokis. Pirmiausia, kad patraukus snkilti żino- 
nes, reikia prieżasties; antra, reikia jiems nnrodyti 
praktiśką mierj, kuris butu darbo nżbaiga. Teisybe, 
kas smarkiai kovoja, tas kovoja del kerśto; bet dar 
sinarkiau tas, kurj iżeidżia skriauda, nes tokis perga 
leje tikisi rasti savo żaizdai balzanią, dovaną uż nar- 
sybę, dekingumą uż darbą, o laike mirties, garbingą 
savo tautiećiu atminimą. 

Mąstydamas apie prieżasti ir mierj, Ben-Huras 
żinojo, kad reikia igyti śalininkus ir tureti juos pasi- 
rengusius. Żinonia, ieśkotu ju tarp savo tautiećiu, juk 
skriauda, padaryta Izraeliui, buvo skriauda kiekvieno 
Abraomo sunaus, ir kiekviena galetu pasirodyti śven- 
tu reikalu ir pakurstyti juos. 

Prieżastis tat jau buvo; o mieris — kokis ga- 
letu buti? 

Nesuskaitomas dienas ir valandas perleido ant 
apmislijimo śios savo użdavinio dalies, bet visados su- 
stodavo ant tos vienos iśeigos, żadanćios tautiśką liuo- 
sybę, bet kokią tai miglotą, neaiśkią. Ar użtektu to- 
kiu priżadu? Negalejo visiśkai atmesti sio iśvedimo, 
nes tada turetu numirti visa jo viltis; bijojosi pasa- 
kyti: taip — nes patyrimas sake kitaip. Ar galejo 
tvirtinti, kad Izraelius pergales Ejnną? Żinojo prieśo 
galybę, żinojo, kad turi geriausius ginklus. Vientik 
susijungimas visu żmoniu, gal atsilaikyti, bet ar tai 
galima? Jei bent tik tada, kad vienoje tu pavergtu 
tautu pasikeltii karżygis, kuris pergaliii garbe pagar- 
setu visame pasaulyj Jaigu tokis atsirastu tarp Izra- 
elitii, kokia garbe butu Judejai! — kaip kad naują 
Aleksandrą galetu parodyti Makedonijai ! Bet nelai- 



— 226 — 
me, tarp rabinu gal ir atsirastu vienas ar kitas drą- 
suolis, bet apie paklusnumą negalejo buti nei kalbos. Ir 
śtai użejo jam ant mislies Messalo żodżiai Erodo dar- 
ze: visko, ką igysite per śeśias dienas, neteksite sep- 
tintoje. 

Tokiu budu kiek kartu apie tai mislijo, stojo 
prie bedugnes; o kadangi tas atsitikdavo gana tan- 
kiai, perstojo mislyti apie tą dalyką, pavesdamas ji 
likimui. Ar tas karżygis pasirodys prie jo gy vasties, 
yienas tik Dievas tą żinojo. Lengva suprasti, koki 
ispudj padare ant jo Mallucho pasakojimas. Su uź- 
siganedinimu klause jo. Pradejo mislyti, kad karży- 
gis jau yra. Ir galas baimei, nes śtai yra vadas, tai 
sunus dideles gimines Liuto, tai żydu karalius! O uż 
jo visas pasaulis su ginklais. 

Kadangi yra karalius, bus tat ir karalyste ! Bus 
garsum kariautoju, kaip Dovidas; jo valdymas bus 
iśmintingas, kaip Saliamono; karalyste bus galybe, 
prieś kurią Kymas subyres i trupućius. Kad tai at- 
sitiktu turi buti baisus karaś, neapsakomas sunaiki- 
nimas ir mirtis — toliaus ramios dienos Judejos val- 
dymo ant amżiu! 

Ben Huro śirdis smarkiai plake, nes śtai pama- 
te Jeruzolimą pasaulio sostinę, o Sioną valdovo sostu. 

Svajojanciam apie busimą tevynes didybę Ben- 
Hurui pasirode didżiausia laime, kad dasiżinojo, jog 
śetroje, \ kurią ejo, yra żmogus, kuris matę tą karaliu. 
Ir nejstabu, nuo jo turejo dasiżinoti viską, o ypatingai 
apie laika, kuriame karalius pakils. 

Jaigu tas atsitiktu tuojaus, tai kam jam reiktu 
eiti pas Maksenciju? Verćiau użsiimti organizavimu ir 
apginklavimu savo gimines, kad Izraelius butu pa- 
sirengęs. 

Dabar jaunikaitis iśgirdo Baltazaro pasakojimą ; 
bet ar buvo juomi użganedintas? 

Dar didesnis śeśelis, nei nuo palmu, użgule jo 



— 227 - 
sielą, śeśelis abejones, lytintis daugiaus karalystę, nei 
karaliu. 

— Kokia bus toji karalystę? — klause Ben- IIu- 
ras pats savęs. 

Tokie kilo klausimai, kurie lytejosi Kudikio pa- 
siuntinystes, o niekas negalejo ant ju atsakyti. Dau- 
geliui jie buvo neiśriśti Jojo dienose, ir śiandie da yra 
prieżastimi ginću, misliu tiems, kurie nesupranta, ar- 
ba nenori suprasti, kad mirtiname kunę yra nemirti- 
na siela. 

— Kokia bus toji karalystę? — klause. 
Mums, skaitytojau, "Kudikis" jau dave atsaky- 

mą. Ben-Huras żinojo tiktai Baltazaro żodżius : "Ant 
żenies, bet ne iś żemes, ne del kuno, bet del sielos — o 
nepaisant to karalystę neapsakonios garbes." 

Neidomu, kad jaunikaiciui tie żodżiai buvo tam- 
sia mislim. 

— Śiame dalyke nieko negelbes żmogaus ranka! 
— suśuko — tokios karalystes karalius nereikalauja 
nei żmoniu, nei kareiviu. Dabartinis i)asaulis turi iś- 
nykti, kad prisikelti iśnaujo, prie to naujo redymo turi 
kilti istatymai, nereikalaujanti ginkluotu ranku... o kas 
użims vietą spekos? 

Atmink, skaitytojau, kad tas, ką mes śiandie 
pripażistame valdanćia pasauli taisykla, to jisai nei 
neprijaute: neżinojo nei jisai, nei kiti to laiko gyven- 
tojai krikśćioniśkos meiles galybes, tuonii labiau, kad 
niekas da neapgarsino pasauliui, kad meile gali dau- 
giau nuveikti del ramybes ir vieśpatystes tvarkos, nei 
prievarta. 

Taip bemąstydamas pajuto ant savo peties ranką. 

— Noriu tau ką pasakyti, Ariaus sunau — tarę 
Ilderimas, — bet tiktai żodj, nes turi grjżti, o jau velu. 

— Sveikinu tave, śeike. 

— Tikek \ viską, ką girdejau — kalbejo Ilderi- 
mas — i viską, apart to, kas lytisi karalystes, kurią 
surengs atejęs Kudikis... Kas to lytisi, susilaikyk 



— 228 — 
spręsti, pakol neiśklausysi Siinonideso, pirklio, labai 
godojamo Antiochijoje źmogaus, o su kurraom as tave 
supaźindysiu. Egiptietis apsake tan savo svajones, 
kurios yra peraukśtos ant żeines. Simonides yra pro- 
tingesnis. Jisai tau prives pranaśii padavimns, paro- 
dys knygas ir tai taip aiśkiai, kad negalesi użginti, jog 
Kudikis iśtikro bus źydu karaliumi. Tikek del Dievo 
malones, kad bus karaliumi, kaip Erodas, tiktai ge- 
resniu ir galingesniu. Tada tai paragausime kersto 
sn 1 dumo, o dabar — ramybe tau. 

— Dar valandelę, seike! 

Neżinia, ar Ilderimas girdejo ar ne, bet nesustojo. 




Ant tykaus eżero vandens plauke valtis link setni, o joje sedejo dainininke.... 



— Ir vela Simonides — suśuko Ben-Huras — 
Simonides... Simonides ćia, Simonides ten; tai vienas, 
tai kitas j\ mini. Ar-gi esu galeje savo tevo tanio? 
O rodosi, moka laikyti tą, kas mano, nes gal yra tur- 
tingesnis, jei neiśmintingesnis uż Egiptieti. Ant san- 
taikos skrynios! gal neverta ieskoti tikybos pas neti- 
kintj ! AS taip-gi nemisliju eiti pas ji. Bet śtai girdżiu 
dainą! Moteriśkes balsas, ar aniolo! Artinasi \ cia. 

Ant tykaus ezero vandens plauke valtis link set- 



— 229 — 
ru, o joje sedejo dainininke. Malonus jos balsas kas- 
kart vis buvo aiśkesnis, vis artinosi. 

Neużilgo pasigirdo irklu sianie j ima s ir żodżiai 
Greku kalboje. 

Baigdaina savo dainuśką dainininke praplau- 
ke pro palmu gojelj, lig nenoroms tardama paskutini żo 
di: lik sveiks! Tas żodis, drebantis nno skansmo ir 
saldumo atsisveikinimo, pasiekę Ben-Huro ausi; nu- 
plaukus valćiai jis giliai atsiduso. 

— Pażjstu ją iś dainos — tarę pats san, — tai 
Baltazaro dukte. Kokia daili jos daina, o kaip daiH 
ji pati! 

— Kokia ji daili! — atkartojo dvasioje, o śirdis 
pradejo smarkiau plakti. 

Toje pat valandoje, nei iś eżero vandens iśkilo 
kita esybe, jaunesne, o lygiai daili — dar nei kudikis, 
bet dar meilesne. 

- Estera — linksmai pamislijo — sita i źvaigż- 
de, kurios norejan. 

Apsigręże ir pamażn nnejo link śetros. 

Jo gyvenimas bnvo kainnolin kanćiu ir atkerśi- 
jimo jaiisnru, jamę nebnvo vietos meilei. 

O vienok abi mergeli użeidavo jam ant misliu. 

XXII. 

Ant rytojaus po pietu rumnose visi patricijai su- 
gnle ant kauru. Galejo pribnti Maksencijns, galejo is 
eiti visas miestas ji pasitikti; legijonai galejo nneiti 
nno kalno Snlpins sn didżiansia iśkilme, kokios dar lig- 
śiol Kytnose nematyta, nieks negaletn priżadinti mie- 
ganćin, gnlinćin ten, kur parpuole, arba kur tarnai juos 
sugulde. Greićiau vaśkines leles pradetą śokti, nei tie 
girti jaunikaićiai galetu dalyvauti iskilmingame Mak- 
sencijaus priemime. Messala pakilo prasvitus, nusieme 
nuo galvos vainiką ant żenklo, kad puota uźbaigta; 
apsisiaute plościum ir, apsidairęs aplinkui, apleido sve- 



— 230 — 
tainę. Padare tai su tokiu pavartaununiu, kad pats Ci- 
cero nebutu galejęs su didesuiu apleisti senatoriu po- 
sedj, ant kurio ejo ginćai per visą naktj. 

Uż triju valandu iś jo kambario iśejo du pasiun- 
tiniu, kiekvienas su użpećetytu laiśku prie Valerijaus 
Gratuso, gyvenanćio Cezarijoj. Abudu gavo vienodu 
laiśku ir prisakyniu. Vienas turejo plaukti juromis, ki- 
tas traukti zenie. Jau iś to atsargumo ma tonie, kaip 
svarbi turejo buti jii pasiuntinyste. 

Tas laiśkas skamba: 

Antiocliija, XII kar. Jul. 
Messala i Gratusą. 

"Turiu tau praneśti apie idomu atsitikimą, o 
nors dabar yra da tik daleidiniai, vienok turiu vilti, jog 
tave użimsiu ir iśteisisiu savo drąsumą, kad tave 
gaiśinu. 

Pirniiausia atnaujjsiu tavo atmininius. Atsi- 
niink, kad pirm keliu mętu buvo tulą Jeruzolimos kuni- 
gaikśćio śeiniyna, labai sena ir turtinga — tos śeimynos 
vardas buvo Hur. Jei turi silpną atmint|, tai żaizda, 
kurią, jei neklystu, turi ant galvos, pagelbes tau atsi- 
minti teisingunią mano żodżiu. 

Kad labiaus tave użimti, priduriu dar sekanćius 
dalykus: Del nubaudimo uż pasikesinimą ant tavo gy- 
yasties — kad dievai nuraminimui tavo sążines, neika- 
dos neprileistu priparodymii, kad tai atsitiko tik iśnety 
ciu, — suimta śeimyna, o turtas sukonfiskuota. Kadąn- 
gi tą paselgimą patvirtino pats cezaras, lygiai teisus, 
gi tą pasielgimą patvirtino pats cezaras, lygiai teisus, 
geles — neturime gedintis priminę sau sumas, kurios 
teko iś ano śaltinio mums, o uż kurias neperstosiu buti 
tau dekingu, norints taip ilgai, kol jomis galesiu 
naudotis. 

Zinodamas tavo iśminti, primenu tau, kad su 
tają Hur u śeimyna pasielgei tokiu budu, kokj mudu 



— 231 — 
abuclu pripażinova geriausiu niusu mieriams. Gal ne 
kenks priininti tau, kaci ciel tu mieriu buvo reikalinga 
slaptybe, o tuomi patini ir iśclavimas śeimynos ant tik- 
ros, bet naturaliśkos mirties. Atsinieni, ką padarei su 
nusidejelio uiotina ir sesere ir tikiuosi, kad użganedysi 
mano żingeidumą, jei tave paklausiu, ar jos dar gyvos, 
ar jau numire? Atleisk, kad klausiu apie tai, bet żi- 
nodamas tavo malonumą, neabejoju, kad nuramdysi ma- 
no żingeidumą. Turiu dar primiuti svarbu atsitiki- 
mą, lytintisi sio reikalo, kad anas nusidejelis liko pa- 
smerktas ant viso gyvenimo prie irklo. Juk taip skam- 
bejo prisakymas? Atsitikimas, kuri tau apraśau, yra 
tuomi idomesnis, kad pats savo akimis maćiau ir skai- 
ćiau laivo tribuno paliudijimą apie priemimą jo \ tar- 
pą vergu. 

Mislijau, kad pradejau tave użimti! 

Jaigu i)aimsime abelną irklininku gyrenimo il- 
gumą, tai musu vaikezas turejo numirti penki metai at- 
gal. Apie tai biwau taip persitikrinęs, kad nuo penkiu 
mętu naudojausi turtu, kuris iśdalies jam priguletu. 
Sakydamas tai, uemisliju atsisakjrti nuo dekingumo tau. 

Dabar artinuosi prie reikalo branduolio. 

Pereitą naktj, kad pirmininkavau Kymionu pa- 
keltoje puotoje — tikek man, nepaprastas ju jaunumas 
ir neżinojimas dalyku sukele net pasigailejimą — iś ju 
łupu iśgirdau idomią istoriją. Konsulis Maksencijus 
pribus śiandie surengti użpuolimą ant Partu. Tarp 
aukśtos jam draugaujanćios jaunuomenes yra sunus 
mirusio duumviro Kvintuso Ariaus. Iśsiklausiau apie 
ji nuodugniai ir dasiżinojau, kad Arius iśplaukclamas 
prieś piratus, kurius sumuśęs paskutinese dienose, jgi- 
jo diclelę garbę, neturejo jokios gimines. Sugriżęs par- 
siveże sau ipedinj. Dabar, mano mielas, bukie ramus, 
kaip pridera savininkui tiek talentu sestercijose, nes... 
sunum ir jpediniu, apie kuri kalbu, yra tas, kurj nu- 
siuntei ant laivo, tas pats Ben-Huras, kuris turejo nu- 
mirti kokie penki metai atgal. Tuotarpu jis sugrjżo 



— 232 — 
su turtu ir gar be, o turbut ir Rynio pilieciu. Tu savo 
suole gali jo nebijoti, bet as u'esu ramus. O delko? 
Kas geriau uz tave gali apie tai żiuoti? 

Kaip tau tas viskas iśrodo? 

Kada jo tevas, Arius, kovojo su piratais, jo lai- 
vas uuskeudo ir iś visu żnioniu iśsigelbejo tiktai Arius 
ir jo busiuias ipedinis. 

Tie, kurie paeine juos aut laivo, sako, kad tri- 
buuo draugas buvo jauuas ir su irkliuiuko drabużiais. 

To, misliju, jau pakaktu, bet nenoredamas, kad 
priduotum daugiau svarbos śiam, taip mielam, daly- 
kui, priduriu, kad vakar turę jau lainię — jau sudejau 
uż tai Fortuuai dekingą Votum — sakau, turę jau laimę 
matyti tą paslaptiugą Ariaus suuii burua i buruą ir 
turiu garbę praueśti tau, uors iśpradżiu jo nepażinau, 
jis yra juouii. Taip, tai tas pats Ben-Huras, kuris 
buvo draugu mauo kudikystes źaishi, tas pats Ben- 
Huras, kuris, kaipo vyras, śioje valandoje uiislija apie 
kerśtą — taip ir as padaryćiau — apie kerśtą, kuri pri- 
sotinti gali tiktai prieśo mirtis ! Apie kerśtą uż tevyuę, 
uiotiną, seseri, o net... — priduriu tą ant galo, norint 
turejau patalpinti pradżioje — uż iśluptą turtą! 

O dabar, mano geradejau ir drauge, apsvarstęs, 
kad sestercijos pavojuje ? o nustojimas ju yra didżiausiu 
nustojimu, kokis gali patikti żmogu, stovintj taip aukś- 
toje vietoje, kai tu, misliju, kad liausies paniekinan- 
ciai śypsoties, o pradesi mislyti, ką reikia pradeti... 

Skaitau netinkamu duoti tau kokias rodas; da- 
leisk verćiau atsiduoti tavo globon, arba, kas dar ge- 
riau, bukie mano mokintojum, sakyk, ką turiu daryti? 

Perstatau san su kokiu jausinu skaitai śj laiśką, 
tai śypsodaniasis, o paskui baigiasi abejojimas ir iś- 
tarme puola ton ar kiton pusen; tavo iśmintis lyginasi 
Merkuro iśminćiai, o spęka valios, cezaro valiai. 

Saule jau uztekejo ir uż valandos iśsiundiu du 
pasiuntiniu, kiekvieną su kopi ja śio, ką ćia raśau — 
vienas nusiduos sausżemiu, kitas vandeniu, nes śis da- 



lykas, apie kuri tan praneśn, man iśrodo labai svarbum. 

Maćiau ji vakar Dafnos gojuje; jei dabar ten 
jo nera, tai turi bnti kur-nors apielinkeje, ir pertat aś 
galin ji claboti. Kad ji vaktuoju, tai tiesa, ir kad ma- 
nęs klaustum, kur dabar yra prieśas, tai galećiau be 
jokios abejones atsakyti, kad ji galima atrasti sename 
palnin gojnje, iśdaviko śeiko Ilderimo śetroje. Turiu 
vilti, kad tas senas Arabas neilgai naudosis savo ga- 
lybe, ir nenusistebesi, jaigu pirmu Maksencijaus val- 
dymo teisingn darbu bns pasodinimas seno Arabo ant 
laivo ir iśsiuntinias jo Rymań. 

Tiek raśau apie żyda, nes yra svarbu żinoti pa- 
dejimą ir pamislyti apie didesni pasielgimą. Apie tai 
esu persitikrines, ir teisingai tnomi pasigiriu, kad mano 
laiśkas liudija apie tą protą, kuris kiekviename żmonin 
veikale liepia temyti i laika, vietą ir aplinkybes. 

Jaigu vieta tolesnio veikimo apsirenki Antiochi- 
ją, tai tą reikalą teikkis pavesti mylinćiam tave drau- 
gui ir nuolankiam mokiniui. Messala." 

Tamę pat laike, kada stovedamas tarpduryje 
Messala iśsiunte savo pasiuntinius (buvo tai ankstyba 
valanda), Ben-Huras jejo j Ilderimo śetrą. Jau buvo 
iśsimaudęs eżere, pavalge pusryćius ir patrumpoje iki 
keliu ir be rankoviu tunikoje. Seikas gulejo ant kauro 
ir pasveikino ji, nesikeldamas iś vietos: Ramybe tan, 
Ariaus sunau — tarę su pasigerejimu, nes buvo nema- 
tęs taip dailaus kuno sudejimo. — Ramybe tau, arkliai 
parengti, as taip-gi, o tu? 

— Aś ir veliju tau ramybes ir dekoju uż malonu- 
mą. Esu taip-gi pasirengęs. 

Ilderimas suplojo delnais. 

— Atveskie arklius ! Seskis, praśau. 

— Ar arkliai jau pakinkyti? 

— Ne. 

— Jei ne, tai daleisk man paciam tuomi użsiimti 



— 234 — 
— tarę Ben-Huras — reikia pasipażinti su arkliais. 
Turiu żinoti netiktai ju vardus, kad su kiekvieuu at- 
skyrium galećiau kalbeti, bet turiu iśtirti ju budą ir 
pasielgti panaśiai, kaip su żmonemis. Drąsesuius rei- 
kia pritureti, o girti ir paraginti tuos, kurie iś prigi- 
mimo turi mażai drąsos. Liepk atneśti pakinkymus. 

— Ar imsi ir veżimą? — użklause śeikas. 

— Ne, śiandie da neimsiu, bet, jei gali, liepk at- 
vesti penktą, taippat smarku arkli, visai nepabalnotą. 

Ilderimas nusistebejo ir tuoj suśuko i tamą : 

— Liepk atneśti pakinkymus ciel ketverto ir pa- 
vadi Syrijui. 

Ćia Ilderimas atsistojo ir kalbejo toliau: 

— Syrijus, tai mano numyletinis, o as jo. Nuo 
dvideśimt mętu yra mano draugu visokiuose atsitiki- 
muose ant tyro. Parodysiu ji tau. 

Tai kalbedamas, priejo prie użdangalo, pakele ji 
ir isejo su Ben-Huru. Visi arkliai ejo prie śeiko. Vie- 
nas ju su mażą galva, żvilganciomis akimis, użriestu, 
nei lankas sprandu, użdengtu dideliais minkśtais kar- 
ciais, i3amatęs savo valdovą linksmai sużvenge. 

— Geras arklys - - kalbejo śeikas, glostydamas 
żirgą. — Labą rytą, tau mielas żirge! — o atsigriżęs i 
Ben-Hurą, pridure: — Stai Syrijus, sito ketverto te- 
vas; o Mira, ju motka, laukia mus sugriżimo, nes yra 
perbrangi, kad patraukti i koki pavoju. Pagalios abe- 
joju, ar kaimene rimtu be jos. Ji yra garbe savo gi- 
mines. Deśimt tukstanćiu raitu tyro vaiku kasdien 
klausia: ar girdejai apie Mirą? O iśgirde gerą atsa- 
kymą, taria : Dieras yra malonus! tegul buna pagar- 
bintas Vieśpats! 

— Juk Mira ir Syrijus tai żvaigżdżiu vardai, ar 
ne tiesa, śeike? - klause Ben-Huras, vaikściodamas 
tarp arkliu ir glostydamas juos. 

— Kodel ne! — atsake Ilderimas. — Ar buvai ka- 
da nakcia tyruose? 

— Ne. 



— 235 — 

— Tat negali suprasti, ant kiek mes, Arabai, esa- 
me dekingi żvaigżdems. Nejdomu tat, kad iś dekingu- 
mo suteikiame ju vardus savo munyletiems. Mano te- 
vai visados turejo Mirą kaimeneje, taip ir as ją turin, 
o jos vaikai taip -gi yra źvaigżdemis. Stai śitas vadina- 
mas Rigel, anas Antares, o tas Attair, tas, prie kurio 
dabar eini, tai jauniausias, bet ne pigiausias, o ne! 
Neś tave prieś vetrą, nors użtu ausyse kaip Akola, eis 
kur paliepsi, Ariaus sunau, o prisiekiu ant Saliamono 
didybes, nuneś tave net i liuto nasrus, jei bus tavo to- 
kia valia ir drąsa. 

Atneśe pakinkymus ir Ben-Huras i>ats pakinke 
arklius, pasku i pats iśvede iś śetros ir surenge vadżius. 




Iśpradżiy riskas sekesi gerai. 



— Atveskite Syriju — tarę. 

Jokis Arabas nebutu użsedes ant arklio lengviau, 
kaip Ben-Huras. 

— Dabar vadżias. 
Padave jam gerai iśskirtas. 

— Garbingas śeike — tarę — śtai pasirengęs; 
vadas tegul joja i lauką ir liepkie tarnams nuveżti ten 
vandens. 

Ispradżiu viskas ejo labai gerai. Arkliai nesi- 



— 236 — 
baide, rodesi, lyg jau apsipaźino su nauju savo valdo- 
vn, kuris ramiai ir drąsiai pilde savo użduoti. 

Jojo tokiu pat budu ir laike tą pat tvarką, ko- 
kioje arkliai turi eiti ikinkyti veżiman, tik su tuomi 
skirtumu, kad vietoje veżinio, jisai jojo ant Syrijaus. 
Matydamas tai Ilderimas śypsojosi ir, glostydamas sa- 
vo barzdą, murmejo: — Tai ue Kymionis, tai mus vy- 
ras, prisiekiu ant Dievo ! — Ejo paskui ji tarpe setni ; 
vyrai, moteris ir vaikai bego paskui ji. Pribuvęs ant 
vietos Ben-Huras persitikrino, kad kelias buvo laba i 
puikus, nieko tat nelaukdamas pradejo meginimą, is- 
pradżin pamaźu ir tiesiai, paskui suko didelius ratus. 
Paskui greićiau ir greiciau ; ant galo leidosi suolia suk- 
damas mażus ratus, kraipydamas tai i vieną, tai i kitą 
pusę. Taip perejo valanda ; tada prisiartino prie Ilde- 
rimo ir tarę: 

— Darbas atliktas, reikia dar tik daugiau me- 
ginimu. Galin linketi tan laimes, kad turi tokius tar- 
nus, kaip sitie — kalbejo nusokdamas nuo arklio - 
źiurek, kaip źvilga ju plaukai, o kvepuoja taip ramiai, 
kaip pirma. Turetu kas-nors nepaprasto atsitikti, kad 
nepergaletumem ir... 

Ćia susilaike, użkaito ir nusilenke, nes tik dabar 
pamate prie Ilderimo sono Baltazara ir dvi moteri. 
T vieną dirstelejo da kartą, mislydamas: Tai ji... tai 
Egiptiete. Ilderimas użbaige pradetą Ben-Huro sakini : 

— Kad nepergaletumem ir neatkerśintumem. 

— Dekui tau, garbingas śeike — tarę Ben-Huras 
— liepk paduoti arkliams vandens. 

Pats pagirde arklius o paskui, sedes ant Syri- 
jaus, vel pradejo meginimą. Meginimas kaskart ge- 
riau sekesi; żiuretojai nesigailejo pagyrimu. 

Laike meginimu ir pasistebejimo źinrinciujii, ate- 
jo Malluch ir prisiartino prie seiko. 

— Esu atsiustas pas tave, seike — tarę — esu 
atsiustas nuo Simonideso. 



— 237 — 

— Nuo Simonideso! — suśuko śeikas. — Tesu- 
muśa Abacldonas visus jo prieśus ! 

— Jsake mań pirmiausia pasveikinti tave vardan 
Dievo — kalbejo Malluch — o paskui paduoti śituos 
raśtus su praśymu, kad juos tuojaus perskaitytum. 

Ilderinias tuojaus atpećetijo, iśeuie du pergami- 
nu sklypeliu ir skaite: 

"Simonides i śeiką Ilderimą : 
Drauge ! 

Pirmiausia priimk użtikrinimą, kad mano śirdy- 
je użimi aukśtą vietą. 

Toliau: — 

Tavo śetroje randasi dailus jaunikaitis, vadi- 
nasi Ariaus sunum ir yra juomi per priemimą. 

Jisai yra brangus mano śirdżiai. 

Jo gyvenimo dejos labai idomios. Pribuk rytoj 
pas mane, o apsakysiu tau ir pasitarsime, ką reikes da- 
ryti toliaus. 

Tuomtarpu iśpildyk jo praśynią, jei nebus prie- 
singas tavo ir savo garbei. Jaigu uż patariiavimą rei- 
kes atlyginti, as atlygisiu. 

Ką raśau apie savo jausmus del jaunikaićio, uż- 
laikyk san. 

Pasveikink kitus svećius nuo manęs. Jisai, jo 
dukte ir visi, kurie yra pas tave, tegul bus mauo sve- 
ćiais laike żaisliu cirke. Vietos jau paimtos. 

Rainybe tau ir taviemsiems. 

Kaip-gi kitaip, drauge, galećiau save pavadinti, 
kaip ne tavo draugu. Simonides." 

"Simonides i śeiką Ilderimą. 
Drauge ! 

Prisiunćiu tau persergejimą iś mano patyri- 
mu iśdo. 

Tikru żenklu, neklystanćiu persergejimu kiek 
vienam ne Rymionui, turinciam pinigus, arba turtus, ku 



— 238 — 
riuos galima paimti, yra pribuvimas i jo gyveniino vie- 
tą kokio aukśto valdininko — tas tegul buna tau per- 
sergejimu. 

Śiandie pribus konsulis Maksencijus. 

Daleisk persergeti tave. 

Dar vienas pasargos żoclis: 

Yra prieś tave, drauge, suokalbis, prie jo priguli 
Erodas, ues turi didelius plotus ju ribose. 

Buk atsargus ! 

Iśsiusk iśtikinius żniones ant keliu, einanćiu i 
pietus nuo Antiockijos ir liepk jienis iśkresti kiekvieną 
pasiimtinj, einanti i vieiią ar i kitą pusę. Jei rastu 
kokius raśtus, lytinćiuosius tavęs, ar tavo reikahi, te- 
gul juos perima. 

Dar vakar butuui turejęs gauti śią żinią; vieuok 
nebus pervelu, jaigu pasiskubjsi. 

Pasiuntiniai śiandie apleido Antiockiją, tavo rai- 
teliai żino trumpesuius kelius, gali użbegti jieins 
uż akiu. 

Neatideliok ! 

Tavo draugas Simonides." 

Ilderimas abudu laiśku perskaite po dukart, pas- 
kui siwyniojo juodu ir użsikiśo sau uż dirżo. 

Meginimai ant lauko tuojaus użsibaige — tęsesi 
viso dvi yalandi. Ben-Huras prijojo prie Ilderimo. 

— Jei leisi, śeike — tarę, grpiu su Arabais i 
śetras, o po pietu vel iśvesiu. 

Ilderimas priejo prie sedinćio ant Syrijaus Ben- 
Huro ir tarę: — 

— Sunau Ariaus, pavedu tau savo arklius, daryk 
su jais, ką nori iki lenktyniu. J dvi valandi padarei su 
jais daugiau, nei Kymionis — kad śakaliai apgraużtu 
jo kaulus — i . dvi savaiti ! Iślośime, prisiekiu ant 
Dievo, iślośime! 

Ben-Huras stovejo śetroje, kol arkliai nebuvo ge- 
rai apżiureti, paskui pats iśsimaude eżere, iśgere su 



— 239 — 
śeiku taurę stipraus gerymo, o apsisiautęs żydiśkais 
drabużiais, nuejo su Mallucliu \ goju. 

Ćia jieclu kalbejosi apie ivairius daiktus. Ka- 
daugi uekurie jii lytisi inusu apysakos, tat juos prive- 
siuie. Tarp kitko Ben-Huras tarę: 

— Duosiu tau pavelijiuią paimti uiano naśulius, 
kuriuos palikau vieśbutyj uetoli tilto. Pristatyk man 
juos śiandie, jei gali, bet pasakyk, geras Malluche, ar 
neperdaug uuo tavęs reikalauju? 

Malluch uoriai apsieme, o ir ant toliaus żadejo 
jam tarnauti. 

— Dekui tau, dekui — tarę Ben-Huras — laikau 
tave uż żodżio. Esame vienos tautos sunus, o Rymas 
niudvieju prieśas. Pagalios esi gabus atlikineti viso 
kius reikalus; misliju, kad nei Ilderinias to neistengtii. 

— Arabai retai turi tuos gabumus — atsake 
Malluch. 

— Jie ir turi tulus gabumus; bet geriau buti 
atsargiam. Kad praśalinti kokius keblumus ar suk- 
tybes prie lenktyniu, buciau rimtesniu, jaigu nueisi 
prie cirko użveizdos ir patirsi ar śeikas iśpilde visas 
reikalingas iślygas. Kas daugiau, buciau labai tau 
dekingu, kad iśgautum apraśymą sio cirko teisiu. Taip 
gi tureciau żinoti, kokią imti spalvą, o pirm visko turiu 
żinoti numerj vietos, nuo kurios turiu pradeti. Man 
vistiek, ar Messala bus deśineje ar kaireje pusej, no 
reciau tiktai, kad jisai butu arti manęs. Delto-gi pasi 
rupink, Malluche, apie tai. Ar abelnai turi gera 
atminti? 

— Neikados manęs nesiwyle, jei jai, kaip śiandie, 
draugavo śirdis. 

— Jei taip, tai apsunk|siu tave dar vienu pra 
śymu: Vakar patemijau, kad Messala didei gerisi sa- 
vo veżimu, ir neidomu, nes użtiesą gal tik cezaro ji 
virsintu. Ar negaletum kokiu nors budu persitikrinti, 
ar jisai yra lengras, ar sunkus? Norećiau żinoti tei 
singą jo svarumą, ir didumą, o jaigu tas tau nenusi- 



— 240 — 
duos, tai gal galesi iśtirti nors aśies aukśtj. Ar su- 
pranti? Nenoreciau, kaci butu geresnis uż niano, bet 
nepaisau dailurao. Jaigu jj pergalesiu, tuo żemiaus jis 
nupuls ir mano pergale bus didesne. Jaigu-gi yra 
kuomi nors geresnis, norećiau apie tai żinoti. 

— Dabar jau żinau — atsake Malinek — nori, 
kad iśmiernoćian aśf nno pat vidnrio iki żemei. 

— Taip, o dabar dżiaugkis, Malluche, nes tai pas- 
kutinis mano praśymas; grjżkime | śetrą. 

Prie śetros rado tarnus, pripildanćins ąsoćins 
aśtraus gerynio. Iśsigere vyno ir Malluch siigr|żo \ 
miestą. 

Bebnnant jiedviem gojnj, Ilderimas iśsinnte pa- 
siuntini pas sargybinins prie kelin, pagal Simonideso 
patarimą. Buto tai iśtikimas Arabas; prisakymn ant 
raśto netnrejo jokiu. 

Sekancią dieną Ilderimas sngriżo \ śetrą apie 
treclą valandą. Vos nnsedo nno arklio, priejo prie jo 
żmogns ir tarę: 

— Śeike, liepta man padnoti tan śi laiśką ir 
praśyti, kad kuogreićiansia jj perskaitytnm — jei no- 
resi duoti atsakymą, lanksin. 

Ilderimas tnojans perżinrejo poperą; laiśkas bu- 
vo atpecetytas, o adresnotas: Valerijui Gratusui, 
Cazarejoj, 

Tegnl griebia ji Abaddonai! — snśuko śeikas, 
matydamas, kad laiśkas raśytas lotiniśkai. Kad raś- 
tas butu grekiśkas, arba arabiśkas, tai perskaityćiau ; 
dabar galiu suprasti vostik paraśą: Messala. 

— Kur yra jaunas żydas? — paklause. 

— Lankę su arkliais — atsake tarnas. 

Śeikas siwyniojo laiśką ir użkiśęs ji uż dirżo, 
sedo vel ant arklio ir nujojo prie Ben-Huro. 

Tuomtarpu nuo miesto prisiartino prie Ilderi- 
mo keleivis. 

Ieśkau śeiko Ilderimo, vadinamo Geruoju — ta- 
rę ateivis. 



— 241 — 
Iś kalbos ir drabużiu galima buvo pażinti, kad 
tai Byinionis. Nors Ilderimas nemokejo skaityti lo 
tiniśkai, vienok kalbet galejo ir atsake: 

— As esu seikas Ilderim. 

Keleivis uuleido akis ir vela jas pakele, tar- 
damas : 

— Grirdejau, kad reikalauji veżejo lenktynemis. 
Ilderimas ironiśkai nusiśypsojo. 

— Eikk savo keliu — atsake — jau turiu veże- 
ją — ir użsisiiko; tuointarpu nepażistamas sulaike j|, 
tardamas : 

. — Śeike, neapsakoraai myliu arklius, girdejau, 
kad turi geriausius pasaulyje. 

Pagyriraas patiko seniui, jau uorejo sutikti, bet 
pamislijęs, tarę: 

— Ne śiandie, kada uoriut parodysiu juos tau, 
bet dabar esu labai użimtas. 

Pasakęs tai uujojo, o uepażjstauias sugrpo \ 
uiiestą linksmai śypsodauiasis, ues iśpilde prisakymą. 

Nuo tada net lig pat lenktyniu ateidavo pas II 
deriuią po du, po tris siulytis uż veżejus. 

Siunte juos Messala, tokiu budu vaktuodamas 
Ben-Hurą. 

XXXIII. 

Seikas lauke kol Ben-Huras nepabaigs uiegiuiuio, 
o priżiurejo su użganedininiu, nes matę, kad visi bega 
taip kaip vienas, o taip ir turi eiti ketvertas. 

— Siandie po pietu atiduosiu tau Syriju — kal- 
bejo Ben-Huras, glostydamas arklj — jj atiduosiu, o 
imsiu veżimą. 

— Jau, taip greit? — użklause Ilderimas. 

— Tokiems arkliams użtenka vienos dienos; turi 
kuone żmogaus protą ir myli begioti. Śitas — kalbejo, 
rodydamas ranka jauniausi, — uźvadinai ji. rodos, Al- 



— 242 — 
debaranu, yra greićiausias. Aut lenktyniu pralenktu 
kitus triniis arkliais ilgio. 

Ilderimas gloste barzdą ir tarę inirkćiodamas 
akimis : 

— Sakai, Aldebaranas yra greićiausis, o kuris 
yra lećiausis? 

Ben-Huras parode Antaresą. — śitas, bet ne- 
paisant to, pergales, nes temyk, śeike, begs visą dieną, 
o tiktai saulei leidżiantis insibegs kuogreićiausia. 

— Ir vel turi tiesą — tarę Ilderimas. 
Śeikas stojosi pavartaunu ir lyg lmliudo. 

— Godus garbes Eyniionis nekartą peiżeiigia tei- 
ses, nieko nepaisydauias. Laike kokiu żaisliu yisi, at- 
inink tai, griebiasi |vairiu budu, bet prie lenktyniu, tai 
pasinaudoja tokiais budais, kuriuos sunku suprasti. 
Delto temj^k i arklius, garbingas śeike, ir nuo śios die- 
uos iki lenktyniu neleisk niekam svetimam nei pażiu- 
reti i juos. Jei nori buti ramum, padaryk dar dau- 
giau, tegul juos sergsti apsiginklavus sargyba, tada 
nereiks bijotis pabaigos. 

Prie śetros nulipo nuo arkliu. 

— Tavo paliepiniai bus iśpildyti, prisiekiu ant 
I)ievo, kad jokia svetima ranka nepalies jij. Siandie 
pastatysiu sargyba. O tu, Ariaus sunau, — ćia Ilde- 
rimas iśeme laiśką, o atsisedęs ant kauro, kalbejo — 
dirstelk śićia ir pagelbek man savo lotinu kalba. 

Padave Beu-Hurui laiśką. 

— Śtai skaityk, bet skaityk balsiai, perguldyda- 
lnas i savo kalbą, nes nekenćiu lotiuiśkos kalbos. 

Ben-Huras iśpradżiu eniesi uż skaitymo be do- 
mumo : — Messala i Gratusą - - sustojo, prijautimas 
suspaude śirdi; Ilderimas patemijo tai. 

— Laukiu. 

Ben-Huras perpraśe ir glaniźe poperą, kuri bu- 
vo viena iś dvieju, rasytą ^lessalo pasibaigus puotai. 

Pfadżia laisko rode, kad Messala nepamete savo 
paproćio iśjuokimo, o kad priejo prie rietos, kurioje pri- 



— 243 — 
mena Gratusui praeitę, sudrebejo ir po dukart sustojo 
skaitęs, kad atgauti kvapą. Skaitant: — toliaus pri- 
nienu, kad pasielgei su Huro śeimyna — sustojo ir sun- 
kiai atsiduso — tai]), kaip mudu pripaźinome geriausia 
inudvieju mieriams. Nekenks primiiiti, kad tiems mie- 
riams reikejo slaptybes, o tuorai pat iśduoti ant tikros, 
bet naturaliśkos mirties... 

Ben-Huras pertrauke skaitymą, laiśkas iśpuole 
iś ranku ir, użsidengęs burną, suśuko: 

— Negyvos — negyvos! Likausi tat vienas! 

Seikas tylejo, bet nebuyo abejotinu ant jaunikai- 
ćio kancios ; dabar pakilo ir tarę : 




Ben-Huras puole ant kauro ir pasidave savo skausmams.... 



— Matau, Ariaus sunau, kad turiu tave perpra- 
śyti, skaityk vienas sau, o kad jausiesi gana tvirtu pa- 
sakyti niań, ką ćia raso, paśauk niane, o as ateisiu. 

Iśejo ir gal niekad jo gyveninie nepasitaike Ara- 
bui mandagiau pasielgti. Ben-Huras puole ant kauro 
ir pasidave savo skausmams. Śiek tiek atsipeikejes, 
skaite toliaus: Atsimeni, ką padarei su seserim ir mo- 
tina nusidejelio ir tikiuosi, kad użganedisi mano żin- 
geidumą, kad paklausiu taves, ar gyrbs, ar jau numi- 
rusios? Nusistebejęs Ben-Huras skaite dar kartą, ne- 



— 244 — 
tikedainas savo akinis, o paskui suśuko: "neżino, ar 
numire! Pagarbiutas Vardas Vieśpaties! Dar yra 
viltis!" Aprimęs perskaite laiśką ligi galo. 

— Gyvos ! — tarę paniislijęs, — jisai żinotu apie 
ju niirtj. 

Antru kartu perskaitęs jgavo dar daugiau vil- 
ties, paśauke tat śeiką. 

— Atvykdamas i tavo svetingą śetrą, śeike — 
kalbejo rimtai, atsisedus Arabui — nemislijau kalbeti 
apie save daugiau, kaip tiek, kad mau użsitiketum ir 
pavestum savo arklius. Nenorejau tat tau apsakyti 
mano gyvenimo nuotikius. Bet kad aplinkybes, kurios 
padave mau i rankas sita laiśką, yra taip svarbios ir 
[domios, jaućiu, kad turiu tau visiśkai użsitiketi. Be 
to dabar żinau, kad mudviem abiem gręsia tas pats 
prieśas ir kad abudu iśvien turime koAoti su juomi. 
Dabar perskaitykime laiśką, o as tau iśguldysiu; jaigu 
manei, kad esu silpnas ir vaikiśkas, tat, misliju, atmai- 
uysi savo uuouionę. 

Seikas atidżiai klause, kol nebuvo paminetas jo 
paties vardas: — Maćiau żyda vakar Dafnos gojuj — 
skaite — jaigu dabar jo ten nera, tai turi buti kur 
apielinkej, ir lengvai galiu ji vaktuoti. Kad ji vaktuo- 
ju, suprasi iś to, kad jei nianęs paklaustuni, kur dabar 
randasi prieśas, tat tikrai pasakyćiau, kad ji galima 
atrasti sename palmu gojuj. 

— A, a! — suśuko Ilderimas labiau nusistebejes, 
nei użpykes. Ranka pervede per barzdą. 

— Sename palmii gojuj — atkartojo Ben-Huras 
— iśdaviko śeiko Ilderimo śetroje. 

— Aś... iśdavikas! — suśuko perśirdęs senis, 
barzda jo drebejo, lupos judejo, o gislos ant kaktos ir 
kaklo baisiai iśsitenipe. 

— Dar valandele, śeike — tarę Ben-Huras. — 
Tokia apie tave nuomone yra Messalo, tas dar uiekis, 
bet paklausyk grąsinimu : Turiu Ailtj, kad tas senas 
Araba s neilgai bus liuosas ir nesistebek, kad pirmu tei- 



— 245 — 
siugu Maksencijaus valdymo darbu, lms użsodinti Ara- 
ba ant laivo ir misiusti Rymań. 

— I Kymą ! mane, Ilderimą, śeiką deśinit tukstan- 
ćiu apginkluotii raiteliu ! — mane i Rymą ! — śauke pa- 
kilęs Uderimas, sugniaużęs kumśćias; ak|s jo żeravo 
kaip żalćio. 







Ar turiu laiźyti ranką, huri mane musa?! 



— Del Dievo — ne, del visn dievu, apart Rymio- 
nu, kur ir kada kas matę toki drąsnmą? Esu liuosas ir 
mano żmones yra linosi! Ar-gi budami liuosais, ture- 
sime mirti vergais? Arba, kas dar arśiau, tnresime 
żuti, kaip śunes, laiżydami valdovo kojas? Ar turiu 
laiżyti ranką, kuri mane muśa? O tas, kas yra mano 
nuosavybe, turi buti ne mano? Ar as nesu vadovu ir 
turiu paśvęsti savo gyvasti Rymionui? Kadtai sugriżtu 
mano jaunyste ! Kad galećiau numesti nuo saves, kaipo 



— 246 — 
nereikalingą naśtą, nors dvideśimt mętu, nors deśimt, 
nors penkis! — taip śaukdamas grieźe dantimis, lauze 
sau rankas, pagriebe Ben-Hurą uż rankos ir kalbe- 
jo toliaus : 

— Kad bućiau toks kaip tu, Ariaus sunau — jau- 
nas, drutas, iśmokęs kareiviśko amato, kad tureciau to- 
kią prieżasti atkerśijimui ! — Kad — salin nudaviuiai! 

— sunau Huro — kad sakau, sunau Huro... 

Ant to vardo jaunikaićio kraujas użsidege, nusis- 
tebejo ir susimaiśęs żiurejo i senj, o tas taip-gi buvo 
ismeigęs akis i ji. 

— Ben-Huro sunau, sakau, kad bućiau tavo vie- 
toje ir tureciau nors pusę tavo skriaudos, neatsilsećiau. 

— Ćia senio żodżiai plauke nei vulkano lava. — Prie 
savo skriaudii pridećiau skriaudas ir prispaudimą viso 
pasaulio ir pasiśvesćiau kerśtui. Nuo śalies i sali ei- 
ciau, kurstydamas prie maiśto, ir patraukćiau żmo- 
nes prie mano kerśto. Kur tik butu kovota uż liuosybę, 
ten as bućiau; nebutu kovos prieś Rymą, kurioje ne- 
dalyraućiau. Pastoćiau Partu, kad kitaip negalećiau. 
Neużtektu man żmoniu, tai, prisiekiu prieś Dievą, susi 
neśćiau su vilkais, ieśkoćiau draugijos su liutais ir tig- 
rais, tikedamas, kad juos iśvesiu prieś abelną prieśą. 
Nesirinkćiau ginklo, mintis, kad pergalesiu Rymionis, 
dżiaugsmu pripildytu mano śirdi, skerdyne butu mano 
numyletine. Nepasigailećiau nei vieno, bet ir nepraśy- 
ćiau ju malones. Tegul ant laużo żusta viskas, kas yra 
Rymionu, tegul kardas nuskina viską, kas gime Ryme. 
Kad bućiau tavim! naktimis melsćiau dievu, geru ar 
piktu, kad man suteiktu savo baisią galybę, audru, karś- 
ćiu, śalćiu ir visokiu bevardżiu nuodu, ką nuodija ora, 
visokiu budu, nuo kuriu żuva żmones ant żemes ir juru. 

— O, negalećiau użinigti... 

Iś visos tos kalbos Ben-Huras suprato tik tiek, 
kad śeiką apeme baisus piktumas ir, kad trosko kerśto. 

Pirnm kartu po tiek mętu użvadino nelaimingą 
jaunikaiti jo tikru vardu. Ah! pagalios atrado vieną, 



— 247 — 
kuris ji pażino ir vadino tuomi vardu, nereikalaudamas 
priparodymu. Ir kas tai? — Arabas, nesenai pribu- 

ves iś tyro! 

Iś kur tai żinojo? Ar iś laiśko? Ne. Laiśke 
raśoma tik apie nelaimes vienos śeinrynos ir ji patj, bet 
nera priminta, kad tai jisai butu auka, kurios pabegi- 
mas taip pergąsdino persekiotojus... Norejo śeikui iś- 
aiśkinti tu dalyku ryśj, bet śtai mato, kad to nereikia, ir 
nauja viltis sużibejo jo śirdyj, suteikdama jam reika- 
lingą rimtumą. 

— Garbingas śeike, pasakyk man, kokiu budu 
apturejai śi laiśką? 

— Mano żmones, ką sergsti kelius tarp miestu — 
atsake — ateme nuo pasiuntinio. 

— Ar-tai yra vieśai żinoma, kad tai tavo żmones? 

— Ne. Del żnioniu yra tai pleśikai, kuriuos tu- 
riu gaudyti ir bausti. 

— Śeike, użvadinai mane Huro sunum, mano te- 
vo vardu, o as mislijau, kad manęs visame pasaulyj nie- 
kas nepażista. — Pasakyk, iśkur tai żinai? 

Ilderimas truputj pamąste, paskui tarę: 

— Żinau, kad taip yra, bet daugiau nieko nega- 
liu pasakyti. 

— Ar tas użdrausta tau? 

Arabas atsitrauke nieko neatsakęs, bet, pasigaile- 
jęs Ben-Huro, sugriżo ir tarę: 

— Nekalbekime daugiau apie tai, joju \ miestą, o 
sugriżes gal pasakysiu. Duok man laiśką. 

Ilderimas saugiai isidejo laiśką ir tarę: 

— Ką sakai? — klause laukdamas arklio, kuri 
liepe atvesti. — Sakiau tau, ką padaryćiau, kad bućiau 
tavim, o tu neatsakei, ką misliji daryti? 

— Norejau atsakyti ir atsakysiu — tarę Ben- 
Huras atsimainiusiu balsu, — viską, ką sakei, pada- 
ryćiau, viską, ką tik żmogus gali. Nuo senai pasiśven- 
ćiau kerśtui; per tuos penkis metus nebuvo valandos, 
kurioje bućiau nemislijęs apie kerśtą. Neturejau nei 



— 248 — 
atsilsio, nei jaunystes pasilinksinininio. Ryuio smagu- 
riai neużeme manęs, o kad gyvenau tamę niieste, tai tik 
delto, kad iśniokćiau atkerśyti. lesko jau geriausiu mo- 
kintoju — ne del iśkalbos arba filozofijos, nes tam ne- 
turejau laiko. Svajojau kitaip, mokinausi vartoti gin- 
klą, ieśkojau smarkiausiu cirke gladijatoriu; jie buvo 
mano mokintojais. Kovose mokinausi nuo vadu, tene- 
śiau jiems garbe ir gerejosi manim. Taip, śeike, esu 
kareiviu, bet del reikalo, apie kurj misliju, turiu buti 
vadu ir tają mislim noriu eiti prieśais Partus, o paskui, 
jei Vieśpats suteiks jegu — jei sugriśiu — cia pakele 
ranką | virśu ir kalbejo karśtai — tada parengsiu mirti 
tukstanćiams Rymionu. Śitai, śeike, mano atsakymas! 

Ilderimas apkabino ji uż kaklo ir bućiuodamas 
kalbejo : 

— Kad tavo Dievas, Huro sunau, neiśklausytu 
musu maldu, tat nebutu gyvu Dievu. Dabar priimk 
mano prisiegą, o su jaja ir turtą, żmones, arklius, ku- 
prius, da daugiau, tyra, kur taip paranku paslepti pri- 
sirengimus. Girdi?... prisiekiu! Dabar użtenka żodżio, 
joju, bet pamatysi mane arba iśgirsi prieś naktj. 

Taręs tai, pasuko arkli ir tuojaus iśnyko uż 
użsisukimo kelio, einanćio \ miestą. 

Perimtas laiśkas suteike Ben-Hurui daug svar- 
biu żiniu. Aiśkiai matę, kad jo raśytojas prisidejo prie 
sunaikinimo Huru śeimynos, kad pagyre ir prieme ple- 
na, vedant| prie taip didżio mierio; kad paeme dali 
jo turtu ir naudojosi jais; kad persigando nuo netiketo 
pasirodymo to, kuris, pagal j|, buvo didżiausiu nuside- 
jeliu ; kad pagalios bijojosi użsilaikyti ant savo vietos ir 
pasirenges buvo padaryti viską, ką patars jo pusinin- 
kas iś Cezarejos. 

Tas laiśkas pateko \ rankas Ben-Huro, apie kuri 
daugiausia buvo jamę raśyta, praneśe apie naują pa- 
voju, bet podraug buvo priparodymu persekiotoju kal- 
tes. Neidomu tat, kad vostik Ilderimas apleido śetrą, 
Ben-Huras pradejo mislyti apie tolesni veikimą, jaus- 



— 249 — 
damas, kaci śi dalyką atideti uegalima. Jo prieśai bu- 
vo galingi ir narsus, kaip retas kas Rytuose: tegul bi- 
josi jo, bet ir jis turejo bijotis. Nemażai dźiaugsmo 
pridave jam mintis, kad jo motina ir sesuo yra da gal 
gyvujii tarpe. Użmirśo, kad ta mintis buvo tik dalei- 
dimu ir kad gyvena tokis, kurs żino apie ju buvimą, 
tai ir nelaimiu galas jau arti. Pajautinias, kad Die- 
vas jam pades, nurainino ji ir pridave jegu. 

Apsvarstydamas Ilderimo żodżius, nusistebejo, 
iśkur Arabas galejo tiek żinoti apie ji, nes aiśkiai żiuo- 
jo, kad uei Mallucłi, nei Simonides negalejo kalbeti prie- 
śais savo uaudą. Ar-gi Messala butu atidengęs Ilderi- 
mui paslapti! Ne, juk tokis atidengimas jam butu pa- 
vojingu. Visi daleidimai nevede prie nusprendimo. Vie- 
nok Beu-Hurui liko nusiraminimas, kad gyvena kas- 
toks jam gero linkintis ir kad neużilgo pażis ji. Tru- 
putj kantrybes, o viskas eis gerai. Kas żin, gal śeiko 
iśjojimas lytisi to asmens. O vienok nesmagu laukti 
neżiuant, kokiame padejime, kokiose aplinkybese moti- 
na ir sesuo laukia i)aliuosavimo. Kad galetu żinoti, 
ar turi vilti, kad iśsipildys ju laukimas? Gerai, kad 
jokia kalte neslege jo sążines ! 

Noredamas atsikratyti nuo sunkiu minćiii, nu- 
ejo i goju. Ćia kalbejosi su renkanćiais daktilius dar- 
bininkais, kurie ji vaiśino vaisiais; ten vel prisiżiurejo 
| plesdenanćius tarp j^laciu lapu paukśtelius, ar klause 
mielo duzgimo biteliu, renkanciu medu nuo żiedu. 

Sustojo prie eżero ir, żiuredamas i żvilganti van- 
dens pavirśi, atsimine dailę Egiptietę, seną jos tevą, 
kurio pasakojimu dar negalejo suprasti. Mintis atsi- 
kreipe prie ano żydu karaliaus, kuri tas pagodojamas 
żmogus taip tikrai żadejo, ir kurio nekantriai lauke. 

Ćia jis susilaike, nes sustojo prie slaptybes, ku- 
rios galybe taip ji użeme, kad użmirśo savo rupestis ir 
skausmus. Nera geresnio vaisto nuo visii żemiśkn 
skausmu, kaip pakelimas dvasios prie virśżemiśki] daik- 
tu, prieś kuriuos pranyksta kasdieninio gyrenimo ru- 



— 250 — 
pestjs; bet tokiu jausmu Ben-Huras nepażino, atmete 
tat Baltazaro mokslą apie nanjo karaliaus karalystę. 
Kaipo Saducejus negalejo suprasti dvasiśkos karalys- 
tes, tas iśrode jam tiktai svajone, iśaukleta senio vai- 
dentuveje. Bet użtat Judejos karalystę buvo jam pil- 
nai suprantama, tuomi labiau, kad jei ji syki jau buvo, 
tat ir vel gali buti. Jis noriai perstate sau naują kara- 
lystę galingesne, turtingesne ir puikesne nei buvo pir- 
ma; delko-gi jos karalius neturejo buti iśmintingesnis 
ir geresnis uż Saliamoną? Delko jisai negaletu tar- 
nauti prie jo śouo, delko jis tada negaletu atkerśyti? 
Taip mąstydamas sugrjżo i śetrą. 

Po pietu liepe atveżti veżimą, noredainas gerai 
ji apżiureti. Su dżiaugsmu patemijo, kad jis yra pada- 
rytas pagal Greku budą, o ue pagal By mionu. Buvo 
sunkesnis, bet tas nieko uereiśkia tokiems kaip śeiko 
arkliams; bet użtat buvo platesnis, żemesnis ir dru- 
tesnis. 

Apżiurejęs, pasikinke arklius ir, kaip papras- 
tai, iśvażiavo ant megiuimo. Sugrjżęs vakare pasijuto 
ramesniu ir nusprende nieko nedaryti Messalai, kol ne- 
użbaigs lenktyniu. Su kokiu dżiaugsmu mislijo apie 
susitikimą su visu Rytu prieśu! Tvirtai tikejo, kad 
pergales. Taip mąstydamas, kalbejo: ar netiesa, var- 
gas jam ! Girdi, Antares, juk żus, prapuls ! Albaranas, 
tyro sunus sumindżios jo żirgus! Rigel, Antares, tyru 
karaliai, ką jus ant to? Juk tiesa, tegul dreba iś bai- 
mes ! Taip, taip, żirgeliai ! 

Taip kalbedamas vaikśćiojo tarp arkliii ne kaipo 
valdovas, bet kaipo vyresnysis śeimynoje. 

Temstant Ben-Huras atsisedo prie śetros ir lau 
ke sugriżtant iś miesto Ilderimo. Lauke kantriai, nes 
żinojo, kad gaus kokią żinią. Buvo ramus ; jautesi esąs 
globoje Apveizdos, kuri gelbejo ji ikiśiol. 

Staiga iśgirdo dundejimą arklio kanopu ir tuo- 
jaus Malluch stojo prieś ji. 

— Sunau Ariaus — tarę śirdingai — pasveikinu 



— 251 — 
tave varde śeiko Ilderimo ir praśau, kad tuojaus nu- 
sidiiotum i niiestą, kur jisai tavęs laukia. 

Męko neklausęs Beu-Huras nuejo i tvartą; Al- 
debaranas atkiśo i jj savo galvą, nei siulydamas savo 
patarnavimą, bet jaunikaitis tik pagloste ji ir paeme 
kitą, neprigulintj prie to ketverto. Neużilgo abudu ty- 
ledaniu sparciai jojo i miestą. 

Netrukus ilgai pribuvo prie upes, kur gyveuo Si- 
monides, o ' kada sustojo po tiltu pries didele sankro- 
vą ? Malluch tarę savo draugui: 

— Esame aut vietos, uusesk. 
Beu-Huras pażiuo vietą ir paklause: 

— Kur turiu ieśkoti śeiko? 

— Eikk paskui uiane, o pamatysi j|. 

Taruas prieme arklius; Beu-Huras stovejo prie 
pirklio duru; uespejo da uei pauiislyti, kas tai gali bu- 
ti, kaip iśgirdo balsą: 

— Iueik vardau Dievo! 

XXIV. 

Malluch Ukosi prie duru. Beu-Huras iejo i tą 
pat kauibari, kuriauie pirmu kartu uiate pirkli. Nieks 
ćia ueatsiuiaiue, tiktai prie kedes stovejo ileistas | 
mediuę storą leutą aukśtesuis uż źmogu stulpas, aut 
kurio buvo sukabytos sidabriues leuipos, kurios aiśkiai 
apśviete visą kambar{. 

Beu-Huras sustojo uetoli duru, jausdamas ant 
saves akis Siuionideso, Ilderimo ir Esteros. 

Dirstelejo i juos lyg klausdamas: ko śitie żnio- 
nes gali uoreti nuo mauęs? Staiga kilo kitas klausi- 
mas: Ar-gi ćia yra draugai, ar prieśai? 

Ćia akis sulaike ant Esteros. 

Vyrai maloniai żiurejo | ji. 

— Sunau Huro! 

Svećias atsigriżo \ kalbaut|. 

^— Sunau Huro — kalbejo Simonides letai ir 



— 252 — 
iśkilniingai. — Kaci musu tevu Dievo rainybe butu su 
tavim — cia susilaike, paskui pridure: — veliju tau to 
nuo savęs ir savuju. 

Kalbautis sedejo kedej, o żeruojanćios iś po bal 
tu skruostu akjs pridave dar daugiaus pavartaunumo 
seneliui. 

Jo judejimas ir pasveikiuiuias buvo labai aiś- 
kus, tat Ben-Huras prakalbejo: 

— Simonidese, tavo velijimus priimu śirdingai. 
Ir sveikiuu tave, kaip sunus tevą, vieuok jaućiuosi, 
kad uięs turime susiprasti. 

Tais żodżiais norejo praśaliuti prietiki valdovo 
su taruu, o priimant kitoki, aukśtesni ir śveutesui. 

Simonides nuleido rankas ir, atsigriżes i duk- 
teri, tarę: 

- Paduok ponui kedę, dukte mano. 

Skubiai iśpilde tevo paliepimą, atneśe kedę ir 
susimaiśius żiurejo tai i tevą, tai i jaunikaiti. Lauke, 
kas toliau atsitiks. Tpa buvo nepakeuciama, ją per- 
trauke Beu-Huras, pritraukdamas kedę prie pirklio 
koju ir tardamas: 

— Ćia mano vieta — atsisedo. 

Jo akis susitiko su Esteros tiktai ant trumpos 
valandeles, bet toji valandele padare juos geresniais. 
Jisai suprato, kad ji yra jam dekinga; jiji żinojo, kad 
yra geras ir malonus. 

Simonides linktelejo galva ir liuosiau kvepuo- 
damas tarę: 

— Estera, atneśkie man j>operas. 

Mer giną atidare vieną śepą sienoje, iśenie po- 
peras ir padave tevui. 

— Gerai tarei, Huro sunau — tarę Simonides 
iśskleisdamas poi>eras — dabar mums reikia susiprasti. 
Prijausdamas tavo reikalavimą, duodu priparodymus, 
kurie tau viską iśaiśkjs, ypatingai turtą ir mudviejii 
prietikius, Ar nori dabar perskaityti? 



— 253 — 
Ben-Huras prieme poperas, bet dirstelejo i II- 
derimą. 

— Nepaisyk śeiko, prie atskaitu reikia liudinin- 
ko, jo vardas jau użraśytas, żino tat viską ir yra tavo 
draugas. Kuomi buvo man, bus ir tau. 

Kalbedamas tai Simonides pażiurejo i Araba ir 
linktelejo galva, ant ko anas taipgi atsake palenkimn 
galvos, o paskni tarę: 

— Yra, kaipo pasakei! 

— Żinau, kaip yra gera tavo draugyste — atsa- 
ke Ben-Huras — ir noriu likti jos vertas. Paskui per- 
skaitysiu tavo atskaitas, Simonidese; dabar man tik 
aplamai apsakyk jas, jaigu tas neapsunkjs. 

Simonides vel paeme poperas i rankas. 

— Estera, stok prie manęs ir priimk perskai- 
tytus lakśtus, kad nesusimaisytu. 

Sto jo śalia ir padejo ranką ant tevo peties, lyg 
kad abudu iśduotu atskaitą. 

— Śitai — tarę Simonides — pirmas dokumen- 
tas; parodo jisai, kiek pinigu imemiau mio tavo tevo; 
o śtai antras parodo sumas, kurias iśpleśiau nuo Ry- 
mionu ; nieko apart pinigu nepasiseke iśgelbeti, o ir tai 
tik pasidekavojant musu żydiśkai sistemai sudejimo 
pinigu ant vekseliu. Iśgelbetas sumas sutraukiau iś 
Rymo, Aleksandrijos, Damaśko, Kartagenos ir kitu vie- 
tu; ta suma iśneśa śimtą dvideśimt talentu życiu 
pinigais. 

Tai taręs padave lakśtą Ester ai, o paeme kitą, 
sakydamas : 

— Su tuo śimtu dvideśimt talentu, pradejau pre- 
kybą; iś to iśaugo mano kreditas — iśsireiśkiu taip, 
kad paskui parodyti tau naudą, kokią atneśe tie pinigai. 

Ćia perskaite ivairias sąraśas, kurios abelnai 
parode taip : 

Laivai 60 talentu 

Prekes krautuvese 100 talentu 

Perveżimas 75 talentu 



— 254 — 

Kupriai ir arkliai 20 talentu 

Sankrovos 20 talentu 

Begancios atskaitos 54 talentu 

Grynu pinigu 224 talentu 



Viso .... 553 talentai. 

Prie tu priskaityk pinigus, kuriuos man pavede 
tavo tevas, o turesi śeśis śinitus septynias deśimt tris 
talentus! — Yiskas tai tavo ir esi turtingiausiu pasau- 
lyj źmogum. 

Paeme poperas nuo Esteros, pasilikdamas san 
tik vieną, suvyniojo jas \ kruvą ir padave Ben-Hurui 
su pasididżiavimo śeśeliu, bet nieko neużgaunanćiu, nes 
paejo nuo użsiganedinimo iś atlikimo savo darbo, ne 
nuo geidimo garbes. 

— Ir nera tokio daikto po saule — kalbejo tyliai 
— kurio negaletum pasiekti, nei veikalo, kurio nega- 
letum atlikti! 

Simonides vel sudejo rankas ant krutines, Este 
ra ir Ilderimas, rodos, tyledamu svarste, kad laike ge- 
riausio pasivedimo żmogus pereina didźiausi iśme- 
ginimą. 

Ben-Huras paeme pergaminą ir drućiai susijau- 
dines tarę: 

— Viskas man iśrodo lyg śviesa iś dangaus, ap- 
sviecianti tą ilgą baisią nakti, kuri, mislijau, neika- 
dos nepasibaigs. Pirmiausia dekoju Vieśpaciui, kuris 
neapleido manęs, paskui tau, Simonidese. Tavo iśti- 
kimybe pergalejo kankintoju nuożmumą. Tarei, kad 
nera pasaulyj veikalo, kurio negaleciau atlikti, pame- 
gisiu, ar pataikisiu! Tave, śeike, śaukiu uż liudinin- 
ką ir tave, Estera, kuri esi geru savo tevo aniolu! 
Klausykite ! 

Ćia atkiśo ranką su pergamino voleliu i Si- 
monidesa. 

— Daiktai, kurie ćia suraśyti — laivai, namai, 
prekes, kupriai, arkliai, pinigai nuo didżiausiu iki ma- 



— 255 — 
żiausiu tebuna tavo, Simonidese, nuosavybe, tavo ir ta- 
vuju ant amżiu! 

Estera nusiśypsojo per aśaras, Ilderimas smar- 
kiai gloste barzdą, jo akis żeravo, kaip brangus akme- 
nis, tik Simonides bnvo ranins. 

— Paskiriu jnos tan ir taviemsiems ant amżiu 
— tolians kalbejo Ben-Huras — bet sn viena iślyga. 

Yisi atidżiai klause. 

— Norin, kad śimtas dvideśimt talentu, kurie 
prigulejo mano tevui, butu sugrążinti man. 

Ilderimo veidas ant tu źodżiu nuśvito. 

— Toliau reikalauju, kad pagelbetuin man at- 
rasti motiną ir seser|. 

Simonides iśtiese ranką ir tarę: 

— Kaskart tai geriau pażistu tave, Huro sunan, 
ir esu dekingas Vieśpaciui, kad tave atvede tokiu. Jei 
teisingai tarnavau tavo tevui, jaigu likau teisingu jo 
atminćiai, tat ir tavęs neapvilsiu, o vienok tos iśly- 
gos priimti negaliu. 

Ćia pasieme likusi lakśteli ir kalbejo toliaus: 

— Tas, ką matei, nera atskaitos użbaiga, yra 
dar kita — śtai śićia, skaityk balsiai ! 

Ben-Huras paeme lakśtą. 

Suraśas Huro vergu, surengtas użyeizdetojo Si- 
monideso. 

1. Amra, egiptiete, Jeruzolimos rumuose. 

2. Simonides, użveizda Antiochijoje. 

3. Estera, jo dukte. 

Neikados Ben-Huras nemislijo, kad vergo dukte 
turi buti verge pagal tiesas, o Esterą laike vis uż lygią 
Egiptietei, verta meiles. Użkaito tat jis ir nedrąsiai 
dirstelejo i ją; matydamas, kad ir ji paraudo, nulei- 
do akis ir, glamżydamas papiruso lakśtą, kalbejo: 

— Użtiesą, turtingu yra żmogns, turintis 600 ta- 
lentu ir gali daryti, ką nori, bet brangesnis uż pini- 
gus yra protas, kuris juos surinko, ir śirdis, kurios ne- 
sugadino turtai. Nesibijok, garbingas Simonidese, ir 



— 256 — 
tu, Estera. Śeikas Ilderimas paliudjs, kad valandoje, 
kurio je jus pażinau, kaipo vergus, gavote laisvę, pasi- 
skubjsiu tą paliudyti raśtu. Ar galiu dar ką claugiaus 
padaryti? 

— Użtiesą. Vergiją galetum padaryti saldżia, 
Huro sunau, vienok suklydau, sakydamas, kad gali 
padaryti viską, nes neturi tiesos mus paliuosuoti. As 
amźinas vergas, tavo tevas prikale mano ausj prie du- 
ru, kaip matai. 

— Ar-gi mano tevas galejo taip padaryti? 

— Nedrjsk ji kaltinti — pertrauke Simonides, 
— padare tai man meldżiant, nes to reikalavo mano 
Baehele, śios mergaites motina, ir nenorejo likti mano 
pacia, kol nelikau lygus jai. 

— Buvo tai amżina verge? 
~ Taip. 

Ben-Huras vaiksciojo po kambari użsimąstęs. 

— Jau pirma buvau turtingas — tarę staiga 
sustojęs. — Buvau turtingas dekui geradaringam Ari- 
ui, dabar gaunu naują turtą drauge su tuomi, kuris pa- 
taike ji surinkti. Ar-gi Apveizda dary tu tai be mie- 
rio? Patark man, Simonidese, parodyk, pagelbek pa- 
matyti teisybę ir użgana jai padaryk. Pagelbek, kad 
bućiau vertas savo A^ardo, buk tuomi teisingai, kuomi 
esi pagal tiesą, o visados busiu tau dekingu. 

Simonideso veidas pradejo nuśvisti nuo użsiga- 
nedinimo. 

— Sunau mano valdovo! padarysiu daugiau, 
tarnausiu tau visa galybe mano pro to ir śirdies. Ku- 
no jau neturiu, paśvenćiau j\ tau, bet protas ir śirdis 
yra tavo. Prisiekiu tai ant aukuro musu Dievo ir ant 
tu auku, kurios ant jo dega. Vienok padaryk mane 
pagal tiesas tuomi, kuomi esu. 

— Ką reikia daryti? — paklause Ben-Huras. 

— Kad padarysi mane użżiuretojum, valdininku 
tavo turtu, tada pradesiu veikti. 



— 257 — 

— Nuo śios valandos esi juomi ir skaityk save 
tokiu. Ar reikia padaryti tai ant raśto? 

— Użteuka tavo żodżio; tiek dave ir tavo tevas, 
nenoriu daugiau nuo sunaus. Dabar-gi, kad jau su- 
sipratome... 

— Taip, as pasirengęs — tarę Ben-Huras. 

— O tu, Kacheles dukra, ar neturi nieko pasa- 
kyti? — tarę Simonides, nuimdanias jos ranką nuo sa- 
vo peties. 

Użkaitus Estera valandą tylejo, paskui prisiarti- 
no prie Ben-Huro ir śvelniu bal su tarę : 

— N'esu geresne uż savo motiną, kad jos nera, 
daleiskie priżiureti mano tevą! 

Ben-Huras paeme jos ranką, padejo ant tevo ke- 
des ir tarę: 

— Gera esi dukte, tegul buna, kaip tu nori. 
Pirklys paeme jos ranką ir visi nutilo. 
Simonides apsidaire aplinkui, paskui rim- 

tai tarę: 

— Estera, jau velu, dar daug daiktii turime ap- 
kalbeti, liepkie atneśti gerymus, kad sustiprintume sa- 
vo spekas. 

Mergina paskambino ir tuojaus atneśe vyną su 
duona, kuriuos ji pati padavinejo svećiams. 

— Norints susipratome — tarę Simonides — ne- 
misliju, kad jau viskas butu atlikta. Mudvieju gyve- 
nimas dabar turi plaukti, kaip dvi upi, kuri suliejo sa- 
vo vandenis j vieną. Jaigu norime, kad jisai butu liuo- 
sas, reikia nuvaryti nuo dangaus visus śeśelius. Ka- 
daisia nuejai nuo mano duru su neużsiganedinimo jaus- 
mu ir persitikrinimu, kad nenoriu pripażint tiesu, ku- 
rias dabar pripażinau. Teisybe, kad taip- padariau, 
nes pażinojau tave. Estera ir Malluch noriai paliudjs, 
kad mes tada nenuleidom nuo tavęs akiu. 

— Malluch! — atsiliepe nusistebejęs Ben-Huras. 

— Kas taip, kaip as prikaltas prie kedes, tas turi 
tureti toli siekianćias rankas ir daug tu ranku, jei nori 



- 258 - 
ką reikśti pasaulyj, nuo kurio taip nuożmiai likau pra- 
śalintas. Turiu tat daugelj żmoniu. Malluch-gi ge- 
riausias iś daugelio... Kartais vel — ćia dirstelejo i 



:.....,■,..' 



^ 




Nuo śios valandos osi mano turty uźżiuretoium ir skaityk save tokiu. 



seiką — pasiskolinu gerą śirdj pas kitus, paveizdan, 
pas Ilderimą Gerąjj, pilną malones ir garbes vyrą. 
Palaukk, tegiil ir jisai pasakys tau, ar użminśau ka- 
da apie tave. 



— 259 — 
Ben-Huras dirstelejo i Araba, o Ilderimas link- 
telejo galva ir uźsimerke ant żenklo patvirtinimo. 

— Sunku — kalbejo toliau Simonides — pażinti 
zmogli be iśmeginimo. Pamatęs tave, niaćiau tavo te- 
vo paveikslą; bet ar galejau żinoti, kokiu esi żniognm? 
Juk pasitaiko źinones, kuriems turtas yra prakeiki- 
mu. Pasiunciau tat Malluchą użimti mano vietą, buti 
sianie dalyke mano akimis ir aiisimis. Iśpilde mano 
norą, parneśe kogeriausias żinias; nepalaikyk jam to 
uź pik tą. 

Padare gerai ir nepykstu ant jo — atsake Ben- 
Huras — nei ant jus, nes protas jums liepe taip daryti. 

— Tavo żodżiai yra malonus — atsake pirklys 
— labai malonus, nebijau nesusipratimo ir tegul upes 
san plaukia, taip kaip Dievas joms liepia! 

Truputi atsikyepęs, kalbejo toliaus : 

— Audejas sedi prie stovu ir leidżia śaudykles, 
audimas auga, darosi puokśtes ir figuros, o jis svajoja, 
mislija... Taip augo mano rankose fortuna ir stebe 
jausi jos augimui, klausdamas pats saves, kokiu budu? 
Maćiau, kad rupestis kitu, lygios manai, neatsiekia mie- 
rio; tyni smiltis nekartą użklojo pirkliu turtus, mano 
prieśingai, audros neśe laivus, o kitu danie. Kas dar 
daugiau, as nei lavonas, prikaltas prie kedes, neikados 
neturejau nuostoliu iś prieżasties neiśpildymo mano 
prisakymu — niekas manes neapgavo. Mano źmones 
buvo visi teisingi. 

— Iśtikro, tai keistas dalykas — tarę Ben-Huras. 

— Taip yra, kaip sakiau, o pagalios persitikri- 
nau, kad Dievas yra tamę, o śiandie klausiu drauge 
su tavim, kokis yra Jo mieris, kokia Jo valia? Niekas 
nedaroma be niierio. Neikados neabejojau, kad ateis 
diena, kurio je Jis parodys man mieri ir maty siu Jj 
taip aiśkiai, kaip matyciau ant kalvos baltą butą. 
Śiandie tikiu, kad tas jau stojosi ! 

— Daug mętu atgal, su savo śeimyna — tavo, 
Estera, motina — sedejome prie śiaurinio kelio, vedan- 



— 260 — 
£io i Jerozolimą, nepertoli karaliśkii kapu. Ant ke- 
lio pamateme tris keleivius ant baltu dideliu kupriu, 
taip dailu, kad niekad tokiu dar nebiwo matyta śven- 
tame mieste. Buvo tai svetimi, iś tolimu salin żmo- 
ne». Pirmutinis sulaike kupri ir paklause manęs : "Kur 
yra Tas, ką uźgime, żydu karalius?" — Prie klansimo, 
del didesnio mano nusistebejimo, pridure: "mateme Jo 
żvaigźdę Rytuose ir pribiwonie sudeti Jam garbe." — 
Nesupratau, ką norejo pasakyti, bet ejau paskni juos 
i ki Damaśko vartu. Pakeliui nżdavinejo keleiviams tą 
pati klausimą, net ir paciani vartu sargni. Visi ste- 
bejosi, kaip ir as, ir visnr buvo kalbama, kad tai yra 
żodżiai pranaśanto Mesijans. Dangelj pasakojimn jan 
pamirśan. Mes, żmones, o net ir mokyćiansi tarp miisu, 
esame nei vaikai. Jo keliai skiriasi nno mnsii. Ar 
matei Baltazara? 

— Taip, ir girdejan jo pasakojimą — atsake 
Ben-Huras. 

— Stebnklas, tikras stebnklas! — śanke Simoni- 
des. — Klansant jo pasakojimn, niań iśrode, kad tai 
yra atsal^mas; ir aiśkiai pamaćiau Apveizdos mieri. 
Jaign ateis karalius bedinas, neturintis draugu, be 
kariumenes, miestn ir tvirtoviu, ar nebns pervelu? Tat 
])rieś Jo atejimą, prieś sugriuvimą Rymo, reikia nż- 
deti karalystę. O tu, Huro sunau, tu tvirtas, mokantis 
vartoti ginklus, turtingas, ar matai użduoti, del kurios 
atsiunte tave Dievas? Ar-gi Jo mieris negali buti 
tavo? Pasakyk, ar gali żmogus użgimti del didesnes 
garbes? 

Paskutinins żodżius tarę aśtriai, priduodamas 
jiems daugiau svarbos. 

— Taip tau iśrodo, nes neatbutinai — tarę karśtai 
Ben-Huras — kad karalystę, kurią skelbia Baltazaras, 
turi buti dvasiśka karalystę. 

Simonides buvo żydas, didżiuojantysis savo tau- 
tyste, taigi sypsodamasis atsake : 

— Baltazaras buvo lindininku stebuklu. Kada 



— 261 — 
apie juos kalba, niiżeuiintai uuleukiu prieś ji galvą, ues 
jis matę ir girdejo. Vieuok yra Mizraimo sunum, net 
ne prozalitu, simku tat daleisti, kad turetu suprati- 
nią iśaiśkiuiuio Dievo nusprendimu kaslink Izraeliaus 
tautos. Pranaśai turejo śviesą tiesiok iś daugaus, 
taippat, kaip jisai — pranaśu yra daug, jisai vienas, o 
Jekova visados tas pat. Ar-gi turećiau netiketi prana 
śanis? Estera, atneśkie niań Tkorą. 

Nelaukdamas atneśimo knygos kalbejo toliaus : 

— Pagalios, ar ueturinie visos tautos paliudiji- 
mo? Pereik nuo Tyro, ką guli prie juru i śiaurę, ligi 
sostiues Edouio, ką yra tyro pietuose, o neatrasi Sche- 
mos iśpażiutoju, uei tokio, kuris sudetu auką śventmy- 
cioje, nei tokio, kuris kada uors valgytu Velyku aviueJi, 
kuris tau uepasakytu, kad laukia karalystes ir kara- 
liaus. Diena Jo pribuvimo bus dieua laimes, o kara- 
lyste, kaipo karalyste musu tevo Dovido. Paklausi, 
iśkur turi tą tikejimą? Parodysiu tau ir tai. 

Tuomtarpu Estera atneśe kelis puikiai apvynio- 
tus pergamiuo rolelius. 

— Laikykj dukte, volelius; paduosi man, kad 
pareikalausiu — tarę tevas śvelniu, kaip visados, kada 
kalbedavo i dukteri, balsu, paskui pasakojo toliaus: 

— Użimtu daug laiko, gal perdaug, kad norećiau 
iśskaityti vardus visu śventuju, kurie, leidżiaut Apveiz- 
dai, użeme pranaśu vietą. Neturejo tie śveutieji śven- 
tos uguies Elijaus arba Elizejaus, bet raśe ir mokino, 
sugriżus iś nelaisves, o śviesą seme nuo Malachijaus 
żibiiituvo. Hilel ir Śamai ir dabar turi jo vardą ant 
łupu, mokinant jaunuomenę. Paklauskime jn apie ka- 
ralyste. Kas yra kaimenin valdovu Ezeehieliaus kny- 
goje? * Kas-gi, jei ne karalius, apie kuri kalbame? Sos- 
tas jam yra parengtas, nużengia ant żemes, o kiti ka- 
raliai nupuola nuo savo sostu, Izraeliaus persekiotojai 
bus imesti i pożeminius urvus tarp liepsnos stulpij. 

— Psalmu giesmininkas sako: Dirstelek, Vieś- 
pate, ant savo żmoniu, atiduok Izraeliui jo karaliu, at- 



— 262 — 
siusk jj laike, kokiame nori, o Dieve, duok jj, kad val- 
dytu Izraeliu, Tavo vaikus... Ir painis żemes tautas 
po savo jungu, ir tarnaus jam. Ir bus teisingu kara- 
liu, Dievo paskirtu... valdys żerne Jo żodżiu per am- 
żius. — Paklausyk Ezdro, to antro Maiżio, kad apsa- 
kineja savo nakties matymus, ir paklausk, kuomi yra 
tas liutas, ką żmogaus balsu kalba i ereli, kuris reiśkia 
Rymioią: — Mylejai nielagius, pleśei dirbanćiu niies- 
tus ir griovei ju murus, nors jie nedare nieko błogo. 
Delto praźusi, kad zenie atsinaujintu, pakiltu ir jtiketu 
i teisingunią ir milaśirdystę To, kuris ją sutvere. Nuo 
tada jo akis nemate erelio. Użtiesą, uźtektu sio paliu- 
dijimo; bet, kad kelias prie śaltinio atviras, delko-gi 
nei^rieiti? Estera, paduok vyno, o paskui Tkorą. 

— Juk tiki i pranaśus? — klause gerdauias. — 
Żinau, kad tiki, ues tokis buvo tavo tevu tikejimas. 
Estera, paduok man knygą Elizejaus matyniu. 

Paeme lakśtą, kuri jam iśskleide, ir skaite: — 
Żomens, kurie vaikśćiojo tamsybese, pamate didele 
śviesą; gyvenantiems śalyje mirties śeśelio, pasirode 
jiems śyiesa. Kadangi mażytis uźgime muins, sunus 
yra mums duotas ir stojosi vieśpatavimas ant Jo ran- 
ku. Padaugiuta bus Jo vieśpatyste, o ramybei nebus 
pabaigos. Dovido sostinej ir jo karalysteje sedes; kad 
sudrutinti ir użtvirtinti teisme ir teisybeje nuo dabar 
ir ant aniżiu. Vieśpaties meile padarys tai. — Ar tiki 
pranaśams? Dabar, Estera, paduok man Viespaties 
żodżius i Miclieju. 

Mergina padave. 

— O tu — skaite — o tu, Eufrato Betlejau, ma- 
żas esi tarp tukstanćiu Judejos; iś tavęs iśeis, kuris 
yieśpataus Izraeliuj, o atejimas Jo nuo pradżm* ir ant 
amżiu. — Iśtikro, Jisai tai buvo Kudikiu, kurj matę 
Baltazaras, Jisai, kuriam atidave garbę urve. Ar tiki 
pranaśams? Estera, paduokie Jeremijaus żodźius. 

Paemcs lakstą, vel skaite: 

Śitai ateina dienos, sako Vieśpats: o paźadi- 



— 263 _ 
siu gerą żodj, kuriuomi kalbejo i namus Izraeliaus ir 
namus Judo. Toje dienoje ir tanie laike padarysiu, kad 
Dovidas pagiindys teisybes vaisiu, o darys teismą ir 
teisybę ant żenies. Tose dienose bus iśgelbeta Juda 
ir Jeruzolima gyvęs ramiai; o tai yra vardas, kuriuo- 
mi ji vadis: Vieśpats musu teisingas. Nes tai sako 
Vieśpats : Neprażus vyras iś Dovido, kuris sedejo sosti- 
neje Izraeliaus namo. — Ar-gi neaiśki ćia kalba apie 
karaliu, ir ar-gi gali netiketi | prauaśus? Dabar, duk- 
te, paduok mau pranaśavimus to Judo sunaus, ant ku- 
rio nera jokios demes. 

Padave jam Danieliaus knygą. 

— Klausyk — tarę: — Maćiau nakcia regyklą, 
ir śtai iś dangaus debesu żenge kaipo żmogaus sunus 
ir atejo uet prie amżinojo: ir state Ji prieś veidą Jo 
Ir dave Jam valdżią ir garbę ir karalystę : ir visu tautu 
gentkartes ir kalbos tarnaus Jam: Jo valdżia — am- 
źiua, kuri nebus atiinta, o karalystę Jo, kuri niekad ne- 
susiterś. — Ar netiketuin pranaśams, mano poue? 

— Użtiesą, jau jvalias tikiu — suśuko Ben-Huras. 

— Taip, bet to da negana — kalbejo Simonides 
— jei karalius ateis bedinas, ar jam suteiksi ką iś sa- 
vo malones? 

— Użtiesą taip, iki paskutinio siklio, iki pasku- 
tinio mano krutines atsikvepimo. Bet delko turetu 
ateiti bedinu? 

— Paduok, Estera, żodżius Vieśpaties, kaip gir- 
dejo juos Zacharijus — tarę Simonides. 

Estera padave lakśtą. 

— Paklausykie, kaip karalius pribus i Jeruzoli- 
ma: — Didei dżiaugkis, Siono dukra, śaukk, dukra 
Jeruzalem: śtai ateis tavo karalius, teisingas ir iśgel- 
bćtojas, jis bedinas, o sediiitis aut asilo. 

Ben-Huras żiurejo tolyu. 

— Ką matai, pone? 

— Rymą — atsake. — Ryiua ir jo legionus. Ko- 
\ojau su jais ir źinau jii galybę. 



— 264 — 

— Aa! — tarę Simonides, — tu busi vadu kara- 
liaus legionu ir pasiskirsi tarp milijonu. 

— Tarp milijonu? — suśuko nusistebejęs Ben- 
Huras. 

Simonides valandą tylejo, paskui tarę: 

— Nesibijok Kymo galybes! — Ćia Ben-Huras 
dirstelejo i pirkli. — Parodżiau tau karaliu, bedinai 
pribuvant| \ sostinę ir matei ji po deśinei, o Rynią po 
kairei ir tarei: ar-gi gali jis dalaikyti? 

— Taip, atminei, tokia buvo mano mintis. 

— O pone! — kalbejo Simonides — neturi su- 
pratimo, kokiu galingu yra Izraelius. Tu jj perstatai 
kaipo senj, verkianti prie Babilionijos upes. Nemislyk 
taip, o nueik \ Jeruzolimą apie Velykas, stok ant Kristo 
kranto, arba ant Berber gatves ir is ten prisiżiurek 
żmonems. Vieśpaties priżadejimas Jokubui, kad ap- 
leido Padam Aram, likosi teise. Musu tauta nepersto- 
jo daugintis, net ir nelaisve, ar po Egiptiećiu jungu, 
ar po Rjonionu, ir użtiesą yra didele tauta. Taip, ti- 
kek man; norint pażinti pajegą, ant kurios gali pasi- 
remti naujas karalius, nereikia skaityti artimiausius, 
bet ir tuos, ką iśsiskirstę po tolimiausias śalis, iśpa- 
ż|sta vieną Dievą. Paprasta yra mislyti apie Jeruzo- 
limą, kaipo apie Izraeliu, tuomtarpu ji yra kaipo auk- 
sinis apvadas ant cezaro plośćiaus, akmeniu śventi- 
nyćios, śirdim kunę. Nukreipk savo akis nuo Rymo 
legionu, nors ju galybe taip dide, o suskaityk eiles ti- 
kinciuju, kurie laukia duoto żenklo: "Izraeliau, sku- 
binkis i stovyklas!" Suskaityk tuos, ką gyvena Per- 
sijoj, o yra vaikais tu, kurie pasiliko svetimoje śalyje, 
ir tuos, kurie gyvena pakraśćiuose Afrikos ir Egipto. 
Suskaityk hebrejus, apsigyvenusius del pełno Vakaruo- 
se, Bodinum ir Ispanijoje, neużmirśk, Izraeliaus sunau, 
prozelitii Grekijoje ir ant salu, iśmetytu ant okeano, 
toliaus Pontijoje ir Antiochijoje, o ir tu, ka gyvena 
biauriuose Rymo muruose. Ar mażai garbintoju yra 
tarp tli, kurie netoli tyruose gyvena śetrose, arba tij, 



— 265 — 
kurie apsigyveno pagal Mliii! Ir prie Kaspijos juru 
ir senoje śalyje Gog-Magog gyvena musu broliai, kurie 
kasinet, pripażindami Dievą, sudeda aukas śventinycio- 
je — ir tuos priskaitykime ! Kad taip pabaigem skait- 
liu, pażiurek i eiles kardu, laukianćiu vado, ues śtai 
karalyste laukia To, Kuris padarys teismą ir teisybę 
aut visos żenies, taigi taip Kyme, kaip ir aut Siono, o 
paskutiuis żodis, tai tikrumas, kad ką gali Izraelius, 
tą gali ir Karalius. 

Pieśinys buvo uupieśtas karśtai; Ilderimui jis 
pakurstymu i kovą; śauke jis tat pakilęs: 

— O, kad tai bućiau jaunas! 

Ben-Huras-gi sedejo uesijudindamas, ir ueidouiu, 
pirklio kalba buvo paśaukiuiu prie paśveutimo turto ir 
gyyybes paslaptai esybei, kuri buvo śaltiuiu vilties Si- 
uiouidesui ir dievotam Egii^tiećiiii. Mislis ta uebuvo 
uauja, uekartą j| atsiuiuśe jo dvasioje, ar tai kalbaut 
su Mallucliu Dafuos gojuje, ar dar aiśkiaus, kad Balta- 
zaras aiśkiuo savo supratimą apie karalyste, paskui da 
śeśeliuose seuo gojaus, kur daejo lig skausmiugo pasi- 
ryżimo. Śiaudie dalykai stovejo kitaip, śiaudie uiate, 
kad Vieśpats yra tamę dalyke, visas-gi reikalas yra 
śveutas. Jaute, kad prieś ji atsidare ligśiol użdaryti 
vartai, staiga apśvieciauti j| śviesa ? śaukiauti prie 
taruystos, kas buvo lyg iśpild^^mu jo svajoniu. Tar- 
uysta ta, vedauti \ tolimą ateiti, piluą dovauu uż iś- 
pildymą priderystes, saldi ir maloui jo iśdidumui. Sto- 
kavo da tik vieuo mostelejimo. 

— Viską, ką sakai, Simouidese, pripażistu — ta- 
rę Ben-Huras — daleidżiu, kad ateis karalius ir użdes 
karalyste, panaśią Saliamouo karalystei ; daleidżiu taip- 
gi, kad paśvęsiu save ir viską, ką turiu, Jam ir Jo 
reikalams, tikiu net, kad visi mano gyvenimo prieti- 
kiai ir greitas tavo turtu użaugimas buvo surengta Die- 
vo del auksto mierio, — tas vienok nereiśkia, kad viską 
turetume daryti aklai. Ćia kila klausimas, ar turime 



— 266 — 
laukti karaliaus ir jo paśaukiino, ar jau pradeti veikti? 
Esi senas ir turi patyrimą, sakyk! 
Simonides ilgai nelauke: 

— Laiśkas, — tarę, — kuri laikau ranko je, ne- 
palieka pasirinkimo. Jaigu neveiktunie, papultume i 
Messalo ir Gfratuso rankas, musu iteknie Ryme neiśgel- 
betu mus o ćia pritruks pajegu. Kad kartą tave pa 
irus, papuolei, o kokia ju niilaśirdyste, żinau gerai. 

Atsiminęs tai senis sudrebejo. 

— Pone mauo! — kalbejo toliaus — tu pats pa- 
kurstai mane prie veikimo ! 

Beu-Huras nudave uesuprantas tu żodżiu, o Si- 
monides kalbejo toliaus : 

- Kad buvau jaunas, kokis puikus ma u iśrode 
pasaulis ! 

— Vienok, nepaisant to, nestokavo jegu pasi- 
śventimui. 

— Taip, tas jegas man suteike meile. 
Simonides pakrate galvą ir tarę: 

— Misliji apie ambiciją? 

— Juk ambiciją nepritinka Izraeliaus sunui... 

— Lieka tat kerśtas. 

Rodos, kad kar sta żarija użpuole ant śirdies, 
rankos drebejo ir Ben-Huras greitai atsake: 

— Taip, turi teisybe, kerśtas yra żydo teise. 

— Kuprius, net śuo pamena skriaudą — pridu 
re Uderimas. 

Nieko nelaukdamas Simonides vel pradejo : 

— Taip, kol ateis karalius, turime ką-nors veikti. 
Neabejojame, kad Izraelius yra Jo tieseji ranka, bet, 
aut nelainies, ta ramybes ranka, neżino vedimo karo. 
Tarp milijonu nera nei vienos iślavintos rankos, nera 
vado. Negaliu cia skaityti Erodo kareivhi, nes jie yra 
ant to, kad spausti mus. Śalies padejimas yra tokis, 
kok i o nori Rymionis. Jo valdżia iśdave geistinus vai- 
sius. Laikas persikeitimo jau atejo, tegul piemuo ap- 
siginkluoja, tegul ima ragotinę, o kaimenes tepersimai- 



— 267 — 
no i kovojaiićius liutus. Kas turi stoti prie karaliaus 
ir użimti vietą jo deśinej? Kas juomi gali buti, jaigu 
ne tas, kuris imsis uż to clarbo ir ji atliks. 
Ben-Huro veidas nuśvito ir tarę: 

— Aiśkiai matau, kad reikia atlikti reikalą, 
bet kaip? 

Simonides iśgere vyną, kuri jain padave Estera, 
ir atsake: 

— Seikas ir tu, busite vadovais, kiekvienas sky- 
rium. As pasiliksiu śićia, kaip visados, żiuredamas, 
kad neiśsektu śaltinis. Tu nusiduosi \ Jeruzolimą, o 
iś ten i tyra, kad ten surinkti iśskirstytus tinkaums 
prie ginklo Izraeliaus simus. Padalisime juos i de- 
śimtis ir śinitus, paskirdami yadus ir mokindaini var- 
toti ginklus. Del użsilaikynio as viską pristatysiu. 
Pradesi nuo Perejos, iś ten eisi i Galileją, iś kur jau 
tik żingsnis i Jeruzolimą. Perejoj turi uż savęs tyra, 
ir netoli savęs Ilderimą. Jisai saugos kelius, kad ju 
niekas neużimtu be tavo żinios ir tuomi didei patar- 
naus. Pakol nebus viskas surengta, tegul niekas, apart 
mus, neżinos tikro mierio. As busiu jusu tarnu. Su 
Ilderimu jau kalbejau, o dabar pasakyk tu, pone, kaip 
misliji? 

Ben-Huras dirstelejo i śeiką. 

— Yra, kaipo pasake — atsake Arabas, — jam 
użtenka mano żodżio, tau sudesiu prisiegą, kuri 
privers mane ir mano żmones podraug su visais tur- 
tais patarnauti tau reikale. 

Simonides, Ilderimas ir Estera żiurejo i Ben- 
Hurą. 

— Kiekvienam żmogui — tarę liudnai — yra 
paskirta kokia-nors laimes taure, pirmiaus ar veliaus 
paragaus iś jos — tiktai ne aś; taip jau dedasi... Taip, 
Simonidese ir śeike, suprantu jus. Jaigu dary siu pa 
gal jus norą ir eisiu nurodytu keliu, sudiev man laime, 
sudiev, viltie, kuriaja taip dźiaugiausi! Jei pereisiu 
per atsiverianciuosius prieś mane vartus, użsidarys pas- 



— 268 — 
kui mane ant visados, nes Rynias sergsti juos. Jo kar- 
diniukai persekios mane, o kapai śalia iniesto ar kalnu 
urvai bns mano gyvenimu! 

Skaudus gaikśćiojimas pertrauke jaimikaićio 
kalbą. Visi atsigriżo j Esterą, o ta paslepe savo bur- 
ną ant tevo peties. 

— Użmirśan apie tave, Estera — tarę śvelniai 
Simonides. 

— Lengviai perkęsti sunku likimą — tarę Ben- 
Huras — kada matai pasigailejimą. Pavelyk kalbeti 
toliaus. 

Ir vel visi klanse. 

— Pats pasakei, kad nera pasirinkimo ir turiu 
priimti użduoti, kuri man paskyrete; o jaign ćia man 
gręsia mirtis, tai kodel iśkart nesigriebti nż darbo? 

— Ar tnrime nżraśyti tą sntarimą? — użklause 
Simonides, priprates atlikineti pirkliśktis reikalns. 

— Atsidedn ant tavo żodżio — tarę Ben-Huras. 

— Ir as — pridnre Ilderimas. 

Tokin prastn bndn padaryta suokalbis, kmis 
turę jo atmainyti Ben-Huro gyvenimą. Jisai pirmuti 
nis atsiśauke : 

— Tat stojosi! 

— Kad Abraomo I)ievas mus stiprintij! — su 
suko Simonides. 

— Dar żodi, mano drauge — tarę Ben-Huras — 
leiskite man buti liuosam lig lenktyniu. Negali buti, 
kad Messala prażudytu mane pirm gavimo nuo proku- 
ratoriaus atsakymo ant to laiśko. Atsakymas taip 
greit negali ateiti. Tuomtarpu labai trokśtu susitikti 
su juomi cirke. 

Ilderimas noria i ant to pristojo. Simonides taip- 
gi nebuvo tam prieśingas ir tarę: 

— Tas atidejimas turi dvi geri pusi ir daleis 
man tau patarnauti. Rodosi, kad priminei apie Ariaus 
palikimą. Ar tai yra żerne? 

— Villa prie Misenum ir namai Ryme. 



_ 269 — 

— Tokiu budu reikia parduoti nuosavybe, o pini- 
gai sudeti saugioje vietoje. Apsakyk raan apie tai nuo- 
dugniai, o tuojaus surengsiu reikalingus pardavimui 
rastus ir iśsiusiu żmogu. Ar kartą użbegsime kelią ee- 
zaro pleśikams. 

— Rytoj paaiśkisiu. 

— Tat śios dienos darbas uźbaigtas! tarę 
Simonides. 

Ilderimas linktelejo galvą ir pridure: 

— Ir gerai uźbaigtas! 

— Estera, da duonos ir vyno! Śeikas Ilderimas 
palinksmis mus, jaigu teiksis pasilikti ligi rytojaus. O 
tu, pone? 

— Liepkie parengti arklius — tarę Ben-Huras — 
grjśiu \ goju. Iśjojant dabar prieśas nepatemis manęs, 
o ir tavo Arabai dżiaugsis, pamatę mane — pridure 
atsigriżdamas \ Ilderimą. 

Jau śvito, kada Ben-Huras su Mallucliu susto- 
jo prie śetru. 

XXV. 

Kitą naktj apie ketvirtą valandą Ben-Huras su 
Estera stovejo ant sankroros stogo. Żemai prie upes 
buvo didelis bruzdejimas, krove skrynias, maiśus, pun- 
dus; żmones begiojo | visas śalis. Krove prekes ant 
]aivo, kuris neużilgo turę jo plaukti. Simonides dar 
neapleido savo biuro, kur iśdavinejo kapitonui prisaky- 
mus. Liepe be atsilsio plaukti i Ostiją, kur turejo pa- 
leisti vieną keleiv^. Paskui jau povaliau plaukti prie 
Valencijos ant Ispanijos krasto. 

Keleivis tas buvo iśsiustas Rymań parduoti Ben- 
Huro po Ariui palikimą. Ben-Huras buvo labai użsi- 
mislijes. Jaute, kad atsisakyti nuo savo pasiryżimo 
jau pervelu. Lengva suprasti, kad jaunas, dailus, tur- 
tingas, vostik iśsprudęs iś Rymo draugiju, gailesties 
turejo visko atsiżadeti del kokios gal iśsvajotos pride- 



270 



rystes ar garbes, sujungtos su pavojumi ir nelaisve. 
(ial mato dvasios akimis sunkybes bevaisingos kovos 




Dćlko, pone, nori pykties su Rymu? 

su cezaro galybe. Iś kitos puses paslaptis, deugianti 
atejimą karaliaus ir j{ pat{, o paskui prażudyta ramy- 
be, garbe, turtai, kuriuos vartojo nei prekes ant pre- 



— 271 — 
kymedio; labiausia — gi ji spaude naujas jausinas, pa- 
zadintas inatymu namu ir draugu, su kuriais taip sma- 
giai galetu leisti gyvenimą! Tiktai tie, kurie patjs 
perleido ilgas iśtremimo dienas gali suprasti pagundos 
galę, traukianćią jauiiikaitj. 

Pridekinie prie to dar patraukiancius saldzius żo- 
dżius, kurie sako: "gyvenk, naudokis!", perstatanćins 
tiktai śviesią gyvenimo pusę, prie kurios galima pri- 
skaityti ir dailią Ben-Huro draugę. 

— Ar buvai kada Ryme, Estera? 

— Ne — atsake. 

— O ar noretum ten buti? 

— Man rodos, kad ne. 

— Kodel? 

— Bijausi Rymo — atsake drebanciu balsu. 
Pażiurejo \ ją; prie jo iśrode mażyte. Tamsojc 

neuiate jos burnos; o vienok primine jam Tirzą ir stai- 
ga apeme ji gailestis, atsiminus tą, kuri taipgi stovejo 
śalia jo ant stogo tą baisią dieną, kurioje atsitiko ne- 
iaime. Vargśe Tirza! Kur dabar ji gali buti? Este- 
ra nebuvo jo sesuo, bet verge, o vienok negalejo ją lai- 
kyti uż vergę, prieśingai, rodesi, kad delto tai jisai ir 
buvo del jos śirdingesnis. 

— Negaliu san perstatyti Rymą, kaipo miestą 
rumu, śventinyćiu, pilną żmonin; greićiau jis man iśro- 
do żlibinu, kurs paverge musii dailią śalj ir gręsia żmo- 
nems mirtim ir panaikinimu. Baisus tai żlibinas, ir 
nieks jo nepergales, nes besotis, kaip żveris ir krauja- 
gerys. Delko... 

Ćia susilaike ir susimaiśius żiurejo [ żerne. 

— Kalbek toliau — paragino Ben-Huras. 
Prisiglaude prie jo ir, dirstelejus \ virśu, tarę: 

— Delko, pone, nori pyktis su Rymu? Delko 
verćiau su juomi nesusitaikinti ir gyventi ramiai? Juk 
gyvenime tiek turejai vargo, tiek turejai kenteti/ Kan- 
cios użnuodijo tavo jaunystę, delko ir visą gyvenimą pa- 
vedi skausmams? 



— 272 — 
Mergiua glaudesi prie jo; baltas jos veidas reiśke 
meldimą, paskui pridejo galvą prie jo peties, o jisai pa- 
ki anse: 

— Ką nori, kaci padaryćiau, Estera? 
Valandelę tylejo, paskui tarę : 

— Ar tavo turtas prie Rymo yra namai? 

— Taip. 

— Ar dailus? 

— Labai dailus. Yra tai rumai tarp sodu. 
Tarp tankiu krumu yra fontanai ir stovi stovylos. Kal- 
vas apvainikuoja vynuoges; nuo ju matyti Neapolis, 
Vezuvius ir melina jura, iśsodyta baltais żegliais. Ce- 
zaris netoli turi savo vasarinę villę, bet Ryme sako, 
kad senoji Ariaus ville grażesne. 

— O ar ten galima ramiai gyventi? 

— Neikados vasaros diena, arba menesiena nebiis 
ramesne, kaip ten gyveninias. Jei tik kartais svećiai 
pertraukia ramumą. Dabar, kad nera seno savininko, 
o as esu ćia, niekas nepertraukia tylos ir ramybes. 
Nieko ten negirdeti apart tarnu śnabżdejimo, paukśćiu 
ciulbejimo ir ślamejimo fontańu. Viskas ten kurcia ir 
vienoda; visą jvairumą daro tiktai ślamejimas puolan- 
ćiu lapu ir yystanciu geliu. Man gyvenimas ten, Este- 
ra, buvo perramus ; nekartą użmetinejau sau tinginyste, 
mislydamas, kad tiek reikalu manęs laukia, o apsisupęs 
śilkais użbaigsiu ir visą gy venimą nieko nenuveikes. 

Ji żiurejo \ upę. 

— Delko klausei? — użklause. 

— Mano malonus pone... 

— Nesakyk taip, Estera, nesakyk taip! Vadink 
mane draugu, broliu, jei nori, bet nevadink niane ponu, 
nes juonii nesu ir nenoriu biiti. Vadink mane broliu. 

Nakties tamsoje negalejo użtemyti jos użkaitimo 
nei żvilgejimo akiu, ismeigtu \ upę. 

— Negaliu suprasti, — tarę — kaip galima iśsi- 
rinkti gyvenimą. 

— Kovos ir kraujo praliejimo — użbaige jisai. ; 



— 273 — 

— Taip — patvirtino ir pridure: — vietoje ra- 
maus gyveniino dailioj villeje. 

— Klysti, Estera, jei niisliji, kad tai darau iś 
noro. Tikek man, kad neturiu pasirinkimo ; liksiu ćia, 
laukia manęs neiśvengiama mirtis ; eisiu ten, gali mane 
patikti tas pat likimas. Kas lengviau, kaip paduoti 
taurę su nuodais, prikalbinti drąsuolj, ką duria durklu, 
arba liudytoją, ką kreivai prisiekia. Messala ir Gratus 
pralobo iś mano tevo turtu, o śiandie użlaikymas iś- 
pleśto turto jiems yra svarbesnis, nei buvo laike iśple- 
śimo. Negalima daleisti, kad su jais galima butu susi- 
taikinti, nes pirma turetu prisipażinti prie savo kaltes. 
Pagalios, pagalios, Estera, kad man prisieitu pirkti nuo 
ju tą santaiką, neżinau ar noreciau. Netikiu, ar ga- 
lesiu kada atrasti ramumą, tuomi labiau nerasiu jo pui- 
kiuose gojuose, po murmuriniais portais senos villes. 
Neatrasćiau net, kad ir tureciau ten esybę, kuri kantria 
meile saldytu sunkybę mano dienu, drauge su manim 
kęsdama mano likimą. Ne man ramybe, kol neatrasiu 
savuju! Turiu tat saugotis, o kad juos surasiu ir ap- 
sakys savo kancias, ar-gi galesiu kęsti nenubaudęs kal- 
tininko? Jei jos negyvos, ar galiu atleisti żmogżudżiui? 
O ne! sążine neleistu man użmigti, tikriausia meile su 
visomis savo saldybemis nesugrążintu man ramumo. 

— Tat su nelaime negalima apsilenkti? — pa- 
klause drebanćiu balsu — ir visai nieko tamę dalyke 
negalima atmainyti? 

Ben-Huras paeme jos ranką. 

— Tai taip labai rupiniesi apie mane? 

— O labai! — atsake. 

Kanka jos buvo karśta ir jaute jos drebejimą. 
Użejo jam ant mislies Egiptiete, taip atskiri nuo śios 
mażytes, taip drąsi, viliojanti, linksma. Jos paveikslas 
stojo prieś ji, o jaunikaitis, paemęs Esteros ranką, pri- 
neśe prie łupu ir tarę: 

— Estera, busi del manęs Tirza. 

— Kas tai yra Tirza? 



— 274 — 

— Toki vardą turi mano sesuo, pagriebe ją Ry- 
mionjs, pakol neatrasin jos, negaliu atsilseti, nei buti 
laimingu. 

Tuo tai pii puole ant ju śviesos spindulys, o atsi- 
grjżę, pamąte Simonidesa, knri tarnas A^eże kedej. Pri- 
siartino prie jo. 

Tnom żygiu ant upes paleista virves ir laivas, nei 
paukśtis, tarp linksmu śukavimu pasileido i juras. O 
Ben-Hnras?... Pasilikó. — Jisai ir jo likimas ant vi 
sados liko suriśti reikalais karalians, kurio lankta 
atejimo. 

XXVI. 

Po piętn prieś lenktyniu dieną Ilderimo arkliai 
ir veżimas buvo nugabenti \ miestą ir patalpinti netoli 
cirko po saugia śeiko żmonin prieźiura. Seikas paliepe 
savo żmonems iśardyti visas śetras ir drange su gy- 
vuliais ir viskuom, ką turejo palmn gojuj, pasitraukti i 
tyro gilumą. Visas tas karavanas iśrode kaipo gent- 
karciu kelione; pakeliui żniones juokesi iś ju, o Ilderi- 
mas śiuomi kartu buvo visai rimtas, kas retai budavo 
tokiuose atsitikimuose. Jaigu, kaij^ mintijo Messalo 
śnipai vaktuoti, tai iśjuokianti minios balsai nedare 
ant jo jokios jtekmes. Rytoj jau bus toli nuo ju. Pa- 
kol żmogus esi pastatytas ant iśjuokimo, niekad nebu- 
na użsitikejes pats ant savęs. Gerai tai żinojo atsar- 
gus Arabas. Toje valandoje śeiko nera namie, śetros 
suvyniotos, palmu gojus tuścias, o uż dvylikos valandu 
niekas, greićiausias arklys nei kupris, nepavys to, kuris 
yra tyro valdovu ir vadina jj savo nuosavybe. 

Taip Ben-Huras, kaip ir Ilderimas żinojo, kad 
Messala yra baisus prieśas, bet buvo persitikrinę, kad 
iki lenktyniu nieko jiems neatsitiks. Jaigu, ko tike- 
josi, Ben-Huras pergales, tada vargas jiems, pasinau- 
dos jisai visa itekme, kad kenkti jiems, nors ir pats 
vienas, nelaukdamas Gratuso pagalbos. Pilni patyrimo 



— 275 — 
jiedu stropiai vaktavo priegą, sudare pasielgimo plia- 
ną ii 4 tvirtai tikejo, kad issprus iś pavojaus. Taigi jojo 
linksmai kalbedanii, tikri pergales. 

Pakeliui sutiko Malluchą, kuris ju lauke. Iśti- 
kimas Simonideso tarnas neikuomi neiśsidave, kad żi- 
no Ben-Huro su Ilderimu prietikius. Po paprasto pasi- 
sveikinimo iśsieme pergamino lakśtą ir padave ji śeikui, 
tardamas: 

Stal apgarsinimas tvarkos lenktyniu ir żaisliu; 
yra ten pażymeti tavo arkliai, taip-gi tvarka, kokioje 
atsibus lenktynes. Nelieka man nieko, kaip tik linketi 
tau pergales. Paskui atsigriże i Ben-Hurą ir tarę: 

— Ir tau, Ariaus sunau, sudedu linkejimus. Jau 
niekas neużkenks tavo su Messala susitikimui, nes visi 
lenktyniii reikalai jau atlikti. Tamę dalyke turiu lenk- 
tyniu użveizdos użtikrinimą. 

— Deku tau, Malluche — atsake Ben-Huras. 
Malluch kalbejo toliaus : 

— Spalvą turi l)altą, Messala-gi iśeis gelsvoje su 
auksu. Tas skirtumas padarys didesni ispudi. Spal- 
\ r os jau apgarsinta, vaikai nesioja raikścius gatA^emis, 
o rytoj visi Arabai ir żydai prisisegs jas, o cirko gale- 
rijoj pamatysi kuone ptisę baltu ir gelsvu. 

— Ant galerijos gal, bet ne virśni Porta Pom- 
pae (triumf o vartu). 

— Taip, ten daugiaus bus gelsvu su auksu, bet 
kad pergalesime... — Ćia pamislijes Malluch pradejo 
juoktis ir kalbejo toliaus: — Kad pergalesime, valdi- 
ninkai prades drebet ! Na, o kaslink laiżybu ! Ant tu 
blogai iśeis, nes niekina viską, kas ne rymiśka; statys 
du, tris ir penkis sykius uż Messala, kaipo K3 r mioni 
— Povaliaus pridure: — netinka żydui, kuris lanko 
śventinyćią, tokiu budu vartoti pinigus; bet pasakysiu 
tau, kad tures draugą, kuris sedes uż konsulio sedynes 
ir priimines laiżybas po tris, penkis, deśimt prieś vie- 
ną, prisitaikant prie to, kokiame anie bus upe. Da- 
viau jam śesis śimtus sikliu. 



— 276 — 

— Malluche, użmirśai da vieną daiktą — tarę 
Ben-Huras. — Rymionis priiras tik Rymionii pinigus. 
Delto suraskie savo draugą ir cluok jam kiek nori ses- 
terciju, bet su iślyga, kad priimtu laiźybas tiktai su 
Messala ir jo śalininkais, żeuklu: Ilderimo ketvertas 
prieśais Messala ! 

Malluch valaiidelę pamislijo, paskui tarę: 

— Gerai, atkreips tas ant tavęs domumą. 

— Taigi to ir noriu, Malluche. 

— Suprantu, suprantu. 

— Taip, jaigu nori man gerai patarnauti, tai 
rupinkis atkreipti yisuomenes domumą ant nianęs ir 
Messalo. 

— Żinau, ką daryti — atsake Malluch. 

— Tat daryk. 

— Siulysime baisias laiźybas; o jaigu jas pri- 
inis, tai da geriau. 

— Ar-gi neturiu rupintis atsiimti iśpleśto mano 
turto? — kalbejo Ben-Huras. — Kita proga gali neat- 
sitikti; pagalios, kad galećiau sutrempti netiktai iśdi- 
dumą mano prieśo, bet ir jo laime, użtiesą, musu tevas 
Jokubas nepalaikytu man to uż błogą. 

Ant jo veido atsimuśe użsitikejimas ant savęs, 
reiśkimas nepergaliamos valios. 

— Tegul bus ir taip, Malluch, o nesustokie ant 
sesterciju, tegul stato ir talentus, jei kas atsiras sta- 
tyti taip daug. Penkis, deśimt, dvideśimt talentu, o net 
penkiasdeśimt, jei statytu Messala. 

— Tai daug ir turećiau tureti użtikrinimu. 

— Turesi. Eikk pas Simonidesa ir pasakyk 
jam, kad jisai pasirupintu apie tai. Pasakyk jam taip- 
gi, kad pasiryżau prapuldyti savo prieśą; nenoriu tat 
ai)leisti taip geros progos, kokia }^ra dabar. Pamegi- 
siu; musu puseje tegul buna musu tevu Dievas! Eikk, 
geras Malluche, neapleisk progos. Użganedintas tuo- 
mi Malluch atsisveikino Ben-Hurą, ir greitai nujojo, 
bet uż valandos da sugriżo. 



_ 277 — 

— Atleiskite — tarę Beii-Hurui — użmirśau da 
vieną. Negalejau pats dasigauti prie Messalo veżimo, 
bet uźvadavo mane kitas, o tas tvirtina, kad jo veżi- 
mo aśis yra aukśtesne uż tavo per ploti delno. 

— Per delną, tai daug! — suśuko linksinai Ben- 
Huras, paskui pasilenke prie Mallucho, kalbedamas: 

— Kaipo esi Judo sunum ir tikinćiu, pasirupink 
san vietą ant galer i j os arti triumf o vartu ir gerai te- 
niykie. Kad vażiuosime pro ten, gerai żiurek, nes jaigu 
mań pasiseks, bet verćiau użtylesiu! Tik bukie ten 
ir gerai żiurek! 

Toje valandoje Ilderimas staiga suriko : 
— O! del Dievo, ką tas reiśkia? 
Prisiartino prie Ben-Huro użdejęs pirśtą ant 
paskutines apgarsinimo eiles. 

— Skaityk — tarę Ben-Huras. 

— Ne, skaitykie pats. 

Paeme Ben-Huras lakśtą su parasu ai>skrićio 
prefekto, kaipo żaislu użżiuretojo. Apgarsinimas tas 
buvo toks, kaip śiandieniniai programai, apskelbianti 
paeiliui visas żaisles. Pirmiausia, buvo garsinta, kad 
bus didele paroda ant gatves Kosmos'o (puotii dievas), 
paskui prasides żaisles, peksćiu lenktynes, śokimai ir 
galynes. Paskui ejo dalyvaujanćiu vardai su paży- 
mejimu taut3 r stes ir mokyklos, kurioje lavinosi. Apart 
to buvo priminta, kada ir kur jau galejosi, kokias ga- 
vo dovanas ir kokios bus duotos dabar. Pinigu suma 
buvo aiśkiai pażymeta, kas reiśke, kad jau perejo tie 
laikai, kada galetasi del vainiko ir garbes. 

Tą programo dalf Ben-Huras greitai perbego 
akimis, paskui pradejo letai skaityti apie lenktynes. 

Garsinta buvo, kad lenktyniu myletojai paoiatys, 
ko dar Antioehijoj buvo nematę — Oresto gftlynes. 
Miestas surenge żaisles ant konsulio garbes, o gimtas 
tukśtanćiu sesterciju ir vainikas buvo doyana. Pas- 
kui buvo smulkesni apraśymai. Tiktai seseri ketver- 



— 278 — 
tai galejo dalyrauti, ir visi turejo begti drauge. Ant 
galo buvo suraśas. 

I. Veżinias Lisippo Korintiećio. Du juodu, vie- 
nas beras, kitas żilas. Arkliai begiojo paskutiniu mę- 
tu Aleksandrijoj, paskui Korintijoj, kur pergalejo; ve- 
żejas pats Lisippus. Spalva geltona. 

II. Veżiuias Messalo iś Eymo — du żilu, du juodu 
arkliu, bego ir pergalejo paskutiniais metais Maksimu- 
so cirke. Veżejas Messala. Spalva gelsva su auksu. 

III. Veżimas Kleanteso Ateniećio — tr[s żili 
arkliai, vienas sartas. Prieś nietus pergalejo Bizanti- 
joj. Veżejas Kleantes. Spalva żalia. 

IV. Veźimas Diceuso iś Bizantijos. Du juodu 
arkliu, vienas żilas, vienas beras; pergalejo śiemet Bi- 
zantijoj. Veżejas Diceus. Spalva juoda. 

V. Veżimas 'Admetuso Sidoniećio — visi arkliai 
żili. Triskart pergalejo Cezarejoj. A r eżejas Admetus. 
Spalva melina. 

VI. Veżimas Ilderimo, śeiko tyru, juodberiai ; 
bega pirmu kart. Veżejas Ben-Huras, żydas. Spalva 
balta. 

Veżejas Ben-Huras, żydas. 

— Delko tas vardas vietoj Ariaus? 

Ben-Huras dirstelejo i Ilderimą, nes suprato jo 
suśukimą. Abudu vienaip pamislijo ir pamate, kad 
tamę yra Messalo ranka. 

Pradedant temti Antiochijoje apie Er odo kolona- 
dą pasi]3yle nesuskaitomos minios żmoniu, susidedan- 
cios iś visu pasaulio tautu. 

Jvairumas drabużiu, kalbos, kuriuomi skyresi mi- 
nios, nebuvo tai Antioehijos ypatybe, dejosi tas visoje 
Eymo vieśpatysteje. Żmones, prigulinti prie Kymo 
vieśpatystes, persikeldami iś vietos i vietą, eme su sa 
vim tautiśkus drabużius, paproćius ir dievus. Apsigy- 
vendavo, kur jiems patikdavo, użsieme pramone, state 
namus ir aukurus, gyrendami taip, kaip savo tevyneje. 

Tik viena ypatybe patrauke aki kiekrieno, kuris 



— 279 — 
tą nakt| buvo Aiitiochijoje. Kuone kiekvienas buvo 
prisisegęs raikśti veżejo, kurio laike puse. Ir taip: 
żalius raikśćius neśiojo draugai Kleanteso Ateniećio; 
juodus śalininkai veżejo iś Bizantijos. Tas Iprotys 
buvo taippat senas, kaip ir paćios lenktynes prie Oron- 
teso. Iśkart galima buvo matyti, kad żaliu, baltu ir 
gelsvu su auksu spalvu buvo daugiausia. 

Żingeidżiausia sio je yalandoje mumis vieta yra 
ruuiai ant salos, tai-gi teu ir liueisime. Żibejo penki 
źinomi mums żibintuvai. Susirinkinias kuomet tas pat, 
kaip anuosyk laike orgijos. Ant kauro miega sugule 
jaunikaićiai, o ant stało barska kauleliai. Didżiuma 
susirinkusiu visai nieko neveikia. Vaikśćioja be tikslo, 
żiovauja, pratardami kartais: ar bus rytoj giedra? ar 
lenktynes jau parengtos? ar Antiochijos cirko teises 
skiriasi kuonii-nors nuo K3 r nio? Nuobodu jiems buvo, 
nuilso. Kad pażiuietume i ju lenteles, rastume jas 
priraśytas laiżybu ant yisokiu żaisliu, apart lenktyniu. 

Delko taip? 

Mat, ar tikesi, skaitytojau, nera nei vieno, ku- 
ris i>astatytu nors denara prieś Messalą. 

Visi susirinkusieji neśiojo vientik jo spalvą. 

Niekas nemintijo, kad jisai gali buti pergaletas. 

Juk jisai nepalyginanias visokiose galynese ! Lyg 
nebaige cezaro mokyklą? Ar jo arkliai nepergalejo 
Maksiniuso cirke? Pagalios, ar jisai nera tikras Ey- 
mionis? 

Ant kauro guli Messala. Prie jo stovi ar sedi 
jo śalininkai, użinidami ji klausimais. Żinoma, kalba- 
ma tik apie vieną dalyką. 

Ineina Druzus ir Cecilijus. 

— Ah! — śaukia jaunas kunigaikśtis, puldamas 
ant kauro śalia Messalo. — Ant Bacho, o tai nu- 
vargau ! 

— Iś kur ateini? 

— Vaiksciojau po miestą, i kalnus prie Omfalo, 
o paskui A r el i kłoni, pats neżinau kaip toli. Sakau 



— 280 — 

tau, plaukia baisios żmoniu minios; rytoj cirke pa- 
matysime visą pasaulf. 

Messala paniekinanćiai nusijuoke. 

— Kvailiai! Niekad nemate żaisliu cirke pa- 
rengtu cezaro, tat użima juos śitos. Ką-gi daugiaus 
girdejai ir matei, Druzuse? 

— Męko. 

— Kaip tai, ar-gi użmirśtum? — tarę Cecilijus. 

— Ką? — paklause Druzus. 

— Baltuju minias. 

— Turi teisybę, użmirśau — atsake Druzus pakel- 
damas balsą. — Didelis stebuklas! Sutikonie buri bal- 
tuju su veliava — ha, ha, ha ! kaip tai juokiuga ! 

Ir kvatodamas pasireme ant kauro. 

— Na, kalbek toliaus, nuożmus Druzuse — ra- 
gino Messala. 

— Bet tai tyro vaikai, Messala, tai vargśai, ką 
valgo żarnas ant kiemo Jokubo śventinyćios Jeruzoli- 
moje. Ką jie gali mus apeiti? 

— Druzus bijosi likti iśjuoktu — tarę Cecilijus 

— bet as nesibijau, Messala. 

— Tat sakyk. 

— Sulaikeme bur{ ir... 

— Pasiulem jiems laiżybas — pertrauke Druzus, 

— ir perstatyk sau, ha, ha, ha! vienas iś minios, tokio 
lieso veido, ir tas nuskurelis, apreiske, kad priima lai- 
żybas. Atkiśau lenćiukę ir klausiu: "uź ką nori de- 
ti?" Atsake: "uź Ben-Hurą, żyda". Tada vel paklau- 
siau: "kiek statai?" Atsake — bet atleisk Messala, 
negaliu kalbeti iś juoko, ha, ha! ant Jupiterio perku- 
nu ! ha, ha, ha ! 

Klausantieji nutilo. Messala dirstelejo i Ce- 

— Du sikliu — tarę tas. 

— Sikliu, sikliu ! — Svetaine sakmbejo nuo juoku. 

— Ką padare Druzus? — klause Messala. 



— 281 — 
Tuonitarpu prie duru pasigirdo trukśnias, visi 
sużiuro l tą puse, o Cecilijus patylejęs, tarę: 

— Garbingas Druzus atkiśo leućiukę ir prieme 
laiżybas, 

— Baltas, baltas! 

— Tegul jeina. 

— Ćionai, ćiouai! 

Toki śauksniai pripilde svetainę ir pertrauke kal- 
bą. Lośianti kauleliais Rymionis, perstojo losę; niie- 
ganti pabudo, tryne akis ir griebesi uż lenćiukiu, ap- 
supdami pribuvusj. 

— Statau laiźybas! 

— Ir as... 

— Ir as... 

Su tokiu trukśmu buvo pasveikintas auas pavar- 
tauuas żydas, sąkeleivis Huro nuo Cipro. Ramiai |ejo i 
svetainę. Drabużiai jo buvo visi balti. Liukćiodamas 
galva ir śypsodamasis, prisiartiuo prie vidurines skuo- 
mes. Ten atsisedo ir mostelejo ranka. Blizgejimas 
brilijantii ant pirśtii apstabde trukśnią ir tuojaus uż 
stojo tyla. 

— Rymionjs, garbingi Bymionis! sveikinu ju- 
mis ! — tarę. 

— Ant Joviso, kas tai gali buti? — klause 
Druzus. 

— Kas gali buti? Suva żydiśkas... vadinasi San- 
balat ir yra karumenes pristatytojum, gyvena Rynie, 
labai turtingas, o sutaupe turtus, apsiimdanias j^rista- 
tyti tą, ko niekad nepristate ir nepristatys. Jis visa- 
dos mintija padaryti ką błoga arba nuskriausti, o siu- 
lai, kuriais apsupa żmogu, plonesni uż voratinklius. Bet 
dabar, prisiekiu ant visko, prigriebsime j|! 

Messala pakilo ir drauge su Druzusu priejo prie 
skuomes. 

— Girdejau ant gatviu — kalbejo pirklys, des- 
tydamas lenćiukes ant skuomes, — kad ćia rumuose 
yra didelis neużsiganedinimas delto, kad niekas nesta- 



— 282 



to prieś Messalą. Matote mano spalvą. Eikinie tat 
prie reikaló. Kiek statote? 




Sanbalatae eina laiżybon su Messala. 

Drąsus żydo balsa s sumaiśe Ryinionis ir visi 



tylejo. 



— 283 — 

— Skubinkite! — kalbejo — nes konsulis lau- 
kia manęs. 

Paskutiniai żodżiai padare ispudj. 

— Du prieś vieną ! — śauke puse tuziiio balsu. 

— Ką? — suśuko żydas. — Tiktai du prieś vie- 
ną? Ir tai statote uż Rymioni! 

— Tat tris! 

— Sakote tr|s, tiktai tris? — o as sta tan uż ży- 
da. Duokite keturis. 

— Tegul bus keturi -- iśsitare vienas. 

— Penkis, duokite penkis! — śauke żydas. 

— Penkis, duokite penkis — del garbes Rynio ! 
Użstojo tyla. 

— Tegul bus pen ki — atsiśauke vienas. 

Visi subruzdo, sumiśo ir pasirode pats Messa la. 

— Tegul bus penki — tarę. 

Sanbalatas śypsodamasis pasirenge raśyti. 

— Kad cezaris rytoj numirtu, yra po jo tokis 
kurs turi drąsą. Duok śeśis! 

— Sutinku ant śeśiu — atsake Messala. 
Ir vel visi suśuko da garsiau. 

— Tat śeśi prieś vieną! Tokis tai skirtuinas 
tarp Rymionies ir żydo. Użraśyk sutarti. 

Sanbalatas użraśe ir padave lenćiukę pasiraśyti. 

— Skaityk garsiai — śauke susirinkusieji. Mes- 
sala skaite: 

Sutartis: Messala, Rymionis, eina laiżybon su 
Sanbalatu iś Rynio, kad pergales Ben-Hurą, żyda. Lai- 
żybos ant dvideśiint talentu. Messala stato śeśis prieś 
vieną. Sanbalat. 

Liudininkai. 

Perskaićius iślygą, svetaineje użstojo tyla; visi 
lyg suakmenejo nuo pasistebejimo. Messala żiurejo i 
lenćiukę, susirin'kusieji i ji. .Jaute ju dirsćiojinius ir 
suprato savo padejimą. Nesenai toje pat svetaineje da- 
re panaśią propoziciją savo tautiecianis. Jaigu nepa- 
siraśytu ant sutarties, żutu jo populeriśkumas — o pa- 



— 284 — 
siraśyti negalejo, nes neturejo śinito talentu, neturejo 
net ketvirtos dalies. Nublanko ir nutilo. Pagalios ra- 
do kelią iśsisukimui. 

— Iśkur tu, niekśe żyde — tarę — gali tureti 
dvideśimt talentu? Parodyk man juos tuojaus! 

Sanbalatas nusiśypsojo ir, paduodainas lakśtel| 
Messalai, tarę : 

— Cia. 
Messala skaite: 

Antiochija, l(j Taniniuz. 
"Savininkas sio raśto, Sanbalatas iś Rynio, su- 
dejo pas mane penkiasdeśimt talentu cezaro pinigais. 

Simonides." 

— Penkiasdeśimt talentu ! — pasigirdo balsai. 
Staiga Druzus priejo artyn ir śuktelejo : 

— Ant Herkuleso! raśtas melagingas ir żydas 
lneluoja ! Kas, apart cezaro, gali tureti tiek pinigu ! 
Salin tą sukćiu! Salin baltieji! 

Jo balsas buvo rustus, o jo żodżius kartojo visi. 
Sanbalatas neatsimaine; aniems karśćiuojant jisai pa 
niekinanćiai ir gręsianćiai śypsojosi. Pagalios atsi- 
śauke Messala: 

— Sakyk, ar nedaviau śeśis prieś vieną? Ar 
ne taip, żyde? 

— Taip — atsake ramiai żydas. 

— Jei taip, tat as ir galiu paduoti iślygas. 

— Gerai, bet su pasarga, kad suma nebus mażą. 

— Paraśyk tat penkis, yietoje dvideśimt. 

— O, ar turi tiek? 

— Prisiekiu ant dievu motinos, galiu parody- 
ti raśtą. 

— Użtenka taip garbingo Rymionies żodżio. No- 
rećiau vienok rygu skaićiu, duok śeśis, o użraśysiu. 

— Eaśyk! ^ 

Sumaine sutartis. Sanbalatas pakilo, pervede 
paniekinanćiai akimis per susirinkusius ; jisai geriau- 
sia pażinojo żmones, su kuriais turę jo reikalą. 



— 285 — 

— Rymionis! — tarę — pasiulau da vienas lai- 
żybas, kas iśdris? Statau uż baltąjj penkis prieś 
pen ki s! 

Vel visi nusistebejo. 

— Kaip tai? Ar jums ne geda, jaigu rytoj lyte 
apsigarsis cirke, kad tulas żydiśkas śuva iejo i rumu 
svetainę, pilną aukśtos kilmes Rymionu, tarp kuriu bu- 
vo net paties cezaro ainis, ir anas śuva state laiżybon 
penkis talentus ir tarp didżiunu neatsirado nei vieno, 
kuris butu priemęs laiżybas. 

Użgavinias atsieke savo mieri. Druzus sugrieże 
dantimis ir suśuko: 

— Tebuna, kaip nori, begedi! Paraśyk sutarti 
ir palik ant skuomes; rytoj, persitikrinęs, jog esi at- 
sakantis uż tokią sumą, as, Druzus, priimsiu laiżybas. 

Sanbalatas vel raśe; paskui pakilęs rimtai, kaip 
risada, tarę: 

— Żiurek, Druzus, atiduodu tau raśtą; pasira- 
śęs atsiusk ji pas mane prieś lenktynes — busiu prie 
konsulio sedynes virśui Porta l*ompae. Eamybe tau; 
ramybe visiems! 

Linktelejo galva ir iśejo, nepaisydamas iśjuoki- 
mu, kuriais buvo l^-dimas. 

Dar prieś naktj pasklydo żinia apie nepaprastas 
laiżybas ; iśgirdo apie tai ir Ben-Huras, nors visą laika 
perleido prie ketverto żirgu. Nudżiugo iśgirdęs, kad 
Messala pastate ant kazyros visą savo turtą. Tą naktj 
miegojo ramiai. 

XXVII. 

Antiocliijos cirkas gulejo ant pietinio upes kran- 
to, prieśais salą, ir nekuomi nesiskyre nuo panaśiu 
tuomlaikiniu bustu. 

Senoves perstatymai buvo cezario ir valdżios 
dovanomis; tuomi mat noreta patraukti liaudies śir- 
dis. Noredami atsiekti tą mieri, state didelius bustus, 



_ 286 — 
kuriuose tilpo minios żmoniu. Dar iśvakaró visos cir- 
ko vi etos buvo użinitos. 

Pusiaunaktyj atidare duris, żmones uźeme pas- 
kirtas san vietas, ir nei vienas jii nebutu apleidęs savo 
\ietos uż jokius pinigus, jei bent tik żemes drebejimas 
bntu juos inwaikęs. Noriai tat suoluose perleido nak- 
ti; śvintant użkando. 

Aukśtesnieji turejo iśanksto pasamdytas vietas 
ir tie atejo i cirką pirmą dienos valandą. Turćius ne- 
śe turtingai apsitaisę tarnai lektikose. 

Aplink antrą valandą żmones plauke nei vilnis. 

Kad saules laikrodis parode antrą valandą, nuo 
Sulpijaus kalno ejo prie cirko legija, plevesuodama ve- 
liavomis. Vostik iśejo iś miesto paskutine kohorta, 
Antiocliija liko tuśćia. Norints cirkas buvo didelis, bet 
żmoiiems pritruko rietos. Buriai żmoiiiu, negavusiu 
vietos cirke, stovejo ant upes kranto ir lauke pribiwi- 
mo konsulio. Kada jisai pribnyo ir kareiviai atidave 
prigulinćią jam garbę, visi sużiuro i ji, użmirsdami 
tnomtarpn net ir cirką. 

Trećią valandą trimitai dave żenklą żmoiiems 1111- 
rimti; śimto tukstaućiu żmoniu akis atsikrerpe i ryti- 
nę busto dali. 

Tenais buvo platus yartai, yadinanii Porta Pom- 
]>ae; virśui ju stovejo tribiina sn veliavomis ir cieso- 
rystes żenklu, o joje sedejo konsulis. Abiejose vartu 
pusese bnvo taip vadinamos "carceres", arba drnćiai 
użdaryti pertvarai. Virśni ju bnvo pnikiai parengtos 
sedynes yaldininkams. Ant tos galerijos atskirus tre- 
pai ir puikus vartai — papnośalas bnsto. 

Kad geriaus suprasti cirko irenginią, skaityto- 
jas teiksis persineśti mintim i cirką, atsisesti śalia kon- 
sulio ir atkreipti akis i vakarus. Po deśinei ir kairei 
matys vartus, kuriii bokstus sargyba użemus. 

Prieśais yra arena, ispilta smiltimis. Ant tos 
arenos turejo atsibuti visos żaisles, ajmrt pekściu lenk- 
tyniu. Toliaus vakaru śone stovi tris żemos murmuri- 



— 287 — 
nes koluuinos. Kiek tai siandie a ki u bus atkreipta i 
tas kolumnas! -Juk jos reiśkia pradżią ir użbaigima 
lenktyniu. Uż kolummi stovi aukuras, o uź jo muras. 
Muras yra deśimt ar dvylika pędu plocio, penkiu ar 
śeśiu pędu aukśćio ir apie śimto metru ilgio. Iinantieji 
dalyvumą lenktynese ieina pagal suraśą iś deśines pu- 
ses, taip kad muras vis buna kaireje. Tokiu budu pra- 
dżią ir uzbaiga lenktyniu buna yisados pries pat kon- 
sulio tribuua. 

\ r akarii pusej stovi aplink penkiolikos ar dvi- 
deśimt pędu kitas muras; tamę mure randasi puikiai 
papuośti vartai, triumfo vartai, per kuriuos iśkilmin 
gai iśeidavo nuo arenos apvainikuoti pergaletojai. 

Toliaus yra vietos paskirtos paprastiems żmo 
neras. Toje valandoje galerija buvo prikimsta yisokiu 
spalvu żmonemis. Jie lauke pradżios żaisliu. 

Pagalios sugaude trimito balsas; tas reiśke, kad 
perstatymas prasideda. Iś rytu puses żemiaus Porta 
Pompae girdet muzykę ir pasirodo iśkilminga paroda. 
Pirmiausia paskui muzykę eina iśkilmes sureiigejas 
(editor), paskui piliećiai ir A r aldininkai su vainikais ant 
galvu. Toliaus neśa paauksuotose neśyklose arba 
veżimeliuose papuośtas auksu ir gelemis dievystes. Im- 
siantieji żaislese dalwumą eina tuojaus po dievysćiu. 

Paroda iśleto pereina areną, żiuretoju żingeidu- 
liias auga, nes iśteisybes, regykla puiki. Kas-kart gar- 
sesni śukavimai gaudżia cirke. 

Minia sveikina savo iśrinktuosius, iśśaukdama 
juos vardais, apmesdama gelemis ir vainikais. 

Pasirodżius veżimams trukśmas kilo da didesnis. 
Prie kiekvieno veżejo joja raitelis, tiktai Ben-Huras 
neturi draugo, matyt niekam neużtikejo, ir vażiuoja 
vienplaukis ; kitu galvos buvo pridengtos turtingais kau- 
pokais. Prisiartinus prie galerijos, kur daugiausia 
buvo baltu, trukśmas pasidaro neapsakomas. 

— Ben-Hur! Ben-Hur! — śaukta ant galerijos. 

— Messala ! Messala ! — girdejos nuo balkonu. 



— 288 — 
Praejus parodai żiuretojai vel susedo ir baige sa- 
vo pertrauktas kalbas. 

— Ak, ant Baclio, koks jis dailus! — kalba mote- 
riśke, matyt Rymione, nes jos plaukus pnośia gelsvas 
kaspinas. 

— Kokis puikus veżimas! — atsako sedintis śa- 
lia jos — visas iś dramblio kaulo ir aukso. Tegul gelbs- 
ti jf Jovis! 

Użpakalyj ju girdeti visai kitokia kalba : 

— Śimtas siklni uż żyda! — śaukia vienas 
garsiai. 

— Susilaikyk, drauge — śnibżda jam kitas, — 
nesiskubyk, Izraeliaus sunams nepridera toki dalykai. 

— Turi teisybę, vienok pasakyk pats, ar matei 
kada taip użsitikejusi sau veżeją? Żiurek, kas per 
stiprumas ranku! 

— Kas per arkliai! — śaukia trećias. 

— Tas tai menkniekis, svarbiausia — jsimaiśe 
ketvirtas, — kad turbut yra iśsilavinęs visose Rymio- 
nu żaislese. 

Śalia sedinti moteriśke ir-gi atsiśauke: 

— Tikekite, yra dailesnis net uż Rymioni! 

Tas pateniijimas da pakurste użsidegusi reksnj, 
kuris dar garsiau pradejo śaukti : — Śimtas sikliu uż 
żyda ! 

— Kokis tu kvailas — persergejo Antioehietis, 
— ar neżinai, kad prieś ji pastatyta penkiasdeśimt ta- 
lentu; śeśi prieś vieną. Pasidek, patariu tau, savo si- 
klius, jei nori, kad tavęs neiśsiżadetu Abraomo tevas. 

— Kvaila kalba! Tas Antiochijos asilas toks 
protingas, jog neżino, kad Messala pats uż save state. 

Panaśios kalbos buvo girdeti ant galerijos. 

Pasibaigus parodai, kada prie Porta Pompae vi- 
si iśsiskirste, Ben-Huras atsikvepe liuosiau, nes matę, 
kad jam nestokuoja śalininku, ir kad visi Rytai bus liu- 
dininku jo su Messala susitikimo. 

Apie trećią valandą, pagal musu laika, żaisles 



— 289 — 
klys nuleido galvą. Ilderimas tąse barzdą ir taip su- 
rauke akis, kad rodos nieko negalejo niatyti. Estera 
simkiai kvepavo, tik viena Iras buvo liuksraa. 

Pabaigoje penkto rato jiedu vel susilygino. Mes- 
sala, nenoredanias apleisti begiu, taip prisiartino prie 
muro, kad kas valanda jo veżimas galejo susimuśti i ji. 
Apvaźiavus użsisukimą negalima buvo patemyti nei 
kuris kurion pnsen vażiuoja. 

Pravażinojant jiems Estera pamate, kad Ben 
Huras visai nublankęs. 

Sinionideso, kaipo żnionin żinovo, ta atniaina 
nebaide. Jisai prakalbejo i Ilderimą: 

— Man rodosi, śeike, kad Ben-Huras turi koki 
użmanymą. Ant jo veido matau pasiryżimą. 

Ilderimas atsake: 

— Żiurek, drauge, kaip ramus yra mano arkliai ! 
Prisiekiu prieś Dievą, jog visi mano, kad jie da nebe- 
go. O dabar, żiurek! Liko jau tik vienas ka- 
mnolys ir viena żuvis; visi simkiai atsiduso, nes jau 
bnvo pradżia pabaigos. 

Sidonietis pamegino pasivyti, bet veltui; kiti du 
taippat paniegino, bet ir-gi veltui. Visi tat, apart 
Rymionu, sąjante Ben-Hurui ir śukavimais apreiśke 
saA T o sąjausmą. 

— Ben-Hur! Ben-Hur! — gaude balsai. 
Nno sedynin jam vażiuojant ragino : 

— Skubinkis, żyde! 

— Prie muro dabar! 

— Leisk arabus, atleisk yadżias ir pavaryk! 

— Nepasiduok prie użsisukimo! Dabar, arba 
neikados ! 

Jisai ar negirdejo, ar gal kitaip negalejo, bet 
vis vażiavo paskui Messalą, o jau netoli galas. 

Dabar Messala del geresnio apvażiavimo pasu- 
ko kairen. Nesibijojo nieko; juk tiek aukuru pa- 
puośe dovanomis, tat R^mio genijus ir ćia pergales. 



— 290 — 
geidumą. Cirke praleista juos su pagodone, priźiu- 
retojai parode jiems ju vietas. Sedejo j i e netoli are- 
nos. Atneśta jiems turtingos pagalves pasiremti ir 
puikus pakojai. 

Triju seniu draugemis buvo Iras ir Estera. Jau- 
na źydżiuke, dirstelejus i susirinkusius dar tandżiaus 
użsidenge veidą. Egiptiete-gi nuleido savo użdangalą 
ant pećiu ir, nieko nepaisydama, żvalgesi aplinkui. 

Naujai pribuve dairesi i visas puses, żinoma, pra- 
dedant imo konsulio ir jo draugu. 

Tuo tarpu ant arenos iśejo śeśi vyrai, kuriu kiek- 
vienas sustojo prie pertvaru, vadiiiamu carcerais. Iś 
visu pusiu pasigirdo ju pasveikininiai : 

— Żiurekit, żiurekit! śtai żaliasis eina prie ket- 
virto numerio, o ana ten vieta Atenieciui. 

— Kur Messala? juk jo antras numeris! 

— Kur Korintietis? 

— Żiurek i baltąji — ten po kairei! matai, eina 
prie numerio! 

— Ką pliauski, tai juodojo vieta, baltasis turi 
antrą numerj. 

— Turi tiesą. 

" Tie vyrai, tai yra lenktynen einanćiu sargai. Vos 
tik sargas użeme sayo vietą, żiuretojai źinojo kur sustos 
ju numyletinis. 

— Ar matei kada Messala? — klause Egiptie- 
te Esteros. 

— Ne — atsake żydelkaite su pasibiaurejimu, nes 
tas, apie kuri kalbejo, buvo prieśu Ben-Huro, o gal ir 
jos tevo. 

— Dailus, kaip Apollo - - kalbejo Iras, o ąk|s 
jos żeravo. 

Estera żiurejo i ją, klausdama pati savęs : — ar- 
gi jis tokis dailus kaip Ben-Huras? 

Tuomtarpu iśgirdo, kaip Ilderimas kalbejo i Si- 
monidesa : 



— 291 — 

— Jisai użinis antrą vietą po kairei nuo Porta 
Ponipae. 

Manydamas, kad tai buvo kalba apie Ben-Hurą, 
atkreipe i tą pusę savo akis ir sukalbejo trumpą, bet 
karśtą maldą. 

Neużilgo priejo prie ju Sanbalat, pavartauuiai 
nusilenke prieś Ilderimą, kuris, glostydamas barzdą, 
żingeidżiai \ ji teniijo. Atehys linksmai tarę : 

— - Griżtu iś earcero; tavo arkliai, śeike, puikiai 
i środo ir, manau, iślaimes. 

Ilderimas atvirai atsake: 

— Jaigu turetu buti pergaleti, neduok I)ieve, kad 
pergaletojum butu Messala. 

Sanbalatas atsigriże prie Simonideso ir, atkiśęs 
lenćiukę, tarę: 

— Vel tau atneśu użiinanćią żinią. Jau żiuai, 
kad vakar sukirtau laiżybon su Messala; śiandie prieś 
lenktynes turejo ateiti kitas, ir śtai ji turiu. 

Simonides paeme lenćiukę, perskaite ir tarę : 

— To ir tikejausi, nes śiandie atsiunte pas mane 
użklausimą, ar turi gana pinigu. Vaktuok lenćiukes, 
jaigu pralośtum, żiuai kur manes ieśkoti, jaigu iślośi, 
żiurek, kad pasiraśiusieji neprasiśalintu ; iślupk iś ju 
iki paskutinio siklio, nes ir jie nepasigailetu manęs. 

— Atsidek tamę ant manęs. 

— Ar neatsisesi prie musu? — klause Simonides. 

— Noriai sesćiau — atsake — bet bijausi apleisti 
konsulj. Ranrybe jumis. 

Neużilgo trimito balsas suśauke iśsiskirsćiusius 
l sedynes. Tuo tarpu ant arenos pasirode keli tarnai, 
kurie vakariniame śone padejo septynis medinius ka- 
muolius, paskui prie pirmos vietos padejo septynias 
medines, panaśias \ żuvi, kulbukes. 

— Kam tie kamuoliai ir żuvis? — użklause Bal- 
tazaras śeiko. 

— Ar-gi niekad nematei lenktyniu? 

— Niekad ir neżinau, ko ćia pribuvau. 



— 292 — 

— Tai yra źenklai skaitymui begiu. Po kiek- 
vieno begio nuims po kulbuke ir źuvj, kaipo tai tuoj 
parna tysi. 

Viskas surengta; prie priżiuretojo stovi Rymio- 
nis su trimitu, pasirenges duoti żenklą. Trukśmas nu- 
tilo, net perstota ir kalbeti, visu akis atkreiptos i var- 
tus, kur laukia żenklo veżejai. 

Simonides taippat, kaipir visi, su nekantrumu 
lauke pradżios. Jlderimas tase barzdą. 

— Temyk — tarę Egiptiete Esterai — teiny k. 
kad pamatytum, kaip ivażiuos dailus Ryniionis. 

Mergina negirdejo sito primininio, nes buvo uż- 
imta vientik mintimis ajńe Ben-Hurą. 

Trimitas trumpai, bet garsiai sugaude ir tarnai 
sustojo ant vietu, pasirenge pagelbetu sulaikyti 
tvarkoje. 

Dar kartą sugaude trimitas, tarnai atidare car- 
ceru duris. Pirmiausia pasirode penki raiti veźeju 
draugai, nes, kaip żinome, Ben-Huras neturejo jokio 
draugo. Nuleido iśkreiduotą virvę, perleisti juos, pas- 
kui vel pakele. Norints raiteliai iśrode labai puikiai, 
bet żiuretojai mażai i juos temijo, visi lauke veżeju. 
Pagalios tarnai vardais perśauke yeżejus, o żmones 
sauke : 

— Ant arenos! ant arenos! 

Iś carceru staiga iśśoko śeśi yeżimai. Visi żiu- 
retojai pakilo nuo sedyniu. Prisiartino taip nekan- 
triai laukiama yalanda ! Yalanda, kurios kiti net per 
sapnus lauke nuo dienos lenktyniu apgarsinimo. 

— Śtai jisai — tenais — żiurek! — sauke Tras, 
rodydama Messalą. 

— Ma tan ji — atsake Estera, żiuredama i 
Ben-Hurą. 

Toje valandoje suprato, kad ak|se tokios minios 
żmoniu lengviausia paniekinti gyvasti ir nuveikti kar- 
żygiśką darbą — użsidegime nepaisoma mirties. Ve- 
żejai buvo matomi iś visu cirko pusiu; lenktynes dar 



_ 293 _ 
neprasidejo, nes veżiniai da buvo uż virves, kuri laike 
yeżinms lygioj eilej. Żiuretojai su nekantrybe lauke 
pradzios. Arena, iśpilta żvilganćiomis nei auksas sniil- 
tiniis, lyg kviete veżejus. Visi jie prades drauge, kad 
tik nesusipainiotu. 

Visi dreba pamisliję, kad gali nepasisekti, bet 
nei vienas neparodo bainies, nes tai butu geda prie to- 
kios minios żmoniu. Żiuretojai nesigaili paraginimu 
śukavimais. 

Sugaude trimitas — żmoniu śukaviniai da pa- 
sididino; veżimai jau prie virves, kurią nuleido i pat 
laika, nes jau vienas Messalo arkliu użkabino ją kano- 
pa. Ant laimes arśesniu pasekmiu nebuvo. Rymio- 
nis pliaukśtelejo ilgu botagu, atleido vadżias, nusileii- 
ke priekyn ir pergales riksmu użeme veżias prie niuro. 

— Jovis su mumis! — suśuko Messalo śalininkai. 

Użsukant Messalai jo veżimo galas aśies użkabi- 
no vieną ketverto Ateniećio arkliu taip nelaimingai, kad 
las puole ant kito arklio. Tukstanćiai żmoniu nutilo 
iś baimes. Xetoli konsulio sedinti Ryniionis suśuko: 

— Jovis su mumis! — Tarp visu garsiausiu bu- 
ro Druzuso balsas. 

— Pergales! Jovis su mumis! — śauke be 
l>erstojo. 

Sanbalatas atsistojo su lenćiukemis ir jau norejo 
atsiśaukti i rekiancius, kad tuomtarpu iśgirdo bildesi 
ir braśkejimą ant arenos. Atsigriżo tat ten. 

Taip sulaikytas Atenietis norejo pasisukti deśi- 
nen pusen prie Bizantiećio, bet ant nelaimes iś kaireses 
puses użkabino jo yeżimą Korintietis; aj) verte veżimą, 
o veżejas iśpuole arkliams po koju. Żmones baisiai su- 
riko. Yargśas Kleantes sudribo po savo arkliu kano- 
pu. Estera użsidenge akis rankomis. 

Tuojaus paskui Messalą vażiavo veżejai iś Ko- 
rintijos, Bizantijos ir Sidono. 

Sanbalatas pażiurejo i Ben-Hurą o, atsisukęs 
i Druzusą ir jo draugus, tarę: 



— 294 — 

— Śimtas sestereiju uż żyda! 

— Priimu — atsake Druzus. 

— Dar śiratas uż żyda ! — suśuko Sanbalatas. 
Rodosi, kad jo niekas negirdi. Uż valandos vel 

śauke veltui, nes tas, kas dejosi żemai, jau użenie visus. 
Messalo śalininkai nuolat śauke: 

— Messala! Messala! Jo vis su uiuuiis! 

Kad Estera vel iśdriso dirstelti i areną, jau keli 
żmones rinko trupućius sulaużyto veżinio, kiti neśe ne 
laimingą veżeją. Visi Grekai keike ir śauke atkerśi- 
jimo. Staiga Estera nuleido rankas, śirdis liuksmai 
pradejo plakti, nes pamate, kad Ben-Huras liuosai san 
lekia śalia Rymionies, o paskui juos kiti tris. Arkliai 
buvo pilname begyje; cirke viespatavo tila. 

Ben-Huras iśpradżiu vażiavo kaireje; labiausia 
jisai temijo i Messala. Ant dailaus Rymionies veido 
atsimuśe paniekinimo reiśkimas, jau senai żinomas ży- 
dui. Jaute, kad }^ra nuożmus, kytras, kad nepasiduoda 
karśćiavimui, bet viską gerai apsvarsto; nuniane, kad 
jo prieśas nori nużeminti ji, nors prisieitu ir mirtim 
tai apmoketi. Taippat Ben-Huras trosko aną nuże- 
minti. Stovejo liuosai veżime ir elgesi j^agal pirmians 
sudarytą plena. Śalia vienas kito artinosi prie antro 
żenklo. 

Papede, ant kurios stovejo kolumnos, buvo ap- 
skriti. Pro ją tai veżejams ir biwo sunkiausia aplekti. 
Prie tokio użsisukimo kadaisia żuvo Orestes. Żiureto- 
jai żingeidżiai temijo i użsisukimą; visi nutilo, tiktai 
dundejimas arklin kanopu pertrauke tilą. Tada Mes 
sala dirstelejo i Ben-Hurą, alqs jo sużeravo iś piktumo. 

— Salin Eros, lai gyvuoja Marsas! — riktelejo, 
taisydamas botagą. — Salin Eros, tegyvuoja Marsas ! — 
atkartojo ir kirto botagu Ben-Huro arklius, kurie 
ikśiol botago da nepażino. 

Tas pasielgimas papiktino visus żinretojus; tjla 
użstojo dar didesne, bet tik ant valandeles; staiga nuo 



— 295 — 
balkonu ir galerijos pasipyle śauksmas, keiksmai, grą- 
sinimai. 

Nusigandę arkliai paśoko i sali ir neidomu ! Juk 
tie arkliai buvo śeiko iślepinti nei vaikai. Żmogaus 
ranka paliete juos tiktai glostydama. Kas neżino 
Arabii arkliu nuolankumo ! Kas nepamislijo, kad kar- 
tais tanie atżvilgyje żniogus stovi żemiau ju! Bet jei 
A rabo żirgas neapleidżia savo valdovo didżiausiame 
pavojuje, nepaisant net mirties, tai vienok nesiduos be- 
reikalingai bausti. Ir dabar, kada Messala suplake 
juos, śoko i sali, tartum, nuo giltines. 

Kaip viesula śoko pirniyn, traukdami paskui sa- 
ve veżinią. Żiuretojai sudrebejo, tik vienas Ben-Huras 
iśrode ramus. Priprato jis prie irklu. Ką tai reiśkia 
susiubavimas veżimo prieś metymą juru bangu laivo? 
Pasidekavojant tam ipratimui, ramiai stovejo veźime, 
liuosai paleido arklius ir śvelniai juos kalbindamas lai- 
mingai perleke użsisukimą. Negana to, kad neatsiliko 
nuo Messalo, bet patrauke dar żiuretoju sąjausmą. At- 
jausdamas tai Eymionis neiśdriso atkartoti savo pa- 
sielginio. 

Pravażiuojant śalia, Estera pateniijo, kad Ben- 
Huras nublankęs, galvą vienok laike aukśćiau, kaip 
yisada, kas pridave puikią iśvaizdą. 

Taip perbego ratą; tuojaus vienas tarnu mierne 
yieną kamuoli, o kitas kitame śone żuvi. 

Neużilgo tokiu pat budu liko nuinita antras ka- 
niuolys ir antra żuvis, paskui trećias ir trecia żuvis. 
Jau apleke tris eiles. Messala vis laikesi veźiu prie 
muro, Ben-Huras leke śalia jo, paskui juos kiti trjs ve- 
żejai. Taip iśrode lyg Messala su Ben-Huru butu eje 
iśvien lenktyn su visais kitais. Cirke buvo girdet 
śukavimai. 

Penkta eile lekiant Bizantijos veżejai ant triiin 
pos valandos pasiseke użimti vietą śalia Ben-Huro. 

geśtą eilę leke tokioje pat tvarkoje, titkai grei- 



— 296 — 
ciaus. Żinones ir arkliai lygiai atjaute artinantis ga- 
lą ir pergales svarbumą. 



' -" 1 




Ben-Hnro śalininkai pradejo abejoti. 

Tlderimas jau netąse barzdos, o Estera jau ne- 



bijoio. 



— 297 — 

— Śimtas sesterciju uż żyda! — śauke Sanbala- 
tas i apstojusius konsuli Rymionis. 

Visi buvo taip użiniti, kad nei vieuas neatsi- 
śauke. 

— Talentas, penki, ar deśimt talentu, pasiskir- 
kite! — śauke mosuodanias lenćiukeniis. 

— Imsiu tavo sestercijas — tarę jaunas Rymio- 
nis, pradedamas raśyti. 

— Nedaryk to — perspejo ji draugas. 

— Kodel? 

— Ar nematai, kad Messala jau daejo iki di- 
dżiausio greitumo, vadżias paliuosavo? Ar ne tiesa? 
Dabar żiurek \ żyda. 

Pirmas dirstelejo ir tarę : 

— Ant Herkuleso! tas śuva da laiko vadżias 
itempęs! Matau, matau! Jei dievai nepagelbes musu 
draugui, żydas pralenks ji. O vienok ne, dar ne ! .Tovis 
su mumis! Jovis su mumis! — śauke visi, kurie tik 
niokejo lotiniśkai. 

Paleidęs kuogTeićiausia begti arklius, Messala 
pralenke prieśą. Arkliai jo leke nuleidę galvas, ant 
galerijos iśrode, kad jie pilvais siekia żemę, iś ju 
śnirpśliu verżesi kraujas, ak|s iśśoko iś duobiu. Leke 
labai puikiai, bet ar iśtures iki galo? Juk dar tik pra- 
dżia śeśtos eiles! Ir lekia toliaus. Jau lekia prie 
antro żenklo, tada Ben-Huras pasuka savo arklius uż- 
pa kalin Rymionies veżimo. 

Messalo śalininku dżiaugsmas buvo be galo: śu- 
kavo, reke mosuodami skarelemis, o Sanbalatas użra- 
śinejo lenćiukes. 

Malluch virśuj triumf o vartu buvo neramus. At 
simine, teisybe, Ben-Huro priminimą, kad prie użsi- 
sukimo kas-nors atsitiks, bet juk jau penkis kartus 
praleke pro użsisukimą, o dar nieko neatsitiko; rami- 
no save, kad śeśtu kartu persimainys, bet Ben-Huras 
vos speja paskui prieśą. 

Simonideso draugai uźsilaike ramłai, tiktai pir- 



— 298 — 
buvo jau uibaigta, liko tiktai lenktynes. Redytojas da- 
ve żiuretojams truputi pasilseti; atidaryta durys, iś 
kur gal ima buvo nueiti ant portiko, o tenai rados sve- 
taines, nei śiendienines restauracijos. 

Laike tos pertraukos, i cirką suejo nauji żuio 
nes, kurie pribiwo pażiureti vientik lenktyuhj. Tar]) 
ju buvo ir Simonides su savaisiais, kurie użeme vietą 
prieśais konsulj. 




Keturi tarnai ineśe pirkli lektikoje. Visi żiure 
tojai atkreipe i ji savo akis. Visame cirke kartojo jo 
vardą, ir neidomu — tiek nepaprastij daiktu, geru ir 
blogu, girdeta apie jj. 

Ilderimas taippat turejo daug pażistaniu; iś vi- 
su pusiu jis sveikinta. Baltazaras ir dvi użsidengę 
galvas moteri, atkreipe, kaipo uepażfstainos, visu żin- 



— 299 — 
Śtai jau baigiasi; tiktai da kelios pedos ir laukia j| 
turtai, garbe! Tuojaus viskas bus jo! 

Tuomtarpu Malluch pateinijo, kad Ben-Huras 
nusilenke prie arabu ir paleido vadżias. Pliaukśtelejo, 
porą kartu botagu virśui arkliu. Nesudave jiems, bet 
tik paragino juos. Ben-Huras jau mislija veikti, jo 
akis żeruoja, veidas ikaitęs. Visas ketvertas suprato 
paliepimą, susilygino su Ryniioniu. Toje valandoje 
żiuretojai nesiskupejo paraginiinu, bet tąrp visu balsu 
garsiausiu buvo balsas Ben-Huro, kalbanćio \ arklius 
śeiko kalba. 

— Drąsiai Atair! Sniagiai Rigel! Kaip tai, 
Antares, ar jau apsistosi? Puikus żirgai! Na, Aide 
baran, girdi kaip dainuoja vaikai ir nioteris śetrose? 
Jos garbina żvaigżdes, kurios vadinasi: Atair, Anta- 
res, Rigel, Aldebaran! Kaip tik pergalesime prieśa, 
garbe munis bus ant aniżiu. Gerai, labai gerai! Ry- 
toj griżśime i tevynę! Na, Aldebaran! Valdovas 
śaukiasi prie musu! Tolyn! Puikiai! Pergalejome 
smarkuoliu! Prie musu garbe! Ha! ha! Atliktas 
darbas! Dabar sustokite! 

Ir sake teisybę — lenktynes laimejo su tokiu 
greitumu, kokio dar niekas nemate. Kada Messala 
pervażiavo użsisukimą, Ben-Huras, noredamas j| ap- 
lenkti turejo pasukti | kitas veżes. Galejo tai pada 
ryti tiktai pasukant staćiai. Tukstanćiai żiuretoju su- 
prato jo mierj ir dżiaugsmingai śukavo. Veżimas grei- 
tai apsisuko, bet aplenkiant jo aśis użgavo prieśo ra- 
tą. Akymirkoje Messalo veżimas subraśkejo ir jo vie- 
toje liko tiktai gelsvi śipuliai. Bet ne gana to, jisai 
pats, paslputęs Messala, isipainiojes i savo vadżias 
puole kniupśćias. 

Prie to baisaus atsitikimo prisidejo da vienas. 
Sidonietis buvo prilekęs taip arti, kad jau nei su- 
laikyti savo arkliu, nei pasukti juos i sali negalejo. 
Użleke tiesiok ant jo ir nukrito tarp pasibaidżiusiu 
arkliu. 



— 300 — 

Tarp śokinejanćiu arkliu ir miglos smilćiu Mes- 
sala pasistenge pakilti, bet tik delto, kad pamatyti ki 
tus du veżimu lekianćiu paskui Ben-Hurą, kuris visai 
uei neatsigrjżo \ prieśą. 

Tamę laike żiuretojai vieni keike, kiti-gi links- 
mai śukavo. Vieni żiurejo j mindżiojamą arkliu Mes 
salą, kuris gulejo po sutriuśkytu veżimu — daugelis 
mislijo, kad negyvas — kiti, didesne puse, seke akimis 
]>askui Ben-Hurą; uedaugelis vienok patemijo, kokiu 
budu tas viskas atsitiko, ues tas stojosi akyuiirkoj. 
iiizantijos veżejas ir jo draugas buvo da pusiaukelej, 
kad Ben-Huras sustabde savo arklius aut vietos. 

Leuktynes laimetos 

Konsulis pakilo nuo savo sedynes, o żuioues uż- 
kimusiu balsu dar vis śauke; użvaizda, iśejęs aut are- 
nos, apvainikavo pergaletoją. 

Dirstelejes i virśu jauuas żydas pamate Simo- 
nidesa ir visą draugiją. Visi dave jam dżiaugsmo 
żenklus, mosuodami raukomis ir skarelemis, Estera 
nesijudiuo, Iras-gi śypsodamosi pakilo ir mosavo \e- 
dykla. Buvo tai malouumo żenklas, paskirtas Messa- 
lai, kad tas butu per gale j es. 

Użbaigus leuktyues, pergaletoją iśkilmiugai iś- 
lydejo per triumfo vartus. 

Svarbi diena perejo ir priguli prie praeities. 

Ben-Huras ir Ilderimas tuojaus persikele \ kitą 
puse upes, kad pusiaunaktyj leistis kelionen ir i)avyti 
karavauą, iśsiustą trisdeśimt valandu pirmiau. 

Śeikas ueiśpasakytai dżiaugesi ir norejo kara- 
liśkai apdovanoti Beu-Hurą; tuomtarpu jaunikaitis ue- 
norejo priimti jokiu dovanu tvirtindamas, kad użtenka 
jam uużeminimo savo prieśo. Gincijosi ilgai. 

— Tik pamislykie — kalbejo śeikas — ką del 
mauęs padarei! Kiekvienoje juodoje śetroje uuo Aka- 
bos iki vandeuyuo ir toliaus, uź Eufrato ir Skitu juru, 
visur skambes garbe mano Miros ir jos yeisles; o tie, 
kurie garbis, pagirs ir mane ir użmirś, kad mano dienos 



— 301 — 
jau baigiasi. Yisi, kurie neśioja ginklus, o netu ii ant 
savęs valdovo, rinksis prie manęs, ir mano kareiviu 
skaitlius bus nesuskaitomas. Tu neżinai, kas 
tai yra buti tyro valdovu, kokiu as busiu! Duokles, 
kurias sudes prie mano koju tautos ir ju karaliai, de- 
śimteriopai pasidaugis. Kad norećiau igyti cezaro 
malonę, ir tą igyćiau, prisiekiu ant Saliamono kardo! 
Tu-gi, kuris tą viską sudarei, nieko nenori nuo manes 
priimti. 

Ben-Huras rimtai atsake: 

— Śeike, ar-gi neużtenka man tavo rankos ir 
śirdies. Ar negeriau padarysi, jaigu sunaudosi savo 
galybę ir turtą pareinimui karaliaus, kuris ateis? Nau- 
jas darbas reikalauja tiek daug, o jaigu śiandie nepri- 
imu, tai da nenustoju tiesos prasyti ko-nors ateityje. 

Taip besigincinant pribuvo du pasiuntiniai, 
Malluch ir kitas nepażistamas. Pirmą tuojaus prieme. 

Geras tas żmogus neslepe savo dżiaugsmo is per- 
gales, o paskui tarę: 

— Mano valdovas, Simonides, atsiunte mane pa- 
sakyti junis, kad nekurie Rymionis nenorejo iśmoketi 
laiżybu. 

Ilderimas paśoko ir suriko: 

— Del Dievo! Tegul visi Rytai sprendźia, ai* 
neteisingai buvo laimetos lenktynes? 

— Taip, garbingas śeike — tarę Malluch -- bet 
ju prieśtaravimai atmesta ir pinigai iśmoketa. 

— Iśtikro? 

— Kuomet użmete, kad Ben-Huras użkabino 
asini Messalo veżimą, tai użvaizda nusijuoke ir ]>iiini 
ne jo pasielgimą su Ben-Huro arkliais. 

— Kas girdet apie Ateniet|? 

— Negyvas. 

— Numire!... — atkartojo Ilderimas, — o Mes- 
sala? 

— Gyvas, bet gyvenimas jam bus tik sunkeny- 
be, nes gydytojas tvirtina, kad negales yaldyti koju. 



— 802 — 
Iggirdęs tai Ben-Huras pakele akis \ dangu; 
perstate sau Messala, pririśtą prie kedes, panaśiai Si- 
monidesui, yeżiojamą tarnu. Teisingas jo turtu pri- 
żiuretojas kente savo luiśumą su garbe, ko negales pa- 
daryti iśdidus Messala. 

— Tołiaus Simonides man liepe praneśti — 
kalbejo Malluch, — kad Sanbalatas turi nesmagunius, 
nes Druzus ir kiti jam pasiraśiusieji nenori iśmoketi 
pralośtu pinigii. Druzus pasiskunde Maksencijui, o tas 
uusiunte dalyką net pas pati cezara. Messala taip-gi 
atsisake użmoketi, tat nekantrus Sanbalatas, taippat 
atsiśauke prie konsulio ir cezaro, delto tai visas rei- 
kalas prasitęs. Prielankus munis Rymion|s tvirtina, 
kad protestai bus atmesti. Taip mislija daugelis. Vi- 
sas miestas piktinasi tokiu pasielgimu. 

— Ką ant to Simonides? — klause Ben-Huras. 

— Jis tik juokiasi iś to. Jei Rymionis użmo- 
kes, paliks varge; jaigu ne, aptures gedą. Cezaro teis- 
mas nuspręs. Jżeisti visus Rytus, reiśkia duoti błogą 
pakraipą karę su Partais; jżeisti śeiką Ilderimą, tai su- 
kelti visą tyra, i kurj veda visi Maksencijaus keliai. 
Delto Simonides liepe pasakyti, kad Messala tures 
użmoketi. 

Ilderimas su dżiaugsmu śauke: 

— Turime traukti negaiśindami laiko. Śi rei- 
kalą paliksime Simonidesui. Garbe prie musu. Liep- 
kie tuojaus atvesti arklius. Ilderimas su Ben-Huru 
jau norejo iśeiti ir pradeti naują darbą iśvien, del ku- 
rio buvo pasiśventę. 

— Palaukite — tarę Malluch — użmirśau, kad 
yra dar kitas pasiuntinys, ar nori jj matyti? 

— Visai apie ji użmirśau. 

Malluch iśejo, o tuojaus atejo dailiai apsirengęs 
smagus A^aikinas; pamatęs śeiką priklaupe ant kelio 
tardamas : 

— Iras, Baltazaro dukte, gerai żinoma garbin- 



— 303 — 
gam Ilderimui, atsiunte mane suteikti tan, śeike, jos 
pasveikininms iś prieżasties pergales. 

— Mano draugo dukte moka buti mandagi — 
atsake śeikas, primerkdamas iś użsiganedininio akis — 
paduok jai sita papuośalą, ant żenklo dżiaugsmo, kolą 
man padare jos pasiuntinyste. 

Nusimove nno pirśto żiedą ir padave vaikinui. 

— Padarysiu, kaip liepiate -- atsake vaikinas. 
— Bet dar ćia ne galas mano pasinntinystes ; Egiptiete 
praso śeiko praneśti jaunikaićiui vardn Ben-Hur, kad 
jos tevas ant tnlo laiko dabar apsigyreno rumuose 
Iderne. Ten Iras lauks jaunikaićio ketvirtą valandą. 
Jaigu Ilderimas iśpildys jos praśymą, ji bns labai de- 
kinga. 

Śeikas dirstelejo \ Ben-Hnrą, o matydamas jo 
nudżiugimą, paklanse : 

— Ką misliji daryti? 

— Jaign leisi, śeike, noriai atlankysin daile 
Egiptiete. 

Ilderimas imsijnoke ir tarę: 

— Ar-gi pridera atsakyti moteriśkei? 
Iśgirdęs tnos żodżins Ben-Hnras tarę pasinn- 

tiniui : 

— Pasakykie tai, knri tave ćia atsiunte, kad aś, 
Ben-Huras, ateisiu i Iderne rumus atlankyti ją rytoj 
devintą. 

Vaikinas pakilo ir żerna i linktelejęs nuejo. 
Pusiaimaktyj Ilderimas iśtrauke i tyra, palikęs 
vadą ir arkli Ben-Hnrui, priinindamas, kad neużilgo 
pributn pas ji. 

Antrytojaus, eidamas pasimatyti su Iras, Ben- 
Huras użsuko pro Erodo paminklą ir atsirado' prieśais 
Iderno rumus. 

Inejes i priemenę, trepais lipo prie portiko. 
Sparnuoti liutai vaktavo duris, viduryj didelis Ibis 
(paukśtis) leido vandeni i virśn. Liutai, ibis, murai 



— 304 — 
primine Egiptu, nes viskas biivo mikalta iś piłko ak- 
mens. 

Virśuj prieangio buvo portikas su taip dailio 
mis, lengvomis kolumnomis, kaci tik Greko ranka gal? 
jo niweikti toki dar ba. 

Ben-Huras, truputj staptelejęs prisiżiureti ko- 
lumnu dailumui, iejo per plaćias, atvertas, tartum jo 
prieraimui, duris i rumus. Uż duru atsirado aukś ta- 
mę, nors siaurame, karidoriuj; grindjs buvo iśklotos 
tamsiomis degintomis plytomis, sienos nudażytos to 
kiu pat dażu. Ejo pamażu użsimislijęs; juk uż valan 
dos stos prieś Irą. Ji laukia jo su dainuśka ant łupu, 
su linksmu viliojanćiu nusiśypsojimu. 

Perejęs karidoriu atsirado prie użdarytu dur;: ; 
vos-tik prisiartino, durys atsidare pacios, be jokio bal 
so, rodosi be dasilytejimo ranku. Buvo tai |domu, bet 
Ben-Huras nepaise to; jo akis patrauke puikus ] a 
jmośimas svetaines. 

Budamas tarpduryje pamate rymiśką atrium. 
turtingai ir puikiai papuośtą. 

Kaip didele buvo svetaine sunku pasakyti. Pir- 
miausia patemijo mozaikos grindis su paveikslu I^e- 
dos*), glostanćios gulbe, — paskui pamate, kad visos 
grindjs nupaiśytos |vairiais mitologiśkais paveikslais. 
Svetaineje buvo daugybe jvairiu baldu, o visi kuopui- 
kiausia padaryti. Vietomis stovejo puikios skuomes, 
prie ju kaurai su pagalvemis. Kakandu śeśeliai drau- 
ge su paveikslais ant sienu ir łubu atsimuśe ant grin- 
du, nei ant tykaus eżero vandens. Ypatingai puikiai 
iśrode liktoriai su daugybe rankenu, stovylos ir kiti 
papuośalai, kuriuos verta butu perneśti \ rumus ant 
Palatino kalno, kuriuos kadaisia nupirko Cicero nuo 
Krezuso, arba net i dar grażesnę Skauruso villę Tus- 
kulume. 



*) Leda, pati Spartos karaliaus Tindareoso, numyletine dievo 
Zeuso, kuris, persikeitęs j gulbę, atlekdavo prie jos. 



— 305 — 

Taip viskani prisistebedanias Ben-Huras vaikś- 
ćiojo po tuścią svetainę; svajones pridave jam kantry- 
bes. Neabejojo, kad Tras neuźilgo atsius prie jo tarną, 
arba ateis pati. 

Vaikśćiojo taip skersai ir iśilgai, stojo prie lan- 
go, żiuredamas i meliną dangu, tai vel atsiremęs \ ko- 
lumną żiurejo \ puikiai nupieśtus paveikslus. Bet dar 
niekas nepasirode. Pradejo jau nusibosti ir mislijo, 
delko Iras taip ilgai neateina. Nerades atsakymo, pra- 
dejo vel żiureti i ivairius daiktus, bet jie kaskart jau 
mażiau ji użeme. Vieną ir kitą kartą iśtempe ausis, 
ar neiśgirs żingsniu, bet nieko negirdedamas, stojo ne- 
kantrum. Kraujas tekejo sparćiau, śirdis plake la- 
biau, pagalios toji tyla pradejo sukelti pażvelgimą ir 
neużsitikejimą. Nepasidave tiems prijautimams, atstu- 
me juos su juoku, ramindamas save viltimi : gal użtru- 
ko besirengdama, noredama dailiai iśrodyti, dar va- 
landżiuke ir gal pasirodys! gal... o dżiaugsmas! gal pi- 
na vainiką man! 

Taip bemąstydamas atsisedo prie papedes pui- 
kaus liktoriaus ir lauke prisiżiuredamas jam. Śpiżo 
kolumna buvo iśkalta ant śpiżines pailgos papedes, pui- 
kiai papuośtos ivairiais iśdrożimais. Prie papedes ant 
aukuro moteriśke dejo auką. Buvo puikus veikalas. 
Ben-Huras stebejosi iś liktoriaus ir puikumo atrium, 
bet tyla erzino ji kas-kart labiaus — klause, atsistojo, 
vis veltui, negirdet jokio balso, rumai kurti, kaip kapas. 

— Ar-gi bućiau paklydęs? Ne, tai negalima! 

Pasiuntinys atejo nuo Egiptietes, o cia Iderne 
rumai! Tuomkart atsimine, kaip idomiai ir slaptai 
atsidare durys! Tai istabu, reikia grfżti ir apżiureti! 

Nuejo, o jo żingsniu balsas, nors żenge iśleto, 
atsimuśe jo ausyse ir gązdino j|. Ką, ar tai tureciau 
bijotis? — Pakilo, priejo prie duru, nelaime, durys ne- 
sidave atsidaryti. Megina antru kartu, veltui; krau 
jas apmire jo gislose nuo piktumo. Trenkia visa spę- 
ka — durys nei nedreba ! — Prijautimas pavojaus ap- 



— 306 — 
ima jaimikaitj; stovi ir klausia pats savęs: Kas An- 
tiochijoje geistu ji nuskriausti? — Messala!... 

O śie runiai — Iderne? Prieangyj, teisybe, ma- 
tę Egiptą, bet portike Atenus, bet ir ćia, ćia, atriume? 
Ćia Rymas, viskas aplinkui reiśkia Rymą. 

Toji vieta buvo svarbiausioje miesto dalyje, nie- 
kas neiśdristu taip vieśoje vietoje papildyti blogdary- 
bę; vienok, ko negali tiketis nuo taip żiauraus prieśo. 
kaip Messala? Taip, taip, tai jo ranka, tai jo iśmis- 
las, juk jis to nesidrovetu, o as — mislijo Ben-Huras 
- as daviausi pagauti, kaip vaikas, ues visa sita sve- 
taine su savo puikumu, yra tai paauksłiotas kalinio 
urvas! Vostik suprato savo padejimą, viskas jam 
pasirode juoda. Tas jausmas ji pykino ir żemino — 
pasiryżo vienok gintis. 

Ls atrium po deśinei ir kairei vede kelios durys, 
gal j miegstubes. Ben-Huras pamegino jas atidaryti. 
Vel tui, visos użrakytos. Beldimas butu suśaukes żmo- 
nes — rekti, geda kareMui. Atsigule tat ant kauro ir 
użsimislijo. 

Suprato, kad yra kaliniu, bet kieno? Żinoma, 
Messalo. Taip pamislijęs nusiśypsojo neiśtikimai, nes 
nebuvo beginkliu, juk kiekvienas baldas galejo buti 
ginklu. 

Tas daleidimas nustume ińrmesniji; ne, tai ne- 
galima, nemislyta su juoni kovoti, tik paukściai żuva 
paauksuotose kletkose. Kaip tai, jis kareivis, jis per- 
galetojas, turetu żuti? Ar neturi gana pajegos, ar 
negali sulaużyti lovą, ant kurios guli ir gintis? Ar- 
gi pavojus nepriduoda speku? Pagalios Messala ćia 
neateis, jis negali jau vaikśćioti, nes yra luiśas, nei 
Simonides! Tas tiesa, bet norinćiam nera negalimo 
daikto, gali pasinaudoti kitu, gali pasamdyti żmogżu- 
di. Ta mintis Ben-Hurui pasirode teisinga, pakilo ir 
pamegino atidaryti duris. Kartą ir antrą suktelejo; 
atsiliepe tik jo paties aidas, sukeldamas da didesni ne- 



— 307 — 
ramumą. Dar kente, pasiryżo fuktelti da yalandżiukę, 
paskui iślauźti duris. 

Tokiose aplinkybese żmogaus mint^s, taip kaip 
juru bangos, kila ir puola. Pagalios neżinia delko ir 
kaip sumislijo, kad tai turi buti kokis-nors apsiriki- 
mas. Juk taip puikus rumai negali buti be savininko, 
juk turi kas nors juos priżiureti, turi buti uźvaizda, o 
juk tas prieś nakti turi pasirodyti. Reikia tik kan- 
trybes !... 

Taip apsimislijęs lauke. 

Ir A^el prasliuko pora yalaudu — Ben-Hurui lai- 
ka s labai prailgo. 

Tuomtarpu durys, kuriomis jisai inejo, staiga at- 
sidare taip, kaip pirma, tyliai ir slaptai. 

Tuomi laiku Ben-Huras sedejo kitoje svetaiues 
puseje. Iśgirdęs żingsuius uusistebejo ir pamislijo : 

— Ali, pagalios atejo! — Linksmai atsiduso ir 
pakilo. 

Stebetina, żiugsuiai buvo sunkus ir ue vieuo. 
Paauksuotos kolumuos deuge ji uuo duru, paleugva uż- 
lindo jisai uż vienos kolumuos. Toje valaiuloje iśgirdo 
żodżius dvieju vyru. Kalbos negalejo suprasti, ues kal- 
bejo svetima jam kalba; ji buvo visai neżinoma Ry- 
tuose, arba Pietiueje Europoje. 

Apżiurejo svetaiuę iś vienos puses, paskui pasi- 
suko kaireu; Beu-Huras galejo gerai jiems prisiżiureti. 
Buvo dvieje, vienas labai petiugas, bet abudu aukśti, 
apsireuge trumpomis tuuikomis. Neiśrode siu rumu 
saviuinkais, net nei ju tarnais. Temijo ir ciupinejo 
baldus, matyt, viskas jiems ćia buvo nauja. O vie- 
nok vaikśćiojo liuosai ir drąsiai, kas reiske, kad atejo 
ćionais su reikalu. Bet su kokiu? 

Yaikśćiodami \ yieną ir i kitą pusę kalbejosi, 
kartais artindamiesi prie kolumnos, kuri ślepe Ben- 
Hurą, tai vel tolinosi uuo jos. Pagalios sustojo vi- 
duryje svetaines ir żiurejo i paiśinius. 



— 308 — 

Suerzintas Ben-Huras, paźinęs aną petingą vy- 
rą, Normana, kuris Ryme mokino ji galyniu ir nese 
nai lainiejo galynese firkę pergalę su kitu atletu, nei 
nusigando. Żiurint i jo miożmu randuotą veidą, isi 
tenipusius muskulus, śiurpulys pereme jaunikaiti. Ir 
neidoniu; suprato, kad ćia jam użstatyta slastos. Nera 
ko laukti, ćia eina apie gyvasti, o jisai prieśais anuodu 
yra tiktai karluku. Ans antras nebuvo taip baisus, jau- 
nas, juodplaukis, panaśus i żyda. Abudu buvo apsi- 
rengę taip, kaip gladiatoriai, eidami ant arenos, kas 
rode, kad taip juos, kaip ir ji paśaukta i siuos rumus 
del kokio-nors siekio. Suprato, kad yra pavojuje ir 
gali ćia netekti savo gyvasties. 

Neżinodamas ką pradeti, żiurejo i ateivius ir 
mintijo apie savo praleistą gyvenimą. 

Ben-Huras mintim perbego visą savo gyvenima 
ir pajuto, kad dar tik dabar jisai pradeda gyventi. 
Pirmiaus jisai buvo tiktai nekalta auka, dabar jisai 
pradejo użkabinet. V r akar atrado savo pirmą auka. 
Tikras krikśćionis sudrebetu ant tos minties, sążine 
ji graużtu. Ben-Huras to neatjaute; jisai neskaite 
nuodeme atlyginimą skriauda uż padarytą skriaudą. 
Jisai tikejo gerai daras ir pirmame nusisekime matę 
tolimesnius pasisekimus. Naujas gyvenimas, tai vos- 
tik pradeta misija, śventa, kaip śventas laukiamas ka- 
ralius, tikra, kaip to karaliaus atejimas, teisinga jau 
tuomi patim, kad reikalinga. Ir jisai apsileistu ant 
tokio kelio slenksćio? Ne, śimtą kartu ne!... Taip 
kalbedamas atsege dirżą, prilaikanti żydiśką plosćiu, ir 
likosi tiktai trunipoje rymiśkoje tunikoje. Tai pada- 
ręs sudejo rankas ant krutines ir atsireme i kolumną, 
laukdamas savo prieśu. 

— Kas per vieni? — użklause jii lotiniśkai. 
Normanas nusijuoke, bet jo veidas nepasidare 

nei kiek svelnesniu, ir atsake: 

— Barbarai. 



— 309 — 

— Cia Ilderne rumai. Ko ćia ieśkote? Atsa- 
kykit! 

Tarę tai labai pavartauniai ; svetiinżeiniai uu- 
sistebejo, o Normanas paklause: 

— O tu kas per yienas? 

— Ryinionis. 

Didżiulis pakele galvą ir iśjiiokianćiai żiure- 
jo ł ji. 

— A, tai naujena, ka, na, ka! girdejau, kad pa- 
łało kokis — tai dievas iś karves, kuris laiźe druską ; 
bet uei dievas neperdirbo żydo Kyiuionu! 

Paskui suniurnejo kasżiuką savo draugui ir 
abudu prisiartino prie Beu-Huro. 

— Stokit! — suśuko śis, atsitraukdamas nuo 
koluimios. — Yieuą żod|! — 

Sustojo. 

— Żodis — atsake rusćiai Nornianas. — yie- 
nas żodis... tark! 

— Esi Tord Nornianas. 

Nusistebejęs milźinas iśverte savo nielinas akis. 

— Biirai lnokiiitojiim Ryme? 
Tord patvirtino. 

— O as mokinausi pas tave. 

— Ne — atsake kratydamas galva. — Ant Irmi- 
no barzdos neikados savo gyveninie nenieginau pada- 
ryti iś żydo kareiv|. 

— Priparodysiu tau, kad taip yra. 

— Kokiu budu? 

— Atejote cia nużudyti mane. 

— Teisybe. 

— Daleiskie tat sit ani żmogui galeties su nianim 
kuniścioniis, o parodysiu tau, jog esu tavo niokiniu. 

Gladiatorius nudżiugo, patiko jam propozicija. 
Tarę ką savo draugui, tas sutiko, paskui linksmai tarę : 

— Palaukite mano żenklo. 
Atsis.edo ant kauro ir śuktelejo: 

— Pradekite! 



— 310 — 

Priejęs prie savo prieśo Ben-Huras tarę: — 
Ginkis ! 

Prieśas atkiśo raukas, bet be noro. 

Abudu buvo vieno dydżio ir net panaśus viens \ 
kitą. Svetimasis śypsojos; Ben-Huras żiurejo pa- 
yartauniai. Abudn żinojo, kad tai niirtina kova. Ben- 
Hnras taike deśine ranka, anas iśleto mosavo kairiaja; 
Ben-Hnras staiga nugriebe prieśo ranką sn irklininko 
pajega, Anas nespejo atitraukti, kaip Ben-Hnras pa- 
griebe jj uż kaklo ir, kol ans spejo atsikvepti, kaip per- 
maine deśine ranką ant kaires ir eme j| smangti; nż 
valandeles anas sndribo ir nei nesuriko, gulejo ne- 
gyvas, lyg perknno trenktas. 

Kova tęsesi trumpiau, nei gali ją apsakyti; iśro- 
de, bnk vienu pasijudinimn aną użmnśe. 

Pabaigęs tai Ben-Huras atsisuko \ Normana. 

— Ant Irmino barzdos! — suśuko Normanas 
garsiai juokdamasis. — Ha, ha, ha! geriau as nebu- 
ćiau pataikęs! 

Dirstelejo \ lavoną, paskui pervede akimis 
Ben-Hurą. 

— Turiu pripażinti, kad emeisi darbo kaip pri- 
guli, mano senoviśku budu, kaip as deśimt mętu atgal 
mokinau Ryme. Dabar matau, kad ne żydas. Kas esi? 

— Ar pażinojai Ariu Duunwirą? 

— Kvintu Ariii? Żinoma, tai buvo mano 
globejas. 

— Juk turę jo sunu? 

— Turejo — atsake tingiai Normanas. — Pażi- 
nojau vaikiną, buvo smarkus ir gale jo likti gladiatoriu 
karaliumi; net pats cezaris norejo paimti j\ savo glo- 
bon. As pats mokinau ji visokiii gabuniu, parodżiau 
net savo iśradimą ; bet ant Irmino, juk tu pasinaudojai 
tuomi budu dabar! 

— Kaip tai? Ir iksiol manes nepażinai? Juk 
esu Ariaus sunus! 



— 311 — 
Normanas prisiartino, apżiurejo jaimikaiti ir iś- 
tiesęs ranką linksmai suśuko: 

— Ha, ha, ha! o tai mane apgavo! Sake, kad 
eia rasiu żyda — żyda, żydiśką śunj, kurio mirtis bus 
maloni dievams... 

— Kas tau tai pasake? — klause imdamas ji uż 
rankos Ben-Huras. 

— Jisai, Messala ! — ha, ha, ha ! 

— Kada? 

— Vakar vakare. 

— Mislijau, kad serga nuo żaizdu. 

— Jan daugiau nevaikśćios, i mane kalbejo de- 
juodamas. 

— Tie keli żodżiai parode Ben-Hurui Messalo 
neapykantą ir dave suprasti, kad tokis prieśas nepers- 
tos jo persekiojęs, kol bus gyvas. Atkerśinimas bus 
dabar vieuatiniu jo mieriu uż atemimą sveikatos ir 
turtu. Ben-Huras neniekino tokiu dalyku stovio, nes 
żinojo su kokiu nuożmum prieśu turi reikalą. Tokiuose 
atsitikimuose nereikia pasirinkti budą, o juk jisai turi 
teisę ker sto. Delko-gi negaletu pasinaudoti tokiu pat 
budu, kaip Kymionis? Żniogus, pasamdytas ji nu- 
żudyti atmes tą, jaigu gaus daugiau. O juk Ben-Hu- 
rui lengya użinoketi! Dirstelejo i użmuśtąji ir pate- 
mijo, kad labai panaśus i ji pati, kilo tat jo omenyje 
naujas mieris. Truputi pamislijęs, paklause Normano : 

— Kiek tau Messala priżadejo uż mano gyvasti? 

— Tukstanti sesterciju. 

— Gausi jas; o jei padarysi pagal mano norą, 
duosiu tau da tris tukstanćius. 

— Nudżiugęs milżinas nusikvatojo ir tarę: 

— Vakar iślośiau penkis tukstanćius, nuo Ry- 
mionies tukstanti, tai śeśi. Duok man keturis, keturis, 
garbingas Arian, o stosiu uż tave; jei meluoju tegul ma- 
no vienvardis senis Tordas użmuśa kuju. Duokie ketu- 
ris, o nużudysiu tą patriciju, gulinti loroje. Nedaug 



— 312 — 
tuomi nusidirbsiu, użteks jain użkimśti snukj, ot śitaip... 
— parode ranka. 

— Suprantu, ko nori — atsake Ben-Huras — 
deśimt tukstanćiu sesterciju, tai turtas; jau matau, 
kaip grjżti Kyman ir atidarai vyninę śalia didżiojo 
cirko, ir gyvęsi, kaip pridera didżiain gladiatoriui ! 

Normanas nudżiugo, alqs sużeravo. 

— Duosiu tau keturis, ir tai nereikes tau nei 
ranku kruvinti. Klausyk, prisiżiurek ir pasakyk, ar 
tavo śis draugas nera panaśus i niane? 

— Iśtikro panaśus; butumet lyg du obuoliu nuo 
vienos obelies. 

— Tai gerai; ką niisliji, kad apsivilkciau jojo 
tunika, o ji aprengciau savo rubais ir paliktume jj 
ćionais? Tokiu budu gautum sestercijas nuo Messalo, 
nes lengvai jam priparodytum, kad nużudei niane. 

Tas użmanymas taip nudżiugino Normana, kad 
juokesi lig aśaru. 

— Ha, ha, ha ! Mekas dar taip lengvai neużdir- 
bo tukstantj sesterciju! Turesiu vyninę ir tai tik uż 
paprastą sumelavimą be praliejimo kraujo! Ha, ha, 
ha! Jei kada atvażiuosi i Rymą, neużmirśk paklausti 
Tordo Normano vynines, prisiekiu ant Irmino barzdos, 
duosiu tau geriausio vyno, nors tureciau paimti j| iś ce- 
zaro vynines. 

Padave viens kitam ranką, paskui permaine dra- 
bużius, Ben-Huras priżadejo atsiusti keturis tukstan- 
ćius sesterciju tą pat naktj. Paskui milżinas pabelde 
j duris, kurios tuoj atsivere ir iśleido busiantj żmog- 
żudj ir jo auką. Iśeję iś atrium, jejo | śoninj kam- 
bar|, o iśeję netoli Omfaluso, atsisveikinant Norma- 
nas tarę: 

— Atmink mane, sunau Ariaus, ir nepraeik vyni- 
nes śalia didżiojo cirko. Ha, ha, ha! Meks taip leng- 
vai ne|gijo turto! Tesaugoja tave dievai! 

Iśeinant iś atrium Ben-Huras dar kartą dirste- 
lejo | nużudytą. Panaśumas buvo didelis ir, jaigu Nor- 



— 313 - 
nianas dalaikys żodi, prigavimas pasiliks slaptoje. 



Tą pat naktj Ben-Huras papasakojo savo Iderne 
rumuose atsitikimą Simonidesui ir sutare su pirkliu, 
kad tas tuojaus antrytojaus prades jo ieśkoti. Gal da 
lykas bus perstatytas Maksencijui ir jaigu viskas użsi- 
liks slaptoje, tai Messala ir Gratus liausis persekioję 
ji; Ben-Huras-gi nuvyks | Jeruzolimą ieśkoti savuju. 

Iśejo ant terasos; Simonides, sededanias kedeje, 
źiurejo \ upę ir atsisveikino Ben-Hurą, kaip sumj. 

Estera nulydejo jaunikaiti ant trepu. 







Tai tardamas pabućiavo ją... 



— Jaigu atrasiu niotiną, Estera, sueisi su jaja 
ir busi seserim mano Tirzos. 

Tai tardamas pabućiavo ją. 
Ar buvo tai tik broliśkas pabućiavimas? 
Upe nuplauke i vietą, kur jo lauke Tlderimo pa- 
liktas Arabas. Atvedęs arklius, Arabas tarę : 

— Stai tavo arklys. 

Ben-Huras dirstelejo ir pamate Aldebaraną, 
greićiausią Miros sunu. Buvo tai śeiko dovana. 

Nużudyto Ilderne rumuose lavoną skubią i nakties 
tamsoje palaidota. Paliepus Messalai tuojaus liko i§- 



— 314 — 
siustas pas Gratusą pasiuntinys su linksma apie Ben- 
Huro niirti żiuia. 

Neużilgo atidaryta yynine śalia Maksimuso cir- 
ko, o ant jos duru paraśas : 

"Tord Norman". 

XXVIII. 

Trisdeśimt dienu perejo nuo tos nakties, kada 
Ben-Huras apleido Antiochiją ir nusidave \ tyrus. 

Tanie trumpame laike pasidare svarbi musu 
karżygiui atmaina: Yalerijus Gratus liko atstatytas 
nuo vietos ? o jo vietą użenie Pontijds Pilotas. 

Keikia żiuoti, kad toji atmaina Simouidesui le- 
śavo penki talentai, kuriais apdovanojo Sejanusą, tu- 
rintj didelę itekine ant cezaro. Pirklys padare tai 
Ben-Hurui ant naudos, noredamas palengvinti jam at- 
radimą savuju. Tam mieriui senelis apverte pinigus, 
iślośtus nuo Druzuso ir jo draugu. Visi, użmokeję pra- 
lośtus pinigus, pyko ant Messalo. Kaslink Messalo uż- 
mokesties dar nebuvo parejus żinia iś Rymo. 

Yostik użstojo toji permaina, żydai żinojo, kad 
ji neiśeis jiems ant gero. 

Kohorta, turinti użimti tvirtovę Antonia ir pa- 
liuosuoti pirmesniąją, iśsiusta liko nakćia, o ant ryto- 
jaus Jeruzolimos gyventojai pamate, kad bokśtai ap- 
kaiśyta karumeniśkais żenklais. Tarp ereliu, kaupo- 
ku radosi ir didele cezaro stovyla. Tai pamate żmo- 
nes labai pasipiktiuo ir trukśmingai nusidave i Ceza- 
reją, kur ligśiol gyveno Pilotas. Ten apsupo vietinin- 
ką ir pareikalavo nuimti tuos neapkenćiamus żenklus. 
Minia per penkias dienas nesitrauke nuo rumu, paga- 
lios Pilotas sutiko iśklausyti ju ir liepe susirinkti cir- 
ke. Tłkedami vietininko żodżiams, żydai ramiai ten 
nuejo, bet ten staiga apsupo juos karumene; isgązdinti 
nuolankiai atsidave jos malonei. 

Nuginkluotas ju nuolankumu Pilotas, pasiryżo 



— 315 — 
użgana padaryti ju praśyinanis. Antrytojaus tie zen- 
klai liko sugrążinti i Cezareją, kur per vienuoliką ine- 
tu laike juos surnanesnis Gratus. 

Nera taip nedoro żmogaus, kuris kartais nepa- 
darytu ko gero ir naudingo. Taip buro ir su Pilotu, 
kuris pradejo savo valdżią netiktai perżiurinejimu ka- 
lejimu, bet nuodugniu perkratymu kaliniu nusikaltimu. 
Żydai dżiaugesi tuomi, pradejo tiketi jam ir nurimo. 
Tada liko atidengta daugybe ivairiu dalyku. Śimtai 
nekaltu kaliniu likosi paleista. Tarp ju radosi dau- 
gelis tokiu, kurie buvo skaitonii mirusiais. Kas da 
daugiau, kalejime buA^o uryai, kuriu neżinojo nei ka 
lejimo sargai. Idoiniausias atsitikimas buvo paćioje 
Jeruzoiimoje. 

Tvirtove Antonia użeme du trećdaliu kalno Mo- 
ria, ji buvo rumais, kadaisia pastatytais Makedoniećiii. 
Paskui Jonas Hirkinas tuos rumus apverte ant tvirto- 
ves apgynimui śventinyćios. Mylintis visokius murus 
Erodas sudrutino ir padidino tvirtovę, apvede ją pyli- 
mais ir padidino kalejimą. Tani mieriui jis nulygino 
uolas, iśkale jose urvus, o ant ju pastate puikią ko 
lumną, sujungianćią tvirtove su sventinyćia. Nuo tos 
kolumnos stogo galima buvo matyti visą śventinycios 
kiemą. 

Taip sudrutintą ir apdailintą tą tvirtovę igijo 
Kymionjs; greitai pażino jos verte ir mokejo pasinau- 
doti. Laikuose valdynio Gratuso tvirtove buvo użemus 
karumene, kalejinias buvo prikiniśtas maiśtininku. Var- 
gas, kada nuleista tiltai, nes jais iśeidavo kohorta nu- 
ramdyti visokius sumiśinius! Vargas żydui, kuriam 
reikejo tais tiltais eiti kalejinian! 

Taip supażindine skaitytoją su apielinke ir są- 
lygoniis, griśime prie musu apsakymo. 



Prokura toriaus prisakymas, perżiureti visus 
tvirtoA'es Antonia kalinius, liko greitai iśpildytas. Ne- 
perejo nei dvi dieni nuo iśklausynio paskutinio kalinio. 



— 316 — 
o suraśas jau guli ant tribimo skuomes. Uż valandos 
pasius jj Pilotui, gyveiianciam Siono rumuose. 

Kambarys, kuriaiae dabar sedi tribimas yra di- 
delis ir vesus, puikiai kaip pridera komendantui, ireng- 
tas. Jau velu, septinta dienos valauda ; jisai jaućia- 
si nuyargusiu ir nekantrum. Norejo kuogreićiausia iś- 
siusti raportą ir eiti pakvepuoti śvieżiu oru ant ko 
luninos stogo, iśkur galinia buvo matyti besimeldżianti 
śventinyćioje źydai. Tribuno pagelbininkai taippat ne- 
kantrus ir noretu atsilseti; tuomtarpu dar turi laukti, 
nes jejo żmogus su virtyne sunkin raktu, o vadas atsi- 
kreipe i jj: 




tai Gezijau, eikś arćiau 
Naujai atejęs priejo prie skuomes, prie kurios 
sedejo tribunas; visi sużiuro i ji ir pasirode ant jo vei- 
do nusigandimas. Nutilo, noredami iśgirsti, ką pa- 
sakys. 

— O tribune — prakalbejo żemai nulenkdamas 
galvą — bijau pasakyti. 

— Gal kokis iśdykuinas arba nauja klaida? 



— 317 — 

— Kad tai butu klaida, nesibijoćiau taip. 
- Tai ar koks nusidejimas, ar neiśpildyinas uż- 
duoties? Galima be bausmes juoktis iś cezaro, arba 
keikti dievus, bet paniekinti erelius, tai nusidejimas. 
Xa, kalbekie! 

— Tan netoli aśtuoni metai, kaip Velerijus Gratus 
paskyre mane sargu tvirtoves kalejimo — kalbejo letai 
sargas. — Gerai pamenu tą rytą, kuriame stojau tar- 
nysten, buvo tai dienoje maiśto ir muśtynes. Żinoma, 
sumuśeme żydus, bet nebe nuostoliu ir iś musu puses; 
pradźia to maiśto turejo buti pasikesinimas ant Gra- 
tuso, kuris nupuole nuo arklio, sużeistas, numestas 
nuo stogo lentgaliu. Paśauke mane ir radau ji ćia su 
apriśta galva. Praneśe man Gratus apie mano pasky- 
rimą, padave śituos sunumeruotus raktus ir liepe nie- 
kad su jais neatsiskirti. Ant skuomes gulejo volelis 
pergamino, Gratus paeme ji, iśskleide ir tarę: śitai 
yra plenai triju łubu; śitas pirmu, śitas antru, o śitas 
tai żemiausia. Atiduodu juos tan. Paemiau iś jo ran- 
kii, o jis pridure: śitai turi raktus ir plenus; eik tuo- 
jaus apżiurek viską, tik gerai temyk. Jaigu da gerai 
nesuprasi, tai daryk, kaip tau rodysis geriau, nes po 
manes tu esi ten yyriausis. 

Nusilenkiau ir norejau iśeiti, bet prokuratorius 
sulaike mane, tardamas : użmirśau da tau pasakyti, 
duok man trećiu łubu plena — i)adaviau, o jis iśskleide 
ant skuomes ir tarę: Ar ma tai ćia sita urvą? — pa- 
rode pirs tu penktą numer i. — Jamę yra użdaryti tris 
żmones, kurie kokiuo tai budu dasiżinojo paslaptis, pa- 
yojingas Rymo vieśpatybei... dabar turi kenteti uż sa- 
vo żingeidumą. Dirstelejo i manę aśtriai ir kalbejo 
toliaus: użtat iślupta ju akis ir iśtraukta lieżuviai ir 
pasmerkti ant viso amżiaus. Valgj ir gerymą paduosi 
jiems per skyle mure, girdi? — Aś patvirtinau, o jis 
kalbejo toliaus : — Dar vienas, o atsimink tą gerai. — 
Tai sakydamas rusclai żiurejo \ mane. &itai iejimas 
i ji] urvą, numeris V, girdi Gezijau? — parode pirśtu 



_ 318 _ 
l plena — kad niekad man neatidarytum, kad ten nie- 
kas, nei tn pats neitum. 

— O laike mirties, ką tada? — użklausiau. 

— Kada numirs, urvas bns ju kapn; delto jie 
ten ir użdaryti; apart to urvas użkrestas piktomis rau- 
plemis. 

— Suprantu — atsakian ir iśejau. 

Ćia Gezijus iśsieme pergamino voleli, pageltusi 
jau nuo vartojimo ir, iśskleisdamas vieną lakśtą prieś 
tribuną, tarę: 

— Śitai plenas żemiausiujii lubii! 
Visi źingeidżiai żinrejo i plena. 

Plenas. 



Karidorius Trepat 



| IV | III | II | I 



— Tokj plena gavan nuo Gratuso. O ćia urvas 
su numeriu V — kalbejo Gezijus. 

— Matau — atsake tribunas. — Tat, kaip sakei, 
tas urvas buvo piktosiomis rauplemis użkrestas. 

— Norećiau paklausti vieno daikto — tarę 
sargas. 

Tribunas leido. 

— Ar-gi galejau toki plena pripażinti teisingu? 

— Żinoma, kitaip nei neiśpuole. 

— Bet jis yra neteisingas. 
Tribunas su nuosteba pażiurejo. 

— Yra neteisingas — atkartojo sargas. — Jis 
parodo tik penkis urvus, o ten yra śeśi. 

— Śeśi? 

- Parodysiu ta u plena, kokis jis yra, arba ge- 
riau, kokis, misliju, kad yra. 



— 319 — 
Ćia Gezijns ant lenfćiukes mipiese plena Lr pa- 
da ve tri bu 11 11 i. 



Karidorius 



Trepai 



_l _ H 1 1 1_ 

V I IV I III I II I I 



VI 



— Gerai nupaiśei — tarę tribnnas, noredamas 
uźbaigti kalbą — liepsiu padaryti naują plena ir pa- 
duosin tan rytoj, kad ateisi. 

Tai pasakes pakilo. 

— Teikkis dar paklausyti manęs tribime. 

— R} T toj, Gezijan, rytoj. 

— Tas, ką norin pasakyti, nera atideliojamas. 
Tribnnas, nors nenoroms, vel atsisedo. 

— Kalbesiu trumpai — tarę sargas. — Tik leiskie 
man dar nżklansti. 

— Ar tnrejan netiketi Gratusui, kad jis sake 
apie kalinins nmnerio V? 

— Żinoma, tnrejai tiketi; tavo prideryste bnvo 
tiketi, kad nrve randasi tris akii be lieżinvin kaliniai. 

— Gerai — atsake sargas — o vienok nebn- 
vo taip. 

— Ne?... — vel nnsistebejo tribnnas. 

— Klansyk ir apsvarstyk. Pagal prisakymą ap- 
ejan visns kalejimo nrvus. Prisakymą neatidaryti 
nnmerio V pildżian aśtnonis nietns, padnodamas val- 
g\ ir gerymą per skylę. 

— Vakar, kad aplaikian nanją prisakymą, sn 
żingeidnmn prisiartinan prie tn durii, tikedamas pa- 
matyti annos nelaimingns, kurie taip ilgai galejo iś- 
kęsti. Iśkart dnrys neatsidare, bet pagalios, praverem 
jas. Jejęs radan ten tik vieną żmogn be akin, lieżin- 
vio ir visai nnogą. Nelaimingojo snsiterśe plankai 
kabojo ant pećiu ir krntines; oda geltona, kaip perga- 
minas; pirśtn nagai nżlenkti, kaip pankśćio snapas. 



— 320 — 

— Klausiau jo apie draugus, pakrate galvą ; per- 
żiurejome visą urvą. Grindis buvo slapios, kaip ir sie- 
nos, bet jokio źenklo kitu kaliniu. Kad ten butu uż- 
daryti trjs kaliniai ir du ju numirę, tat butume radę 
nors ju kaulus. 

— Ką tat misliji? 

— Misliju, tribune, kad per tuos aśtuonis metus 
urve buvo tiktai vienas kalinys. 

Tribunas dirstelejo i sargą ir tarę: 

— Sergekis, ar-gi dristum tvirtinti, kad Valeri- 
jus melaro? 

Gezijus nulenke galvą ir tarę : 

— Galejo pats klysti. 

— Ne, tai negali but — gyne tribunas. — Pa- 
gal tavo kalbą, żinojo, ką daro; nes, kaip dabar pasa- 
kei, lie])e ten pristatyti valgio ir gerimo trims ka- 
lin iams. 

Visi sutiko su tribunu; bet Gezijus, rodosi, vi- 
sai to nepaise. 

— Ćia dar tik puse istorijos, kad iśgirsi visą, pri- 
pażjsi man tiesą. Śtai ką padariau su tuoini żmogum : 
nusiunćiau ji i pirti, liepiau iśprausti ir aprengti, o 
paskui uż tvirtoves vartu paleidau, nusiplaudamas 
nuo visko sau rankas. Tuonitarpu śiandie sugrjżo, o 
kad atvede ji pas niane, dave man żenklais suprasti, 
kad nori sugriżti i urvą, ką as ir daleidau. Kad j| 
vede, jis iśtruko ir puole man i kojas, rodydamas, kad 
ir as eiciau. Toje valandoje atsiminiau apie tris zmo- 
nes ir nuejau. Śiandie dżiaugiuosi, kad paklausiau jo. 

Dabar jau visi żingeidżiai klause. 

— Kad priejome urvą, nelaimingas apyciupo- 
mis pażino jj ir labai dżiaugesi; paemęs mane uż ran- 
kos nuvede prie tokios pat skyles, kaip ta, per kurią 
paduodavo valgj. Buvo tai gana didele skyle, kau- 
poką galima buvo perkiśti, nors pirma jos neużtemi 
jome. Laikydamas mane uż rankos, ikiśo galvą i sky- 
le ir biauriai suknarke. Nusistebejęs atitraukiau ne- 



— 321 — 
laimingąjj, o użenięs jo vietą, śuktelejau \ vidu: — Ei, 
ar yra kas ten? — Iśsyk nieks neatsiśauke, bet uż- 
klausus antru kartu, iśgirdau: 

— Buk pagarbintas, o Vieśpate! 

Mano nusistebejimas augo, nes buvo tai mote- 
riśkas balsas. Klausiau tat toliau : 

— Kas esate? 

— Esu nioteriśke, Izraelitę, clrauge su dukterim 
gyva palaidota. Gelbekite mus kuogreićiausia, nes 
jau mirśtame. Priżadejau pagalbą ir atejau paklausti 
tavo valios. 

Tribunas pakilo suerzintas. 

— Tur i teisybę, Gezijau : plenas buvo neteisingas, 
o pasaka aj)ie tris kalinius — nielagyste. Użtiesą Ey- 
mui reikalinga geresniu i)iliećiu uż Yaleriju Gratusą. 




Urvo langas, per kuri paduodama kaliniams maistas. 



— Taip — atsake sargas. — Tasai kalinys pa- 
duodavo savo draugems gerynią ir valgi. 

— Śtai ir iśaiśkinimas — tarę tribunas, żiure- 
damas i sedincius ir mislydanias, kad gerai, jog ne- 
stokuoja jam liudininku. 



— 322 — 

— Skubinkime paliuosuoti moteris, einame visi! 
Gezijus labai dżiaugesi. 

— Reikes mums sugriauti murą — pateinijo. — 
Atradau vietą, kur buta duru; dabar użdengta ak- 
menimis. 

Tribunas atsikreipe \ savo raśtiuinką: 

— Kuogreićiausia atsiuskie darbininkus su 
irankiais; su użraśais dar susilaikyk, nes reikes juos 
dapildyti. 

Po valandai visi iśejo. 

XXIX. 

— Esu moteriśke, Izraelitę, drauge su dukterim 
gyva paliddota. Pagelbekite kuogreićiausia, ues 
mirstame. 

Tolq atsakymą iśgirdo Gezijus iś urvo, kuri ant 
savo pleno pażenklino numeriu VI, o skaitytojas pa- 
mislijo sau: 

— Stai ant galo atrasta Ben-Huro motina ir 
sesuo ! 

Taip ir buvo iśtiesu. 

Pagriebta jas aśtuoni metai atgal, nuvesta i 
tvirtovę, nes taip norejo Gratus. Nebuvo tai papras- 
tas atsitikimas. Kaipo tvirtoves valdovas żinojo, kad 
urvas VI netiktai buvo geriausia paslepiniui vieta, bet 
dar buvo użkresta piktosiomis rauplemis. Kalejimas 
jam neiśrode użtektina bausme, nepakako nelaimin- 
goms kalejimo ir urvo, użsitarnavo ant baisios mirties ! 
I tą baisią skylę atvede jas vergai nakćia, jstume vi- 
dun ir użmurijo duris, atimdami mażiausią viltj su- 
grjżti ant pavirśiaus żemes. Śie żmones neiśrode Gra- 
tusui gana iśtikimais, delto iśsiuntinejo juos i ivai- 
rias śalis, kad neturetu progos iśduoti paslapties. To- 
kiuo budu Gratus nusikrate śeimyną, kurios pasiryżo 
paverżti turtus. Padare tą gana gabiai, be jokio 
trukśmo; mirtis ju buvo tikra. .Taigu jo pasielgimas 



— 323 — 
ir iśeitu i aikśtę, tat jisai gali priparodyti, jog nu- 
baude teisingai. Nebylys ir aklas kalinys turejo pa- 
duoti joms gerymą ir valgj per skylę; iśduoti jisai ne- 
galejo. Messala iśdalies buvo użmanytojum tokio pa- 
sielgimo ; tas jiedviem pagelbejo pasinaudoti Huru -tur- 
tais, neatiduodant ju cezaro iżdui. Del atsargunio tu- 
rejo buti praśalintas senasis kalejimo uźvaizda, no- 
rints tas visai neżinojo apie tuos atsitikimus; żinojo ji- 
sai labai gerai kalejimą ir tą dalyką nuo jo negalima 
buvo paslepti. Paskui prokuratorius liepe sutaisyti 
neteisingą plena, apleidżiant urvą VI ir padave j|, kaip 
żinorae, naujam priżiuretojui. Prisakyniai iśduoti, 
paduodant plena, buvo użbaigimu reikalo, nes urvas 
i r jo gyventojai nustojo savo butybes. 

Norint atjausti motinos su dukterim padejimą 
tamę urve per aśtuonis metus, reikia atsiminti pir- 
mesnj ju gyvenimą. Juk musu laime ir skausmai pri- 
guli nuo to, kaip juos atjaućiame savo sieloje. 

Noredami nors truputi suprasti Ben-Huro mo- 
tinos kanćias, reikia atminti tobulybę jos proto ir śir- 
dies, o taip-gi aplinkybes jos suemimo ir użmurijimo. 
Atminkime jos ramu, laimingą gyvenimą kunigaikśćio 
rumuose, anuos vasaros vakarus, linksmai praleistus 
su savo śeimyna ir palyginkime su gyvenimu tvirtoves 
Antonia pożeminiame urve. Tik perstaćius tą śiurpu- 
liai perims jausmingą skaitytoją. Atsiminkime jos 
kalbą su sunum apie Dievą, tautas, karżygius. 

Jei nori jżeisti vyrą, użgaukie jo saumeilę; jei 
nori iżeisti moteriśkę, użgauk jos jausmus. 

Urvas VI buvo tokis, kaip j\ nupieśe Gezijus ant 
pleno; apie didumą sunku ką pasakyti; rodosi buvo 
didele, o sienos ir grindjs buvo nelygios. Iś vieno so- 
no jejo truputis tyro oro, o kartais prasiskverbdavo 
net saules spindulelis. 

Tokis buvo urvas VI. Abi moteri sedi prie sie- 
nos, viena ant żemes, kita pusiau pasiremus ant anos. 
Męko ten nera apart grynos uolos. Balzgana ieinanti 



— 324 — 
per skylę sviesa pridave joms ragami isvaizda, tuomi 
baisesnę, kad neturejo ant savęs jokiu drabużiu. O 
vienok jos nera be susiraminimo, nes śtai meilingai ap- 
kabina viena kitą. Żnvo turtai, żnvo viltis, bet liko 
meile. Dievas yra meile! 

Yieta, ant kurios sedejo, buvo lygi; iśsilygino 
nuo nnolatinio naudojimo, nes kas suskaitys, kiek laiko 
per tuos aśtnonis metns perleido ant tos vietos, sem- 
damos iśsiliuosavimo vilti iś balzgano, bet vis-gi nia- 
lonaus śviesos spindnlelio. Kad isiskverbe ryte, żinojo, 
jog diena śrinta; nżgesns jam, naktis nżstojo! Per tą 
mażą plyśeli siimte savo mintis i tolimą pasanli, lyg 
tai bntn karalians rumn vartai, ieśkodamos jamę vie- 
na simans, kita brolio. Ieśkojo jo ant jnrn ir saln; ro 
desi joms, jog mato ji tai ćia, tai ten, o vis skriejanti, 
nes gyveno lankdamos jo, taip kaip jisai gyveno ieśko- 
damas jn. Kaip tankiai jn mislys snsitikdavo tanie 
atvej} T je! Kaip tankiai kartojo vieims żodżins, knrie 
bnvo palengvinimn jn kancin: kol jisai gyres, atmis 
mus; o kol atmena, neniistokime vilties. Nemislydami 
nei apie tai, kuomi seiiians bnvo abi moteri, dasi]>rasi- 
me, kad vis-gi tnrejo labai atsimaiii3 T ti. 

Kada ćia atejo motina, bnvo dalii moteris; dnkte 
patogi mergele. Śiandie jan kitaip iśrode. ligi, ne- 
snknoti, balzgani plankai daro bianrią iśvaizdą. Pa- 
żinrejns i bnrnas, paimtu net baime! Gal alkanos ir 
iśtrośknsios... Juk nevalge nuo vakar. 

Tirza motinos glebyje gailingai dejnoja. 

Nnrimkie Tirza ; ateis, tikrai ateis. Juk 
I)ievas yra geras, o mudvi juk niekad Jo neużmirśome ; 
yisados meldemes, kada tik iśgirsdavom śventinyćios 
paraginimą. Dar śyiesu, dar nebus septinta. Neuż- 
ilgo kas-nors ateis. Dievas yra geras, atsidekime 
ant Jo. 

Motinos żodżiai neliko be itekmes. 

Tirza jau nebuvo kudikiu, nes prie trylikos me- 



— 325 — 
tu, kuriuos turejo laike sueniimo, priaugo dar aśtuoni. 

— Noriu buti tvirta! — tarę: — Juk keiiti ly- 
giai su manim, man reikia gyventi ciel taves ir brolio. 
Bet kad lieżuvis iśdżiuves, lupos sukepę! Nuolatos 
misliju, kur jisai randasi ir, ar suras ruus kada nors? 

Balsas ju tylus, iienaturaliśkas. 

Motina glaudżia dukteri prie śirdies ir sako : 

— Sapnavau śią uakti — maeiau j| taip aiśkiai, 
kaip tave dabar. Delko ueturiu tiketi \ sapuus, kad 
musu tevai tikejo i juosius, o Yieśpats taip tankiai i 
juos tokiu budu kalbedaA T o. Kodesi, kad mudvi bu- 



N , 




Motina su Tirza kalejimo urve. 



vom śveutiu t ycios prieangyj ; su mumis buvo daugiau 
moteru; jisai atejo ir atsistojo śeśelyje prie vartu, 
dairydamasis apliukui. Mano śirdis smarkiai plake; 
żinojau, kad ieśko mus; iśtiesiau i ji rankas ir śau- 
kiu ji vardu, bet varge! nepażino manęs! Toje pat 
valandoje pranyko. 

— Kasżin, ar uebus kada taip; juk abidvi esame 
taip atsimainusios... 



— 326 — 

— Taip, vienok... — ćia motinos galva nusviro, 
ant veido atsimuśe skausmas ir, pakelus galvą, tarę: 
— vienok galime duoti jam pażinti save. 

Tirza lauże san rankas. 

— Vandens, niotin, nors truputj vandens! 
Motina apsidaire po urvą. Tiek kartu śaukesi 

prie Dievo, tiek kartu Jo Varde żadejo dukterei pagal- 
bą, kad śiuorai kartu atkartoti tuos paćius żodżius, 
pasirode jai iśjuokimu. O ćia śviesos spindulelis jau 
pradejo gesti; rodesi, kad uiirtis jau artinasi; jegos ap- 
leidżia ją, ir abejone apima jos sielą. Vienok dar 
stengiasi raminti: 

— Kantrybes, Tirza, ateis... jau atejo 

Ir śtai jai rodosi, kad girdi balsus prie skyles, 
per kurią paduodavo jai valgi ir gerymą. Ir neklydo. 
Uż valandos iśgirdo kalinio knarkimą; Tirza taip-gi 
girdejo. Abi pakilo; motina suśuko: 

— Tegul bus pagarbintas Vieśpats ant amżiu ! 

— Kas ten? — użklausta, o paskui: — Kas 
esate? 

Balsas buvo nepażjstanias. Bet ką tas jas ap- 
eina? J aśtuonis metus pirmas tai balsas, apart Tir- 
zos, ką atsimuśe i jos ausis. Stal staigus perejimas 
nuo mirties prie gyvybes! 

— Moteris, Izraelitę, palaidota drauge su duk- 
terim. Gelbek mus, nes mirśtame! 

— Nenustokite vilties — tuoj sugrjśiu. 
Moteris balsiai verke. Surasta jos, pagalba ar- 

ti! Sugrążinta bus joms viskas, ko neteko: namai, 
draugija, sunus ir brolis! Taip mażas spindulelis iś- 
rode joms lyg dienos śviesa; użmirśo skausmus, alki, 
trośkuli ir apsikabinę puole ant żemes. 

Dabar laukimas joms neprailgo. Norints Ge- 
zijus plaćiai apsakinejo savo istoriją, bet vis-gi kartą 
pabaige; tribunas buvo żmogus energiśkas ir greitas. 

— Ei! ar esate ten? — suriko per skylę. 



— 327 — 

— Esanie! — suśuko, pakildama nuo żeines, 
motina. 

Tanie pat laike iśgirdo kuju smugius. Nesi- 
kalbejo, bet klause ir suprato, ką reiśkia tas bildesis, 
suprato, kad daro joms kelią \ liuosybe. 

Jau girdet darbiuinkii kalba; toliaus, o dżiaugs- 
mas? jau skverbiasi śviesa żibintuvu per murą... 

— Tai jisai, motiu, tai jis! autgalo surado mu- 
dvi ! — śauke Tirza. 




Stovejo apdulkejęs źmogus, źibintuyu apśyiesdamas urvą. 



— Dievas yra geras ! — atsake rimtai motina. 

Ir vela nupuole akmuo, paskui kitas — paskui 
visa kruva ir pasidare didele lindyne! Prie jos sto- 
vejo apdulkejęs źmogus, żibintuvu apśviesdamas urvą. 
Du kitu stovejo iś śaliu, taippat laikydamu żibintiwus, 
idant praleisti tribuną. 

Moteru pagodojinias nera tuścia forma, bet yra 
prigimta yyriśkam luomui. Tribunas sustojo, parna - 
tęs, kad moteris slepiasi nuo jo — ne is baimes, bet 
is" gedos. 



— 328 — 
Ir ne vientik iś gedos slepesi jos. Iś vidaus ur- 
vo pasigirdo baisiausias, atstumiantis visas viltis 
skaudżiausias balsas, koki żinogaus lieżiwis gali iś- 
tarti. 

— Begkite ! Nesiartinkite, iies użkrestos ! 
Stovinti prie skyles vyrai pażiurejo vienas i kitą. 

— Użkrestos, użkrestos — antru kart atsiliepe 
skausmingas balsas. 

Taip iśpilde savo priderystę naśle ir motiua, to- 
je valandoje pajutus, kad liuosybe, kurios trosko, apie 
kurią sapuavo, svajojo, persimaine i Sodomos obuolj*). 

Jos buvo użsikretusios piktosiomis raui^lemis. 

Gal skaitytojas ueżino sio żodżio reiśkimo, delto 
turime priminti teises kasliuk tos ligos, apie kurią 
śiuomlaikiniai żmoues mażai ką żino. Keturi: "aklas, 
użsikretęs piktosiomis raupleuiis, bedinas ir bevaikis — 
turi but laikomi mirusiais". Taip sako Talmudas. 
Pagal tą teisę, buti użkrestu żeuklina — buti numiru- 
siu. Nevalia jam gyventi mieste; su mylimais kalba 
tik iśtolo, ueturi jokiu teisiu, ne|źengia \ śventinycią, 
iś sinagogos aut visados iśvarytas. 'Apsidengia sku- 
duriais, lupos jo visados użdarytos; atveria jas tiktai 
iśtarimui auu baisiu żodżiu : użkrestas, użkrestas ! ku- 
rie atitolindavo żmoues. Jo uamas ir gyveuimas, tai 
tyras ir apleisti kapai... Jisai buvo uei baidykla, vai- 
dyla visiems; o jo kaućios tuomi baisesnes, kad grese 
kitiems • użsikretimu ; drebejo, kaip kiekvieuas, prieś 
mirti, o vienok tik joje turę jo vilti iśsiliuosavimo. 

Tulą dieuą motiua pamate ant deśiniojo delno 
deme, kurią veltui steugesi nuplauti. Mażai to paise 
ir negalejo atminti, kada tai buvo, nes tuose śaltuose 
kapuose jau nesuskaite laiko. Neużilgo ir Tirza pra- 
dejo skustis. Vandens, kurs galejo buti vienatine gy- 
duole, duota tik tiek, kad galima butij użgesinti tiktai 
trośkuli. 



*) Pavir§ium dailus, vidury,j pilnas <lulkiu auga prie Mirtinu juru. 



— 329 — 

Laikui begant toji denie iśsiplete ant visos ran- 
kos, oda nusilupo, uagai atśoko. Norint skausmas 
nebiwo didelis, bet nuolatus; burna iśdżiuvo, lupos 
truko. Vieiią dieną, motina, valydama urvą, pażiu- 
rejo i Tirzos burną, noredania persitikrinti, ar jau ta 
baisi liga apeme ir ją, ir paniate, kad toji iśbalus kaip 
sniegas. 

Kokis skausmas suspaude motinos sielą! 

Yalandą stovejo lyg suakmeiiejus. Negalejo 
tarti uei żodżio ir atsisedo aut akmeuiuio suolo, o jos 
omeuyje skambejo: tai rauples! rauples! 

Nemislijo apie save, bet apie savo kudikj! Mo- 
tiuos meile użdare jos lupas, ueiśreiśke dukterei tos 
baisios żinios. 

Nelaimes pażinti użdare savo śirdyj; pati be 
vilties gaivino vilties kibirkśtelę Tirzos śirdyje ir jdo- 
uiu kautrumu isteuge paslepti nuo dukters, kuomi bu- 
ro użsikrete, privesdama, kad tai niekniekis ir tuo- 
jaus pereis.... 

Nepaisant skausmu, steugesi ją śiuom-tuom uż- 
initi; apsakinejo senoves istoriją ir padavimus, arba 
nukale naujus pasakojiuius. Noriai klause Tirzos 
giesmiu ir pati susprogusiomis lupomis giedojo kara- 
liaus psalmisto giesmes. Tos giesmes gyde ju skaus- 
mus, gaivino śirdyse atminimą Dievo, Kuris, rodosi, 
drauge su pasauliu użmirśo jas. Liga pletojosi parna- 
żu, bet baisiai; buruos iśblyśko, lupos ir antakai su- 
truko, o visas kunas użsideuge opomis. Paskui pra- 
dejo użstoti gerkle, atimant aiśku balsą, paskui isi- 
skverbe i plaućius, nervus, kaulus ir kas valanda silp- 
nino jas. Vargśe motina temijo i tuos apsireiśkimus 
kasdien ir żinojo, kad taip bus lig mirties, kurios, 
Dievas żino, kaip ilgai reikes laukti. 

Pagalios atejo diena kurio je motina turejo ap- 
reikśti dukterei ligą ir prikalbinti ją melsti Dievo, kad 
greiclaus użbaigtii ju kanćias. 



— 330 — 

O vienok, kaip clicie yra pripratimo jega, kaci ir 
tos nelaimingos moteris po nekurio laiko ramiai 
kente savo likinią, żinojo savo ligą, uiate, kaip ji ple- 
tojasi, o visgi — norejo gyventi. Norejo gyventi, nes 
dar vieuas ryśis riśo jas su śiuo pasauliu, użmirśo sa- 
vo nelainię, stiprindainos save kalba apie Ben-Hurą. 
Ketino neużilgo sueiti su juouii; neabejojo, kaci yra 
jouis iśtikimas, kaip pirmiaus ir dżiaugsis su joniis, 
kacia sueis. Mislydamos apie tai uetrośko mirties. 
Tokiu apiuitos jausniu iśgirdo Gezijaus śauksmą, o bu- 
vo tai dvylikta alkio ir trośkulio valauda. 

Żibiutuvai apśviete kalejiuio tamsybę, atejo 
liuosybe. 

— Dievas yra geras! — tarę uaśle, dekodama 
I)ievui. Nera geresnio padekones budo, kaip kad uż- 
uiirśti perleistą błogą, nes tuomet uiatai verte aptu- 
retos uialones. 

Tribimas iejo, o śtai iś kauipo, kuriame pasisle- 
]>e, pasigirdo priderystes sukeltas persergejimas : 

— Użkrestos! użkrestos! 

Kiek atsiżadejiuio savęs reikalavo tokis prieder- 
mes iśpildymas? Net atgautos liuosybes dżiaugsmas 
nesuturejo nuo atlikimo savo priderystes. Senoves lai- 
mingas gyvenimas jau negriś, ir negali grjśt. Kad pri- 
siartintu prie savo seuoves namo, tai tik ligi slenksćio, 
ir tiktai delto, kad suśukti : u użkrestos, użkrestos !" 
Vienok krutineje gyvavo ir gyvuos tvirta, jautri meile, 
kaip visados, meile del sunaus, mislis apie kur| buvo 
yienatiniu nusiraminimu kalejime. Kiek tai kartu 
savo vaidentuveje matę valandą, kurioje jie vel susiejo ! 

O dabar? Tirza, jaigu prie jos prisiartiutu, tu- 
retu begti; kaci iśtiestu rankas ir śaukty saldum, se- 
nai jau girdetu balsu: "motin! motin!" — Turetu su- 
laikyti ji śauksmu: "użkrestos! użkrestos !" O kitas 
kudikis, kurs savo uuogumą stengesi pridengti tik su- 
tarśytais plaukais... O! jinai jau aut amżiu liks jos 
neatskiriama drauge. Menok tvirta moteriśke nei va- 



— 331 — 
landeles nedvejodama iśtare tuos baisius żodżius : "uż- 
krestos! użkrestos !" Ir nuo sio laiko tuos żodżius 
kartos vietoje pasveikiniiao. Tribuuas iśgirdo juos, 
bet uenubego... 

— Kas esate? 

— Esauie nioteris, mirśtame badumi ir trośku- 
liu, bet... nesiartinkite ir uesilytekite sienu nei grin- 
du... użkrestos! 

— Apsakyk savo dejas, moteriśke, pasakyk yar- 
da, kada ir kas tave ćia użdare? 

— Kadaisia .Jeruzoliuioje gyveiio kunigaikśtis, 
Beu-Huras, pażiuojo j| visi garbingi Rymioujs, pats ce- 
zaris buvo prielaukus jaui. As uaśle po jo, o śtai 
ćia jo kudikis. Kaip-gi galiu pasakyti, delko ćia esu, 
kadangi pati to ueżiuau, gal tik delto, kad buvome 
turtiugi. Yalerijus Gratus gali pasakyti, kas buvo 
musu prieśu ir kada prasidejo musu uelaisve. As ue- 
galiu! Żiurek, o żiurek, kokiau padejiman mus atves- 
ta — żiurek ir pasigailek mus! 

Noriuts urve oras buvo uepakeućiamas, vieuok 
Rymionis paśauke vieną tarmi su żibiutuvu ir użraśe 
uaśles iśpażiuimą. Iśpażiuimas buvo trumpas, bet 
aiśkus; keliais żodżiais buvo apsak3 r ta jos dejos, skuu- 
das ir praśymas. Paprasta moteriśke liebutu stengus 
taip perstatyti dalyką ir iśśaukti użsitikejimą. 

— Padarysiu pagal praśymą, moteriśke — tarę 
tribuuas — atsiusiu jums valgi ir gerymą. 

— Atmiuk, o poue, apie drabużius ir uusiprau- 
simui vaudeui! 

— Bus, kaipo uori. 

— Dievas yra geras — kalbejo pro verksmus. - 
Jo ramybe tebuna su tavimi! 

— Nematysiu daugiaus jusu — pridure, — pa- 
sirengkite; vakare liepsiu iśvesti jus prie tvirtoves 
vartu ir paleisti liuosas. Paskui turite pasielgti pagal 
teises. Likkite sveikos! 

Iśdavęs prisakymus, iśejo. 



— 332 — 

Tuojaus atejo urvan vergai, atneśdami dideiius 
yandens ąsoćius, rankśluosćius, mesą, duoną ir niote- 
riśkus drabużius. Viską tą pastate prie duru ir 
nubego. 

Naktyj abi moteri iśvesta uż tvirtoves vartu ir 
parodyta gatves. Tokiu budu Byniionis atsikrate ju, 
o jos igijo liuosybe savo prigimtame mieste. 

Apleidźiaut tvirtovę dirstelejo virśuui i żvaigż- 
des ir użklause vieua kitos : 

— Kas dabar? Kur eiti? 




-Huras sedosi ant akmens ir, 
nusiemęs baltą nuo galvos nuometą, 
linksmai żiurf-jo i apylinkę. 



XXX. 



Toje pat valandoje, kada Gezijus stojo prieś tri- 
buną Antouia tvirtovej, pekśćias keleivis nuo rytu 
puses lipo ant Alyvu kalno. Judejoje buvo sausunia; 
kelione buvo nesniagi, nes buvo perdaug dulkiu; żoly- 
nai pageltę nuo saules negaivino keleivio plauciu. Vie- 
nok keleivis nepaise vargo, nes buvo jaunas ir stiprus, 
o trumpi, lengvi drabużiai nesunkino jo. 

Ejo pamażu, dairydaniasis \ visas puses, bet ne 
taip, kad butu neapsipażinęs su apielinke; prieśingai, 



— 333 — 
rodesi buk sveikino kiekvieną daiktelj, lyg po ilgo at- 
sisveikinimo griżtu prie senoves paż|stamu. Żiurejo 
su pasigerejiniu ir żingeidumu, lyg sakytu: sveikiuu 
jus, sveikiuu seui kampeliai! 

Lipdamas aut kaluo kelis kart sustojo żiureda- 
mas i nykstantj reteżi kalnu Moabu; bet, artindama- 
sis prie virśunes, pasiskubiuo ir daugiau nesidaire. 
Ant virśunes sustojo lyg sulaikytas tvirta ranka. Iś 
vertes akis, atveręs hrpas, tankiai kvepuodamas, żiu- 
rejo i gulinćią prieśais regyklą. 

Tuomi keleiviu buvo Ben-Huras, o regykla Je- 
rozolima. 

Nebuvo tai śiandieniuis śveutas nors bediuas 
miestas, bet anoji puiki pilis, pastatyta ir papuośta 
Erodo, neużilgo paśventinta kanćia Vieśpaties Jezaus. 
Ir śiandie dar dailus miestas żiurint i ji nuo Alyvu 
kaluo, o kokiu galejo buti tuomet? 

Ben-Huras sedosi ant akmens ir, nusiemes baltą 
nuometą nuo galvos, su dżiaugsmu żiurejo i apielinkę. 

Saule jau leidosi żeniyn, kartais pasislepdavo uż 
virśunixi kalnii, użklodama visą miestą rausva śviesa, 
kas-kart nykstanćia. Tyluma atkreipe Ben-Huro min- 
tis prie gimtinio namo. Akis sustojo ant tanisios de- 
mes i śiaurę nuo śventinycios — ten stovejo jo tevu 
namas. 

Śiltas vakarii vejalis żadino jo jausuius, atstuni- 
damas visus jo plenus ir mierius, o grążindamas prie 
priderystes, kuri atvede j| i Jeruzolimą. 

Tenais, tyruose su Ilderiniu apsipażino su vis- 
kuom, kas buvo jam reikalinga prie tolimesniu plenu, 
o labiausia temijo \ apielinkę ir pajegas, kokiomis, 
kaipo vadas, atejus reikalui galetu pasinaudoti. Ta- 
mę laike pribuvo pasiuntinys, pranesantis apie praśa- 
linimą Gratuso, o jo vieton paskyrimą Pontijos Piloto. 

Taip stovint dalykams,- Ben-Huras nereikalavo 
atidelioti suieśkojimą motinos ir sesers. Kad pats ir 
negaletu aplankyti Judejos kalejimu, tat galejo atlikti 



— 334 — 
uż ji tai kiti. Kaip tik jas suras, tat nesunku butu iś- 
praśyti Piloto ju paliuosavimo nesiskupint pinigu. Ka- 
da patalpis jas saugioje vietoje, tacla gales pilnai pa- 
siśvesti reikalams laukiamo karaliaus. Toki tai pa- 
eme sau użdavin|; sutikus ant to Ilderimui, jisai lei- 
dosi su trimis Arabais i Jerichą, kur paliko juos su 
arkliais, o pats leidosi tolymesnen kelionen pekśćias. 
Jeruzolimoje lauke jo Malluch. 

Tokie buvo jo niieriai. Iśkart nusprende resi- 
rodyti żmonems, ypac Rymionims. Pagalios turejo 
Malluchą, smarku ir gabu żmogu, kuris, neatkreipda- 
mas i save domumo, galejo ieśkoti. 

Labiausiai rupejo Ben-Hurui paieśkojimu pra- 
dżia, nes neturejo jokiu pedsakiu. Lyg prijautimo ve- 
damas, mintijo pradet ieśkoti nuo tvirtoves Antonia; 
gunde jj prie to pasakojimai apie pożeminiu urvu la- 
birintą, kuris daugiaus gązdino żydus, nei tvirćiausia 
igulme. Tankiausiai prileisdavo, kad jo motina pa- 
laidota tokianie urve, tuomi labiau, kad paskutiniu 
kartu matę jas, velkanćias tvirtoves linkon... Gal da- 
bar ju ten nesuras, bet jei kada buvo, tat pasiliko at- 
mintis apie jas ir tąj| nelaimingą atsitikimą, ir tuomi 
suras ju pedsak|. 

Daugiausia-gi Ben-Huras tamę reikale remesi 
ant pagalbos vienos esybes. Nuo Simonideso patyre, 
kad Amra — Egiptiete gyvena rumuose; mes pame- 
name, kad iśtikima toji tarnaite laike nelaimes, pati- 
kusios Huini śeimyną, iśtruko iś sargo ranku ir nubego 
i rumus, kuriuose ji liko użdaryta. Simonides śelpe ją, 
ir ji gy veno rumuose. Gratus vel tui stengesi parduoti 
tą neapkenciamos śeimynos lizdą; to namo istorija at- 
gręse netiktai pirkikus, bet ir samdininkus. Praeiviai 
bailiai kalbejo ir abelna nuomone buvo, kad juose gy- 
vena dvasios. Prieżastimi tii pasakojimu gal buvo 
Amra, kurią kartais matyta ant stogo arba rumu lan- 
guose. Tają dvasia ir buvo moteriśke, bet użtiesą sun- 
ku butu surasti geresnę dvasioms vietą, kaip tie ap- 



— 335 — 
leisti runiai. Taigi nuo jos Ben-Huras tikejosi sita 
iśgirsti apie nelaimingą motiną ir seserj. 

Sudrutintas tają viltimi, skubinosi \ ginitini na- 
mą prie Amros, ir łeidosi nuo kalno i śiaur-ryćius. 

Ant użsisukimo prie upes Cedrono użejo ant ke- 
lio, tiesianćiosi i kaimą Siloan. Ćia patiko piemenj, 
yaranti avis i prekymeti, pradejo su juomi kalbeti ir 
ejo drauge pro Getsemaną per "Żuvies" vartus i miestą. 

Jau buvo suteme kuomet Ben-Huras, atsisky 
i es su piemenini tarp vartu, pasuko i siaurą gatvę pie 
tu linkon. Żnioniu sutiko nedaug; jo żingsniu atbal- 
sis kurciai atsimuśe ant gatves. Namai abiejose pu- 
sese buvo żerni, tamsus ir liudni; kuone visos durys 
buvo jau użdarytos ir tik kur-nekur girdejosi niunia- 
vimas migdanćiu kudikius niotinu. Nakties tyla, neiś- 
tikimybe dare ji paniuruni. Stengesi buti drąsum, bet 
tik ant laiko. Tokiame upe priejo Betesda sożelką, 
kurios vandenyse atsimuśe tamsus debesiai. Dirste- 
lejęs i kalnus, pamate juoduojancią tvirtovę Antonia. 
Nieks jo nesulaike, nebiwo sargybos, o vienok staptele- 
jo, buk laikomas nematomos pajegos. 

Baisi tvirtove buvo matoma labai aiśkiai. Ben- 
Huras pażino, kad yra nepergalima ir sudrebejo. Min- 
tis, kad motina ir sesuo gali buti tenais palaidotos, at- 
śalde kraują jo gislose. Ką gales nuveikti del jij. Su 
ginklu ne, visa apginkluota armija galetu stengtis ap : 
imti ją, bet veltui. 

Lieka tik vienas kelias, kelias prigavystes no- 
rints taip tankiai vylingas. Dievas, paskutine żmo- 
gaus prieglauda, prieglauda tikra, bet kartais reikia il- 
gai josios laukti. 

Nuliudęs pasuko gatve pro bokśtą ir nuejo va- 
karu linkon. 

Żinojo, kad kitoje puseje Bezete randasi vieśna- 
mis; tenais norejo apsistoti, kol cionais gyręs. Bet 
besiartindamas \ tą vietą pasiryżo pirmiaus aplankyti 
savo tevu nama. Śirdis tvirtai reikalavo savo teisiu. 



— 336 — 

Keli paprasti żodżiai, kuriais j| pasveikino keli 
praeMai neikados jam neiśrode taip maloniais. Stai- 
ga sukilo żvaigżdutes ir apśviete visą rytin| dangaus 
skliautą ir prie śviesos pamate daiktus, kuriu pirmiaus 
nemate; o ypac aukśti bokśtai ant kalno Siono. 

Neużilgo jaunikaitis sustojo prie savo tevo na- 
rao duru. 

Skaitytojas lengvai supras jausmus, kokie ap- 
eme Ben-Hurą, nes ne vienas atmis savo linksuiai pra- 
leistas jaunystes dienas prie savuju, nuo kuriu liko 
atskirtas ant visados. Sugrjżk mintyje i tas laimin- 
gas valandas, praleistas savo gimtiniame namelyje, ku- 
ris buvo rojum, kurj apleidai su aśaromis akjse. Del- 
ko-gi sugr jżimas | tą roju taip sunkus ! 

Prie seno namo vartu stovejo Ben-Huras ir 
matę dar żymes vaśko naudoto jo użpecetijimui ; sto- 
vejo dar ir lentele su paraśu : 

"Sita yra cezaro nuosavybe". 

Nuo anos baisios dienos niekas nejejo ir neiśejo 
per tuos vartus. Ar turetu pabelsti, kaip seniaus? 
Ne, jis gerai żino, kad tai butu veltui, o vienok negali 
susilaikyti nuo pagundos. Kasżin... Gal Amra iśgirs 
ir pażiures per vieną langu. Taip mislydamas pasily- 
])ejo plaćiais trepais ir, paemęs akmenj, sudave juomi 
tris kartus. Kurćias aidas atsake jam. Megino dar 
kartą ir sudave smarkiau, bet vis veltui. Niekas, apart 
aido, nepertrauke tylos. Nuejo tat ant gatves ir żiure- 
jo j langus, bet tie buvo tamsus, tuśti. Dirstelejo \ sto- 
gą, bet ir ten nieko nepamate. 

Vidurnaktyj nuejo iś vakaru puses, ten stro- 
piai apżiurejo keturis langus, bet veltui. Kartais jo 
śirdis buvo pilna bevaisingii geismu, drebejo nuo ap- 
sivylimo. Amra nedave gyvybes żenklo. 

Tyledamas nuejo | pietii pusę, kur taip-gi rado 
użpećetytus vartus su tokiu pat paraśu. Żiurint \ tai 
apeme ji piktumas; perskaite paraśą, nulupo lenćiuke 
ir numete ant vidurio gatves. Paskui atsisedo ant 



— 337 — 
trepu ir nieldesi, kaci Yieśpats kuogreićiausia atsiustu 
visu laukiamą Iśganytoją. Pasistiprinęs malda tru- 




— Eiva, dukrele, is cion... 



put| aprimo, nuvargęs nuo keliones, nusviro ir neużil- 
go drućiai użmigo. 

Tuomi pat laiku pasirode ant gatves nuo tvir- 



— 338 — 
toves Antonia dvi moteri, kuriodvi ejo link Huro ru- 
mu. Ejo pamażu, nedrąsiai, kas valanda sustodamos 
ir klausydainos. 

Priejus prie muro viena ju tarę: 

— Śtai musu namas, Tir za. 

Mergina pagriebe motinos ranką ir pasiremus 
ant jos gailiai verke. 

— Eiva, dukrele, nes ćia... — motina sustojo. 
śurpuliai perejo per jos kuną. Yalandelę tylejo, pas 
kui ramiau pridure: — nes praśvitus iśmes mus is 
miesto ant visados. 

Iśgirdus tai Tirza garsiai pravirko ir puole ant 
akmenu. 

— A, tiesa! — tarę verkdama. — Użmirśau... 
rodesi mau, kad griżtu namo. Tuotarpu esava użkres- 
tos, neturime namu, paskaitytos tarp mirusiu. 

Motina jautriai pakele ją nuo żemes, tardama : 

— Nesibijokj eiva ! 

Tżties. użteko jom tik rankos atkiśti, kad pri- 
\ersti pabegti visą karumenę. Eidamos pro namą bu- 
vo panaśios raganoms. Prie vartu sustojo: pamate 
raśtą ir perskaite ji. taip kaip prieś valandą padare 
Ben-Huras. 

— Śitai yra eezaro nuosavybe! 

Motina pakele akis i dangu ir. laużydama sau 
ranka s, gailestingai sudejaro. 

— Kas tau yra, motin? 

— Nelaimingas turę jo numirti ! negyras ! — śauke. 

— Kas, motin? 

— Taro brolis! Iśpleśe jam viską. net ir śitą 
namą ateme! 

— Yargśas brolis! 

— Niekad neistengs duoti mums pagalbos. 

— Ką dabar veiksime, motin? 

— Eytoj, ryt oj, dukrele, turime pasiieśkoti vietą 
prie kelio ir elgetauti, kaip tai daro użkresti. praśyti 
iSmaldos nuo praeMu... 



— 339 — 
Tirza pamiętne ant motinos rankos tyliai kal 
bedama: 

— Leiskie niań numirti. inotiii. 

— Ne — atsake motina. — Yieśpats paakiria 
źmonems laika gyrenimo. mes Jo taraaites ir kantriai 
Jo lauksime. Eikś. 

Tai kalbedama. paeme Tirza uź rankos ir sku- 
biai nuejo i vakarini namo soną : nieko nepatiko. ejo 
toliaus. kad staiga pamate menulio Sriesą. Źiuredama 
i langus. ji vede Tirza toliaus. Dabar friesoje aiSkiai 
galima buvo mami źenklai tos baisios licros ant ju 
bumu. Iś iśvaizdos negalima trato, pasakyti. kari mo- 
tina. ir kuri dukte. 

— Atsargiau — tarę motina. — Ten pri^ trepa 
kas guli... kokis Smogas. 

Xuejo i kita puse ir śf-śelyj priejo prie pat vartu. 

— Miega. Tirza. 

Vvras gulejo nesijudindam; 

— Palauk. pamegisiu atidaryti. 

Tai kalbedama motina praejo pro mieganti ir 
niegino atidaryti vartelius : ar sujudo rarteliai. ji ne- 
juto. nes toje valandoje miegantis atsiduso ir rersda- 
masis nuleido nuo gałrofl nuometa. menuo ap- 
śriete jo veidą... Dirstelejo i veidą ir bailiai nnsiste- 
bejo : dar kartą dirstelejo. Staiga paśoko ir lauźydama 
sau rankas żiurejo i ji. Uź valandele> priejo prie 
Tirzos ir paśnabżdomis tarę : 

— Geraa Dieras, nes śtai mano sunus. tavo 
brolis : 

— Mano brolis.... Juda? 
Motina nugriebe ją uź ran 

— Eikś — tarę tyliai. — Paźiurekime i ji drau 
ge — kartą — vieną karta — o paskui. stiprink. o 
Vieśpate. Taro tarnaite-.' 

Laikydamosi ui ranku perejo i kitą pasą . tret 
bego lyg baidyklos. Priejo prie mieganćio sustojo. Vie- 
na jo ranka buvo iśtif-sta ant trepu. Tirza puole ant 



— 340 — 
keliu ii 1 norejo pabudiuoti tą ranką, bet motina su- 
laike ją. 




Ben-Huras atrastas motinos ir sesers. 



— Ką nori daryti, nelaiminga ! Juk mu (hi uż- 
kresti! — tarę. 

Tirza atśoko, lyg kad jisai buty użkrestas. Uż- 



— 341 — 
migęs Ben-Huras dailiai iśrode. Veidai ir kakta buvo 
apdegę saule. Kaip grażum jisai pasirode niotinai! 
Kaip trosko apkabinti ji, padet jo galvą san ant ke- 
liu ir pabuciuoti, kaip tai darydavo, kada dar buvo vai- 
kas. Kur jegu śaltinis, kuris ją sulaike? Meileje, 
skaitytojau, motiniśkoje meileje, kuri skiriasi nuo vi- 
su kitu. Uż nieką, uz jolą turtą, uż viso gyvenimo 
laimę, net nei inirciai gręsiant nepridetu savo rauple- 
tu łupu prie jo veido. Tiktai vieno nenorejo iśsiżadeti ; 
taip, negali atsitraukti nepasilytejus jo — juk pamate 
jj po tiek nietu ir turi atsisveikinti ant amżiu. Kaip tai 
kartu ir sunku, tepaliudija motinos! Atsiklaupe ir, 
prislinkus prie kojos, lupomis palytejo jo sandalo pa- 
da, norints visas buvo ai^dulkejęs — kelis kartus pa- 
buciavo tą negyvą daiktą, o tuose pabućiavimuose bu- 
ro jos visa siela. 

Miegantis porą kartu aj>siverte, moteris paśoko 
| sali, bet iśigrdo ji tariant aiskiai: 

— Motina! Anira! Kur yra?... 

Ir vela niiegojo. Motina pasilenke, laikydamasi 
nuo verksmo, kuris griauże jos śirdi ir sielą, idant jis 
pabustu. 

Buvo tai tik laikinis geismas. Ar-gi negana to, 
kad buvo neużmirśta ! Miegodamas niintijo apie ją ! 
Ar-gi to neużtenka?! 

Motinai davus żenklą, Tirza pakilo ir abidvi dar 
kartą dirstelejo i miegantj, noredamos ant visados uż- 
laikyti atmintyj jo paveikslą. Nuejo ant gatves \ śe- 
śeli, atsiklaupe żiuredamos i jj; lauke, ar nepabus — 
ar gal kas kitas atsitiks; vienok ir paćios neżinojo, ko 
jos lauke. Laike jas meile. 

Jisai vis miegojo, o tuom-tarpu prie rumu pri- 
ejo kita moteriśke. Moterjs gerai ją niate; nedidele, 
sulinkus, tamsaus veido, su żilais plaukais, apsirengus 
buvo tarnaites rubais, bet śvariai, ir neśe ragażaite su 
darżovemis. . • 



— 342 — 

Paniaćius gulintj źmogu, sustojo; paskui, lyg pa- 
siryżus ant ko, atsargiai pradejo artintis prie jo. Pra- 
ejo pro raieganti; priejo prie varteliu, tyliai juos ati- 
dare ir jau norejo ieiti, bet iś żingeidumo dirstelejo da 
kartą \ nepażjstamą, kurio veidas prie nienulio śvie- 
sos buvo aiśkiai matomas. Stovinćios kito je gatves 
puseje moterjs iśgirdo śauksmą, paskui matę, kaip ano- 
ji moteriśke tryne sau akis, noredama geriau prisi- 
żiureti mieganćiam, kaip nusilenke, sudejo rankas ant 
krutines ir temijo [ j|. Pagalios pagriebe jaunikaićio 
ranką ir jautriai ją bućiavo. Padare tai, ko taip karś- 
tai trosko padaryti jodvi. 

Pabudęs Ben-Huras atitrauke ranką, bet tuo- 
jaus isiżiurejo \ moteriśke. 

— Amra! O Anira! Ar tai tu? — śauke. 

Ji negalejo atsakyti nieko, puole ant keliu bal- 
siai verkdama. 

Śvelniai ją pakele, pabućiavo \ aśarotą veidą ir 
dżiaugesi jaja. Moterjs, stovinćios śeśelyje, iśgirdo 
pirmus jo żodżius, kurie buvo: 

— Motina! Tirza! — o Amra, pasakyk man, ką 
żinai apie jasiąs, kalbek, sakyk del Dievo? 

Amra da labiaus verke. 

— Ar senai jas matei, Amra? Żinai, kur jos 
yra? Sakyk, ar namiej? 

Tirza pakilo, motina atmindama jos mintis, nu- 
tvere ją uż rankos, śnapśdedama: 

— Neik; użkrestos, użkrestos! 

Norints abieju ju śird|s turetu trukti, bet jisai 
neżinos, kokiame jos padejime. Baisi buvo toji meile 
savo didybej, kuri atlaike tokią pergalę. 

Tuomtarpu Amra vis labiau verke. 

— Juk norejai ieiti? — klause, rodydamas pra- 
viras duris. — Eikś, eisiu su tavim. 

— Rymionis, o Rymionis! Vieśpaties prakeiki- 
mas tepuola ant jiisij! MelaA r ote, kaip śunes, nes śis 
namas yra mano! Sustok, Amra, |eikime. 



— 343 — 

Ir nuejo... o anodvi moteri pasiliko... Żiurejo 
jodvi i vartus prieś save — slenkstis tai, kurio jau 
niekad neperżengs! 

Ir iśpilde savo priderystę. 

Ju nieile perejo skaudżiausia iśnieginimą. 

Dienai iśauśus patemyta jos ir su akmenimis lś- 
yaryta iś miesto. 

— Salin! esate numirę, eikite prie nuinireliu! 

Nuejo. 

XXXI. 

Keleivis, aplankantis śiandie śventą żemę, no- 
redainas matyti taip vadinamus "Karaliśkus kapuś'', 
eina paupin Cedrono arba Gehouo ir Hinono vingemis 
lig seno śaltinio En-rogel. Ćionais paprastai iśgeria 
puoduką gryno vandens ir atsilsi. Akis tuojaus at- 
kreipia ant dideliu neaptaśytu uolu, apsupanćiu śalti- 
nj; dirstelia \ vidu pażiureti, ar gilus, nusijuokia iś 
senoviśko semimo budo ir duoda iś milaśirdystes iś- 
maldą nuskurusiam sargui. Vienok labiaus j| użima 
puiki regykla, iśsiskleidus prieś jo akis, nes śtai ćia 
styro kalnai Moria ir Sion, tiesiantiesi \ śiaurę, o ant 
ju akmenu stovi Omfal ir senas Dovido niiestas. To- 
liaus deśineje puseje pamato "Susikrimtimo ,, kalvą, o 
kaireje "Gero patarimo" kalvą; ant abieju randasi 
brangus paminklai, svarbus raśtininkams ir senovei5 
tyrinetojams. 

Prie ju papedes randasi lyguma, apsodinta ka- 
pais — buvo tai senos Jeruzoliuios żydu kapinynas. 

Prie pasvirusiu \ kłoni uolu randasi kapai ir 
urvai — iśdalies naturaliśki, iśdalies iśkalti żmoniu 
rankomis. Kristaus laikuose jie buvo buveine użsi- 
kretusiu piktomis rauplemis. 

Cia jie gyveno visai atskiri nuo pasaulio. 

I dvi dieni po apraśytu pereitanie skirsnyje atsi- 
tikimu, Amra atejo prie En-rogel śaltinio ir atsisedo 



— 344 — 
śalia ant akmens. Pamaćius ją galima butli paskai- 
tyti mylima kokios turtingos śeimynos tarnaite; atsi- 




Amra atejo prie En-rogel śaltinio ir atsisedo śalia ant akmens. 



nuleido nuo galvos ant pećiu savo użdangalą ; pasireme 
neśe ąsoćiu vandeniui ir użdengtą balta, kaip sniegas, 
skarele pintinę. Pasidejus tuodu daiktu śalia savęs, 



— 345 — 
rankom aut keliu ir żiurejo j Haseldamą (kraujo 
dirvą). 

Buvo dar labai anksti, Amra pirniutine pribu- 
vo prie śaltinio; neużilgo atejo żmogus su virve ir vie- 
dru. Pasveikinęs mażą suliukusią moteri, iśvyniojo 
virvę, pririśo viedrą ir lauke pribuvanćiu. Kas no- 
rejo, galejo pats pasisemti vandens, bet abeluai tai 
buvo jo użsiemimas ir uoriai pripildavo didżiausius 
ąsoćius, kokius tik galejo paneśti moteriśke uż vieną 
gerą (piuigą). 

Amra tyliai sedejo; pamates ąsoćiu żmogus pa- 
klause, ar pripildyti j\. — Ne dabar — atsake ji ir uż- 
simąste, o anas jau netemijo i ją. Vos tik auśra uż- 
denge daugu aut 01iveto auksiue śviesa, pradejo riuk- 
tis sveciai. Tuomtarpu Amra uuolat tyledama żiurejo 
i kaluus; saulute jau pakilo gana aukśtai, o ji vis da 
lauke; matomai, pribuvo cia su mieriu, nesunkum 
atminimui. 

Jos paproćiu buvo iśeiti sutemomis ant turga- 
vietes, nuo laiko, kada pati viena apsigyveno savo duon- 
daviii rumuose. Nepatemyta isiskverbdavo i Tiropeum 
sankrovas, arba | artimas prie "Żttvu" vartu krautu- 
ves; skubiai nusipirkdavo mesos arba darżoves ir griż- 
davo i savo slepynę. 

Juo didesnis apeme ją dżiaugsmas iś sugriżimo 
Ben-Huro, juo skaudżiaus atjaute neżinojimą likimo jo 
motinos ir Tirzos. 

Prisiriśęs prie jos augintinis prikalbinejo ją ap- 
leisti tuścius ruinus; ji prieśingai, norejo, kad jisai 
vel użimtu savo senoves kambar|; pati-gi uż jokius pi- 
nigus neapleistu branghi jai rumu. Jaunikaitis tu- 
rejo sutikti su jos noru, bet, bijodamas persekiojimu, 
priżadejo tiktai tankiai ją lankyti. Priżadejo ateiti ir 
iseiti naktimis. Sena iśtikima tarnaite kiek galedama 
rupinosi użganedinti savo augintini. Visai nepamisli- 
jo, kad jos augintinis jau ne vaikas, bet suaugęs vyras, 
o ji mislijo, kad Juda turi da tuos paćius palinkimus, 



— 346 — 
ką turejo kudikysteje ir, taikindamasi prie ju, norę jo 
użganedinti jj. 

Savo mintyje dżiaugesi, kaip |tiks jam, ir tuo- 
jaus sekanti vakarą da anksćiaus, kaip visada, nuejo 
prie "Żuvu" vartu. Ieśkojo geriausio medaus, kada iś- 
girdo savo duondaviu vardą. Sustojo ir klause pa- 
sakojinio vieno żmoniu, laikanćiu żibintuvus prieś ko- 
mendanta tvirtoves Antonia; kaip iś nrvo VI tapo at- 
kasta Ben-Huro śeimyna. Żmogns tas pasakojo aiś- 
kiai, neapleido mażiansio patemijimo ir atmine naśles 
żodżins ir jos vardą. 

Veltui atkartoti, su kokiu skausmu ir gailesti- 
mi klause to apsakymo Amra. Tas atsitikimas iśrode 
jai baisu sapnu, o vienok buvo teisybe. Skubiai apsi- 
pirko ir sugrjżo namo. Iśkart labai dżiaugesi, kad 
gales apie tai praneśti savo augintiniui. 

Perkrete pintinę tai juokdamosi, tai verkdama, 
staiga susilaike ir użsimislijo. Ar-gi iśpuola pasakyti 
jam, kad yra użkrestos? Padaryti tai, tai vistiek, ką 
nużudyti, nes jo niekas nesulaikys nuo priderystes. 
Jau vargśe, prisiriśus moteriśke, mato, kaip apleidęs 
miestą, eina per "Gero patarimo" kalvą, ieśkodamas 
motinos ir sesers po visus urvus, kapuś, — toliau... ah, 
mato ji jau użkrestu, ir Judo likimas bus lygus ju li- 
kimui. Taip mąstydama laużo sau rankas ir klausia 
pati savęs, ką daryti. 

Seme |kvepimą ne iś iśminties, bet iś śirdies pri- 
siriśimo ir nusprende tyleti, 

Zinojo, kad użkresti kas rytas iśeina iś savo ur- 
vu prie śaltinio En-rogel ant visos dienos. Atsineśa 
ąsoćius, stato juos ant żemes ir laukia iśtolo, kol juos 
kas pripildys. Jos ponia, Tirza be abejones ten ateis, 
nes be to neapsieis, o turtingas użkrestas nekuomi ne- 
siskiria nuo użkresto vargśo. 

Taip manydama tikejosi pamatyti jas ir pażinti, 
arba gal jos ją paż|s. Tamę pasiryżime rado surami 
nimą, o Ben-Hurui nieko nesake apie savo atidengimą, 



— 347 — 

Neużilgo a te jo Ben-Huras ir besikalbedami pra- 
leido vakarą; pasake jai, kad ant rytojaus tikisi pri- 
buvimo Mallucko, o paskui tuojaus prades ieśkoti; 
tuomtarpu praleidiinui laiko nori aplankyti śventas 
aplinkiiies vietas. Lengva suprasti, kaip siinku buvo 
senai uioteriśkei użlaikyti savo slaptybę, o vienok ne- 
prasitare. 

Tą yakarą, iśejus Ben-Hurui, tuojaus einesi uż 
darbo parengti yisokiu gardumynu valgiui; nereikia 
priminti, jog nesigailejo stropumo, kad tik użgauedinti 
tas, kuriouis tarnavo. Yostik baigesi naktis, prigru- 
do savo pintinę valgiais, paeme ąsociu ir iśejo per 
"Źuvij" yartus keliu prie En-rogel śaltiuio. 

Saulei tekant minios żnioniu trauke yandens prie 
śaltiuio; daugelis skubiuosi, kad dar prieś piet galetu 
sugriżti i miestą. Seme vaudeni jdo kelis kartus, nes 
visi skubiuosi, pamate besijudiuanćius pakalneje apie 
kapuś ir urvus użkrestuosius. Kas-kart ju rinkosi 
daugiau ir Amra matę ju burius, tarp kuriu buta daug 
vaiku ir jauuuomenes. Moterjs ueśesi ąsocius, seuiai 
ramśćiavosi lazdornis, tarpais vede vieni kitus, matesi 
net, kaip vieni neśyklose neśe kitus, labiau serganćius, 
kurie jau nebiwo panaśus i żmoues. Taip ir śioje 
nelaiminguju vargingoje draugijoje ginie meile. Ju 
vargą saldino prisiriśimas vieno prie kito. 

Sededama prie śaltiuio Amra atidżiai temijo i 
tuos gyvus lavonus. Tankiai jai rodesi, kad jau mato 
motiną su dukterim. Neabejojo, kad jodvi randasi tarp 
gy\ r entojii śiii kalnu ir, kad tures cia ateiti. 

Prie vieno urvo stovejo didelis akmuo; nekartą 
jau Amra temijo i ji. Saule kaitino ji vidudienyje, 
turejo tat buti neużimta. O vienok pamate iśeiuant 
iś jo dvi moteri. Taip beżiurint, pasirode jai, kad auo 
dvi sudrebejo pażiureję i minią nelaiminguju, prie ku- 
riu, ant nelaimes, ir jodvi prigulejo. Matomai toji re- 
gykla jom buvo dar nauja. Tas nieko nereiśke, bet 
Amros śirdis pradejo smarkiau plakti. 



— 348 — 
Dvi moteri valandele pastovejo prie akinens, 
paskui pamażu, rainiai, bet nebe baimes artinosi prie 
śaltinio, nuo kur pasigirdo keli persergenti żodżiai, 
bet jodvi to nepaise. Sergstantis śaltini żmogus pa- 
eme akmenj pagązdinti jiedvi. Siisirinkusieji prie śal- 
tinio, o net ir patis użsikretusieji, śauke: — salin ne- 
śvarios ! nesiartinkite ! 

— Tai turi buti tokios -- mintijo Amra — ku- 
rios neżino użkrestuju iproćiu. 

Pakilo ir nuejo prie ju, neśdama pintinę ir ąsoti. 
Śauksmas prie śaltinio nutilo, o każinkas juokdaina- 
sis tarę: 

— Kokia kvaila, kas taip gerus valgius duoda 
numireliams? 

— Użsiniane eiti taip toli! — tarę kitas — pa- 
rodyćiau joms verćiau eiti prie miesto vartii iśmaldii. 

Amra negirdejo tu patemijimu ir ejo traukiama 
savo śirdies. O gal klydo? Beeinant pradejo abejoti. 
Kada prisiartino ant penkiu metru prie nelaiminguju 
mo ter u, su stój o. 

Ar-gi tai ćia jos numyleta, jos ponia, kurios ran- 
ką taip tankiai dekingai bućiuodavo? Jos ponia, ku- 
rios grażumą taip aiśkiai użlaike atmintyj ! O śi, ar 
tai butu Tirza, kurią glamonejo? Ar-gi tai ji, tai 
linksmai dainuojanti mergaite? Jije, śviesa kuni- 
gaikśtienes rumu, suraminimas jos senatves! Ar tai 
ji? Ar-gi gali tai buti jos numyleta ponia ir jos mer- 
gaite! Ar tai jodvi? 

Juk tai ćia senos moterjs! — tarę pati sau. — 
Nemaćiau ju nekados. 

Ir użsigr|żo. 

— Amra!... — tarę viena nelaiminguju. 
Egyptiete paleido ąsoti ir drebedama pażiurejo 

i jodvi. 

— Kas mane śaukia? — użklause. 

— Amra!... 

Nusistebejus tarnaite żiurejo i kalbanćios veidą. 



— 349 — 

— Kas judvi esate? — susuko, uetikedama, kad 
tai galetu buti jos pouia. 

— Esava todvi, kuriu ieskai. 
Amra puole ant keliu. 

— O mano ponia, mano ponia! Tegnl bns pa- 
garbintas tavo Dievas, Dievas, Kuri ir as pripażistu! 
Tegul bus pagarbintas użtai, kad mane ćia atvede! 

Tai kalbedama artinosi ant keliu. 

— Sustok, Amra! nesiartink prie mus — ne- 
śvarios, użkrestos! 

Persargos uźteko, Amra puole ant żemes, garsiai 
yerkdama, o żmones prie śaltinio klause jos. Staiga 
pakilo, klausdama : 

— O mano ponia, o kur Tirza? 

— Ćia esu, Amra. 

Ćia Amra atsimine savo priderystę. Praskleis- 
dama savo plaukus, kurie karojo ant burnos, atidare 
pintinę, tardama : 

— Śtai duona ir mesa. 

Norejo iśtiesti skarelę ant żenies, bet naśle tarę : 

— Nedaryk to, apmestu tave akmenimis stovin- 
tieji prie śaltinio, o mums neduotu yandens. Palik 
pintinę, o ąsoti pripildyk vandeniu ir atneśki ćia. Val- 
g{ paimsiva i urvą. Ant śiandie didei mums patarna- 
vai. Skubinkis ! 

Żiurintieji i tai żmones pagelbejo tarnaitei pa- 
semti yandens, nes jos aiśkus skausmas sujudino ju 
śirdis. 

— Kas tai per vienos? — użklause tulą mo- 
teriśke. 

— Kadaisia padare man labai daug gero — 
atsake Amra. 

Paemus asotj skubiai nuejo prie ju ir butli vi- 
sai prisiartinus, kad nebutu sulaikes sauksmas : — Ne- 
śvarios, saugokis! Padejo tat ąsoti, o pati pasitrau- 
ke toliau. 



— 350 — 

— Dekui tau, Amra ! tarę naśle. — Kokia tu 
osi gera! 

— Pasakykite, ar dar galiu ką-nors jums pada- 
ryti? — klause Egiptiete. 

Motina sulaike ranką ant ąsoeio, buvo iśtrośkus, 
vienok susilaike ir tarę: 

— Taip. Żinau, kaci Juda sugrjżo i tevynę. Pe- 
reitą nakti maćiau ji gulinti ant trepu prie varteliu. 
Maciau, kada pażaclinai ji. 

Anna lauże rankas. 

— Jus buvote ten ir iśkentete nedavę saves 
paźinti ! 

— Padaryti tai, but u vistiek, kaci użmuśti ji! 
Niekad, o niekad neprispausiu jo prie śirdies! Nie- 
kad nepalytesiu jo lupii ! O Amra, Amra, żinau, kaip 
tu ji myli! 

— Taip — atsake moteriśke, puldama ant keliu 
ir verkdania. Del jo noriai atiduoćiau savo gyrybę ! 

— Priparodykie, kad kalbi teisybę. 

— Ant visko esu pasirengus. 

— Nedrisk pasakyti, kur esava ir, kad mus ma- 
tei; to tik reikalauju, daugiau nieko! 

Bet jisai jus ieśko, pribuvo iśtoli ieśkoti jusu. 

— Tegul mus nesuranda, o didis Dieve! Negali 
palikti tokiu, kokios esame mudvi! Klausyk, Amra, 
patarnausi mums kasdie, atneśdama maistą. Neilgai 
to reikes, neilgai. Kas rytas ir kas yakaras ateisi ćia 
ir... ir... — balsas jos drebejo — ir apsakysi mums apie 
ji, apie mus jam neużsimyk. Girdi? 

— Kaip tai bus sunku klausyti, kada kalbes apie 
jud vi. Matyti visą jo meile ir nepasakyti, jog esata 
gy vos ! 

— Ar-gi galesi pasakyti, kad mudviem gerai? 
Tarnaite liudnai nuleido galvą. 

— Matai pati, kaci ne, delto tylek. Dabar eikie, 
o sugriżkie vakare. Lauksiva tavęs. Bukie sveika ! 



— 351 — 

— Sunkią użkrauji ant manęs naśtą ir neżiuau, 
ar pakelsiu ją — tarę Amra ir vel puole ant żenies. 

— Ar nesunkian tan butu matyti ji nelaimin- 
gu, kaip ir mes? — atsake motina. — Ateik vakare! — 
ir nuejo i nrvą. 

Amra klupojo, kol jos, neiśnyko jai iś akiu ; pas- 
kui użsimislijus nuejo namo. 

Vakare vel sugrjżo, ir nno tada kas yakaras ir 
rytas atneśdavo joms parinktą valgi. Urvas, kuri 
jodvi użeme, bnvo akmeninis, senai apleistas, vienok 
ne taip liudnas, kaip kalejimo urvas, nes galejo jodvi 
matyti saulę, menes| ir żvaigżdes. 

XXXII. 

Anksti pirmą dieną septinto menesio, liebrajiś- 
kai vadinamo Tirsi, atsakanćio musu Spalin m. Ben- 
Huras pakilo nuo lovos vieśnamyje susierzinęs ir pik- 
tas ant viso pasaulio. 

Pribuvus Malluchui negaiśuota laiko ant svars- 
tymu, bet tuojaus imtasi uż darbo. Paieśkojimus Mal- 
lueh pradejo nuo Antonia tvirtoves, kur nusidave pas 
tribuną. Apsake istoriją Huru śeimynos, prietikius su 
(xratusu, praneśdamas, kaip teisybe, kad tai buvo tiktai 
atsitikimas iśnetyciu. Pagalios pridure, kad ieśkotos 
nelaimingos śeimynos ir mislija paduoti praśymą ce- 
zarui apie sugrązinimą Hurui jo turtu ir pilietys- 
tes teisiu. 

Tokis praśymas iśśauktu tyrinejimą, o to pasek- 
miu nuskriaustos śeimynos draugai visai nebijojo. 

Tribunas apsake jam viską, ką pats żinojo, t. y. 
apie atradimą użkrestu moteru kalejime, dave perskai- 
tyti savo użraśus iś ju paćiu kalbos ir leido juos persi- 
raśyti. Malluch su ta żinia tuojaus pasiskubino pas 
Ben-Hurą. 

Negalima apraśyti ispudżio, koki padare toji żi- 
nia ant jaunikaićio. Nesumażino savo skausmo nei 



— 352 — 
aśaromis, uei balsiais pasiskundiinais, nelaiine buvo 
perdidele, kad galinia butu apraśyti żodżiais. Iśtisas 
valandas sedejo tyledanias, iśblyśkęs su sinarkiai pla- 
kaućia śirdiini. Tiktai retkarćiais atverdavo lupas ir 
iśduodavo pasiguodinio balsą: 

— Użkrestos, użkrestos! Jodvi, niauo motina ir 
sesuo, raupletos! — paskui gailejosi nelainiinguju, tai 
vel pakildavo geismas atkerśijimo. Pagalios pakilo, 
saukdamas : 

— Turhi eiti prie ju! Kas żiiio, gal jau arti 
mirties ! 

— Kur ju ieśkoti? — klause Malluck. 

— Juk tik vienoje gali buti vietoje! 

Tikrasis draugas prieśinosi tam jo miermi, ir 
nors tiek prikalbino ji, kad be jo patarimo priżadejo 
nedaryti uei żingsuio. Nuejo tat abudu prie vartu 
prieś "Gero patarimo" kalvą, kur susiriukdavo raupleti 
elgetos. Tenais stovejo visą dieną dalindamas iśmal- 
das, klausinedamas apie dvi moteri ir żadedamas di- 
dżias dovauas uż ju uurodymą. Tas ieśkojimas tęsesi 
peuktą ir śeśtą menesj kasdien. Perkrete kaluus ir 
raupletu miestą; żmoues dare tai, tikedamiesi aptu- 
reti dovanas ? nepaisydami nei pavojaus. 

Neapleukta uei urvas prie śaltinio; bet motinos 
ir sesers nieile geriausia saugojo slaptybe. Taip visi 
paieśkojimai nuejo veltui. Tiktai vakar, pirmą dieuą 
septinto menesio, pasklydo gandas, kad dvi raupleti 
moteri liko iśvaryti akmenimis per "Źutij" vartus. 
Nusprende, kad tai turejo buti Ben-Huro motina ir 
sesuo. Kur jodvi dingo? Kas dejosi su jomi? Atsa- 
kymas ant to buvo nelengvas. 

— Negana, kad użkresta jos rauplemis, bet iś- 
varyta ir iś gimtinio miesto. Brangi motina gal jau 
numire! Tirza taippat numire, paklydo tyre, — li- 
kausi vienas. Ir delko? Pakol dar, o Dieve, mano 
tevu Vieśpate, pakol dar stoves Rymas? 

Nustojęs vilties, kerśtu użsidegęs, iśejo ant vieś- 



— 353 — 
uamio kiemo, kur stovejo burys żnioniu, pribuvusiu nak- 
ćia. Vakarieniaudamas klause ju kalbu. Labiausia 
ji użenie vienas burelis, jaunu, stipriu vyru. Iś ju 
pasielgimo galima buvo pażinti, kad tai żniones iś 
proviucijos. Neużilgo Ben-Huras patyre, kad tai buvo 
żmones iś Galilejos, pribimisieji i śveutą miestą su 
ivairiais reikalais. Busiautis vadas atidżiai temijo i 
tuos żmoues, nes prigulejo prie luomo, uuo kurio la- 
biausia tikejosi paspirties busimarae dideliame reikale. 
Żiuredauias i juosius miutijo, ką iieuuveiktu, tu- 
redamas karumenę iś tokiu vyru, bet iśmokiutu pagal 
Rymionu budą; mintis ta użdege jo sielą trośkimu 
griebties prie darbo. 

— Ko ćiouais atejote? — użklause ju. 
Nespejo dar jie nei atsakyti, kaip iejo vyras ir, 

priejęs prie to burelio, tarę: 

— Rabinai ir śventinyćios yyriausybe eina pas 
Pilota. 

Tuojaus visi j\ apsupo. 

— Pas Pilota, o ko? 

— Atidengta suokalbis. Pilotas nori statyti 
naują vandeutrauk| uż pinigus iś śveutiuyćios iżdo. 

— Ką? uż pinigus iś śventinycios iżdo? 
Karto jo Aisi, o ju akis żeravo iś piktuino. 

— Tai yra Korlan, Jehovo iżdas! Tegul pame- 
gina pajudinti nors sikliii ! tegul iśdrista ! — śauke grą- 
sindami. 

— Einame! — śauke pasiuntinys. — Jie yra jau 
uż miesto, visas miestas traukia tenais. Gal ir mes 
busime reikalingi... skubinkime ! 

Galilejos vyrai, perimti apgyuimu śvento iżdo, 
nusimete ilgus drabużius ir akymirkoj stojo su grynomis 
galvomis, trumpose tunikose be rankoviu. Tokius ru- 
bus neśiojo kirtikai javu, irklininkai, piemenis ir vy- 
nuogiii rinkikai. Stovejo pasirenge ir śauke: 

— Stai pasirenge! 

Toje yalandoje priejo prie ju Ben-Huras ir tarę : 



— 354 — 

— Vyrai Galilejos! Stai esu Judo suuus, ar pri- 
imsite mane prie savęs? 

— Gali atsitikti muśtyne... — atsake. 

— Tokiame atsitikime pirnias nepabegsiu! 
Atsakynias jiems patiko, o pasiuntinys tarę : 

— Iśrodai stiprus, gali tat eiti ! 
Ben-Huras taip-gi nusivilko yirśutinius rubus. 

— Mislijate, kad atsitaikys muśtyne? — tarę ra- 
niiai, susiverżdamas dirżu. 

— Taip. 

— Su kuomi? 

— Su sargyba. 

— Ar ant sargybos stovi kareiviai? 

— Kam, kad ne jiems Rymionis pavestu sargyba? 

— Kuomi-gi muśites? 
Dirstelejo i ji nieko neatsakydami. 

— Gerai — tarę — ir taip |veiksime juosius, da- 
rysime, ką galesime ; vienok turime tureti vadą ; karei- 
viai visados turi vadą ir delto gerai kovoja. 

Galiliećiai żingeidżiai klause lyg butu jiems nau- 
ja mintis. 

— Laikykimes nors visi iśvien — tarę — esu pa- 
sirengęs, o jus? 

— Taip-gi. Einame! 

Reikia atsiminti, kad vieśnamis buvo Bezate, 
arba naujame mieste, arba, kad ieiti i Pretorium, kaip 
tai Rymionis vadino Erodo rumus ant kalno Sion, rei- 
kejo eiti siauromis, purvinomis gatvemis, apsupanćio- 
mis śventinycią. Tomis gatvemis, jei galima jas taip 
pavadinti, einanćiomis nuo śiaures i pietus, perejo ke- 
lią, apsuko kalną Azra ir priejo prie boksto Mariamme, 
nuo kur jau ejo tiesus kelias tiesiok prie rumu vartu. 
Pakeliuj burys augo, nes prie jo pristojo ir kiti, pasi- 
piktinę żinia apie śventvagystę. 

Prie Pretorium vartu patyre, kad rabinai ir śven- 
tinyćios vyriausybe tikką buvo ieję; gar sus żmoniu 
śauksmas gaude uż vartu. 



— :^55 — 
Vartus saugojo śimtininkas, su kardu rankoje, 
pilnai apsiginklavęs, stovedanias prie puikios murmu- 
rines stovylos, aplink kurią buvo pylimai. Ant pyli- 
mo stovejo dvi eili kareiviu, ramiai żiurinciu \ trukś- 
mingą minią żnioniu. Ju kaupokai ir śalmai blizgejo 
nuo saules. Per vartus ejo buriai piliećiu, bet nedau- 
gelis iś ten griżo. 

— Kas ten darosi? — użklause vienas Galilietis 
tulo griżtanćio. 

— Mekas — atsake tas. — Eabinai stovi prie 
rumu vartu, noredami dasigauti pas Pilota. Jisai ne- 
nori iśeiti, nors jam praneśta, kad neatsitrauks, kol 
nebus iśklausyti. Tat laukia. 

— Jeikime — tarę ramiai Ben-Huras, norints 
żinojo, ko jo draugai visal nepatemijo, kad cia einasi 
netiktai apie nesusipratimą śventinyćios perdetiniu su 
s^aldżia, bet apie tu ar kitli pergalę. 

TJż vartu eile lapuotu medżiu denge śeśeliais dau- 
geli sedyniu; neżiurint to ieinantieji ir iśeinantieji 
żmones venge tli medżiu śeśeliu, nes juokingos rabinu 
teises użgyne visokius żolynus tarp Jeruzolimos muru. 
Pasakojama,kad net iśmintingiausis karaliu,noredamas 
tureti darzą savo numyletinei Egiptietei, turejo jo ieś- 
koti klonyje netoli En-rogel. 

Tarp medżiii matesi rumu prysakis. Ben-Huro 
draugai pasuko po deśinei prie keturkampio, nuo kurio 
i vakarus buvo vietininko gyvenimas. Inirśus minia 
apsupo rumus ir temijo i użdarytas duris prieangio. 
Prieangyje stovejo karehdai. Żmones taip susigrudo, 
kad atejusieji veliau turejo stoveti użpakalyj, iśtolo 
temydami, kas bus toliaus. Arćiausia prieangio matyti 
buvo aukśtos rabinu kepures. 

— Pilote ! — sauke jie — jei nori buti musu vie- 
tininku, pasirodyk mums, iśeik! 

Tulas inirśęs żmogus prasiskverbe pirmyn ir gar- 
siai suśuko: 



— 356 — 

— Izrael his cia nieko nereiśkia, ant siu sventu 
vietu laiko mus uż sunis! 

— Ar neżada iseiti? 

— Ne, jau tris kartus atsisake! 

— Ką prades rabinai? 

— Gal padarys, kaip Cezarijoj — stoves, pakol 
ju neiśklausj^s. 

— Ar-gi iśdris pajudinti iżdą? — paklause vie- 
nas ir Galiliećiu. 

— Kodel ne? Ar-gi Rymionis nesutepe sven- 
ćiausią A r ietą? Ar-gi yra kas norints śrento Eymionui? 

Perejo ralanda, Pilotas nepasirode ir nedare jo- 
kio atsakymo; rabinai ir minia lauke ilgiau. Atejo 
yidudienis, o podraug ir lietus; vienok padejimas ne- 
atsimaine; minia kas yalanda didinosi ir kaskart sto- 
josi baisesne. ^ukavimai skambejo iś visu pusiu: 

— Iśeik ! iśeik ! 

Tie żodżiai gaude vis baisiau; prie ju pridurta 
vis biauresni pravardżiavimai. Ben-Huras laike savo 
draugus kruvoje ir tikejosi, kad Eymionis nusileis ir 
neużilgo reikalas bus użbaigtas. Klydo, nes Pilotas 
norejo, kad żmones suteiktu jam progą pasiusti ant 
ju karumenę. 

Pagalios j^asirode iśriśimas. Tarp żmoniu pa- 
sigirdo kliksmas, śukavimai, keiksmai, żodżiu, l>aisus 
sumiśimas. Nublanke rabinai dairesi aplinkui. Susi- 
grude żmones stumesi pirmyn; esanti viduryje stengesi 
iśsiskverbti iś ten, bet negalejo. Tukstantis balsu kiau 
se kartu, kas darosi? Bet nieks negirdejo atsakymo. 

Ben-Huras nesusimaiśe. 

— Ar negali matyti, kas ten pasidare? — pa- 
klause vieno draugu. 

— Ne. 

— Palauk, pakylesiu tave. 

Tai kalbedamas pagriebe żmogu ir pakele virśun. 

— Kas ten? 



— 357 — 

— Matau — tarę pakeltas — keli żydiśkai ap- 
sirengę żmones botagais kapo ja żmones. 

— Kas tai per vieni? 

— Persirenge Ryniionis! Tikrai Rymionis! O 
taip śvytruoja botagais, kaip spragilais! O. jau par- 
muśe vieną rabina. Yargśas senukas! Neaplenkia tie 
śunes nei vieno! 

Ben-Huras paleido źinogu aut żemes. 

— Yyrai Galilejos! Tai Piloto kilpos. Jaigu 
klausysite manęs, atsikratysime tu śventiku. 

Drąsus tie vyrai suśuko visi kaip vieuas: 

— Gera i! eerai! Klausome! 




Eymionis musa żydus. 

— Griżkime prie vartu ir stokime po medźiais, 
o pasirodis, kad nors anie susodyti prieśais teisę, tiks 
rnums. Emanie! — kalbino Ben-Huras. 

Skubiai nubego prie medżiii ir nulauże ju śakas; 
mażesnius iśrove su saknimis. Taip apsiginklavę 3 puo- 
lesi i kovą. Minia beganciu nno botagu smugiu skubi- 
uosi prie vartu; girdejosi riksmas, dejavimas, keiksmas. 
- Ant muro! — susuko Ben-Huras, — Rokitę 
ant muro! Leiskite zmouems iseiti! 



— 358 — 
Użlipę ant muro jie pamażu artinosi prie prie- 
augio. 

— Laikykites kruvoj ! Paskui niane ! 
Pripażino Ben-Hurą vadu ir klause jo. Vejanti 

niinią Rymionis nusistebejo, pamatę burj apsiginklavu- 
siu lazdoinis vyru. Susitikus jiems kilo smarki muśty- 
ne. Ben-Huras. muśesi labai narsiai. Jo drąsą padrą- 
sino ir kitus jo draugus; neużilgo Ryniionjs subego i 
prieangi. Jsikarśćiave Galiliećiai norę jo pultis aut 
prieangio, bet juos sulaike yadas. 

— Stokite! — suśuko. — Śiuitiiiiiikas sto vi te- 
nais su sargyba; apsigiuklavę kardais ir śaluiais, iś- 
eitu tuśćia kova. Atlikouie savo uźduoti, dabar atsi- 
traukime, pakol kelias pasitraukti dar atviras. 

Paklausę jo griżo atgal, bet pamażu, ues trukde 
juos gulinti ant żemes ju vientaućiai; vieni dejavo, 
kiti melde pagalbos, kitiems mirtis amżinai użdare lu- 
pas, Bet gulinti ne visi buvo żydai ir tas buvo surami- 
nimu pergaletojams. 

Simtininkas keike juos biauriais żodżiais, vie- 
nok Ben-Huras juokesi ir atsake jam savo kalboje: 

— Jaigu mes esame żydiśkais śunimis, tai jus 
rymiśkais śakalais. Palaukite ćia mus, tuojaus su- 
griśime ! 

Nudżiugę Galiliećiai ejo paskui jj juokdamiesi. 

Uż vartu pamatę minią taip skaitlingą, kokios 
nemate net nei Antiochijos cirke. 

Namu stogai, gatves, kalvos buvo użklota żmo- 
nemis, laukianćiais tu, kurie dar ligśiol nesugrjżo, o 
gal... ir negriś. Oras skambejo nuo śauksmu ir keiksmu. 

Galiliećiu burys iśejo per vartus be jokios kliu- 
ties, bet vostik iśejo, pasirode iś prieangio pirmiaus 
iśkeiktas śimtininkas, śaukdamas i Ben-Hurą: 

- Tu, drąsuoli! Sakyk, ar esi żydas, ar Ry- 
mionis? 

Ben-Huras atsake: 



— 359 — 

— Esu Judo sunus ir gimiau śiame niieste. Ko 
nuo manęs nori? 

— Pasilik ćia ir ginkis! 

— Dvikovon? 

— Kaip nori! 

Ben-Huras paniekiuaiićiai nusijuoke : 

— O clrąsus Ryinionie ! Vertas sunaus Rymo Jo- 
viso! Neturiu giuklo! 

— Duosiu tan savo — atsake śiintininkas, — o 
pats paimsiu vieno kareiviu. 

Arćiau stovintieji girdejo tai ir ty lejo, o Ben- 
Hurui skverbesi galvon yisokios mintis. Tikką Antio- 
chijos cirke pergalejo Rymioni akyveizdoje puikaus 
miesto ir visu Rytu; ar-gi butu jam leista pergale ir 
cia akise visos Jeruzolimos gyventojii? Kokia tai butij 
jam garbe! Kokia nauda ateinanćiam karaliui! Min- 
tis ta pagimcle ji, priejo prie śimtininko ir tarę: 

— Padarysiu pagal tavo norą, duok karda ir 
śalnią. 

— Kaupokas ir śarvai? — użklause Rymioni s. 

— Pasilik juos sau. Nereikalauju jn. 
Grinklą tuojaus padave, o neużilgo ir śiintininkas 

buvo pasirengęs. 

Stovinti tarp vartu kareiviai nesijudino, żin- 
geidżiai jie lauke kovos. 

Iś niinios-gi pasigirdo klausimai: 

— Kas tai per vienas? 

Niekas ant to neatsake, nes niekas nepażinojo 
jo. Kovoje Rymionis turejo tris geras ypatybes: pa- 
klusnumą, sustatynią legi jonu ir mokejinią vartoti 
trunipą karda. Kovoje niekad nesipuole staiga; nuo 
pradżios lig galo ejo pirmyn; pirmyn ejo pamażi, trau- 
kesi taip-gi pamażi. Ben-Huras tą viską żinojo. Kad 
reikejo pradeti, tarę: 

— Pasakiau, jog esu Judo sunus; bet nesakiau, 
kad mokinausi pas mokintoją gladijatorą. Ginkis! 

Tai tares stojo użkabinanciai; yalandą abudu 



— 360 — 
żiurejo viens j antrą pro śalmą, paskui Eymionis żeng- 
telejo ir painegino kirsti iś apaćiu. Żydas nusijuoke. 
Paskui taike \ galvą; żydas pakreipe i kairę, o norints 
kirtis buvo greitas, jis dar greićiau atśoko. Dabar po 
iśkelta prieśo ranka Ben-Huras pakiśo śalmą, pakel- 
damas j{, kol ranka su kardu nebuvo iśkelta aukśtyn — 
dar żingsnj pirmyn kairen, o visas Eymionies deśinis 
śonas atsidenge. Blykstelejo kardas... ir śinitininkas 
sukrito ant żemes. Ben-Huras pergalejo. Użdejęs ko- 
ją ant nugaleto pećiu, pakele śalmą virśum galvos, kaip 
tai darydavo gladijatoriai, ir nusilenke prieś kareivius 
tarp vartii. 

Susirinkusi minia negalejo susilaikyti nuo nu- 
sistebejimo ir dżiaugsmo. Ant tolimiausiu namu, net 
anapus Ksisto, kur tik daejo żodis, plevesuota skaro- 
mis. Galiliećiai butu nuneśe Ben-Hurą ant ranku, kad 
butu davęsis. 

Pirm atsitolinimo priejo prie sargybos vado, tar- 
damas : 

— Tavo draugas żuvo kaipo kareivis! Palieku 
jo lavoną, imu su savim karda ir śalmą, nes tai man 
priguli. 

Taręs tai atsitrauke, o atsitolinęs nuo kareiviu, 
tarę savo draugams: 

— Broliai, gerai atlikote savo użduotj. Turime 
atsiskirti, nes neużilgo prades mus vytis Kymionjs. 
Vakare susitiksime Betanijoj prie vieśnamio. Turin 
jums apsakyti daug svarbiu Izraeliaus żmonems dalyku. 

— Kas-gi esi? — klause. 

— Sunus Judo — atsake trumpai. 

Żingeidi minia apsupo Ben-Hurą ir jo draugus, 
o Ben-Huras użklause: 

— Ar turiu laukti Betanijoj? 

— Ateisime! 

— Del żenklo atneśkite man śitą karda ir śalmą, 
kad paźinćlau jumis. 

Taręs tai isimaiśe i minią ir dingo iś akiu. 



— 361 — 

Paliepus Pilotui surinkta nuo kiemo sużeistieji 
ir mirusieji. Didele gailestis apeme żydus; vienatiniu 
siiramiuimu buvo darbas neżinomo vyro. Ieśkota jo 
visur, o silpstanti żmoniu dvasia atsigavo tuomi labiau, 
kad tuojaus ant Dovido sostines gatviu, śventinyćios 
kiemo iśnaujo pasklido stebuklingi pasakojimai apie 
Machabejus ir Judo karżygius. Tukstanćiai pribuvu- 
sm aut iśkilmes gaivino dvasią, tukstanćiai śnabżdejo: 

— Pamażu, pamażu, broliai, o Izraelius atgaus 
savo teises. Bukime kantrus ir pasitikekime ant Vieś- 
pacio! 

Tokiu budu Ben-Huras atsiżyraejo Galilejoj, skin- 
danias kelią didesniems darbams tarnystoje ateinanćio 
karaliaus. Ant kiek tą atsieke, pamatysime toliaus. 

XXXIII. 

Pagal sutarinią, Galilejos vyrai susirinko i Be- 
tanijos vieśnamj, iś kur Ben-Huras su savo draugais 
nusidave \ Galileją, kur jau żinota apie darbus Jeru- 
zolimoje. Dar żiemą surinko ir iśmokino pagal Ky 
mionu budą tris legijonus. Butli galejęs surinkti daug 
daugiaus vyru, nes żmoniu dvasia buvo pakilus, bet, 
surinkdamas perdideles żmoniu minias, bijojosi at- 
kreipti ant to akis Rymo ir Erodo. Użsiganedino tuo- 
mi kartu tais trimis legijonais, stengdamasis juos kuo- 
geriausia iślavinti. Del to mierio suśauke ju vyres- 
niuosius \ aprubi Tranchonitis ir ten pats mokino juos 
vartoti ginklus: durtuvus, kardus, o taip-gi judejimu, 
reikalingu sutvarkinime legijonu. Taip iślavintus ka- 
reivius vadas iśsiuntinejo po visą sali mokinti kitus. 

Netrukus Galileją parnego kareiviśką amatą. Kas 
gali apsakyti, kiek kantrybes ir gabumu sukele Ben- 
Huras. Kas apkainuos jo gabumus ir pasiśventimą ! 
O vienok be tu gabumu niekas negali nuveikti dide 
liu darbu. 

Niekas taip-gi negalejo susilyginti su jaunu va- 



— 362 — 
du, nei darbe, nei iśsiżadejinie savęs. Nesumażis jo 
użsitarnavinio, jei priinisime paramą Simonideso, pris- 
tatanćio, tai pinigus, tai ginklus, nekalbant jau apie 
Ilderimą, kuris saugiai sergejo parubeżi ir pristate 
maistą... Prie taip smarkiu vadovu netruko drąsos ir 
pavaldinianis. 

Galileja buvo padalyta tarp keturiu giniiniu: 
Azer, Zabulon, Izahar ir Neftal. Żydas, gimęs netoli 
śventinyćios, niekino savo vientaućius iś tolimesniu 
apielinkiu, o net ir Talmudas sako: "Galilietis myli 
garbę, żydas pinigus". 

Galilejos gyventojai ant tiek neapkente Rymio- 
nu, ant kiek mylejo savo tevyne; neistabu tat, kad visa- 
dos pirmutiniai pakeldavo sukylimo veliavą, o pasku- 
tiniai ją nuleisdayo. Śimtas penkiasdeśimt Galilejos 
jaiinuomenes żuvo paskutinianie karę su Rymu. Tike- 
jime buvo liuosi, laisvai mananti; nevengdami susine- 
śimu su stabmeldżiais, neużmirśo ir Maiżio prisakymii 
ir skaitlingai rinkosi i Jeruzolimą ant iśkilmingu śven- 
ćiu. Tada iśskleisdavo śetras ir degindavo laużus ant 
kalvu, j>anaśiai karumenes gulykloms. Gyresi dailiais 
miestais, kaip Seforis ir Tiberias, kuriuos Erodas |ren- 
ge pagal Rymionu budą, karne Galilejos gyventojai no- 
riai jam pagelbejo. Su kitais gyveno santaikoje, skai- 
tydami kitus lygiais sau. Toje śalyje netruko taip-gi 
didżiu żmoniu ir pranaśu, kurie prisidejo prie pakeli- 
mo hebreju tautos garbes, kaip giesmininkas "Giesmes 
ant giesmiu" ir "pranaśas Hozeas". Lengva tat su- 
prasti, koki ispudi padare ant tos drąsios, iśdidżios 
tautos żinia apie naują karaliu. Użteko jiems żinoti, 
kad ateis pergaleti ir sugriauti Rymą, kad eiti po Ben- 
Huro veliava ; o kas tada, kad dasiżinojo, jog ateis val- 
dyti pasauli ir bus galingesnis uż cezara, iśmintingesnis 
uż Saliamoną, o jo vieśpatavimas bus amżinas. Ant 
tokio paśaukimo visi skubinosi, atsiduodami tam rei- 
kalui su kunu ir dvasia. Kad klause Ben-Huro, iśkur 
jisai tą żino, jisai remesi ant pranaśu ir pasakojo apie 



— 363 — 
Baltazara, kuris Antiochijoje laukia Messijaus. Uż- 
teko to karśtoms śirdims, kurioms senas padavimas 
apie Mesiju taipogi buvo żinomas ir brangus, kaip Var- 
das Vieśpaćio. Sielos ju drebejo nuo śvento dżiaugsmo, 
paniislijus, kad ju vilt|s neużilgo iśsipildis, nes śtai ka- 
ralius netiktai turi ateiti, bet yra jau netoli. 

Taip perejo żienia ir atejo pavasaris. Tą laika 
vadas perleido tarp sunkaus darbo ir drąsiai gale jo tar- 
ti : — Tegul ateina karalius, iśties użteks, kad pasa- 
kys, kada nori użimti sostą, użtenka mums kardu kad 
ji jam suteikti. 

Visą tą laika jisai buvo żinomas tiktai, kaipo Ju- 
do sunus. 



Tulą vakarą Ben-Huras su keliais Galiliećiais se- 
dejo Tranchonitise prie urvo, kuriame gyveuo. 

Iś tyro atjojo Arabas pasiuntinys ir padave jam 
laiśką. Iśskleidęs lakśtą skaite : 

"Jeruzolinia IV Nisan. 

Kilo pranaśas, kurj vadina Elias. Ilgus metus 
buvo tyruose ir, śtai musu aląse stojo pranaśu, nes liu- 
dija uż j\ jojo kalba. Pranaśauja atejimą didesnio uż 
save, Kuris pasirodys neużilgo, o jisai Jo laukia prie 
rytiniu Jordano krantii. Maćiau ir girdejau j| kal- 
bant. Tas, Kurio tikisi, ar nera tik karalium, kurio 
lauki? Pribuk ir nuspręsk. 

Visa Jeruzolima skubinasi prie pranaśo, o kad 
dirstelsi \ minias, tai vieta, kurioje jos yra, pasirodys 
tau kaipo Alyvu kalnas per Velykas. 

Malluch". 

Ben-Huro veidas nuśvito iś dżiaugsmo. 

— Draugai! Sitai żinia, kurios taip ilgai lau- 
keine; śitai pasirode karaliaus pasiuntinys ir skelbia 
apie ji. 

Perskaite jiems laiśką, o visu śirdis prisipilde 
dżiaugsmu. 



— 364 — 

— Bukite pasirenge! — pridure. — Rytoj ryte 
eikite naino; kaip tik ten pribusite, jsakykite jus paval- 
diniams buti pasirengusiais. As eisiu pażiureti ar ka- 
ralius yra jau arti, fr praneśiu jums. 

Nuejo i urvą, paraśe laiśką pas llderimą ir Si- 
monidesa, apraśydamas jienis, ką patyre savo kelio- 
ueje i Jeruzolimą. Laiśkus idave pasiuntiniams, o 
użstojus nakciai ir sużibus żvaigżdems, kurios rode ke- 
lią, sedo ant arklio ir su vienu Arabii iśjojo Jordano 
linkon keliu tarp Damaśko ir Babbat Amono. 

Arabas żinojo kelią, Aldebaranas buvo greitas, 
tat pusiaunaktyj buvo jau toli ir skubinosi i pietus. 

Ben-Huras norejo prieś dieną pasukti kur iś ke- 
lio del at sil sio; tuomtarpu auśtant da buvo tyre ir tu- 
rejo keliauti toliaus. Arabas ramino ji, kad neuźilgo 
]>rijos kłoni, użdengtą uolomis, su śaltiniu, medżiais ir 
ganykla arkliams. 

Jojo apmislydamas tuos stebuklingus atsitiki- 
nius, kurie neużilgo turejo pasirodyti tikrais, apie at- 
mainas, kokios turejo ivykti tarp żmoniu ir tautu. 
Tuomtarpu saugus Arabas praneśe jam, kad nepertoli 
paskui juos każinkas joja. Aplinkui juos buvo smilti- 
mis użtiestas tyras, niekur jokio krumelio nei żolyno. 
Tolumoje po kairei buvo matyti ilgas kalnu reteżis. 
Niekas tat negalejo pasislepti nuo musij keleiviu. 

— Tai kupris — tarę Arabas. 

— Ar yra ju daugiau? — użklause Ben-Huras. 

— Ne, tiktai vienas kupris ir vienas żmogus rai- 
tas — turbut vadas. 

Neużilgo ir Ben-Huras pamate baltą kupri, ir tas 
primiiie jam puikii gyvuli, kuris atneśe Baltazara ir Irą 
i Dafnos goju. 

Juk sunku surasti kitą toki gyvuli. Mintis at- 
kreipe ant dailios Egiptietes ir, povaliai jodamas, pa- 
mate użdangą ant kuprio, o po ana du asmeniu. 

Jaigu tai Baltazaras ir Iras, kas jam iśpuola 
daryti? Ar duot save pażinti? Ne, tai negalima, juk 



— 365 — 
ela tyras, o jie vieni. Taip bemislydamas jojo iśtyko ir 
neużilgo kupris prisiartino, skambindainas skainbu- 
ćlais. Ben-Huras pażino tą puikią śetrą, kuriai nese- 
nai prisistebejo prie Kastalijos śulinio. Viskas buvo 
lengva atsiininti, ues śtai yra ir Etiopietis, Egiptietes 
tarnas; pakelęs akis, paraate Irą, żiuriućią i jj su 
nuosteba. 

— Palaiminimas tikrojo Dievo tegul buua su ta- 
yimi ! — drebaućiu balsu tarę Baltazaras. 

— Vieśpaties ramybe tebuna su tavim ir tavai 
siais! — atsake Ben-Huras. 

— Metai apsilpnino mano akis — tarę Balta- 
zaras — bet pażistu tave, Huro sunau, kaipo svećia Tl 
derimo Gero jo śetroje. 

— O tu, Baltazaras, iśmintingas Egiptietis, ku- 
rio apsakymai apie śventus daiktus turi susiriśimą su 
dabartine mano kelione. Pasakykie, kas cia tave 
atveda? 

— Kas su Dievu, niekad nera apleistu, nes Die- 
vas yra visur — atsake Baltazaras. — Atsakydamas ant 
tavo klausimo pridursiu, kad paskui mus eina kara 
vanas, traukiantis ant Jeruzolimos i Aleksandriją, i 
kur ir as einu. Pristojau prie to karavano, bet nu- 
sibodus su jais taip pamaźu keliauti, nes juos veda 
Ry mionu kohorta, anksćiau ])akilome ir leidomes vieni. 
TTżpuoliku nesibijome, nes turime Ilderimo żenklą, o 
T)ievo globa saugoja nuo laukiniu żveriu. 

Ben-Huras linktelejo galvą ir tarę: 

— Ilderimo żenklas saugoja tave tyruose, o kaip 
smarkus turi buti levas, kuris pavytu sita kupriu 
karaliu. 

Tai kalbedamas gloste gyvulio kaklą. 

— Juk — tarę malonum balsu Iras — juk ir 
jam butu geriaus użbaigti gavejimą; juk ir karaliai bu- 
na alkani. Jaigu, jaunikaitis, esi Ben-Huras, kuri mi- 
ni mano tevas, o dekingai atmenu, tai parodyk mums 
kelią prie saltinio, kur galetum suvalgyti pusryćius. 



— 366 — 
Ben-Huras greitai atsake: 

— Kenćm podraug su tavim, daili Egiptiete. Dar 
valandele kantrybes, o businie prie śaltinio, prie kurio 
galesi atsilseti; rasi ten taippat gerą gerynią, kaip prie 
Kastalijos śaltinio, o dabar skubinkimes. . 

Ben-Huras su savo Arabii jojo pirma. 

Neużilgo prijojo jie prie revo, kuriuomi yadas nu- 
yede juos żemyn. Eevo dugnas buvo dregnas nuo ne- 
senai buvusio lietaus, o sienos iśpradżiu labai stacios; 
toliaus revas ejo platyn, o nuo staćiu jo sienu puole 
smarkus upeliukai. Pagalios, pereję revą, keleiviai at- 
sirado puikioje ly gumo je, tuomi puikesnej tiems, kurie 
tikką gelsyas tyro smiltis praejo. Jiems ta żaliuojanti 
lyguma iśrode rojum. Baltos upeliuku srioves dare 
śvieżiai żaliuojanćias salas. Śiame Jordano klonyje 
augo keli olendrai, puośianti ji savo żiedais. Vienatine 
palma vieśpatavo ant visu żolynii. Uuolu papedes ap- 
augę laukinemis vynuogemis, viduryje augo morvos me- 
dis, użdengiantis śaltinj. Prie śaltinio atvede vadas 
keleMus, napaisydamas cypimo kurapku ir mażesniu 
paukśćiu, kurie leke nuo ju. 

Vanduo verżesi iś plyśio uoloje; vienok tas itru- 
kimas buvo padidintas kieno — tai ranka, gal ta pacia, 
kuri virśui ant uolos iśkale hebraiśkomis raidemis żo- 
d| "Dievas". Vanduo ośdamas plauke per apaugu- 
sius samanomis akmenis, żemiau darydamas nedidelę 
sożelką, tyra, kaip kriśtolas. Iś tos sożelkaites tekejo 
upelis, kuris gaivino żolynus ir medżius, kol neisigere \ 
sausas artimo tyro smiltis. Apie sożelkaitę matomi 
buvo keli numinti takeliai, o toliaus visą plotą denge 
stambi zole, kurią taip senai żaclejo vadas. Arkliai pa- 
leista ganytis. Etiopietis pagelbejo Baltazarui nu- 
sesti nuo kuprio, o senis, atsisukes i rytus, sudejo ran- 
kas ir meldesi. 

— Atneśkie puoduką — tarę nekantriai Iras 
Etiopiećiui. 



— 367 — 
Vergas tuojaus atnese kriśtoliui puoduką, o iner- 
gina atsisuko i Ben-ITurą: 
— Patarnausiu tau. 




paseme vandens ir padave Ben-Hurui. 



Nuejo clrauge prie śaltinio, o kad jaunikaitis no- 
rejo pasemti jai vandens, nedaleido to, bet pati paseme 
ir padave Ben-Hurui. 



— 368 — 

— Negersiu — atsake użkaitęs. Pirm nei ga- 
lejo ką daugiaus iśtarti, priejo Baltazaras. 

— Daug esaine tan skolingi, Huro sunau, — ta- 
rę pavartauuiai. — &is klonis puikus; zole, niedżiai, 
pavesis kviećia ant atsilsio, o śaltinis blizga, nei judo- 
mas deimantas, garbindamas Dievo milaśirdystę. Ne- 
paliksiu vientik sn padeka; eikś, atsisesk sn mnrnis ir 
paragauk musu duonos. 

— ■ Daleiskie patarnauti tau — tarę Ben-Huras, 
prisemdamas puoduką ir paduodamas Baltazarui, ku- 
ris pakele akis su padeka. 

Vergas atneśe rankśluosćius. Nusimazgoję ran- 
kas, susedo pagal Kytu budą toje pat śetroje, kurioje 
seniau sedejo trjs mokslinćiai tyruose. Drutinosi 
skaniais Baltazaro valgiais. 

Śetrą iśskleide prie medżio śalia pntojanćio upe- 
luko; aplinkui buvo tyla, lapai nejudejo, raudoni kel- 
mai riogsojo nesijudindami. Tiktai kartais suduzgo 
bite, arba sućirśke kurapka, ieśkodama savo mażyćiu. 
Pavartauna klonio tyla, oro tyrumas, apielinkes gra- 
żybe użeme senelio mintis; jo balsas, judejimas ir ap- 
siejimas buvo malouus; kiek kartu atkreipe akis ant 
kalbancio su Iras jauuikaićio, matyt buvo jose pasi- 
gailejimo śeśelis. 

— Kad sutikova tave, Huro sunau — tarę bai- 
giant valgj, — tavo burna buvo atkreipta i Jeruzolimą. 
Ar galim paklausti, ar ne ten veda tave kelias? 

— Taip, mano keliones mieriu yra śventas 
miestas. 

— Turiu saugoti savo jegas, ir delto klausiu, ar 
nera kito, trumpesnio kelio, kaip ant Eabbat Amon? 

— Yra trumpesnis, per Gerasą ant Kabbat Gi- 
lead, bet blogesnis ; vienok, kaslink manes, tai pasisky- 
riau j{. 

— Esu nekantrus — tarę Baltazaras — nes nuo 
nekurio laiko nuolat sapnnoju vieną sapną. Kokis — 



— 369 — 
tai balsas śaukia mane: "Skubink, kelkis! Tas, Ku- 
rio nuo taip senai lauki, yra jau netoli!' 1 

— Mintiji, teve, apie Tą, Kuris gime żydu ka- 
ralius? — klause jaunikaitis, su uuosteba, żiuredamas \ 
Baltazara. 

— Taip. 

— Ar nieko apie J| negirdejai? 

— Nieko, apart balso per sapną. 

— Tuomtarpu yra żinios, kurios suraniis tave, 
kaip suraniino mane. 

Tai sakydamas Ben-Huras padave Mallucho laiś- 
ką, o Egiptietis paeme ji drebancia ranka. Beskaitant 
jisai susijaudino, gislos ant kaklo paraudo. Pabaigęs 
pakele akis i dangu ir meldesi, nieko neklausdamas ir 
neabejodamas. 

— Kokiu malonum esi del manes, o Vieśpate ! — 
kalbejo. — Daleisk, kad dar kartą pamatyćiau Iśgany- 
toją, atiduoćiau Jani garbę, o paskui Tavo tarnas uż 
snus raniybeje. 

Żodżiai, pasielginias, iśkilminga iśvaizda mel- 
dżianćiosi, padare ant Ben-Huro didelj ispud|. Mekad 
nejaute Dievo taip artimu; buvo valanda, kad jaute 
J| cia jau. Pasirode jam draugu, kurio użtenka tik pa* 
praśyti, kad iśklausytu; tevu, lygiai mylinćiu savo vai- 
kus — tevu kaip żydu, taip ir stabmeldżiu, tevu, kuris 
iśklauso praśymo visu żmoniu. Mintis, kad tas Dievas 
atsiunćia żmonems Iśgelbetoją vietoje karaliaus, pa- 
sirode dabar jaunikaićiui kitoje, visai naujoje śviesoje, 
taip aiśkiai, kad rodosi pradejo suprasti reiśkimą ne 
vientik pasiuntinystes, bet ir mieri Dievo. Negalejo tat 
susilaikyti nepaklausęs : 

— Ar ir dabar, kada karalius jau yra, vis misliji, 
kad Jis yra greićiau Iśganytojas, nei karalius? 

Baltazaras pavartauniai pażiurejo \ ji ir tarę: 

— Ko manęs klausi? Dvasios, kuri buvo żvaigż- 
de ir kadaisia mane vede, nemaciau nuo tos dienos, 
kad sutikau tave Ilderimo setroje; taigi, nei jos ma- 



— 370 — 
ćiau, nei girdejau. Vienok tikiu, kaci girdetas sapnę 
balsas paeina nuo Jo, kitokio apreiśkimo neturiu! 

— Daleisk priminti tan aną ginćą, kuris kilo tarp 
miuMeju — atsiśauke su pagodone Ben-Hnras. — Tuo- 
met tvirtinai, kad bus karaliurai, bet ne tokiu, kaip ce- 
zaris; taipogi tikejai, kad Jo valdźia bus labiau dva- 
siśka, nei svietiśka. 

— Yra, kaip sakai — atsake Egiptietis — ir śian- 
die tikiu taippat. Yra skirtumas mudvieju pażiurose; 
tu lauki karaliaus pagal żmoniu supratimą, as sielu 
karaliaus. 

Susilaike nei żmogus, kuris negana aiśkiai, ne- 
gana snprantamai iśreiśke savo mintf. 

— Daleiskie, Huro sunau, iśaiśkinti tan mano 
tikejimą, o gal lengviau suprasi, kuomi yra ta Esybe, 
tas Użdetojas karalystes, kurio trokśtu ir laukiu, taip 
mane użima. Perstatau sau, kad toji karalyste bus to- 
buliausiu veikalu, aukśtesniu uź yisas żemiśkas ir cie- 
soriskas karalystes ir valdżias. 

Kada kilo supratimas apie duśią, negaliu tan 
pasakyti, greiciausia iśsineśe tai pirmi musu tevai iś 
ano darżo, kuris buvo pirmutiniu ju g}^venimu. Taip- 
gi visi żinome, kad tas supratimas neikados visiśkai ne- 
sudilo. Buvo tautos, kurios ji pamete; buvo deju lai- 
kai, kuriuose geso, silpo; buvo kitokie, kuriuose ji ap- 
siaute tamsa ir miglos. Tada Vieśpats, Savo begalineje 
gerybeje, atsiuntinejo mums nepaprastus żmones, kad 
jie atgaivintu musu tikejimą ir vilti. 

Delko kiekvienas żmogus turi sielą? Prisiżiu- 
rek, Huro sunau,, ir apsvarstyk apie neatbutiną sielos 
reikalingumą. Neikados nebuvo laiko, kuriame żmo- 
nes bntu misliję, kad użtenka atsigulti, numirti ir jau 
nebuti amżinai; kas da svarbiau, żmones neikados ne- 
norejo tokios pabaigos savo gyvenimo. Toliaus, nebu- 
vo nekad żmogaus, kuris nesvajotu, neżadetu sau kokio- 
nors geresnio likimo. Paminklai visu tautu protestuo- 
ja prieś mirties niekybę; stovylos, paraśai, dejos, żo- 



— 371 — 
dżiu — viskas. Galingiausis Egipto karaliu paliepe iś 
uolos nutaśyti panaśią san stovylą; kasdien su saviś- 
kiais ejo pażiureti, kaip einasi darbas. Pagalios uż- 
baigta ji, o jokis paminklas, padarytas żiaogaiis ran- 
ka, nebuvo taip kietas, didelis ir sunkus simaikinti. Kas 
daugiau, niilżiniśka toji stovyla buvo i)anaśi j karaliu. 
Ar-gi negaliuia daleisti, kad tas galingas valdovas ga- 
lejo tarti: "Tegul ateina mirtis! nes, użtiesą, ir po 
niirties gyvensiur' — Noras iśsipilde, o paininklas sto- 
vi ir śiandie, kaip anuomet. 

O kokis tai po mirties gyvenimas, kuri sau pa- 
żadejo? Tai tik żmoniu atnimtis! Garbe, taip mai 
nantasi, kaip menulio śviesa, kuri apśviećia tą pamin- 
klą; istorija, iśkalta ant akmens ir daugiau nieko. O 
su karalium... kas dejosi su karalium? Karaliśkuose 
kapuose randasi iśbalzamuotas lavonas, kurs kadai- 
sia buvo jo kunu. Nera tai paveikslas taip dailus, kaip 
tas, ką sto vi ant tyro. Bet-gi kur, Huro sunau, yra ka- 
ralius? Du tukstanćiu mętu atgal gyveno taip kaip tu 
ir as. Ar-gi paskutinis jo atsidusejimas buvo użbai- 
gimas visko? 

Kad galeciau ant to klausimo atsakyti patvirti- 
nanćiai, iżeisćiau Dievą. Tikiu tat i gyvenimą po mir- 
ties, kaipo tolimesni tesimąsi gyvenimo ant żenies, | gy- 
venimą tikrą, o ne tiktai żmoniu atmintyje; żodżiu, pra- 
dżioje gauname nemirtiną sielą. 

Bet dabar atidekime tą j sali, o apsvarstykime, 
kokiu tai saldum suraminimu } r ra mintis apie sielos ne- 
mirtinumą tam, kuris atsisveikina śią żerne. Su tają 
mintim, kur yra mirties baime? Juk permainj^sime blo 
gesni ant geresnio; palaidojimas-gi, tai sekla, iś kurios 
iśaugs naujas gy venimas. Żiurek \ mane, amżis apsilp- 
nino jegas, esu nualsintas, senas, suvarges. Żiurek J 
raukśletą veidą, paklausyk girgżdancio balso, kiek man 
laimes tamę priżadejime, kad atsidarius kapui, użdengti 
sunaikintą mano sielos apvalkalą, atsidarys durys nau- 



— ?>T2 — 
jo pasaulio, kuris yra l)ievo rumais, atsidarys plaćiai, 
kad i>riimti mane, mano paliuosuotą nemirtiną sielą ! 

Kodel liegaliu apsakyti dżiaugsnio mano siei os, 
kuri is laikinio gyvenimo pereis i amżinasti! Nesa- 
kyk man, kad nesuprantu tos amżinasties, nes tiek żi- 
nau, ir to man użtenka, kad tureti sielą, tai dalyvauti 
Dievo tobulybeje, tai liktis tobula esybe, kuri niekad 
nepapildjs nieko nedoro, dulkes żemiskos demes nelytes 
jos, ji yra lengvesne uż ora, skaistesne uż sviesą ; o jos 
gyyybe — tyrumas. 




Baltazaras ]>asakoj;isi su Ben-Huru. 



Delko-gi, żinodamas tiek, Huro sunau, turiu pats 
su savim, arba su tavim ginćytis apie jos iśvaizdą, jos 
gyveuimą, ar valgo ir geria, ar turi sparnus, kuomi ap- 
sirengia? Użtiesą, kam to rei kia? kam verciau neti- 
keti Dievui? Visa sio pasaulio daila paeina iś Jo ran- 
ku, liudydama apie Jo paties tobulybe. Jisai yra Su- 
tvertojum visko, Jisai redo leli ją, nudażo róże, suvilgo 
geles rasa, Jo darbu yra tvarka gamtoje, nes Jisai ją 
sutvere. Zodżiu, Jisai sutvere musu gyyenimą ir dave 



Q7Q 

— o<o — 

nekurias iślygas, kurios niań yra pakaktinu pradotktt 

ateities, kitrios laukiu su kudikiśkii użsitikejimu; Jam 
pavedu savo sielą ir jos gyvybę po niirties, nes Jisai 
niaiie inyli. 

Ćia garbiugas seuelis mitilo, gerdanias Ben-Huro 
paduotą vandeni, o ranka jo, kurioje laike puoduką, 
drebejo ; Iras ir jauuikaitis są jaute jam tyledamu. Svie- 
sa pradejo dirbti Izrael io onienyje, pradejo geriau su- 
prasti, kad dvasiśka karalyste żnionijai yra srarbesne, 
uei żerniśka, o atsiuntimas Iśgelbetojo yra śimtą kartu 
vertesne dovana 3 uei atsiiiDtimas ant żemes galingiausio 
karaliaus. 

— Galećiau dar tavęs użklausti — kalbejo ji- 
sai toliaus, — ar-gi taip trumpas ir pilnas nesmagu- 
mu gyveuimas, yra geresnis uż tobtilą ir amźiną sielos 
gyveuimą? Użduokie sau tą klausimą ir apmislyk, ku- 
ris ju geresuis, noriut abudu liudnu, ar gyveuimas, ku- 
ris tęsiasi valaudą, ar kuris tesiasi nietus? Żengdamas 
toliaUj pamislyk : kuomi yra sei>tyuios ar aśtuoniosde- 
śimt mętu, palygiims su amżinastim? 

Taip bemislydamas suprasi faktą, apie kuri no- 
ria kalbeti, ir kuris niań iśrodo liudniausiu. Faktu tuo- 
mi yra żmonijos użmirśimas apie sielos gyvj r bę. Kur- 
ii ekur patiksi filozofa, kuris kalbes apie sielą ir paduos 
nusprendimą, kurs, neturedamas nieko bendro su ti- 
kejimu, nepripażis sielos, kaipo atskiros nuo kuno esy- 
bes, o tokiu budu jisai pats ir jo pasekejai pasiliks tam- 
sybeje. 

Kiekvienas gyvas sutverimas turi iślavintą pagal 
jo reikalavimą manymą ; ar svarstei kada, jog tik vienas 
żmogus gali mislyti apie ateiti? Tikiu, kad Dievas, 
duodamas mums tą tobulybę, norę jo parodyti, jog mes 
esame sutverti geresniam gyvenimui, ir delto tai viltis 
yra didżiausiu reikalingumu musu gyvenimo, musu pri- 
gimties. O vienok, ant nelaimes, kaip zemai nupuole 
źmonija! Gyvena diena nuo dienos, lyg dabartybe bu- 
tu Yiskuom, ir kalba: "nera gyvybes po mirties; paga- 



— 374 — 
lios nors ir butu, kadaugi nieko apie tai neżinorae, kam 
tat rupintis?" Delko, kad użpuola ant ju niirtis, śauk- 
dania : "eikś !" nejgis amżinos linksmybes del savo ne- 
dorumo? Vargas jiems, nes paskutine żmogaus laime 
yra amżinas gyvenimas su Dievu. Ah! delko, Huro 
sunau, turiu tai kalbeti! Delko żmones, atsidavę że- 
miśkam gyvenimui, użinirśta dangiśką, ir nori liktis 
panaśiais gyvuliams? Antgalo, pasakysiu dar, o gal 
suprasi, ką żenklina buti iśganytu; pasakysiu su persi- 
tikrinimu, kad nemainyćiau vienos valandos amżino gy- 
venimo ant tukstanćio mętu żemiśkojo. 

Kalbedamas tai Egiptietis, rodosi użmirśo savo 
klausytojus ir atsiskyre su yiskuom, kas yra żemiśka. 

Gyvenimas ant żemes turi savo użdavinius — tru- 
puti atsikvepęs kalbejo toliaus — ir yra żmones, kurie 
leidżia savo gyvenimo dienas ju iśriśimui — kuomi jie 
yra sulyginus su velesniais użdaviniais? Kas gali ly- 
gintis su pażinimu Dievo? Neużilgo man nebus pas- 
lapćiu! Abejingiausios ir baisiausios bus praśalintos! 
Galybe, prieś kurią drebame, tuśćios vietos, pripildytos 
tamsybe ir niekybe, iś kuriu susideda pasaulis, perstos 
buti baisi. Visos bedugnes bus atviros, pripildys jas 
Dievo żinia, pamatysiu Dievo garbę, paragausiu visu 
smagumu ir atgysiu savo butybeje. Kaip greit ateis va- 
landa, Vieśpats tars: "Eikś i mano tarnystą ant visa- 
dos!" Iśsipildys mano trośkimai; visos svajones, śio 
gy venimo smaguriai neatstos nei tiek, ką żvangejimas 
mazu skambaleliu. 

Cia Baltazaras nutilo ir lyg użmirśo apie viską. 

— Atleisk, Huro sunau — kalbejo toliaus, nulenk- 
damas galvą — atleisk, kad taip ilgai kalbejau. Nore- 
jau tave pażadinti, kad mislytum apie sielos gyvenimą, 
apie to gyvenimo sąlygas, jo grażybę ir verte. Links- 
mybe, einanti drauge su tokiomis mintimis, pereme ma- 
ne ir panorejan, norints neiskalbingai, atidengti prie- 
żasti savo tikejimo. Delko negaliu aiśkiaus tą parodyti? 



— 375 
Taip, Huro sunau, ieśkokie pats teisybes, apsvarstyk 
pirraa tobulybę butybes, kuri niuins parengta po mir- 
ties; apsvarstyk jausiiius ir pasiryżimus kuriuos, su- 
kels tavo śirdyje toji mintis. Apsvarstyk tai, nes tas 
bus drebejinias tavo paties sielos, stengiaiićiosi at- 
vesti tave ant teisingo kelio. Atmink, kaci gyvenimas 
po mirties delto yra taip tamsus, kad iśteisinti vardą, 
kuri mes jam duodame, vadindami nustojimu śviesy- 
bes. Taip, ieśkok tos śviesybes, o kad surasi ją, dżiaug- 
kis, Huro sunau, dżiaugkis, kaip dżiaugiuosi as. Tik- 
tai tada suprasi, kad bus didesne dovana atejimas to 
Iśganytojo sielu, nei atsiuntimas karaliaus. Tada 
Tas, Kuri einame pasitikti, bus tavo misĘse ne kaipo 
kareivis su kardu ir nei karalius su vainiku. Dabar 
daleiskie da użduoti vieną j)rastą klausimą : Kaip pa- 
żisime Jj? Jaigu ikśiol misliji, kad bus karaliumi, 
kaip Erodas, tai lauksi żmogaus, apsidengusio purpu- 
rais su berłu rankoje. Kitokiu yra Tas, Kurio as lau- 
kiu. Iśvaizda Jo paprasta, panaśus visame kitiems 
źmonems, o żenklu, kuriuomi Ji pażisiu, ir-gi nebus 
nepaprastu, bet parodys man ir visai żmoniu giminei 
kelią i amżiną gyvenimą, \ gyvenimą tyra, dailu, sie- 
los gyvenimą! 

Visi tylejo; pagalios Baltazaras vel prabilo: 
— Stokime ir eikime toliaus. Żodżiai, kuriuos 
tariau, sukele nekantrumą pamat} r ti Tą, apie Kuri nuo- 
lat misliju; o jaigu perskubiai jus spiriu, tave, Huro 
sunau, ir tave, mano dukte, atleiskite man ir supras- 
kite mano pasiilgimą. 

Tarnas atnese vyno ; iśsigerę pakilo. Tarnai nu- 
imant śetrą ir sudedant daiktus, nusimazgojo rankas 
ir pasirengta kelionen. Neużilgo pavijo karavaną ir 
susijunge su juomi. Bet Baltazaras, neużganedintas jo 
letu keliavimu, pasiryżo su savo draugija eiti pirma. 



XXXIV. 

Trećią keliones dieną żinomi mums keleiviai pa- 
ciam vidurdienyje sustojo prie upes Dżabok, kur jau 
rado suvirś śimtą ilsinćiu su gyvuliais żmoniu. Atsi- 
sedus jieras vieuas keleiviu pavaiśino juos ąsoćium 
vandens. 

Prieme ir deko jo uż svetingumą, o nepażjstamas, 
beżiuredamas i kupri, prakalbejo: Griżtu nuo Jorda 
no, kur susirinko daugybe żmoniu iś tolimu śaliu, bet 
veltui ten ieśkotum taip puikaus gyvulio, kaip śitas. 
Ar galiu paklausti prie kokios jis priguli veisles? 





iu paklausti, prie kokios śis kupris priguli veisles? 



Baltazaras użganedino jo żingeidumą ir rengesi 
prie pasilsio, bet żingeidesnis Ben-Huras użklause, ku- 
rio je vietoje prie Jordano żmones renkasi. 

— Prie Betabara — atsake. 

— Tai neapgyventa vieta — tarę Ben-Huras, — 
nesuprantu, kas ten galetu patraukti żmones. 

— Matau — atsake nepażjstamas, — kad istoli 
esate, jaigu neźinote geros naujienos. 



— 377 — 

— Kokios naujienos? 

— Iś tyro atejo żmogus — śventas tai vyras — 
idomus żodżius jisai kalba, skelbia mokslą, kuris vi- 
sus uzima. Vadina save Zacharijaus sununi ir sako, 
esąs Mesijaus pasiuntiniu. 

Net ir Iras klause" su żingeidurau. 

— Kalba apie tą Joną, kad nuo kudikystes gy- 
veno tyruose, urve netoli Engadi, nielsdaiaasis ir pas- 
nykaudamas labiau uż Essenieeius. Kadangi minios 
żnioniu eiua jo klausyti, ir as su kitais nuejau. 

— Ar śitie, cia susirinkusieji, buvo su taviui? 

— Daugelis griżta iś ten, daugelis ten eina. 

— Ką tas vyras mokina? 

— Skelbia naują mokslą, kokio dar niekad ne 
girdeta pas Izraelitus — taip visi sako. Jisai va- 
dina ji paśaukimu prie metavones ir krikśto. Kabi- 
nai neżino, ką su juomi daryti, o ką mes galime żinoti? 
Vieni jo klause, ar yra Kristus? kiti, ar Elijas? Jisai- 
gi visiems atsako: As balsas śaukianćio tyruose. Iś- 
taisykite takus Vieśpaćiui. 

Nepażistamam norint atsitolinti, Baltazar as su- 
laike ji ir tarę: 

— Garbingas żmogau, pasakikie mums, kur ra- 
sime pamokslininką, arba geriaus, kur tu ji palikai? 

— Ten, netoli Betabara. 

— Kas gali buti tas pamokslininkas — kalbejo 
Ben-Huras i Iras — jaigu ne pasiuntinys musu ka- 
raliaus? 

Baltazaras pakilo, lyg naujai atgijęs. 

— Skubinkimes, n'esu pailsęs! 

Pakilo ir skubinosi; sustojo tik ant nakvynes i 
vakarus nuo Kamath-Gilead. 

— Rytoj, Huro sunau, kelsimes anksti — tarę 
senelis. — Iśganytojas gali ateiti, o mus ten nebus. 

Antrytojaus apie trecią valandą iśejo is revo, 
tęsianćiosi śalia kalno Gilead, ir atsidure tyroj lygu- 
moj ? Eytus nuo syento^ woes. *{H.oift r>usejp iv»r flJJ + 5 - 



— 378 — 
virśunes Jeruzolinios kalnu, apaugusias palinoinis ir 
tesianćias ligi Judejos kalnu. Ben-Huro śirdis pra- 
dejo sniarkiaus j)lakti. 

— Dżiaugkis, Baltazare — tarę, — nes esame 
netoli raierio. 

Tarnas pavijo kupri ir tuojaus pamate śetras ir 
priraiśiotus gyvulius; ant upes kranto stovejo minia 
żnioniu. Tas reiśke, kad paniokslininkas kalba. Mu- 
su keleiriai pasiskubino, noredanii viską iśgirsti. Ant 
nelainies, vostik prisiartino, minia pradejo krikti. 

Ar butu pribuvę veltui? 

— Stokime cia — tarę Ben-Huras i nusiminusi 
Baltazara — gal pranaśai eis pro cia. 

Żmones taip buro użimti tuomi, ką girdejo nuo 
pamokslininko, kad visai netemijo i naujai pribuvu- 
sius. Simtai żmoniu praejo pro mus pażistamus, ku- 
rie jau eme abejoti, ar gaus pamatyti pamokslininką, 
kad staiga pamate einanti prie ju żmogu, taip idomiai 
iśrodanti, kad, pamate ji, użmirśo apie viską. 

Jo iśvaizda iśkart pasirode paprasta, netikusia. 
ligi susitarśę plaukai pridenge liesą, pageltusi, kaip 
pergaminas veidą. Akjs żeravo idomia śviesa. Rubas 
iś kuprio vilnu, perkabytas per petj, siekę keliu, pa- 
likdamas nuogą deśine ranką. Apsijuosęs neiśdirbtos 
odos dirżu, ejo per akmenis basas. Prie sono kabojo 
krepśys, rankoje laike lazdą pasiramsćiuoti. Judeji- 
mas jo greitas, bet labai atsargus. Kas va landa sklei- 
de nuo burnos plaukus, lyg jie butu kenkianti jam ma- 
ty ti ką, ko lauke. 

Daili Egiptiete su pastaba żiurejo i tą tyro su- 
nu ir, pakelus użdangalą, tarę jojanćiam sale Ben- 
Hurui : 

— Ar tai sitas butu taA^o karaliaus pasiuntinys? 

— Tai Nazarietis — atsake tas nepakelda- 
mas akhi. 

Po teisybei ir ]>ats bin T o neużganedintas. Żi- 
nojo jisai Engadi gyventojus, żiuojo ju nepaisymą svie- 



— 379 — 
tiśku dalyku. Żinojo, kaci prisiżadedavo daryti me- 
tavonę varginant kuną, atsiskiriant nuo żmoniu, gy- 
venant tyre. Żinojo pagalios, kad pamatys pamoksli- 
ninką, kuris pats save vadino "Balsu tyruose", vienok 
tikejosi, kad karaliaus pasiiintinys tures koki-nors żen- 
klą. Dabar, żiuredamas i tą juokingą żniogu, prinii- 
ne san bnrius puikiu cezaro dvarenu. Nejstabn tat, 
kad susimaiśęs, użsigedinęs, vos galejo atsakyti: 

— Tai Nazarietis! 

Visai kitoki jausmai apeme Baltazara. Jisai 
gerai żinojo, kad Dievo keliai yra visai kitoki negu 
żmoniu, ir ne tokie, kokius żmones noretu niatyti. Ji- 
sai matę Iśganytoją kaipo kudikj edżiose, o jo protas 
suprato bedingiimą śalia dievystes... Sedejo tat se- 
nelis tyledamas, sudejęs rankas ant krutines ir paty- 
loms meldesi. Ne, jisai nelauke karaliaus! 

Toje taip svarbioje naujai pribuvusiems kelei- 
viams vietoje nuośaliai prie upes ant akmens sedejo 
tulas użsimislijęs żmogus — gal svarste apie girdetą 
paniokslą. Dabar i^akilo ir rodosi ejo prie Nazarie- 
cio, kuris artinosi prie Baltazaro kuprio. 

Abudu, pamokslininkai ir nepaż|stamas artinosi 
viens prie kito, o kad skyre juodu kokia dvideśimt 
żingsniu, pamokslininkas sustojo, praskleide ranka nuo 
akiu plaukus, o żiuredamas i nepażjstamą, iśtiese i 
ji ranką, kad atkreipti ant jo żmoniu domumą. Żmo- 
nes iśnaujo pradejo rinktis, visi nutilo, o Nazarietis, 
pakelęs lazdą, parode nepażistamą. 

Visi sużiuro \ jj. Baltazaras ir Ben-Huras taip- 
pat temijo i neżinomą vyrą. Ant abieju jis j^adare 
didelj ispudi, bet nevienodą. 

Artinosi prie ju pamażu; vidutinio ugio, laibas 
vyras; judejimas rimtas, kaip paprastai tu, kurie uż- 
siima svarbiomis mintimis. Apsivilkęs buvo apatiniais 
ilgais iki kulneliu marśkiniais su plaćiomis rankovemis, 
o ant yiiśaus użsivilkęs taip vadinama talitem. Kai- 
rejej rankoj neśe użdangalą, o prie sono karojo rau- 



— 380 — 
donas kaspinas prilaikymui użdangalo aut galvos. Vi- 
si drabużiai buvo iś audeklo, pageltusio nuo dulkiu 
laike keliones. Persijuoses śniuru su kutais, kaip ne- 
śioja rabinai, melino dażo, mokytojo żenklas. Apsi- 
avęs buvo paprastais sandalais, neturejo nei dirżo, nei 
krepśio, net nei lazdos. 




Śitai Dievo Avinelis, Kuris naikina pasaulio uuodemes! 

I tuos drabużius mus trjs keleiviai vostik dirste- 
lejo, bet; labiausia, kaip juos, taip ir visus użeme 
jo veidaj. 

Galva, rodos, buvo apsupta dangiśka śviesa; 
denge ją ilgi garbiniuoti plaukai, perskirti per viduri, 
tamsiai geltonos spalvos. Tś po tamsiu skruostu svie- 
te dideles tamsiai melinos akis, malonios kaip kudi- 
kio. Ar iśvaizda to veido buvo grekiska, ar izraelitis- 



— 381 — 
ka, sunku pasakyti. Tik tiek, kad malomimas akiu, 
skaistumas veido ir minkśta barzda idomiai patrauke 
żmoniu sirdis. 

Pamażu nepażistainas artinosi prie żinoinu 
niimis triju keleiviu. Raitas Ben-Huras greićiausia 
galejo patraukti jo domumą ; tuomtarpu artinantysis 
żiurejo i dangu, rodos visai neniate nei jo, nei Egiptie- 
tes, bet prisiartinęs temijo i Baltazara. 

Aplinkui buvo tyla, pertrauke ją Nazarietis, ku- 
riSj rodydamas ranka besiartiuanti, suśuko: 

— Śitai Avinelis Dievo, — Knrsai naikina pa- 
saulio uuodemes! 

Tas balsas laike atsitraukianćius ; sustojo lyg 
prikalti ir lauke, kas bus toliaus. Jdomijs ir nesu- 
prantami żodżiai pereme visus pagodoue, Baltazaras- 
gi susijaudino. Senelis aiśkiai jaute, kad buvo jam 
leista dar kartą matyti Iśganytoją. Tvirtas tikejimas, 
kuris jam suteike tiek maloniu użsilaikes jo śirdyje, 
suteike jam gale matyti Tą, Kurio paprastos jo drau- 
gu akis uegalejo matyti; żodżiu, matę ir pażino Tą, 
Kurio ieśkojo. Ar buro tai stebuklas. Galima tai 
pavadinti tobulybe sielos, kuri iśaugo tarp kitokiu 
sąlygij ir matę *virśżemiśkas śalis; galima daleisti, 
kad użsitarnavo ant tokios dovanos savo dievotu gy- 
venimu. Gana to, kad jam duota pamatyti savo ti- 
kejimo idealas. Kas per laime, kas per dżiaugsmas! 
Iśsipildżius visiems senelio norams, reikia tik dar kar- 
ta dirstelti vienam j kitą ir susiprasti. 

Vienas jau iśsipilde, nes nepażistamas atkreipe 
savo akis i raukśletą mokslinciaus veidą, reikejo dar 
antro, kas użtvirtintu jo tikejimą. Tas tuojaus ir atsi- 
tiko, nes Nazarietis atkartojo savo śauksmą : 

— Śitai Avinelis Dievo, Knrsai naikina pasau- 
lio nuodemes! 

Ant tu żodżiu Baltazaras puole ant keliu, ne- 
reikalaudamas daugiau paaiśkinimu. Nazarietis, ro- 
dos, żinojo tai, nes atsisukęs i susirinkusius, kalbejo: 



— 382 — 

— Śitai yra Tas, apie Kuri kalbejau. Eina pas- 
kui mane Vyras, Kuris gyveno pirma manęs. O as 
Jo neżinojau; bet kad butu apreikśtas Izrael iui, as ate- 
jau krikśtydamas vandeniu, Jisai man pasake: Ant 
kurio pamatysi nusileidżiant ir susilaikant Dvasią, 
Tas yra, kuris krikśtys Dvasia śventaja. O as ma- 
ćiau ir paliudijau, kad Tas yra Dievo Sunus. 

— Tai Jis! Tai Jis! — śauke Baltazaras su asa 
romis akyse ir puole apalpes. 

Tuom tarpu Ben-Huras żiurejo i nepażistamą 
su kitokiais jausmais. Stebejosi iś jo użsimislijusios, 
jausmingos, nuolankios, śventos iśvaizdos. Tuonikart 
negalejo paimti kitos minties, użduoti kitokio klausi- 
mo, kaip tik: kas yra tasai żmogus? Mesijus, ar ka- 
ralius? Mekad ikśiol nemate żmogaus, niażiau pana- 
śaus i karaliu, kaip śitas. Ar galima, żiurint i ś| ra- 
niu, malonu żmogu, paniislyti apie karą, apie grobius? 
Tik vienas paniislijinias, rodosi, użgautu Ji. Taip be- 
mislydamas savo śirdyj tarę: taip, aiśkiai śiandie ma- 
tau, kad Baltazaras turejo teisybe, o Simonides klydo. 
Śitas żmogus neatejo iśkelti Saliamono sostą, stoka 
jam Erodo gabumu, o net kad ir turetu buti karaliu- 
mi, tai ne didesnes karalystes uż Kymą. 

Tose Ben-Huro mintyse nebuvo dar pasiryżimo, 
buvo tai tik ispudis, nekenkiantis prisiżiurejimui taip 
dailiai ir stebuklingai iśvaizdai. Pagalios suvalde sa- 
vo mintis ir pamislijo: Kur, kadaisia maciau tą vei- 
dą, bet kur? — Tas żvilgterejimas, pilnas pasigaileji- 
mo ir meiles, dabar atkreiptas ant Baltazaro, kadaisia 
stovejo ant jo. Iśkart nei per miglas, mirgant, paskui 
aiśkiai, nei saules spindulys, stojo jo akyse toji va- 
landa, kada ji Rymionu sargyba vede per Nazaretą i 
verguvę: visas sudrebejo, o slaptingas balsas sauke jo 
sieloj : Śitai rankos, kurios mane pakele, kada żu- 
vau! — Taip, tas veidas, tai vienas tu, kurie su juomi 
yisados draugavo, ką nuolat stovejo jo atmintyje. Ji- 
sai susijaudino ir nieko negirdejo, ką pamokslininkas 



— 383 — 
kalbejo, apart paskutiniu stebuklinku żodźiu, kurie 
ikisiol skamba yisame pasaulyje: 

— Stai yra Sunus Dievo! 

Ben-Huras nusedo nuo kupno, noredamas ati- 
cluoti garbę savo geradejui; tuomtarpu sulaike ji, 
Egiptietes balsas: 

— Pagelbek, Huto sunau, nes ma*no tevas 
mirśta ! 

Sustojo, apsidaire aplinkui ir pasiskubino pa- 
galbou. Padave jam puoduką, su kuriuomi jis nube- 
gu \ upę vandens, palikdamas vergui nusodiuti Balta- 
zara ir suklupdyti kupri. 

Neużilgo Baltazara s atsipeikejo ir, atkiśęs prie- 
śais save rankas, sauke storu balsu. 

— Kur Jisai? 

— Kas? — paklause Tras. 

Baltazaro yeidas buvo uusvitęs użgauediuimu jo 
noru kada kalbejo : 

— Jisai, Iśganytojas, Dievo Suuus, Kuri vel 
maćiau. 

— Ar ir tu tam tiki? — klause Ir as Ben-Huro. 

— Tai pilnas stebuklu laikas, laukime ! — atsake. 
Autrytojaus vel klause Krikstytojo, kad tyro vy- 

ras staiga pertrauke savo kalbą ir, nulenkdamas galvą, 
suśuko : 

— Sitai Avinelis Dievo! 

Visi dirstelejo i rodomą pusę, o ten stovejo tas 
pats, ką ir vakar, żmogus. Ben-Huras żiuredamas i 
tą esybe, stebuklingą veidą, reiśkianti malonumą ir 
saldybę, pamislijo : 

— Baltazaras turi teisybę, bet gal neklysta ir 
Simonides. Ar-gi Iśganytojas negaletu buti ir ka- 
raliumi? 

Taip bemąstydamas użklause sale stovinćio: 
— : Kas yra tas żmogus. 
Użklaustasis nusiśypsojo ir tarę: 

— Tai dailides sunus is Nazareto. 



xxxv. 

— Estera, Estera! liepkie atnesti man vandens! 

— Ar nenoretum vyno, tete? 

— Tegul atneśa abieju. 

Dejosi tai vasarnamyje ant stogo Huru rumu, 
Jeruzolime. Stovedama ant stogo Estera żiurejo i 
lauką; tuojaus iśpilde tevo norą, nusiusdama ten pat 
stovinti tarną. 

Tuonitarpu atejo kitas tarnas ir, pasveikinęs su 
nusiżendnimu, tarę: 

— Śitai jumiems laiśkas — ir padave aptrauktą 
antspaudu ryśelj. 

Paaiśkindami skaitytotojui priduriame, kad bu- 
vo tai 21 d. kovo, apie tris metai nuo tada, kad Kriks- 
tytojas dave paliudijimą Dievo Sunui Betaberoje. 

Tamę laike Malluch atpirko nuo Pontijos Pilo- 
to Huru rumus, reikalaujant to Judai, kuris nenorejo, 
kad jo gimtiniai namai stovetu tuśti. 

Żinoma, visi rumai turejo buti pertaisyti, per- 
mainyta durys, kiemai, trepai, kambariai ir stogai. 
Tokiu budu rumai kitaip iśveizejo ir netiktai kad neli- 
Ico nei żenklo taip prażutingu śeimynai aplinkybiii, 
bet liko itaisyti dar puikiaus, nei seniau. Visur da- 
vesi matyti supratimas savininko, iślavintas buvimu 
villej prie Misenum ir Kymionu sostinej. 

Nereikia mislyti, kad Ben-Huras vieśai apsiśan- 
ke rumu savininku, nes dar nebuvo tam laika s. 

Tkiśiol użsieme prirengimais Galilejos, laukda- 
mas Nazariećio, Kuris jam kasdien rodesi nesupranta- 
mesne esybe. Stebuklai; atlikti prie jaunikaićio 
akiu, sukele jo śirdyje abejojimus, kaslink jo budo ir 
pasiuntinystes to, kuris turejo buti karaliumi. Kar- 
tais pribudavo | śventą miestą \ savo tevu namus at- 
silseti, bet visados kaipo svetimas ir svećias. 

Tie lankymai nebuvo vientik del atsilsio, nes 
Baltazaras ir Tras gyveno rumuose. Mokslinćiaus duk- 



— 385 — 
te dar vis laike panćiuose jo jausmus, o kaskart silp- 
iiesnis ant sveikatos Baltazaras patrauke ji savo i§- 
kalba, kuomet tik ejo kalba apie StebukladarJ. 

Simonides ir Estera prieś kelias dienas pribuvo 
iś Antiochijos ; simki tai buvo pirkliui kelione, nes tu- 
rejo kelianti lektikoje, pritaisytoje ant dvieju kupriu, 
o tie nevisuomet ejo lygiai. Nepaisant niwargimo ne- 
iśpasakytai dżiaugesi, kad gavo dar kartą pamatyti 
savo gimtinę śalj. Dżiangesi regykla nno stogo ir ten 
praleisdavo didesne dalj dienos, kedeje panaśioje tai, 
kurią paliko namie ant Oronteso kranto. Lengvas 
vejalis neśe jam kvapsn| nuo kalnu, kuriuos taip gerai 
żinojo, kvepavo pilna krutine, żiuredamas i saules be- 
gi nuo użtekejimo lig nusileidimo. Estera buvo prie 
jo śalies, jautesi tat laimingu toje vietoje, kur seniaus 
gyveno jo neużmirśtina pirma Estera, jo jaunystes 
meile, o paskui brangi jo pati. Nepaisant tiek atmi- 
nimu, neużmirśo ir prekybos reikalu; kasdien pasiun- 
tinys parneśdavo żinias nuo Sanbalato, kuris vede rei- 
kalus Antiochijoje. Kasdien kitas pasiuntinys iśva- 
żiuodavo iś Antiochijos su smulkiausiais patarimais, 
nes Simonides prijausdayo |vairius atsitikimus, apart 
tu, kuriuos Visagalis użslepe nuo żmoniu akiu. 

Griżtant Esterai, iśpildżius paliepimą, prie te- 
ro, saules spindulys, atsimuśęs i żvilganćias stogo grin- 
dis, apśviete ją ir negalima buvo nepripażinti jai gra- 
żumo. Ugis jos nebuvo aukśtas, bet liemuo puikus, 
galva neperdidele, burna apskriti, rausva, reiśkianti 
iśmintingumą ir pasiśventimą śirdies, — żodżiu, buvo 
tai moteriśke verta meiles, nes meile buvo pamatu jos 
gyvenimo. 

Dirstelejo j ryśelj, sustojo ir vel atkreipe ant 
jo akis; użkaito, pamaćius Ben-Huro pećetj, ir nuejo i 
kitą soną. 

Simonides valandelę palaike ryselj; apżiurejo 
pecet}, sulauże ją ir padave dukterei laiśką. 

•9jb^ — j^Ąin^g — 



— 386 — 
Teniijo i ją ir neramumas atsimuśe ant jo veido. 

— Matau, Estera, kad żinai nuo ko sis laiśkas. 

— Taip, nuo mus pono. 

Norint nedrąsiai, atvirai żiurejo jam i akis. 

— Myli jj, Estera? — tarę rimtai. 

— Taip. 

— Ar pamislijai apie tai, ką darai? 

— Mislijau, mano teve, kaip nemislyti kitaip, 
kaip apie mus valdovą, prie kurio mane riśa priderys 
tes, bet tas man buvo persunku. 

— Esi gera, kaip kad buvo tavo motina — tarę 
użsimislijes ; po valandai iśvede j| iś użsimislijimo Sla- 
mejimas per gammo. 

— Tegul Vieśpats man atleidżia, kad piktżo- 
dżiauju, bet tavo meile nebutu buvus paniekinta, kad 
bućiau pasilaikęs sau viską — kaip turejau tiesą tai 
padaryti — nes didele yra pinigu gale. 

— Butu buve arśiau man, nes budama neverta 
jo dirstelejimo, neturećiau susiraminimui tos teisin- 
gos iśdidybes, kurią suteike man tavo pasielgimas. Ar 
skaityti? 

— Luktelk — tarę — leiskie man tavo gerui pa- 
sakyti ir tai, kas tan gali buti skausmingiausiu. Drau- 
ge neśant bus lengvesne na sta. Savo śirdi atidave tu- 
lai moteriśkei. 

— Żinau — atsake ramiai. 

— Sugavo ji i kilpas Egiptiete — kalbejo to- 
liaus — turi ji savo tautos gabumus, yra daili, pro- 
tinga, viliojanti; sirdies visiśkai neturi, kaip neturi ir 
jos tautietes. Dukte, kuri iżeidżia tevą, pripildjs su- 
sikrimtimu dienas savo vyro. 

— Ar-gi ji taip dar o? 

— Baltazara s yra iśmintingas, ir nors stabmel- 
dis, turi nuo Vieśpaties stebukli-ngas malonybes; karś- 
tas jo tikejimas duoda jam garbę, o dukte tyćiojasi iś jo. 
Girdejai, kaip ji kalbejo apie ji vakar: "Jaunystes 
klaidos yra atleistinos, seniems pritinka ismintis, bet 



— 387 — 
kada jos nustoja, teeina i kapuś." Biauri tai kalba, 
tinkama Rymionei; girdedamas tai nenoroms pamiśli- 
jau, kad tokis silpnumas, kaip Baltazaro, patiks kada 
ir maiie — kas żino, tas laikas gal jau arti. Bet tu, 
Estera, nekados tokiu żodżiu nepasakysi ant manęs — 
ne, niekad netarsi: teeina i kapuś. Neveltui tavo mo- 
tina buvo Judo dukte. 

Estera asarodama klause tu żodżiu, o paskui 
tarę: 

— As savo motinos dukte. 

— Taip, esi jos verta, o man tuomi, kuomi Sa- 
liamonui śventinvćia. 




"Gelbek jj teve! dar nepervelu! " 



Uż yalandos użdejo savo ranką ant jos peties 
ir tarę: 

— Yostik apsives su Egiptiete, pamislys apie ta- 
ve su apgailestavimu ir pasiilgimu, nes tuoniet su- 
pras, ko śiandie nemato, kad yra tiktai irankiu jos 
rankose. Ji svajoja apie garbę, Rynias yra niieriu tu 
svajoniu; jisai jai yra duunrdro Ariaus sunus, o ne 
sunus Jeruzolimos kunigaikścio Huro. 

Estera nemegino netiketi tiems żodżiams, da la- 



— 388 — 
biaus ginćytis; prieśingai, jausdama, kad tas teisin- 
ga, suśuko: 

— Gelbek ji, teve! dar nepervelu! 
Pirklys nusiśypsojo ir tarę: 

— Skęstanti gali ma iśgelbeti, isimylejusj neiś- 
gelbes niekas niekad. 

— Teve, turi ant jo itekmę. Pamislyk, jisai 
yienas pasaulyj. Persergek j| nuo pavojaus; pąsakyk 
jam, kokia ji yra. 

— Gal ir galeciau atitraukti ji nuo jos, bet per- 
tai atsikreips jisai prie tavęs? Ne! — primerke akis. 
— As vergas, kokiais buvo mano tevai, o juk-gi nenu- 
siżeminćiau ant tiek, kad galeciau tarti: Żiurek, ])o- 
ne, śitai mano dukte! Yra dailesne uż Egiptietę ir la- 
biaus tave myli. — Delto perilgai gyvenau ir perdaug 
pasaulyj żenklinau. Tie żodżiai sudegintu mano iie- 
żuvi, amżini akmenis ant kalnu użsigriżtu nuo manęs. 
Ne, dar kartą ne! Del Patriarku, velyćiau drauge su 
tavim eit ten, kur tavo motina miega nepertraukiąmu 
mi egu ! 

Estera użkaito. 

— Nemislijau, kad tu jam tą pasakytum. As 
lupinausi apie ji ir jo laime, ne apie save. Kad tu- 
rejau drąsą pamyleti ji, noriu buti verta jo pagodo- 
nes, tas gali iśteisinti mano drąsumą. Dabar pavelyk 
])erskaityti laiśką. 

— Teisybe, reikia jis perskaityti. 

Griebesi uż skaitymo, nes norejo pertraukti tą 
nesmagią kalbą. 

"8 Nizan. 

Ant vieśkelio tarp Galilejos ir Jeruzolimos. 

Nazarietis ateina. Su Jiiomi, norints be Jo 
żinios, vedu savo legi joną — antras eina paskui. Ve- 
lyku iśkilmes duoda progą susirinkimui, nieks ne])a- 
żvelgs. Iśeinant mums tarę: "Einame i Jeruzolimą, 
kad iśsipildytu, kas yra paraśyta pranaśu." 

Musu laukimas jau prie galo. 



— 389 — 
Veliju tau raniybes, Siinonidese. 

Ben-Huras'\ 
Perskaićius atidave laiśką teyui, o dżiaukćioji- 
inas spamie jai gerklę, nes kaip-gi galejo buti kitaip, 
kad laiśke nebuvo nei żodżio del jos? Juk taip lengva 
buvo paraśyti: "ramybe taviemsienis !" Pirinu kartu 
gy veuiuie pa juto użvydejimą. 

— Kaśyta tai aśtimtą dieuą — tarę Simonides 
— aśtimtą, o śiandie, Estera, śiandie? 

— Deviuta — atsake. 

— Dabar jau gali buti Betanijoj. 

— Gal pamatysiuie śiandie vakare — tarę uź- 
mirśus iżeidimą. 

— Gal, o gal lytoj; juk rytoj preskos duonos 
śvente, gal panores śvęsti drauge su mumis, o su juo- 
mi ir Nazarietis. Gal pamatysime juodu abudu. 

Toje yalandoje ineśta vanduo ir vynas; Estera 
padave tevui, kada ant stogo pasirode Egiptiete. 

Idonius dalykas, niekad żydaukai nepasirode ji 
taip daili, kaip dabar. Śviesus rubai denge ją nei 
niigla, kaklas ir rankos blizgejo nuo brangiu akmenu, 
taip branginamu jos tevyneje. Yeidas reiśke użsiga- 
nedinimą, żenge liuosai. Jos iśvaizda tartum gązdino 
Esterą, ir ji prisiglaude prie tevo, lyg ieśkodama jo 
globos. 

— Eamybe tau, garbingas Simouidese, ir tau, 
grażioji Estera — tarę Iras, lengvai palenkdania gal- 
vą link pastarosios. — Kada i tave żiurau, geras prie- 
teliau, jei niań valia taip tave vadinti, primeni niań 
anuos puikius Persu kunigus, kurie baigiantis dienai 
skubinasi ant stogu śventinyćiu pasiusti savo maldas 
leidżianćiaisi saulei. Jei nori paklausyti apie tas apei- 
gas, paśauksiu tevą, jisai tą iśaiśkis, nes paeina nuo 
magu. 

— Graźi Egiptiete — atsake pavartauniai pir- 
klys — tavo tevas yra garbingas żmogus ir iśtikro pa- 



— 390 — 
laikytu man uż błogą, kaci jam pasakoćiau, jog jo per- 
siśkas niokslas yra mażiausia daliin jo żinios. 

Ant Egiptietes łupu pasirode neużganedinimo 
żenklas. 

— Jaigu turiu kalbeti — tarę ji, — tai turiu 
priminti, kad mażiau verta tobulybe liepia suprasti 
apie vertesnę... Teikkis man atsakyti, kokią vertesnę 
tobulybe patemijai pas mano tevą? 

— Simonides atsigriżo i ją pavartauniai kal- 
bedamas : 

— Tikras protas veda prie Dievo; tikru protu 
yra pażinimas Dievo; iśties, tarp man pażistamu żmo- 
niu nerasi nei vieno, kuris turetu tą protą aukśtesnia- 
me laipsnyje, kaip Baltazaras, ir nieks nemoka jo ge 
ii a u parodyti savo żodżiais ir darbais. 

Noredamas użbaigti tą kalbą, paeme puoduką 
ir gere: 

Iras atsikreipe prie Esteros: 

— Neidomu, kad żmogus, kuris valdo milijonus 
ir laivynus ant juru, nesupranta, kas tinka ir ką myli 
moteris. Prasitraukime ir ten prie muro, truputi pa- 
ka lbesime. 

Nuejo ir atsistojo toje pat vietoje, nuo kurios 
kadaisia Ben-Huras numete lentgali ant Gratuso. 

— Ar buvai kada Kyme? — użklause Tras, żaiz- 
dama savo antpećiu. 

— Ne. — trumpai atsake Estera. 

— Ir nenoretum kada ten buti? 

— Ne- 

— Ah! koks tuśćias tavo gyvenimas! 

Po to atsiduso taip gailestingai, kad jausmin- 
giau jau negalima, lyg taip sunkus likimas lytetusi 
jos pacios. Uż valandos vel nusikvatojo taip balsiai, 
kad galima buvo girdeti ant gatves, ir tarę: 

— O tu śventas prastume! Smulkijs paukśte- 



— 391 — 
liai, ką gyvena Sfinkso*) ausyje ant tyro sinilćiu ne- 
toli miesto Memfis, lygiis tau żiniose. 










! Atleisk raan, nes tau ką pasakysiu... ko nepasakyćiau 
kam kitam ' '. 



ir karaliy. 



') ISmislyta stovy1a levo su zmogaus galva — perstato saulę 



— 392 — 
Matydaina, kad Estera susiniaiśe, permaine kal- 
bą ir tarę draugiśkai: 

— Atleisk man, tai juokai; tuojaus użdengsiu 
źaizdą nei pabućiavimu, nes tau ką pasakysiu... ką-tokj, 
ko nepasakyćlau kitam. 

Ir vel nusijuoke, użclengdama tuoini tyrinejanti 
źvilgtelejinią ant Esteros. 

— Karalius ateina! 

Estera pażiurejo \ ją su uuosteba. 

— Nazarietis, tas pats, apie kur| mus tevai tiek 
moka pasakoti, tas pats, kuriam tarnavo Ben-Huras 
taip iśtikimai ir taip ilgai — ćia balsą nuleido. — 
Nazarietis pribus rytoj, jisai śiandie... 

Estera veltui stengesi pasirodyti ramia; nuleido 
akis, veidai ir kakta paraudo. Nepatemijo nusiśypso- 
jimo, kuris nei spindulys apśviete Egiptietes burną. 

— Śitai jo priżadejimas. 

Ćia iś po juostos iśeme laiśką, kalbedama: 

— Dżiaugkis su manim drauge, jisai pribus śi- 
ćia śiandie ! Ant Tibro kr anto sto vi puikus namas, ku- 
ris laukia manęs, kurj ir tu gali vadinti savu. 

Dundejimas greitu żingsniu pasigirdo nuo gat- 
ves, dirstelej żemyn, bet vel staiga atśoko, sudejus ran- 
kas ant galvos ir sakydama: 

— Pagarbinta buk Izida*). Tai Ben-Huras, o 
kad pribuvo, kad apie j\ mislijau, tai jau geriausis le 
mimas! Nebutii dievu, kad mane apviltu! Dirstelk i 
mane, Estera, ir pabućiuok laimingą! 

Izraelitę dirstelejo, o Iras pamate jos veidus de- 
ganćius nei liepsna, akjs żeravo piktumu, uż kuri nie- 
kas ją nepasmerktu, nes ji buvo pastatyta ant perdaug 
didelio iśmeginimo. Negana to, kad jai buvo użginta 
kalbeti apie taip karśtai mylimą zmogli, apie kuri net 
ir mislyti galima buvo tiktai kaipo per sapną, reikia 
dar, kad jos prieśininke girtusi prieś ją savo pasiseki* 
mu, kalbedama apie savo laimę, kurią jis jai apmislijo. 



') Izis — Egiptieciu deive. 



— 393 — 
Apie ją, vergo dukterj, nei neprimine, kuoinet jos lai- 
miiiga prieśininke gali girtis laiśku, kurio jtalpa gali 
atvesti ant daug prileidinm. Taip, to buvo perclaug jos 
śirdżiai ir delto, visai jos nebućiuodama, tarę : 

— Neżinau, ar myli daugiau ji, ar Kynią? 
Egiptiete paśoko ir, prikiśdama arciau prie Este- 

ros buruą, użklause: 

— Kuomi jisai yra tau, Simonideso dukte? 
Visa drebedania żydauka pradejo kalbeti : 

— Yra mano... 

Bet ćia susilaike, o paskui nnbiankus tarę: 

— Yra draugu mano tevo. 

Lieżuvis nepaklause jos, neprisipażino, jog yra 
verge. 

Iras paniekinanćiai nusiśypsojo. 

— Tas nedaug — tarę — ant Egipto dievij, ku- 
rie laimina mylinćiuosius, pasilaikyk savo bućkius, pa- 
silaikyk, nuo tavęs dasiżinojau, kad śićia, Judejoj, ga- 
liu sulaukti kitus, daug brangesnius uż tave. — Apsi- 
sukus pridure : — einu ju.. pasilik ramybeje. 

Estera seke paskui ją akimis iki trepu; kada 
toji iśnyko iś akiu, użsidenge akis rankomis ir gailiai 
apsiverke; gedingos, taip ilgai laikomos aśaros riedejo 
per jos skaisćius veidus. Atejo dar jai ant misliu te- 
vo żodżiai : tavo meile nebutu be vilties, kad bućiau pa- 
silaikęs viską, kaip tai turejau tiesą. 

Ilgai skausmas spaude jos sirdj, jau Aisos żvaigż- 
des użtekejo ir śviete ant miesto ir kalnu, o ji dar ne- 
galejo griżti i vasarini namą ir użimti savo vietą sa- 
lia tevo. Ant galo pergalejo save ir nuejo ]>rie savo 
użsiemimo, kuriam paśvente savo jaunystę, o gal ir 
visą gyvenimą. Kas daugiau, prigesus jausmui, pri- 
deryste użśvito jai kokia tai puikia iskilminga aureole. 



XXXVI. 

Uż valandos po apraśyto atsitikhno ant stogo, 
Baltazaras, Simonides ir Estera nuejo rumu svetainen ; 
neużilgo pribuvo Ben-Huras ir Iras. 

Aplenkęs savo draugę, Ben-Huras iejo i svetai- 
nę ir pasveikiiio pirmiausia Baltazara, nusilenke prieś 
senuką, o atsigrjżęs i Simonidesa, patemijo Esterą... 
ir susimaiśe. 

Pamatęs Esterą, sustojo nusistebejęs regejiniu 
taip dailios moteries; tuomi pat laiku vidurinis balsas 
primine jam sulaużymą priżadu ir neiśpildymą pride- 
rysćiu; taip, użteko valandeles sugi^źimui senu minćiu. 

Stovejo nusistebejęs, paskui pergalejo save, pri- 
siartino prie Esteros ir tarę: 

— Bamybe tau, saldi Estera; ramybe ir tau Si 
monidese, Vieśpaties palaiminimas tebuna su tavim, 
nes buvai geru tevu tam, kuris tevo jau neturejo! 

Estera tyledama nuleido galvą. 

— Sveikas, Huru sunau, namuose tavo tevu; buk 
pasveikintas savo tevo namuose, sesk ir apsakyk apie 
savo kelionę, darbus, o labiausia apie tą stebuklingą 
Nazarieti. Pasakyk mums, kas Jisai yra... Kalbe- 
kie liuosai nes lyg kas śitam name turi didesnę teisę 
prie liuosybes? Seskie tarpe nrusii, kad mes visi gir- 
detume, ką tu sakysi. 

Estera tuojaus atneśe puikią kedę ir pada- 
ve jam. 

— Deku tau — tarę nuośirdżiai. 
Atsisedes atsikreipe i vyrus. 

— Pribuvau tycia anksćiau, kad galećiau pa- 
pasakoti jums apie Nazarieti. 

Abudu żingeidżiai klause. 

— Daugeli dienu vaikśćiojau su Juoni stropiai 
sergedamas Jo żingsnius ir darbus; maćiau Ji aplin- 
kybese, kurios teisingai buna laikomos ismeginimu ir 
persitikrinimu, ir gali liudyti apie żmogu. Apsvarstęs 
tą viską, misprendźiau, kad norints yra lygum man 



— 395 — 
żmogumi, tai vienok esu persitikrinęs, kad yra kuoini 
daugiaus. 

— Kuoini daugiaus? paklause nusistebejęs 
Simonides. 

— Tuojaus jums iśaiśkjsiu. 

Tuomtarpu atsidare durys ir kas jejo i svetainę; 
Ben-Huras atsigrjżo ir pakilo iśskleides rankas: 

— Amra ! brangi sena Amra ! — śauke. 




Atsiklaupe Amra prie savo augintiriio koju ir buciavo rankas. 

Prisiartiuo, visi użmirśo, kaip buvo seua, juoda, 
raukśleta, inatant ant jos buruos dżiaugsmą. Atsi- 
klaupe prie savo augintinio koju ir buciavo jo raukas; 
jisai praskleide nuo jos veidu żilus plaukus ir buciavo [ 
juos, kalbedaraas : 

— Gera Amra, ar ueżiuai nieko apie jas, — uei 
zodżio, nei żenklo? 

Gera tarnaite balsiai apsiverke, tas buvo aiśkus 
atsakynias. 



— 396 — 

— Tebuna Dievo valia! — tarę iśkilmingai ; 
klausytojai iś balso suprato, kaci nustojo vilties surasti 
savuosius. Akyse blizgejo aśaros, kurias stengesi su- 
laikyti, kaip pridera vyrui. 

Uż valandos pergalejes save, atsisedo vel ir tarę : 

— Eikś, Amra, atsisesk prie mus, prie inano ko- 
ju, nes turiu daug pasakojirau apie nepaprastą żniogu, 
kuris atejo ant sio pasaulio. 

Atminus savo padejimą, Amra nuejo toliau prie 
sienos ir atsisedo, dżiaugdamasi matymu savo augin- 
tinio. Ben-Huras-gi, atsikreipęs i senelius, kalbejo : 

— Bijausi atsakyti tiesiok aut tavo klausimo, 
verćiau apsakysiu tą, ką maćiau, kad jus parengti ju- 
su priemimui, nes rytoj pribus i miestą, nusiduos i 
śventinyćią, kurią vadina naniu savo tevo. Tenais, 
kaip sako, apreikś pats save pasauliui, ir dażinosime, 
kurio teisj^be, tavo Baltazare, ar tavo Simonidese? 

Girdedamas tai Egiptietis sudejo rankas sau ant 
krutines, ir użklause : 

— Kur turiu nusiduoti, kad pamatyćiau J|? 

— Bus didele minia żmonhi ir grudimasis; ge- 
riausia butu, kad nueitumete ant Saliamono portiko. 

— Ar galesi eiti su mumis? 

— Ne — atsake Ben-Huras — turiu buti su 
draugais, galiu buti reikalingas laike procesijos. 

— Procesijos! — suśuko liksmai Simonides — 
keliauja tat iskilmingai? 

Supratęs pirklio mintj, Ben-Huras atsake: 

— Ateina su dvylika żmoniu; yra tai daugiausia 
żuvininkai, artojai, vienas net muitininkas, visi pras- 
ciokai. Keliauja pesti, negazdina ju śaltis, vejas, lie- 
tus nei saule. Kad pa maty tum juos, kaip sustoja prie 
vieśkelio laużti duoną, arba atsilseti, tartum, kad tai 
burys piemenu, gr^żtanciu iś prekymecio, bet niekad 
nepamislytum apie karaliu ir jo palydovus. Bet użtat, 
kad nuleidżia nuo galvos uźdangalą, kad ant ko dirstel- 



— 397 — 

ti, arba nukresti dulkes, kiekvienas pażis, kad Jisai 

yra ju valdovu, mokytoju ir draugu. 

— Jusu iśmlntis yra di- 
dele — kalbejo toliaus Ben- 
Huras, — żinote tat, kad di- 
dżiausis noras, vostik ne antra 
miisii prigimtis yra trośkimas 
pełno. Ką pasakysite apie 
żniogu, kuris galetu tureti tur- 
tus, kuris net akmeuis galetu 




Nazarietis su savo mokiniais. 



permainyti i auksą, o nori buti vargingu? 

— Grekai toki vyrą pavadiutu filozofii 
temijo Iras. 



— pa 



— 398 — 

— Ne, dukte — pertrauke Baltazaras — filozo- 
fa i uegalejo daryti tokiu daiktu. 

— Iśkur żinai, kad Jis taip gali? 

— Maćiau — atsake Ben-Huras — kaip vandeni 
permaine \ vyną. 

— Tai idomu — tarę Simonides, — bet dar rrian 
rodosi idomiaus, kad nori buti varge, galedamas buti 
turtingu. Ar-gi jau taip bedinas? 

— Neturi nieko ir neużvydi turintieins, kas la- 
biau, apgailestauja turtingus. Bet, apleidżiaut śiuomi 
tarpu tą, pasakykite man, ką mislytumete apie zmogli, 
kuris dvyliką kepalaićiu duonos ir dvi żuvi padalino 
taip, kad pavalgydino penkis tukstancius żmoniu ir at- 
liko dar pilni krepsiai liekann. Maciau tai savo 
akimis. 

— Matei? — suśuko Simonides. 

— Da pasakysin, kad pats valgian dnoną ir żnvis. 

— Ne ćia dar galas — tolians pasakojo Ben-Hu- 
ras, — ką pasakytumet apie żmogu, turinti tokią gy- 
dymo galę, kad ligoniui użtenka dasil,yteti Jo rubu, 
arba iśtolo praeinant śanktis pagalbos, kad likti svei- 
kn? Ir tą maciau savo akimis ir tai ne kartą. Gris- 
tant mums keliu \ Jericbą, du neregiu praśe Jo pagal- 
bos: Jisai palytejo jii akis ir tiedu prażiurejo. Ne- 
użilgo atvede suparaliżiuotą .; dirstelejo ir tarę: Eik 
i savo namus — ligonis pakilo ir nuejo. Ką jus ant to? 

Pirkłys neturejo atsakymo. 

— Gal mislijate, kad tai burtai, monai? Gir- 
dejau ir tokius, delto leiskite man privesti jums dar 
didesnius stebuklus. Żinote visi tą żmonijos slogą, 
tą neiśgydomą ligą, nes tik mirtis ją gydo — piktasiąs 
rauples. 

Iśgirdus tai Amra nuleido rankas; pusiau paki- 
lo, kad nepraleisti nei żodżio. 

— Ką pasakytumet — kalbejo karśtai, — ką pa- 
sakytumet, matydami atsitikimą, kuri tuojaus pasaky- 



— 399 — 
siu. Bunant man su Nazarieciu (lalilejoj, alejo prie 
jo raupletas ir tarę : 

— Vieśpate, kaci panoresi, busiu apvalytas! 

— Iśgirdęs tuos żodżius tas vyras palytejo savo 
ranka raupletąji ir tarę: Noriu, buk apvalytas — o 
żmogus liko sveikas, kaip bent vienas musu, o mus bu- 
vo didele minia. 

Dabar Amra pakilo, plaukus rankomis nusklei- 
de nuo burnos; visas vargśes kraujas subego ant sir- 
dies, vos galejo klausyti. 

— Paskui — toliaus kalbejo Ben-Huras — kar- 
tu atejo deśimt raupletu; śitie, puole Jam i kojas, śau- 
ke: Mokytojau, Mokytojau! susimylek ant musu! O 
Jisai jiems atsake: Eikite, pasirodykite kuniganis, 
kaip liepia teises, o kol ten nueisite, busite iśgydyti. 
Pats tai girdejau ir maćiau. 

— Ir stojosi, kaipo tarę? 

— Taip, ant kelio apleido juos rauples ir tik- 
tai draiskalai primine jiems jii ligą. 

— Mekad tokiu daiktu negirdeta Izraeliuje! 
kalbejo susijaudiiięs Simonides. 

Tuomi tarpu Amra apleido svetainę. 

— Kokie pereme jausmai, lengvai suprasite — 
apsakinej Ben-Huras — bet, tikekite man, ne ćia ga- 
las mano abejonems ir neramumui. Kaip żinote, Ga- 
lilejos liaudis yra greita prie veikalo taip laukiamo, 
kardai degina jiems delnus, śirdis verżiasi prie kovos, 
kalbejo tat: perletai veikia, nesiduoda pażinti, leiskie 
mums priversti Ji prie pakylimo. As pats buvau ne- 
kantrus, mislydamas, jog jei turi buti karaliumi, tai 
kodel ne dabar? Juk legijonai ir viskas surengta. 
Paklausiau ju prikalbinimu ir kartą, kada mokino ant 
juru kranto, norejome J\ apvainikuoti. Tada iśnyko 
mums iś akiu, ir pamateme Ji besiiriant valtyje ant 
juru. Ką sakysi ant to, garbingas Simonidese? Vis- 
ką, ko trokśta kiti żmones: turtus, garbę, karaliaus 



— .400 — 
'.■simką, net meile pavaldiniu, Jis laiko per nieką — 
skaito daiktais be jokios vertes. Ką sakai? 

Simonides użsiniislijo, jo galva nusyiro ant kru- 
tines, po valandos tylejimo tarę: 

— Gyvena Vieśpats, gyvena pranaśu żodżiai. 
..Hu viskas żaliuoja, rytoj mnms pasakys. 

— Tegul stój as, kaipo tarei — tarę śypsodama- 
-is Baltazaras. 




" Jaunikaiti, sakau tau, kelkis!" 

Ben-Huras atkartojo senelio żodżius: tegnl sto- 
jris — o paskni pridnre: 

— Nemislykite, kad biićian jan viską pasakęs, 
primindamas dalykns, norints didelius, bet i kuriuos 
kiekvienas, net ir nematęs ju, gali itiketi. Bet ne (Ha 
galas stebukln, apsakysin jnms dalykns dang sunkes- 
nius iśpildymni, o żmogni yisiśkai negalimns. Pasa- 



— 401 — 
kykite, ar galejo kas atimti nuo niirties tą, kas jau 
buvo jos grobiu? Kas kada galejo numirusiam ikvepti 
naują gyvybę? Kas? 

— Tiktai vienas Dievas — dievotai atsake Bal- 
tazaras. 

Ben-Huras nulenke galvą. 

— O iśmintingas Egiptieti! Nedrjstu tau prieś- 
tarauti, nes użtiesą, ką galetumete pasakyti, kad ma- 
tytumete żmogu, kuris pergalejo mirties darbą, o taip 
ramiai, kaip kad motina żadina iś miego savo kudiki. 
Buvo Naime. Ejo \ miestą per vartus; staiga sustab- 
de mus śermenjs. Nazarietis sustojo, laukdamas, kol 
tie praeis; tuomtarpu lydinćiuju buryje pamate gai- 
liai vaitojanćią moteriśkę, nasię, kuri laidojo savo 
yienturti sunu. 

Stovejau netoli ir maciau stebuklingo vyro bur- 
ną, perimtą pasigailejimu; pagailavo jos, nuejo, pasi- 
lytejo neśtiwu ir tarę gulinćiam ant ju numireliui : 
Jaunikaiti, sakau tau, kelkis! — Dar nepraskambejo 
żodżiai, o numirelis atsisedo ir pradejo śneketi. 

— Tokius daiktus tiktai Dievas gali padaryti 
— tarę Baltazaras Simonidesui. 

— Temykite — pridure Ben-Huras — kad sa 
kau tik tą, ką pats maćiau podraug su daugybe żmo- 
niu. Paskutineje musu kelioneje \ Jeruzolimą maciau 
panaśii atsitikimą, bet dar didesnj. Betanijoj gy- 
veno żmogus, vardu Lozorius; numire jis ir liko palai- 
dotas; keturias dienas gulejo kapuose, kada Nazarieti 
atvede i tą vietą. Liepe atversti akmienj, użslegianti 
kapą, o visi pamateme gulintj, apriśtą skaromis żmo- 
gu, kas da daugiau, jo kunas jau pradejęs puti. Dau- 
gybe żmoniu stovejo aplinkui ir visi girdejome, kaip 
Nazarietis balsiai tarę: "Lozoriau, i§eik!" Veltui 
sten^iausi apsakyti jausmus, kokie mane pereme, ka- 
da paśauktas żmogus pakilo ir iśejo; kad nuriso nuo 
jo palas, tai kraujas tekejo jo kunę, ir, tikekite man, 
draugai, buvo tokis pat, kaip gyvendamas pries ligą. 



— 402 — 
Kuo tada gyvena, galima su juomi kalbeti, o rytoj ga- 
lesite ji patis matyti. Dabar, kad jums viską apsa 
kiau, dar karta użduodu jums tą pati klausimą ii 
reikalauju atsakymo, del kurio ir atejau. Tas klau- 
simas yra tik atkartojinm tavo, Simonidese, paties 
klausimo. Kuomi daugiau kaip żmogum yra Tas, Ku 
r| vadina Nazariećiu? 

Żodźius tuos tarę iśkilmingai. Ilgai nakti Svars- 
te tuos żodżius tris vyrai. Simonides laikesi prie su- 
pratinio pranaśu; Ben-Huras pripażiuo, kad abudu se- 
neliai turi teisybę, nes Nazarietis yra Atpirkeju, kaip 
Ji suprato Baltazara s, bet kartu ir karalium, kurio 
lauke Simonides. 

— Bytoj dasiżinosime, ramybe jums yisiems! — 
Taręs tai Ben-Huras iśejo ir nusidave atgal i Betaniją. 

XXXVII. 

Antrytojaus yostik atidaryta miesto yartai pir- 
mutine isejo iś miesto Amra su ragażaite rankoje. 
Sargai nieko neklause jos, ues ji nuolat iśeidaA^o pinu 
saules tekejimo. Neatkreipe nekieno domumo, nes 
lengva buvo dasiproteti, jog yra istikima kieno tar 
naite. 

Ejo keliu link rytinio klonio, nors akis tankiai 
kreipe i Alyvu kalną, kur matesi baltos śetros pribu 
Yusiu ant śvenciu. Buvo dar taip anksti, kad nesuti 
ko jokio praeiyio, kuris galetu ją użkalbinti. Priejd 
Getsemane, śalia kapu, kur kryżiuojasi keliai \ Beta 
niją ir Silva. Vargśe, susilenkus senute tankiai klu 
po, o kartais atsisedus ilsejosi, paskui vel ejo. Kad 
riogsanćios kitoje puseje uolos turetu akis, patemytu. 
jog tankiai żiurejo i kalnus, bijodamasi auśros, kuri 
peranksti iśskirsto tamsą; kad galetu girdeti ir kal- 
beti, tartu: "musu drauge skubinasi siandie, o tos, ku- 
rias nori apvalgydinti, turi buti alkanos". 



— 403 — 

Kad pagalios priejo KaraliSkus kapuś ir pama- 
te raupletu uiiestą, tiesiantjsi pagal Hinoną, ejo po- 
raliau. Ejo prie savo ponios, kurios urvas buvo taip 
arti śaltinio Eurogi, ir liurimo matydama, kad nepai- 
sant ankstybo laiko, nelaiminga moteriśke sedejo jau 
prie duru, gaivindamasi śvieżiu ora, o Tir za dar mie- 
gojo. Per paskutinius tris metus liga baisiai jas su- 
biaurino, ką żinodama Huro naśle stropiai użdengda- 
vo savo burną. Net Tirza retai kada matę jos atideng- 
tą veidą. 

Tą rytą, żinodama, kad aplinkui nieko nera, kas 
galetu ją matyti, uusieme nuo galvos użdangalą. Ne- 
żiurint tamsos, galima buvo matyti, kaip baisiai ji li- 
ko sunaikinta. Balti kaip sniegas plaukai susipynę 
nei sidabrines rielos karojo ant peciu. Antakiai, bi- 
l>os, nosis, yeidai — sunaikinta. Kaklas iśreżytas me- 
linais brukśniais. Yiena ranka lmvo sausa, kaip ske- 
leto, pirśtai be nagu, o sanariai, ar nusilupę iki kan- 
iu, arba raudoni ir sutinę. Kemiantis ant taip subiau 
riotos galvos, ranku ir kaklo, lengya dasiprasti, kokis 
buvo visas kunas, taipogi suprasime, delko, kadaisia 
patogi Huro pati taip ilgai sle])esi nuo sunaus. 

Gal użklausi, delko, taip baisiai kentedama, ne- 
sutrumpino san gyyasties? 

Nes użgina tai śyentas prisakymas. 

Gal nusijuoks iś to stabmeldis, bet nepadarys to 
jokis sunus, kurio sieloje liepsnoja tikejimas. 

Apmislydama liudną savo likimą, staiga pama- 
te ateinanćią prie jos moteriśke, skubiai tat pakilo, uż- 
sidenge galvą ir suśuko kureiu balsu: 

— Użkrestos, użkrestos! 

Uż yalandos Amra, nepaisydama persergejimo, 
puole jai i kojas ; vis tos prastos moteriśkes meile, taip 
ilgai laikoma, toje valandoje użsiliepsnojo : aśaroda- 
ma bućiuoja savo ponios rubus. Toji norejo iśtrukti, 
bet pagalios neuoroms pasidave. 



— 404 - 
- Ką padarei, Amra? -- tarę: — Ar-gi tą ne- 
paklausymą gali pavadinti meile? Paśelus, prażudei 
save ir ji — savo pouą — jau jo niekad nepamatysi ! 
Esi jau po teises iśtarme, negali sugriżti i Jeruzolimą? 
O kas bus su mumis? Kas miims atneś duonos? O 
paśelus Amra! Esame visos prażimisios ! 

— Susimylekite ! — śauke Amra, atkiśdama i ją 
ran kas. 

— Kodel neturejai snsimylejimo ant savęs, tada 
ir ant musu butum milaśirdinga. Dabar kur-gi pasi- 
desime? Nera mums jokios pagalbos. O negera tar- 
naite, ar-gi Dievo rustybe dar negana mus spaudżia ! 

Pabudusi Tirza dabar parode savo veidą, o tas 
ouvo baisus. Plunksna sudreba prieś apraśymą jos 
iśvaizdos. . Pusiau nuoga, visa randnota, vostik ma- 
tanti, su sutinusiais sąnariais, nieku neprimine anos 
skaisćios mergeles, kurią mes pażinome ant Huru ru- 
mu stogo. 

— Ar tai Amra, motin? 
Amra megino prislinkti prie jos. 

— Sustokj Amra! — suriko motina. — Użdran- 
dżiu tan dasilyteti prie jos! Kelkis ir eik, kol dar ta- 
vęs niekas prie śaltinio nemate! Bet użmirśau, jau 
pervelu! turi pasilikti ir dalytis musu likimu. Kel- 
kis, sakau! 

Amra atsiklaupe ir, susiemus rankas, tarę: 

— O gera ponia! As nesu paselnsi. Atneśu 
geras żinias! 

— Nuo Judo? — użklause motina, atidengdama 
yeidą. Bet Amra negirdejo klausimo. 

— Pasirode stebuklingas Vyras — kalbejo Am- 
ra, — Kuris gali jumis iśgydyti. Użtenka Jam tarti 
żodi, kad ligonis pasveiktu; nes numirusius prikelia. 
Ateinu nuvesti jus prie Jo. 

— Vargse Amra! — gailestingai tarę Tirza. 

— Ne! — śauke Amra, supratusi tu żodżiu reis- 
kimą. - Ne, ne, as nepaśelus, bet tas, ką sakau, yra 



— 405 — 
teisybe, kaip gyrena Vieśpats, Izraeliaus Vieśpats, Die- 
vas mano ir jusu ! Eikite su manini, uegaiśinkiuie lai- 
ko. giandie, gal tuojaus tas Vyras eis \ uiiestą. Żiu- 
rekite, jau tuoj bus diena. Pasidrutinkite ir einame. 
Motina su douiuuiu klause. Eodosi, kad jau 
piruiiaus girdejo apie stebukliugą Vyrą, nes garsas 
apie Ji tuouiet skanibejo visos Judejos kainpuose. 

— Kas Jisai yra? — klause. 

— Nazarietis. 

— Kas tau apie Ji sake? 

— Juda. 

— Juda? Ar jisai nauiie? 

— Parę jo vakar. 

Naśle, noredania suvesti tvarkon savo mint-is, 
yalandele tyle jo. 

- Ar Juda tave atsiunte, kad mums pranestnm 
apie tai? — użklause. 

— Ne, jisai mislija, kad jus numire. 

— (xyveno kadaisiai pranaśas, kuris iśgyde rau- 
pletą — pavartauniai tarę motina \ Tirzą. — Gale pa- 
dar}i:i tai gavo nuo Dievo. Iśkur mano sunus żino, 
kad tas Vyras ttiri tokią galybe? — użklause Amros. 

— Ejo paskui Ji, girdejo raupletus, śaukianćius 
prie Jo, ir matę, kaip tie nuejo sveiki. Pirmiausia pri- 
buvo vienas ligonis, paskui deśimt, o visi liko iśgydyti. 

Naśle klause tyledama ; iśdżiiwusi jos ranka dre- 
l>ejo nuo susijaudinimo, matomai kovojo pati su sa- 
vim. Neklause, kaip tai buvo, nes jai użteko sunaus 
paliudijimo ; bet stengesi suprasti galybe, su kurios pa- 
galba tasai żinogus galejo nuveikti tokius darbus. Pa- 
galios tarę Tirzai : 

— Tai gal Mesijus! 

Pasake tai kaipo żmogus, kuris neabejoja, no- 
rints papratęs iśmintingai apsvarstyti dalykus. Kai- 
])o. Izraelitę, apsipażinusi su priżadejimais, kuriuos Die- 
vas dave jos tautai, ir kaipo protinga moteriśke, gale- 
jo dżiaugtis norints ir żenklu issipild^ino tu priżadii. 



— 406 — 
- Buvo laikas, kacia Jeruzolima ir visa Judeja 
skanibejo pasakojimais apie Jo uźgimimą — gerai tai 
panienu ir dabar galetu jau buti siiaiigusiu vyru. Taip, 
tai turi buti Jisai. Taip — tarę i Amrą — eisinie su 
tavim. Atneśkie vandens ir pareiigkie valgj. Paval- 
ge eisiuie. 

Tokiame laike uedaug eine laiko pasidrutini- 
uiui, ir neużilgo visos tris moteris iśejo. Tirza tike- 
jo, kaip ir motina ; viena tik miutis baugiuo jas. Ts 
Betanijos, kaip sake Amra, turi ateiti, o iś to kai- 
melio i Jeruzolima vede tris keliai — vienas per virśu 
Alyvu kalno, kitas śalia tu kalnu, o trećias śalia "Rus- 
tybes" kaluo. Visi tie keliai neburo toli vieus uuo 
kito, vienok galejo uepatikti Jo, jaigu eitii kitu keliu. 

Po keliu klausiuiu uaśle i)atemijo, kad Amra ue- 
żiuo apieliukes kitoje Cedrouo puseje, uei mierio To, 
Kuri uorejo sutikti. Suprato, kad Amrą, kaip ir Tir- 
za, ji turejo vesti. 

— Pirmiausia eisime i Betfagi — tarę — ten su 
Dievo malone dasiżinosime, ką turime daryti. 

Ejo kalyomis link Tofeto ir, użejusios ant vieś- 
kelio, sustojo. 

— Bijausi eiti yieśkeliu — tarę naśle — eikime 
paśaliu. Śiandie śventa, minios żmoniu traukia i mies- 
tą, jei eisime tiesiok per "Paveikshj" kalną, iśsilenk- 
sime ju. 

Tirza vostik paejo; girdedama motinos uźmany- 
mą, nusigando. 

— Kaina s labai status, motin, neużeisime ant jo. 

— Atmink, kad einame del sveikatos. Żiurek, 
dukrele, kokis dailus rytas. Ten skubinasi moteris 
prie śaltinio; kad pasiliktume cionais, uźmuśtu mus 
akmenimis. Eikś, buk drąsi! 

Tokiais źodżiais vargSe motina, pati kęsdama, 
stengesi sudrutinti dukteri. Amra, kuri ligśiol neis- 
driso dasilyteti, ju, dabar jau nieko nepaisydama, pri- 



— 407 — 
ejo prie Tirzos, ir apkabinus ją, śeptelejo \ ausi: pa 
siremk ant manęs, as stipri, nors sena, kelias netoli- 
mas. Sitaip, eisiva drauge. 




Pagalios pradejo leisties i kita kaluo pusę. 



Kaina s, ant kurio lipo, iśtikro buvo status, nely- 
gus; yienok kada nelaimingos moteris sustojo pasil- 



— 408 — 
seti ir dirstelejo \ śiaur-vakarius — ant śventinyćios, 
ant Siono ir jo puikiu bokśtu, motina pajuto norą vel 
gyventi. 

— Źiurek, Tirza — kalbejo — żiurek, kaip auk- 
sines plytos blizga ant "Grażiuju Vartu". Ar matai, 
kaip vaikśćlodavome ten? Pamislyk, kaip smagu bus 
vel tenai vaikśćioti. Żiurek, kaip arti mus namas! 
Matau jj per śventinyćios stogą. Ah! gaip tamę sena- 
me name sveikjs mus musu mylimas Juda! 

Pagalios pradejo leistis \ kitą kalno pusę. 

Nepaisant pasiśventimo tarnaites, Tirza deja- 
vo iś skausmo, kas żingsnis dejavimas pervere varg- 
śes motinos śirdj. Nulipus żemyn Tirza puole ant że- 
mes ir silpnu balsu tarę: 

— Eikit, motin, su Amra; mane cia palikite. 

— Ne, nekalbek taip, Tirza. Kas man butu iś 
sveikatos be tavęs? Ką pasakyćiau Judai, kad pa- 
klaustu, kur tave palikau? 

— Pasakyk tad jam, motin, kad mylejau jj. 
Nelaiminga motina nusilenke prie dukters, ap- 

sidaire aplinkui nes mintis pasveikimo buvo neperski- 
riama su pasveikimu dukters. Pasiryżo toliaus neke- 
liauti, laukti cia ir atsideti visame ant D'ievo. 

Toje valandoje pamate skubiai besiartinanti 
żmogu. 

— Drąsos, Tirza! SŚitai ^ia artinasi żmogus, ku- 
ris gal pasakys mums ką-nors daugiau apie Nazariet|. 

— Motin, per savo gerumą użmirśti, kokiam^ 
esame padejime. Nepażistamas, kuri^ ateina, apf .i- 
lenks miis, keiks mus ir mes \ mu. akmenim. 

— Pamatysime. 

Ką-gi daugiau galejo atsakyti argśe m» 
juk żinojo, kaip apsieina sveiki żmones su iauple :-. 

Kelias ant użsisukimo, kur silsejosi moter|s, b 
vo tik takas, bet ne vieśkelis. Ateivys neg&!<": 
silenkti nuo ju. Priejo jisai taip arti, kad galejo iś- 
girsti persergejimą, kurf turejo apreikśti praeh.amś 



— 409 — 
kiekvienas raupletas. Taip baisioje valandoje Huro 
naśle neużmirśo savo priderystes ir, atidengdama vei- 
dą, suśuko: 

— Użkrestos, użkrestos! 

Kokis buvo ju nusistebejinias, kad żmogus, nei 
truputj nestaptelejęs, ejo tiesiok prie ju. 

— Ko norite? — użklause, sustojęs uż keliu pę- 
du nuo ju. 

— Matai, kas esame, sergekis! — tarę motina. 

— Moteriśke, as pasiuntiuys To, Kuris vienu 
żodżiu iśgydo tokias, kaip tu. Nebijau, 

— Nazariecio? 

— Mesijaus — pataise. 

— Ar teisybe, kad śiaudie eiua | miestą. 

— Dabar yra Buttate. 

— Kuriuomi keliu eis? 

— Śituom. 

Sudejo rankas del rualdos ir pakele akis \ daugu. 

— Kas, sakai, Jisai yra? 

— Dievo Sunus. 

— Pasilikie śicia, nioteriśke, arba, kadaugi su 
Juomi eiua didele minia, stok tenais prie uolos, ką 
ten baltuoja tarp medżiu. Kada eis, śaukis prie Jo, 
śauk drąsiai ir nesibijok. Jisai tave iśgirs. Einu 
skelbti Izraeliui, ką mieste ir uż miesto susirinko, kad 
artinasi Mesijus, kad parengtu Jam priemimą. O 
dabar ramybe tau ir taviemsiems ! — Tai taręs nuejo. 

— Girdejai, Tirza? Nazarietis eina ir iśklausys 
mus. Surink jegas, dar żingsnis, tiktai vienas żings- 
nis ir busime prie uolos. 

Tie żodżiai pastiprino Tirzą, paeme Amros ran- 
ką ir atsistojo. Nuejus porą żingsniu, Amra ją su- 
laike tardama: 

— Luktelk truputi, nes śtai tas żmogus grfżta. 
Sustojo, o sugriżes żmogus tarę.: 

— Praśau tavęs, moteriśke, priimk nuo manęs 
śitą vandenj; paejęs atsiminiau, kad neużilgo użkai- 



— 410 — 
tys sanie, Kristus-gi negreit ćia ateis. Iiakite tat, van- 
dno gali buti junis reikalingas, ir turekite vilti. Kad 
prisiartis, śaukite ! 

Tai kalbedamas padave joms ąsoti randens, ir 
nestate ji ant żemes, bet padave i rankas. 

— Esi żydas? — paklause, misi stebe jus tokiu 
pasielgimu, ino t i na. 

— Esu, l>et kas daugiau, esu mokiniu Kristaus, 
o Jisai żodżiu ir darbu mokina daryti, kaipo jums 
padariau. Pasaulis niio amżiu żinojo źodi "meile", 
bet nesuprato jo reiśkimo. Dar syki atkartoju: nesi- 
bijokite! Ramybe tau ir taviemsiems ! 

Nnejo. Jos-gi pamażn artinosi prie uolos, ku- 
rią joms parode. Nuejus i vietą motina nudżiugo, 
pamaćius, kad einanti keliu gali gerai jąs matyti ir 
girdeti. Atsisedo po medżiu, atsigere yandens ir lau- 
ke su tikejimu; Tirza tuojaus użmigo, o senesneses 
uioteris tylejo, kad nepriżadinti jos. 

XXXVIII. 

Apie trecią valandą ant kelio pradejo rodytis 
keleiviai, einanti iś Betfago ir Betanijos; apie ketvir- 
tą ant Alyvu kalno pasirode minia. Tukstanćiai 
żmoniu artinosi, o dvi sedinti moteri su nuosteba pa- 
temijo, kad kiekvienas einanćiu neśe palmos śakute. 
Taip joms betemijant, akis ju atkreipe balsai iś kitos 
puses; motina pażadino Tirzą. 

— Ką tas reiśkia? — paklause pażadinta. 

— Jisai a teina — atsake motina. — Sitie, ve, 
tai eina iś miesto prieśais Ji, o anie, tai Jo pasekejai; 
susitiks ćia netoli nuo mus. 

— Bijausi, kad taip nebutu, nes tąsyk neiś- 
girstu nnis śauksmo. 

— Amra! — klause naśle — kad Juda kalbejo 
apie iśgydymą deśimt raupletu, kaip vadino ^azarieti? 



— 411 — 

— Sake, kad śauke: "Vieśpate, susiinylek ant 
musu!" arba: "Mokytojau, pasigailek !" 

— Tik tiek? 

— Nieko daugiau nesake. 

— Użtiesą, to użtenka — pauiislijo uiotina. 

— Taip — kalbejo Arara — Juda sake, kad 
matę, kaip nuejo pasveikę. 

Tuonitarpu einauti uuo rytu. żmones pamażi ar- 
tinosi; kad einanćms pirma jau galima buvo pażinti, 
moteris pamate viduj ju jojanti żmogu, apie kuri vis! 
giedojo ir śoko iś dżiaugsmo. Jojantis buvo vien- 
plaukis, visas baltai apsirengęs. Kad prisiartino, 
jos pamate baltą burną ir tamsiai geltonus ilgus plau- 
kus, perskleistus ties viduriu kaktos. 

Kodosi, nedalyvavo linksmume viso burio; ju 
linksmumas ir dżiaugsmas, rodos. Jo neużeme ir ueiś 
trauke iś gilaus użsimislijimo. Saules spinduliai ap- 
śviete Jo galvą. Paskui Ji ejo minios żmoniij ; visi 
linksmai giedojo. Meks raupletouis nepasake, kad tai 
Jisai — stebuklingas Nazarietis! o juk jos iśkart Ji 
pażino. 

— Śtai Jisai, Tirza! — kalbejo motina. — Jau 
cia arti, eikś, dukrele. — Tardama tai puole ant keliu 
prie baltos uolos. 

Dukte ir tarnaite tuojaus klupojo śalia jos. 
Toje valandoje einantieji iś miesto Ji pasitikti susto- 
jo ir, mosuodami palmu śakelemis, giedojo. 

— Hosanna Dovido Sunui! Palaimintas, kuris 
eina vardan Vieśpaties! 

Visa minia, einanti su Juomi, ir ateinanti Ji 
pasitikti, pakele toki śauksmą, kad jo aidas atsimuśe 
toli aplinkinese uolose ir kalnuose. Neistabu, kad 
raupletu balsas dingo tarp to śauksmo. 

Valanda susitikimo jau artinasi, su jaja zus taip 
labai laukiama nelaimingu moteru viltis. 

— Eikime arciau, iś dia mus neiśgirs — tarę 
motina. 



— 412 — 
Pakilo ir żenge kelis żingsnius pirmyn; pake- 
lus i virśu rankas, śauke gergżdanćiu balsu. Żmo- 
nes jas pamate, pamate baisu jos veidą ir susilaike. 
Tirza liko użpakalyj ir puole ant żemes, negaleda- 
nia toliaus eiti. 

— Raupletos ! raupletos ! 

— Akmenimis jas! 

— Prakeike jas Vieśpats! Użrauśti jas! 

Panaśus śauksmai susiniaiśe su śauksmu "Ho- 
sanna". Eidami arćiaus Jo, żiuojo Jo budą ir gai- 
lestiugumą Jo śirdies; akis i J| buvo atkreipę ir ty- 
lejo. Kada prisiartino, ji pamate Jo ramii veidą, pilną 
gailestingumo, nepaprastai grażii, pilną jausmingu- 
nio. Sustojo nusistebejus ir tik uż valandos suśuko : 

— Mokytojau ir Vieśpate! niatai mus vargą; 
gali mus iśgydyt. Pasigailek mus, susimilk! 

— Ar-gi tiki, kad galiu iśgydyt? — użklause. 

— Esi pranaśu apreikśtu, esi Mesijum! 

— Moteriśke — tarę — didis yra tavo tikeji- 
mas, tegul stojasi, kaij) nori! 

Rodytusi, kad użmirśo apie minią, staptelejo 
yalandele, tiktai valandelę, ir nujojo. 

Kaip saldżiai atsimuśe Jo śirdyje palaimini- 
mas ir dekingumas tos, kuri śauke: 

— Garbe Dievui ant aukśtybiu, garbe! Tris- 
kart palaimintas Sunus, Kuri mums atsiunte! 

Vostik nujojo kelis żingsnius, abudu buriu: tas, 
kuris ejo iś miesto ir tas, kuris ejo iś Betfago, apsu- 
po Jj, mosuodamu palmomis ir śaukdamu : "Hosanna !" 
Ir taip iśnyko iś raupletu moteru akiu. Skubiai uż- 
sidengus galvą motina pribego prie dukters ir, apkabi- 
bindama ją, śauke: 

-r- Dukrele, turiu priżadejimą, o iśpildys ji, nes 
yra Mesijum! gitai mes iśgelbetos! 

Abidvi klupojo melzdamosi, kol nepraejo minia 
ir dingo uż kalno. 



— 413 — 
Kaip tik baigesi trukśmas ir użstojo tyla, pra- 
dejo iśsipildyti stebuklas. Pirmiausi ligones pajuto 
naują kraujo tekejimą śirdyse, paskui gjslose. Abi- 
dvi jaute, kad liga jas apleidżia, jegos didinasi ir griż- 
ta i pirmbuYiisi sto vi. Tiiojaus, tartum, użbaigimui 
apvalymo, gyrybes kvapas iś kuno perejo i sielą ir 
pakele ją i dangu, pripildant dekingumu. 




— ]\Ioteriśke 



tarę — didis yra tavo tikejimas, tegul 
stojasi, kaip nori! 



Liudininku to permainymo — nes taip reikia uż- 
vadinti iśgydymą raupletu — bus dar vienas, apart 
Amros. 

Kaip żinoma, Ben-Huras, kaip visados, seke 
paskui Nazarieti. Jisai buvo prie kelio, kad rauple- 



— 414 — 
ta moteriśke D&sirode tarć niinios. girdejo jos praśy- 
mą ir matę baisu veidą. Nepraejo pro jo ausis ir Na- 
zariecio atsakymas, o nors panaśus atsitikimai tuo- 
met buvo gaua tankus, bet dar neapsiprato su jais ant 
tiek, kad nesukeltu pasistebejimo. 

Kad kiekvienas, tokis naujas priparodymas Na- 
zar iećio galybes gimde vado śirdyje prieśtaraujancias 
mintis kaslink Jo pasiuntinystes, yra visai naturalis- 
kas dalykas. Tos mintis sulaike Ben-Hurą, iśsiskyre 
iś minios ir atsisedo ant akmens, laukdamas, kol vi- 
si praeis. 

Taip sededamas sveikino praeinanćius pażjsta- 
mus Galiliećius, kurie po ilgais rubais ślepe kardus. 
Uż valandos prisiartino apdegęs sanie Arabas, vesda- 
mas du arkliu, bet Ben-Huras dave jam żenklą, kad 
susilaikytu, tardamas : 

— Sustok śićia, tuojaus josiu i miestą, o Alde- 
baranas turi man śiandie patarnauti. 

Tai kalbedamas gloste arklj, bet matydamas, 
kad iśgydytos moteris sustojo, atkreipe ant ju do- 
mumą. 

Tos moteris buvo jam visai nepażistamos, uż- 
eme ji tiktai kaipo priparodymas, kuris galejo jam 
pagelbeti iśriśti slaptybę, kuri taip ilgai laike ji abe- 
jojime. Dirstelejo i moteriśke, uźsiemusią akis ran- 
komis ir stovinćią prie uolos. 

— Del Dievo, ar tai butu Amra? — tarę pats san. 
Sn tają mintimi aplenke motiną ir seseri nepa- 

żines ju ir stój o prie tarnaites. 

— Amra! — susuko -- Amra, ką ćia veiki? 
Pribego prie jo, puole ant keliu ir per verks- 

mą negalejo iśtarti nei żodżio. 

— O pone, pone! kaip-gi yra geras Dievas ta- 
vo ir mano! , 

Sunku apraśyti sąjausino galybę, kuri priverćia 
mus dalyvauti iśmeginimuose ir patyrimuose kitu. -Ti 
taip su jungę mus, kad anu kanćios ir dżiaugsmas sto- 



— 415 - 
jasi musu. Taip ir Amra, norint uzsidenge burną ran- 
komis, nors raupletos moterjs aetare nei źodźio, da- 
lyvavo ju jausmuose. -los pasielgimas, żodźiai, viskas 
tas pagelbejo Ben-Hurui prijautimu atminti, kad jos 
ćia buvimas turi ką-nors bendro su anomis moterimis, 
pro kurias tikką praejo. Jaute, kad yra tarp ju koks 
ryśis, atsigriże i jas, kada tos atsistojo. Ćia jo śirdis 
uustojo plakus, tartum, prigijo prie żemes, n«galejo 
kalbeti. 

Moteriśke, kurią matę prie Nazariećio, stovejo 
sudejus rankas ir pakelus akis i dangu. Pats atsi- 



. --'V.'-..- 






— Amra, Amra! ar ta 
•mano motina? 






mainymas buvo stebetinas, bet tas uebuvo prieżasti- 
mi jo susijaudinimo; bet kokia prieźastis! Ar ga- 
lejo klysti? Mekad neteko jam matyti kas panaśes- 
nis i motina, tokią, kaip ji iśrode tą dieną, kada ją 
nutvere Kymionis; skirtumas buvo tik tanie, kad sita 
turę jo daug żilu plauku. Ką-gi mato śalia jos? — Juk 
tai Tirza, dalii, suaugus, bet ta pati, kuri su juomi 
stovejo ant stogo tą neużmirśtamą dieną, kada pa- 
tiko juos nelaime. Mislijo, kad negyvos, laikui be- 
gant apsiprato su tają mintimi, apverke jas, bet sap- 
nuose ir vaiclentuveje negalejo aiskiai ju san persta- 



— 416 — 
tyti. Vos tikedanias savo akiin, użdejo ranka ant tar- 
naites galvos ir drebanćiu balsu użklause: 

— Amra, Ainra! ar tai mano motina?... Sakyk, 
ar tik man taip rodosi akjse? ' 

— Kalbek | jas, pone, kalbek j jas! — atsake. 
Ilgiaus nelauke, iśtiesęs rankas pribego prie ju 
śaukdamas : 

— Motin, motin ! Tirza ! &tai esu ! 

Girdejo jo śanksmą ir bego prie jo, bet staiga 
motina snstojo. Valandoje, kada tarę jansmingai 
żodżius: — Juda, sunau! — atkartojo ir seną perser- 
gejimą : — nesiartink, użkrestos, użkrestos. 

Netare tai iś papratimo, bet iś baimes, kad ne- 
użkresti numyletą simu. J savo pasveikimą pilna i 
tikejo, bet bijojosi, kad neużsikrestu nuo jos drabu- 
żiu. Sunus apie tai nemislijo ir uż valandeles visi tr|s, 
taip ilgai atskirti, puole viens kitam \ glebj. 

Pirmiausia atsipeikejo motina ir tarę: 

— Tegul nesuterśia musu nedekingumas ; laike 
laimes atminkime Tą, Kuris mums ją suteike, ir pade- 
kokiame Jam uż Jo geradejystes. 

Visi podraug su Amra puole ant keliu, o moti- 
nos malda buvo nei dekones psalmas. Tirza kartojo 
kiekvieną jos żod|, tą pat dare ir Ben-Huras,' bet ne 
su tokiu didżiu tikejimu. Pakilęs użklause: 

— Nazarete, kur gime, żmones vadina J\ daili- 
des sunum. Kasgi Jis yra? 

Motina jautriai pażiurejo i sunu ir atsake jam 
taippat, kaip prieś valandą atsake Nazarieciui : 

— Mesijus. 

— Iśkur Jo gały be? 

— Iśkur? — Ar-gi nematai, kaip Jisai ją su- 
naudoja? Ar matei kada-nors Ji darant błogą? 

— Ne.' 

— Tai priparodymas, kad Jo galybe paeina nuo 
Dievo ! 



_ 417 — 

Nelengva atsiżadeti vilties, del kurios taip ilgai 
darbavosi ir kurios prigijo prie sirdies; norints pri- 
jjażino, kad sio pasaulio tuśtybes Kristui yra nieku, 
bet garbes trośkimas neleido jj pasiduoti. Norejo ti- 
keti i Kristu pagal save, kaip tai visuomet daro żmo- 
nes, norints simtą kartu butu geriaus, kad mes tike- 
tume pagal Kristu, ne pagal save. 

Motina pirmutine pamislijo apie kasdieninius 
reikalus, użklausdama : 

— Ką clabar turiine daryti? Kur eisime, sunau? 
Pażadintas tuomi sunus pażiurejo i jas ir patemi- 

jo, kad raupliu jau nei żenklo ant ju neliko, o ju kunas 
buvo tokis pat, kaip kad buvo seniaus. Juda, maty- 
damas, kad Tirzos drabużiai nepakaktinai użdengia 
jos kuną, nusivilko saA^o plościii ir, apsiaupdanias juo- 
mi Tirzą, tarę: 

— Imk ji. Jaigu pirmiaus żiurinćio aki uż- 
gavo tavo liga, tegul dabar żingeidus żiurejimas ne- 
użgauna tave. 

Darant jam tai pasirode prie sono kardas. 

— Ar-gi gy vename laike karo? — bailiai uż- 
klause motina. 

— Ne. 

— Kam tat esi apsiginklavęs? 

— Ginklas gali buti reikalingas apgynimui Na- 
zariećio. 

Ben-Huras nepasake visos teisybes, bet ir ne- 
slepe nieko. 

— Ką, turi prieśii... kas tokie? 

— Ant nelaimes, motin, jais yra netiktai Ky- 
mionjs ! 

— Ar-gi nera Izraeliaus sunum, ar daro ką prie- 
śais ramybę? 

— Mekas, tiktai Jisai gali vadintis ramybes vy- 
ru; bet pagal rabinu ir mokytoju yra didei nusikaltes. 

— Kaip tai? 



— 418 — 

— Skelbia naują moksla, o paga] jo ir stabniel- 
dźiai yra lygus żydams ir verti dangaus maloniu. 

Motina tylejo ir visi nuejo prie uolos i inedźiu 
pavesi. Sulaikydamas nekantrybę vestis jas namo ir 
iśklausyti pasakojimu apie baisu jii gyvenimą, Ben- 
Huras pasiryżo pasielgti pagal teises tokiuose atsiti- 
kimuose. Baigdamas sutvarkymą liepe Arabiii nu- 




Ką dabar turime daryti, kur eisime? 



vesti arklius prie Betesda vartu ir ten laukti jo. Koks 
smagus buvo moterims sugriżinjas \ miestą ! Ejo drau- 
ge su mylimu Juda, ejo greitai, liuosai, be baimes. 
Sustoję prie naujo kapo, netoli Absalono kapu prie 
Cedrono, rado jj tuśćlą ir użeme jj, o Ben-Huras nuejo 
i miestą parengti joms naują gyvenimą. 

Neużilgo sugriżo ir pastate dvi setri netoli "Ka- 
ralisku darźu", jrenge jodvi kuopuikiausia, nes abi mo- 



— 419 — 
teri turejo ten buti, kol kunigas nepaliudys ju pa- 
sveikimo. 

Budamas drauge su jomis Ben-Huras, pagal tei- 
ses taip-gi liko uźkrestu ir delto negalejo dalyvauti 
ateinanćioj iśkilmej. Negalejo ieiti nei i śventinyćią. 
Turejo tat buti śetroj. Biwo tai maloni prievarta, nes 
turejo daug iśklausyti ir daug papasakoti. 

Dejos ju, tiek mętu iśburusiu tarp kanciu, prie 
taip skaudżm patyrimu, negali buti apsakytos trum- 
pai. Taigi jos pasakojo iśleto, o jisai kantriai klause, 
stengdamasis buti ramus, kada jo jausmai vire. Ne- 
jdomu, kad klausant tu apsakymu neapykanta link Ky- 
mionu pasiekę aukśćiausj laiptą. Kerśto trośkimas pe- 
reme ji, norejo begti, musti, żudyt, atlyginti uż visas 
skriaudas. Kartais jam rodesi, kad geriausia su- 
rinkti visus Galiliecius, apśaukti maiśta ir daużyti vis- 
ką pakeleje. Kitu kartu mintijo aj)ie juras — nors 
drebejo pamislijęs apie jas. Dvasioje matę prikrau- 
tus brangenybemis Kymionu laivus, kuriuos galima 
apipleśti. Buvo tai tik svajones, kurias turejo at- 
mesti. Kiekvienas pasistengimas surasti naują budą 
primine jam seną pasiryżimą ir aiśkiai matę, kad tik 
sutraukimas visii Izraelitu i vienybę ir kovą su Rymu, 
gali padaryti kokias permainas ir użganedinti jo kerś- 
tą. Taip visi mąstymai, tyrinejimai ir vilt|s baigesi 
ten, kur prasidejo... ant Nazarieeio ir Jo mieriu. ■ 

Kartais użsidegime rodos girdejo Nazarietj kal- 
bant: Klausyk, Izraeliau! As esu Viespaties paża- 
detas, Tas, Kuris użgime, zydli karalius. Atejau prie 
savo nuosavybes, kaip buvo apskelbta pranaśu. Su- 
kilk, Izraeliau, kaip vienas vyras, o pergalesi ir użko- 
vosi pasauli! 

Buvo tai iśmislyta Ben-Huro żodżiai, o kad juos 
butu iśtaręs Nazarietis, minios be abejones butu eje 
paskui Ji. 

Tokiame użsidegime Ben-Huras użmirśo apie 
prigimti vyro, kuris turejo tai atlikti. Nepamislijo, 



— 120 — 
kad dieviśka prigimtis gali persverti źmogiśką. Ste- 
Imkle, kurj geriausia suprato motina ir dukte, matę 
tiktai galybe, kuri gali pastatyti Izraeliui sostą ant 
griuvesiu Kymo vieśpatystes, atmainyti pasauli ir vi- 
są żmoniją, sutveriant vieną mylinćiąsi gimine. Ar-gi 
atlikimas tokio veikalo nebutu atsakanćiu paśaukimu 
Dievo Suiiaus? Ar tai nebutu atpirkimo veikalas? 
Norints nepaisant politiśku pasekmiu, kiek tai igytu 
garbes kaipo żniogus! Ne, negalima surasti żmogaus, 
kuris paniekintu toki paśaukimą. 

Tuonitarpu pagal Cedroną i Bezetos sali, ypac 
pakelese prie Damasceno vartu dygo daugybes śetru, 
kurios buvo tuomlaikine prieglauda keleiviu, pribu- 
v r anćiu ant Velyku. Kiek kartu Ben-Huras iśejo pa- 
siżiureti ir pakalbeti su svetiniżeniiais, stebejosi skait- 
lingumui ir ivairumui atvykstanciu. Paskui patyre, 
kad viso pasaulio daljs turi savo perstatytojus. Vi- 
si niiestai abieju pusiu Vidurżeminiu juru, toliaus visi 
miestai susodyti paupiuose tolimu Indiju, o net ir śiau- 
rines Europos turejo ten savo perstatytojus. 

Vaikśćiodamas tarp setni, girdejo kaip kalbejo 
svetimoniis kalbomis, nepanaśioniis \ seną Hebreju 
kalbą ir żinojo, kad visus sutrauke ćia vienas mieris; 
kilo tat pas ji nauja niintis. Ar-gi jis blogai suprastu 
Nazariecio niierius. Kasżin, ar Jis nelauke kant- 
riai ir tają kantrybe denge prisirenginius ir tuomtar- 
pu dave suprasti apie didżius savo gabumus? Nes 
ar nebutu dabar parankesnis laikas, nei prie eżero Ge- 
nezaret, kada Galiliećiai norejo Ji ajwainikiioti? Ta- 
da jo śalininlui h\wo vostik keli tukstanciai, śiandie 
ant Jo pasaukimo atsiśauktu milijonai. Kas galetu 
juos suskaityti? Taip saldżiai besvajodamas Ben- 
Huras priejo prie nusprendimo, kad tas ramus żmo- 
gus po priedanga savo malonunio ir atsiżadejimo sa- 
vęs ? ślepia politiskus mierius ir vado gabumus. 

Tankiai lanke j| petingi vyrai su tamsiais plau- 
kais ir barzdomis be użdangaln ant galvu; kalbejo su 



— 421 — 
jais ilgai ir slaptingai, o kacia niotina klause Ben-Huro, 
kas tai per vieni, atsakydavo: 

— Mauo geri draugai iś (ialilejos. 

Jie praneśdavo jam apie Nazariećio pasielgituą 
ir plenus Jo prieśu — rabinu ir Ryinionu. 

Kad gyvastis tojo Vyro buvo pavojuje, żinojo, 
bet negalejo prileisti san, kad pasikesintu ant Jo gy- 
yasties laike śventes. Iśrode jara, kad toji gyrastis 
buvo perdaug garbinga ir populeriśka, pagalios tike- 
josi, kad Jo artimesnieji neprileis pavojaus, o labiau- 
sia atsidejo ant stebnklingos Kristans galybes. Żmo- 
giśkai svarstydamas negalejo snprasti, kad kas, tn- 
rintis tokią galybę ant gyvasties ir mirties,galybę, ku- 
rią taip tankiai vartojo kitu labui, nepasinaudotn ja- 
ja pats. 

Viskas tas dejosi tarp 21 ir 25 d. kovo, pagal 
musu skaićiu. Paskutines dienos vakarą Ben-Huras 
neiśkente śetroje ir pasiryżo nuvykti i miestą, priżade 
damas tuojaus sugriżti. 

Arklys buvo atsilsejes, bego tat smagiai, nie- 
kas nemate, gatves buvo tuśćios. 

Ijojo Jeruzolimon per pietinius vartus. 

XXXIX. 

Ben-Huras paliko arkli vieśnamyje, iś kurio tris- 
deśimt mętu atgal iśejo tris mokslinciai i Betlejii. Ara- 
bui paliko Aldebaraną, o pats nusiskubino i savo 
namus. 

Pirmiausiai ieśkojo Mallucho, o neradęs jo na- 
mie, nuejo pasveikinti savo draugus : pirkli ir Egiptieti. 
Ir tas nenutiko, nes abudu buvo nuvykę i miestą ant 
iśkilmes. Apie Baltazara pranesta jam, kad yra 
silpnas. 

Tuomtarpu i kambari jejo Iras. Sustojo vidu- 
ryje kambario, kurs buvo geriausia apsviestas. 

Tarnas iśejo, palikdamas juodu du vienu, 



— 422 — 

Paskutiniame laike tarp |vairhi rupesćiu Ben- 
Huras vos retkarćiais pamislydavo apie Egiptietę, ati- 
dedamas tą ant parankesnio laiko. Dabar kada pa- 
mate tą dailią nierginą, vel pajuto patraukimą prie jos. 

Ikśiol ji naudojosi visais pragumais, kad tik ji 
patraukti prie savęs; dabar-gi prieme ji labai śaltai. 
Stovejo rimta, salta, lyg stovyla, tik galvą pakrei- 
pus i sali. 




Tuomtarpu j kambari jejo Iras. 

Taip bestovedaraa tarę: 

— Pribuui i pat laika, Huro sunau, nes noriu pa- 
dekoti tan uż svetiugumą, po ryt gal butu buvę jau 
pervelu. 

Beu-Huras lengvai liuktelejo galvą, neuuleisda- 
uias nuo jos akiu. 

— Girdejau, kad lośianti kauleliais pabaigę lo- 
śimą. perskaito savo leuciukes — iśeina tas jienis ant 



— 423 — 
gero, nes paskui apvainikuoja pergaletoją. Mudu 
taippat lośeva — tęsesi tas daug dienu ir naktij — 
dabar kad lośimas użbaigtas, reikia paźiureti, kuriam 
priguli vaiuikas. 

— Pasakyk mail — kalbejo su irouija — pasa- 
kyk man, Jeruzolimo kunigaikśti, kur yra Auas daili- 
des simus iś Nazareto, o kartu Dievo Sunus, uuo Kurio 
tikejaisi tiek dauk dalyku. 

Ben-Huras uekautriai niostelejo rauka ir tarę: 

— Juk n'esu Jo sargu. 

Skaistus veidas pakrypo dar labiau. 

— Ar sugriove Ryiną? 

Ben-Huras pakele ranką ir uiatyt buvo jo jude- 
jime śeśelis piktumo. 

— Kur Jo sostaiue? — klausinejo ji. — Ar-gi 
nematysiu Jo sosto ir śpiżiniu levii, ji saugojanćiu. 
O Jo rumai? prikelinejo numirusius, tai użtiesą sun- 
kiau negu pastatydinti nanią iś aukso! Vienu moste- 
lejiniu, vienu żodżiu, — juk irgi gali pastatyti puikius 
rumus, kaip seuoves Karniaką! 

Dabar jau suprato jos lośimą; o kad klausiuiai 
buvo iżeidżianti, pradejo neużtiketi, buti atsargesnis 
ir nusiśypsojes atsake: 

— Kas żino, kas ispes ateiti? Palaukie da, dar 
dieną, ar savaite, gal pamatysi rumus ir levus. 

Nepaisydauia pertraukos kalbejo toliau: 

— Stebiuosi iś tavo apredalo; juk tai neatsa- 
kanti rubai Indiju vietininkui, arba kokiam nors vi- 
cekaraliui. Maćiau kartą Taherano satrapą; neśiojo 
śilkiui autgalvi, o rubus iś auksinio audeklo; jo kardo 
rankena blizgejo nuo brangenybiu ir użtiesą mislijau, 
kad Oziris suteike jam saules vaiskumą. Matydama ta- 
ve taip prastuose rubuose, bijausi, o kad gal neaptu- 
rejai karalystes, kuria buciau dalinusis su tavim!... 

— Dukte mano garbingo ir iśmintingo svećio yra 
malonesne, kaip ji pati mislija, nes pertikrina mane, 
kad dailiame kunę gali buti błoga śirdis. 



— 424 — 
Ben-Huras kalbejo lnandagiai, o Iras, truputi 
paźaidus karoliais, kalbejo toliau: 

— Kaip del żydo, esi iśniintingas, Huro sunau. 
Źinai, niaćiau jvażiaviiną tavo iśsvajoto cezaro i Je- 
ruzolimą. Sakai mums, kad tą dieną apsigarsjs żydu 
karaliumi ; nuejau prie śventinyćios, maćiau iśkilmin- 
gą parodą nueinant nuo kalno. Girdejau giesmes ir 
śauksmus: "Hosanna!" Maćiau, kaip mosavo Jam 
palniomis; iśrode tas puikiai. Bet ieśkodamas akimis 
karaliśkai iśrodanćio asmens, ką pamaćiau? Ar vy- 
rą su purpura, ar blizgantj auksu veżinią, ar karżygj 
su śarvais, ar nors ragotineniis apsiginklavusią ko- 
hortą? Veltui! Norejau pamatyti nors Jeruzolimos 
kunigaikśtj su Galiliećiais. 

Pażiurejo \ jf su paniekinimu, paskui nusikva- 
tojo, lyg negaledama susilaikyti nuo juoko, atminus 
toki paveikslą. 

— Vietoje Sezostriso, grjżtanćio su triumfu, ar- 
ba apsiginklavusio cezaro, ką-gi pamaćiau — ha, ha, 
ha! pamaćiau vyrą, moteriśko veido su moteriśkais 
plaukais, jojanti ant asilo ir yerkianti. Tai karalius! 
Tai Dievo Simus! Pasaulio Atpirkejas! Ha, ha, ha! 

Norints Ben-Huras mokejo save valdyti, bet 
ateidavo valanda, kad negalejo susilaikyti iś piktumo. 

— Nemislyk vienok, Jeruzolimos kunigaikśti, 
kad taip greit atstoćiau, pasilikau ant vietos — kal- 
bejo toliau. — Visai nesijuokiau, tik pamislijau sau: 
Palauk, śventinyćioj pasirodys, kaip pridera karży 
giui, kuris turi użkariauti visą pasauli! Paskui ma- 
ćiau, kaip ejo per vartus Shushan ir i moteru kiemą. 
Apart manęs, kiek źmoniu lauke, kaip ir as, apsiśau- 
kimo, kiek tukstanćiu portikuose, kiemuose, ant śven- 
tinyćios trepu — tukstanćiai tukstanćiu, ką kalbu, mi- 
lijonai ! Visi lauke ir, o stebuklai ! ha, ha, ha ! jau man 
rodesi, kad girdźiu traśkejima griuvanćio Rymo. Ha, 
ha, ha, prisiekiu ant Saliamono veles, tavo karalius ne- 
apskelbe savo kara li skos galybes, norint s>entinyćia 



— 425 — 
rodos drebejo nuo atbalsio Aleliuia! kuris iśsiverże iś 
Jo vaiku krutines, o Kymas stovi, kaip stovejo ! 

Nei Baltazaro privadżiojimai, nei Kristaus ste- 
buklai, kuriuos matę savo akimis, nepadare ant jo to- 
kio ispudżio, kaip żodżiai stovinćios prieś ji merginos. 
Pleve nupuole nuo jo akiu — Nazariećio pasiuntin3 T ste 
nebuvo politiśka; paprastas żmogus neatmestu tokios 
garbes, kokią Jam sudejo. 

— Baltazaro dukte, — tarę pavartauniai — jei 
dar lośiame, tai atsiimk vainiką, pergales żenklą — 
uoriai pripaż|stn ji tan. Dabar susipraskime. Matau, 
kad turi kokj mier|, pasakyk jj, o as atsakysiu. Pas- 
kni eikiva kożnas sau ir użmirśkime, kad kadaisia sn- 
sitikova. Kalbek, klausau, bet temyk, kad nenneitum 
pertoli ! 

Valandą żiurejo \ jj, lyg mislydama, kas reikia 
daryti, paskui śaltai tarę: Eik! 

— Kamybe tau — atsake ir nuejo. Prie duru 
dar j \ sulaike : 

— Dar żodj — tarę. 
Sustojo ir atsigriżo. 

— Apmąstyk viską, ką apie tave żinau. 

— O dailiausioji Egiptieciu — kalbejo grjżda- 
mas, — ką-gi żinai apie niane? 

Żiurejo i ji valandą, paskui tar«: 

— Tu, Huro sunau, esi panaśesnis \ Ryinionj, 
kai]) tavo tautiećiai. 

— Ar taip mażai panaśus i savo brolius? — uż- 
klause. 

— Juk visi karżygiai yra Rymionis — pridure 
mandagiau. 

— Tikiuosi tat, kad pasakysi, ką daugiau żinai 
apie mane. 

— Tas panaśumas man daug reiśkia ir delto tave 
iśgelbeciau. 

— Mane iśgelbeti? Tai idomu!... Nuo ko i§- 
gelbeti? 



— 426 — 
Balsas jos buvo tykus, tik judejimas primine 
Ben-Hurui, kad turi buti atsargus. 

— Pażiiiojau żyda, pabegusi irklininką, kuris uż- 
liiuśe żiaogu Iderne rumuose... — pradejo tyliai. 

Ben-Huras klause su domumu. 

— Tas pat żydas użniuśe kareivi Ryniioni ćia, Je- 
ruzoliiuoje ; tas pat żj^das turi tris legijouus Galilie- 
ćiu, pasirengusiu użpulti aut Kyuio vietininko. Sei- 
kas Ilderimas yra vieuas jo śaliniuku. 

Prisiartiuo prie jo ir kalbejo dar tyliau. 

— Gyveuai Kyme... daleiskime, kad atkartosiu 
kam, ką żiuai... Ha! uublankai? 

Żenge atbulas su tokiu veido reiśkiuiu, kaip kad 
żniogus, uiislydamas, kad żaidżia su iśdykusiu katuku, 
tuouitarpu pataike aut tigro. Ji kalbejo toliau. 

— Żiuo tave prieaugiuose cezaro rumu ir tu żi- 
uai Sejanusą. Prileiskime, kad kas jam pasakys ir tą 
parems priparodymais — uoriuts ir be priparodymu — 
użteks, jaigu iśgirs, kad tas żydas yra turtiugiausias 
żniogus Rytu, tećiau visos vieśpatystes. Kaip misliji, 
ar Tibro żuv|s turejo kada geresuę puotą? O kokios 
żaisles buvo cirke! Vieuu taktu Rymo politikos yra 
nubovyti żmones, autru — tureti kuomi uubovyti, o ar 
biiA^o kada artistas, kuris żaidimuose susilygintu su 
Sejauusu? 

Ben-Huras stengesi buti rimtas. 

— Noriu suteikti tau, daili Egipto dukra, sma- 
gumą, pripaźistu tau gabumą, da daugiau, jauciuosi 
tavo rankose. Żinau, kad pasigailejimo neturesi — 
galećiau tave użmuśti, bet esi moteris ir po mano sto- 
gu. Man atviras yra tyras, o norints Rymas moka 
gaudyti żmones, ten manes nesuras. Smiltine jura 
dengia tukstancius valkatu ir geru śirdżiu, o ir neper- 
galeti dar ligśiol Partai neużmirsta pagrumoti savo 
persekiotojams. Budamas kilpose, i kurias, prisipażis- 
tu, pats save leidan ipainioti, turiu teisę reikalauti nuo 
taves atsakymo ant vieno mano klausimo — tą turi 



— 427 — 
padaryti, ir klausiu, nuo ko gavai tas visas apie inane 
żinias? Kad żinoćiau budamas tyruose, arba nelai* 
\ej, kad nors mirdanias żinoćiau, ką turiu prakeiktii 
Tegul prakeikimas, kurj paliksiu iśdavikui, bus man 
suraminimu, kaipo prakeikimas żniogaus, kuris savo gy- 
veninie, apart vargo, nieko daugiau neniate ! Dabar at- 
kartoju : Kas tau pasake tą, ką apie niane żiuai? 

Neżinia, ar tikrai, ar ne, gana to, kad ant Egip 
tietes veido atsimuśe sąjausmo reikśme. 

— Mano tevynej, Huro sunau, tarę — yra żmo- 
nes, kurie iśdirba paveikslus iś ivairiu spalvu varle- 
deżiu, surinktii ant juru krantu po audros. Tas var- 
ledeżes, sumuśtas i trupućius iśkloja ant marmuro. 
Ar śis palyginiinas neiśaiśkina tau? Użtenka pasakyti, 
kad nuo vieno jnlna sauja suseniiau svarbiausias żi- 
nias^ nuo kito rieśkućias smulkiu priparodymu, tą vis- 
ką Fiidejau i kruvą ir buvau laiminga, kaip gali buti 
laiLiinga moteriśke, kuri turi savo rankose turtą ir 
gyvast| żmogaus, su kuriuomi... — ćia susilaike, użsi- 
greże, po valandelei użbaige: — su kuriuomi neżino, 
ką daryti. 

— To neużtenka — tarę Ben-Huras. — Rytoj 
gali nuspręsti, ką su manim padaryti, o as śiandie ga- 
liu numirti. 

— Tas tiesa — tarę ji skubiai, — pagalios galiu 
tau pasakyti: truput| żinau nuo śeiko Ilderimo, kad 
gyveno drauge su tevu śetroje tyruose. Naktjs ten 
tykios, śetru sienos plonos ir per jas lengvai girdima 
paukś tyciu cypsejimas. 

Nusijuoke iś savo użbaigos, paskui pridure: 

— Kitas żinutes, nei varledeżiu trupućius, rei- 
kalingus cielybei, turiu nuo... 

— Nuo ko? 

— Nuo Huro sunaus. 

— Ir daugiaus niekas tau nieko nepraneśe? 

— Niekas — atsake. 
Ben-Huras atsiduso ir rimtai tarę: 



— 428 — 

— Priimk mano padekonę. Neużsinioka Sejaini- 
so laukti. Tyras moka saugoti tą, kurj kartą pagrie- 
bia. Ranrybe tau, Egiptiete. 

Ikiśiol stovejo vienplaukis, dabar użsidejo ant 
galvos użdangalą ir norejo eiti. Bet ji sulaike ji, net 
ir ranką atkiso jam. 

— Palaukie — tarę. 




Priimk mano padekonę. Neużsimoka Sejau 



Dirstelejo i ją, bet neprieme jos, nes snprato, 
kad svarbiausias dalykas tik dabar pasirodys. 

— Buk cia ir nepertrauk; żinok, Huro suną u, 
jog żiiiau, delko garbingas Arius padare tave savo Jpe- 
diniu. Ant Izis! ant visu Egipto dievu! prisiekiu ta u, 
kad drebu, kada misliju apie tave, taip narsu ir gar- 
bingą ir niatau rankose valdovo, kuris neżino, kas tai 
yra sążines griauźimas. .Dali savo jąunystes perleidai 



— 429 — 
dideje sostaineje, kuonii-gi bus tau tyras, prilyginus 
prie pirmesniojo gyvenimo? Temyk, kaip as tą darau, 
gaila inau tavęs, gaila! Padaryk tat, ko reikalauju, 
o iśgelbesiu tave, prisiekiu ant musu śventos Izidos! 

Kalbejo taip śvelniai ir pavartauniai, pagalios 
buvo tokia grażi, kad negalima buvo nepatiketi jai. 

— Tikiu tau — atsake Ben-Huras abejojanćiu 
balsu. Nemokejo jai pasiprieśinti, o vienok pażvelge ją. 

— Tobulą lainię moteriśke gali rasti tiktai niei- 
leje, bet aukśćiausia vyro pergale, pergalejnnas paties 
savęs; tos pergales, tos laimes as śiandie meldżiu ta- 
vęs, kunigaikśti! 

Kalbejo skubiai, karśćiuodama ; użtiesą, niekad 
jam neiśrode taip daili, taip patraukiauti. 

— Savo jaunysteje turejai draugą. Ginćas ant 
visados judu perskyre — esate prieśais. Padare tau 
skriaudą. Po daugelio mętu sutikai ji cirke An- 
tiockijoje. 

— Messala... 

— Taip, Messala. Użmirśkie praeiti, atmink ji 
kaipo draugą, sugrażink turtą, pralośe laiżybose, gel- 
bek ji! Kas tai tau śeśi talentai? Tai niekniekis. O 
jam... ali, jisai luiśas! Jei patiksi kada j| — jau tik 
nuo żemes pakels i tave akis. O, Huro sunau, garbin- 
gas kunigaikśti! Kymionui jo kilmes vargas arśesnis 
uż mirti! Gelbek ji, pone, nuo vargo! Tegul neelge- 
tauja, o pone! 

Jaigu jos kalbos greitumas buvo tik nuduotas, 
kad neduoti jam laiko apsvarstymui, tai labai klydo. 

Jai kalbant, jam rodesi, kad uż jos peciu mato 
Messala, o Kymionies iśvaizda nereiśke vargo, ir ne- 
buvo draugiśka; ant jo veido atsimuśe toji pat ironija 
ir isdidybe. 

— Messalai neduosiu nieko. Pasiryżimas mano 
neatmainomas — pasielgiu kaipo Rymionis su Rymio- 
nim! Bet pasakyk, ar tai jisai, Messala, atsiunte pas 
mane su tuomi praśymu? 



— 430 — 

— Jisai yra maudagus ir atsiduoda tavo nialonei. 
Ben-Huras użdejo savo ranką ant jos peties. 

— Kad taip gerai ji żinai, daili Egiptiete, pasa- 
kyk man, ar jisai padarytu niań tą, ko reikalauji nuo 
manęs? Atsakyk del Izis! Atsakyk, jei myli teisybę! 

Kalbejo tai nei paliepdamas. 

— Ah! — pradejo — jisai yra.., 

— Eymionis norejai pasakyti, mislydama, kad 
kadangi as żydas, tat yra didelis skirtumas musu prie- 
tikiuose. Jei dar turi ką pasakyti, Baltazaro dukte, tai 
sakyk greitai; nes del Dievo, kada mano kraujas uż- 
virs, użmirśiu, kad esi moteriśke ir daili ! Użtiesą, ma- 
tau tik śnipą, tuomi man biauresnj, kad jo ponu yra 
Rymionis ! Sakyk tat, ką turi pasakyti ! 

Atstume jo ranką, sustojo visa perimta piktu- 
mo ir suśuko : 

— Tu, ką geri mieles ir valgai ankśtis! Tu ga- 
lejai prileisti, kad tave mylećiau, pirmiau pamaćius 
Messalą? Tu iś tu, kurie gimę jam tarnauti! Jisai 
reikalavo tiktai seśiu talentu, bet ne as ; as tau sakau : 
turi prie tu śeśiu prideti dvideśimt — ar girdi? — Duo- 
si dvideśimt! Taip, taip, turi użmoketi użtai, kad be 
jo leidimo pabućiavai mano mażiuką pirśtuką. Skai- 
tosi ir tas, kad ejau su tavim, nuduodama jausmą, no- 
rint clariau tai tarnaudama jam. Klausyk toliaus, jai- 
gu rytoj devintą tas pirklys, kuris valdo tavo turtus, 
netures jsakymo iśmoketi Messalai dvideśimt śeśiu ta- 
lentu — atmink, kad tiek — jaigu ne, tai turesi rei- 
kalą su Sejanusu. Patariu tau buti iśmintingu, o da- 
bar, lik sveikas! 

Ejo prie duru, bet jis użstojo jai kelią. 

— Tikrai senas Egiptas gyvena tavyje — tarę. 
— Jei pamatysi Messalą rytoj, ar poryt, ćia ar Ryme, 
pasakyk jam... taip, pasakyk jam, kad turiu vel viską, 
ką turejau, viską, ką jis man iśpleśe, net ir tuos śeśis 
talentus. Pasakyk jam, kad atlaikiau prie irklo, prie 
kurio mane nusiunte ir dżiaugiuosiu iś jo vargo ir ge- 



— 431 — 
dos; pasakyk jam, kad kuno nevaidymas, kuris stojosi 
per niane, yra Izraeliaus Dievo prakeikimu, użsiustu 
ant jo użtai, kad spaude silpnus; pasakyk jam, kad ma- 
no motina ir sesuo, kurias użdare kalejime Antonia, 
kad ten liktu auka raupliu ir mirties, yra gyvos ir svei- 
kos, pasidekojant galybei to Nazariećio, Kuri iśjuoki 
ir niekini; pasakyk jam, kad padidinimui mano lai- 
mes yra man sugrążintos, ir gyyęsiu apsuptaś ju mei- 
le, o ta śimtą kartu bus vertesne uż tuos biaurius geis- 
raus, kuriuos tu manyje sukelei; pasakyk jam, tu ne- 
vertas sutverime, tavo ir jo nuraminimui, kad kada 
Sejanus panores mane apipleśti, neras nieko, nes duum- 
viro palikimas parduotas drauge su ville prie Mise- 
num, o pinigu nepaims, nes permainyti ant kitokiu pi- 
nigu. Toliau żinokie, kad namai, prekes, laivai ir ka- 
ravanai, kuriuos valdo Simonides ir gauna karaliśką 
pełną yra użtvirtinti su cezaro pećetim. Tegul Messa- 
la żino, kad j| iśmintinga Antiockijos pirklio galva pra- 
lenke, o Sejanus buvo tiek protingas, kad paskaite ge- 
resniu gauti śi-tą, kaipo dovaną, nei per skriaudą ir 
kraują. Pagalios pasakyk jam, kad nors dalykai ir 
kitaip stovetu ir visas turtas butu mano rankose, tai 
dar pataikinćiau apsiginti ir surasciau spragą, kad jis 
nieko negautu — nes padovanociau savo turtus ceza- 
rui! To, Egiptiete, iśmokau Eyme! Pasakyk jam 
dar, kad nesiunćiu jam prakeikimo żodżiuose, bet savo 
neużgesiancioje neapykantoje siunćiu tą, kuris yra su- 
rinkimu visu prakeikimu ir piktżodżiavimu. Kada 
dirstels i tave, Baltazaro dukte, o tu atkartosi jam śi- 
tą prakeikimą, jo rymiśkas gabumas atspes, ką as mis- 
liju. Eik! — Dabar ir as einu. 

Nuvede ją prie duru ir laike jas praveręs kol 
neiśejo. 

— Kamybe jai — tarę jai iśejus. 

Iśeidamas iś svetaines Ben-Huras buvo nuleidęs 
galvą, stebedamasis, kad żmogus su sulaużytais kaxi- 



— 432 — 
lais dar gali tureti tokius biaurius mierius ir taip pa- 
rarikius frankius. 

Jaunikaićio iśdidunias nukentejo, atsiminus, kad 
niekad nenużvelge Egiptietes su Messala rysio ir, kad 
per porą mętu aklai ejo paskui ją, atsiduodamas ant 
jos malones save, savo draugus, o kas labiausia — di- 
deli inierj, kuriam buvo pasiśventęs. Giliai tą atjaute 
Ben-Huras ir pats sau kalbejo : "nepyko ant Kymionies 
Egiptiete, kada vostik nesuvażinejo jos prie Kastali- 
jos śaltinio". Mislydamas apie tai tryne sau ranka ś 
ainianuodanias, pagalios pridure, kad slaptingas pa- 
śaukimas \ Iderne rumus perstojo buti slaptingu. 

— Garbe Dievui, kad ta moteriśke dar labiaus 
nejpainiojo manęs i savo kilpas ! Dabar aiśkiai matau, 
kad jos visai nemylejau. 

Jam iśrode, kad numete kokią sunkenybę ir su 
lengvesne śirdimi nuejo ant stogo, ir atsistojo aukś- 
ćiausioje vietoje. 

Ar-gi dalyvautu ir Baltazaras tamę iśdavime? 
Ne, jo metuose retai sutiksi paklydimą; ne, jisai yra 
garbingas vyras. 

Taip bemąstydamas apsidaire aplinkui. Menu- 
lis śviete pilnai, o vienok dangus żeravo nuo miesto żi- 
Imriu. Ore skambejo seni Izraelio psalmai, pilni gai- 
lingu ir verksmingu meliodiju. Noriai klause ju Ben- 
Huras; nesuskaitomi balsai rodosi sake: — Klausyk, 
Judo sunau, kaip garbiname Vieśpatj Dievą, podraug 
iśreikśdami meilę tevynes, kurią mums dave. Delko, 
o Vieśpate, neatsiunti Gedeono, Dovido arba Macha- 
beju, nes, śtai, męs pasirengę. 

Jisai buvo nepaprastame upe; tokiose valan- 
dose żmogus gali iśsvajoti nepanaśiausius teisybei 
daiktus, taigi virśmineti żodżiai buvo lyg |żanga, po 
kurios pamate Nazariećio veidą. 

Jdomus dalykas! Tą veidą, aplietą aśaromis, 
pilną moteriśko skaistumo matę prieś save eidamas i 
śiaurini soną. Veidas nereiśke jokio karżygiskumo, 



— 433 — 
prieśingai, apśviete ji dangiśka śviesa, ką vakaro ty- 
loje źiuri ant visko ramiai, nei kuomi nesudrunisćiaina. 
Tas apsireiskimas vel pakele klausimą : Kuomi-gi Ji- 
sai yra? 

Mechaniśkai Ben-Huras dirstelejo żemyn \ gat- 
vę, o paskui griżo prie vasarinio buto. 







" M 



— Neżadisiu jos. Ką-gi jai pasakyćiau... nieko, 
gal apart to, kad ją inyliu... 

— Tegul daro, ką nori. Tegul griebiasi arśiau- 
siu ir pavojingiausiu dalyku — kalbejo pamażeli eida- 
mas — neikados neatleisiu Rymionui, nesidalfsiu su 
juomi ir neapleisiu savo tevu miesto. Grei£iau su- 
sauksiu Galiliećius ir pradesiu kovą. Musu karżygis- 



— 434 — 
ki darbai sutrauks visus \ vienybę o Tas, Kuris kadai- 
sia dave Maiżj, duos ir dabar vadą, jaigu manęs truk- 
tu. Jaigu nenoretu ju vesti Nazarietis, tai dar nestoka 
tokiu, kurie troksta mirties del liuosybes. 

Vasarinis butas buvo mażai apśtiestas kada pri- 
siartinęs Ben-Huras dirstelejo i vidu. Prilaikanćiu 
użdangą koliumnu śeśelis użdenge grindis, bet pażiu- 
rejęs i vidu, pamate Simonideso kede pastatytą vie- 
toje, iś kurios geriausia buvo matyti turgaviete. 
Garbingas żmogus sugriżo — paraislijo — pakalbesiu 
su juomi, jaigu nemiega — ir priejo prie kedes. Pasi- 
remęs ant kedes, i^amate joje miegancią Esterą. Pa- 
laidi plaukai karojo ant veido, kvepavo letai, bet ne- 
lygiai, kartą jam pasirode, kad atsiduso ir sudejavo. 
Gal jos atsidusejinias, ar gal jos vienuolunias suteike 
jam minti, kad ji ilsisi po kanćios, ne po darbo. Gam- 
ta suteikia vaikams toki palengvinimą, Estera jam 
buvo vistik mergaite. 

Pasiremęs ant kedes mislijo: 

— Neżadjsiu jos. Ką-gi jai pasakyćiau... nieko, 
gal apart to, kad ją myliu... Taip, yra Judo dukte ir 
visai nepanaśi i Egiptietę ; ten tuśtybe — ćia teisybe, 
ten puikybe — cia prideryste, ten saumeile — ćia 
pasiśventimas. Kam dar turiu klausti, ar ją myliu, 
greićiau drebu, ar ji mane myli? — Vienok nuo pra- 
dżios rode man draugiśkumą. Pamenu aną vakarą 
Antiocliijoj, kad stovedama ant tarasos taip graudżiai 
manęs praśe, kad neużkabinećiau Kymo ir klausinejo 
apie villę prie Misenum ir apie gy venimą, kokj ten ga- 
lima leisti. Noredamas, parod.yti jai, kad suprantu 
jos minti ir jausmą, pabućiavau ją. Kasżin, ar pa- 
mena tą bucki? Gal pamirśo, — as ne... ir myliu ją... 
Meks dar neżino, kad atradau savuosius. Egiptietei 
nenorejau to sakyti, bet ji, sita mażyte, nuclżiugs kar- 
tu su manim, priims jas su meile ir patarnaus śirdimi 
ir ranka. Mano motinai bus dukte; Tirzai bus sesuo. 
Pażadisiu ją ir pasakysiu... ne dar ne... tegul pirma 



— 435 — 
pranyksta Egipto ragana! Palauksiu geresnes valan- 
dos, o tu saldżiai miegokie, dailioji Estera, priderystes 
mergele, Judo dukte! 

Ir iśejo tyliai, kaip ir iejo. 

XL. 

&ventojo miesto gatves buvo pilnos żruoniu. Vie- 
ni ejo vieuou pusen, kiti griżo, kiti-gi, o tu buvo dau- 
giausia, rinkosi prie uguies, kur kepta mesa, dainuota 
ir kalbeta. Kvapas kepsuio, deganćio palmu ir cedro 
medżio, pripilde ora, o kad tai valauda, kurio j visi 
Izraelitai yra broliais, tat ir svetingumas neturejo ri- 
bu. Ben-Hurą kas żiugsuis sveikiuta ir kviesta prie 
uguies. Vieuok jisai mandagiai dekojo, ues skubiuosi 
sesti aut arklio ir griżti i śetras prie Cedrono. 

Griżtaut teu reikejo perjoti kelias, kuris ueuż- 
ilgo turejo buti regykla liuduiausio krikśćiouybeje at- 
sitikimo. Ant to tai kelio iśkilmingumas buvo di- 
(Iżiausias, ues, żiurint i kaluą, Ben-Huras pamate eile 
deganciu żibintuvu; kur-ne-kur eiuantis burys prieida- 
vo prie uguies; tuojaus nutildavo giesmes ir trukś- 
mas. Jisai dar labiau nusistebejo, pamatęs tarp du- 
mu ir liepsnu blizganćius skydus ir galus ragotiniu 
— buvo tai kareiviai. Ką jie gali ćia veikti, Rymo ka- 
reiviai tarp apvaiksciojaućiu savo śvente żydu? Bu- 
vo tai negirdetas daiktas, ir niekas nesuprato, ką tai 
gali reikśti. 

Norint meuuo śviete aiśkiai ir ant gatviu su- 
kurta ugnis, nekurie bet neśe degancius żibintuvus. 
Matydamas tą nepaprastą atsitikimą, Ben-Huras pa- 
siryżo sustoti arti, kad matyti visus iś burio. Ir żi- 
bintuvus neśe tarnai, apsiginklavę aśtriai apkaustyto- 
mis lazdomis. Jie tarnavo stropiai, nes buryje radosi 
vyresnieji kunigai, rabinai su ilgomis barzdomis, tan- 
kiais skruostais ir kuprotomis nosimis, tankiai su- 
klupdami ant nelygaus kelio. Taip iśkilmingai einan- 



— 436 — 
tiąji — tai visagalinti raśtininkai Kaifaso ir Hanno. 
Kur jie ejo? Ne i śventinyeią, nes i ją kelias nuo 
Siono, nuo kur jie trauke, ejo ant Ksisto. Jaigu toji 
1 rocesija ant Vieśpaties garbes, tai kani kareiviai? 

Ben-Huro domumą atkreipe tris drauge einanti 
asmenjs; jie ejo pirmiausia, tarnai-gi su żibintiwais, 
stengesi labiausiai jieras pataikinti. Pirmą, kuris ejo 
iś kraśto kaireje puseje, pażino lengvai, nes tai buvo 
vadas sargybos, saugojanćios śventinyćią. Kitas, de- 
śineje, tai visiems żinomas kunigas; bet żmogaus, ei- 
nanćio viduryje, niekas nepażino. Ejo jisai, pasirem- 
damas ant savo draugu, galvą nuleido ant krutiues ir, 
rodesi, lyg butn norejes paslepti savo veidą. Tśrode 
lyg kalinys, dar neatsipeikejęs iś baimes, igytos laike 
jo sugavimo, arba piktadaris, yedamas ant kankyniu, 
ar mirties. Vede ji virśaiciai su pagodone, iś ko buvo 
matyti, kad tai jisai bnvo prieżastimi to ejimo, ar tu- 
rintis su juomi koki svarbu rysi — gal liudininkas ar 
yadas? Kad Ben-Huras butn żinojęs, kas yra tas żmo- 
.iins, tai apie viską butu lengvai supratęs. Noreda- 
mas aiśkiai pamatyti, drąsiai prisiartino prie kunigo 
po deśinei ir ejo śalia jo. Tuomtarpu nepażistamas 
truputi pakele galvą, żibintuvo śviesa apśviete veidą, 
nublankusi, persimainiusi, nnsigandusi ; barzda suvel- 
ta, akis idube. Ben-Huras, budamas nuolat arti Na- 
zariećio, pażino jo taippat gerai visus mokinius, kaip ir 
pati Mokytoją ; parna tęs atsimainiusi vedamo veidą, 
suśuko : 

— Iskarijotas! 

Paśauktas atsigriżo, akis atkreipe i Juda, o lu- 
pos drebejo, lyg norint ką tarti; matydamas tai kuni- 
gas, pasiskubino atsiśaukti i Ben-Hurą rustu balsu: 

— Kas per vienas? Eik salin! 

Juda ant valandos pasitrauke, bet prie pirmos 
progos vel isimaiśe i buri. Taip perejo apgyventą mieś- 
to dali tarp kalvos Bezeta ir Antonio tvirtoves, paskui 
])raejo sozelką Betesda ir vartns Qniee. Visnr buvo 



— 437 — 
pilna żnioniu, o visi noriai jungesi prie einanćiuju, vi- 
sai neżinodami, kur eina. Nuo vartu ejo du keliu, vie 
nas i śiaurę, kitas i Betaniją. Kol Ben-Huras spejo 
nuspręsti, ar eiti toliaus ir kuriuomi keliu, jau liko 
minios istumtas i tamsu urvą, o jisai dar nesuprato ko 
ir kur eina. Urve ir ant 
tilto buyo didelis trukśmas, 
nes burys uźaugo i didelę 
minia, kuri eidama dauże i 




Netol 



rtu stovejo źmogus, baltai apsisirengęs, vienplaukis.. 



akmenis lazdomis. Da porą varsnu ir minia pa suko 
kairen prie Alyvu darżo, kurio akmenine tvora matesi 
iśtolo. Ben-Huras matę, kad tai luivo vieta nuośali ir 
tuscia; apart keliu semi, nesususiu alyru medeliu ir 
akmejjiniu prietaisu, su kuriu pagalba sunke alyirą, 
neluiYo daugiau nieko. Stebejosi isto Ben-Huras ir 



— 438 — 
niąste, kas tuos żmones taip velu laiku veda \ taip nuo- 
śalią vietą; tuom-tarpu visi staiga sustojo. Prieśakyj 
buvo girdeti gaudimas niaiśytu balsu, nenoroms śiur- 
puliai perejo per visus. Visi żenge atbuli ir puole vie- 
ni ant kitu. Kareiviai su vargu użlaike tvarką. 

Pagalios Ben-Hurui pasiseke prasigrusti per mi- 
uią ir dasigauti \ prieśakj prie darżo vartu, ir iś ten 
temijo, kas dedasi. 

Netoli vartu stovejo żniogus, baltai apsirengęs, 
vienplaukis, sukryżiuotomis ant krutines rankoniis — 
buvo tai laibas asmuo su ilgais plaukais, siaura burna, 
tikras paveikslas laukimo ir pasidavimo. 

Buvo tai Nazarietis! 

Uż Jo stovejo susijaudinę niokiniai; Jisai, prie- 
singai, buvo visai ramus. Żibintuvo śviesa apśviete 
Ji; akimis żiurejo liudnai, ju reiśkimas buvo pilnas 
malonumo ir gailestingumo. 

Prieś tą, pilną ramybes asmeni, sustojo minia, 
tylinti, persigandus, pasirengus ant pirmutinio żenklo 
iśkrikti ir begti. Ben-Huras pażvelge i Ji, i minią, i 
Judośiu, ir viską suprato, nes... ćia buvo iśdavikas, ten 
iśduotasis — tie-gi, ką stovi su ragotinemis ir lazdo- 
mis, tai minia ir Rymo kareiviai — atejo sugauti J|. 

Niekad żmogus negali pasakyti, ką padarys, pa- 
kol neateis ant jo iśmeginimo laikas. Śtai, pasitaike 
proga, kurios Ben-Huras taip ilgai lauke; żmogus, ku- 
rio apsaugojimui buvo pasiśventęs, gyvastis, taip jam 
brangi, buvo pavojuj, o jis ką dare? Stovejo nesiju- 
dindamas! Tokie tai buna prieśingumai żmogaus pri- 
gimtyje! Pagalios, ar reikia pasakyti? Ant nelai- 
mes taip yra, neużmirśo jisai dar Kristaus paveikslo, 
kokiu Ji perstate Egiptiete, ir użmete Jam, kad pra- 
leido progą paimti i savo rankas valdżią. Paskui pe- 
reme ji ramybe, su kokia tas paslaptingas vyras sto- 
vejo prieś minią ir sulaike ją; toji ramybe suramino 
Ben -Hura, matę Jamę tą galybe, kokia galejo naudo- 
tis. Po teisybei savo moksle Jisai skelbe ramybe, pasi« 



— 439 — 
davimą, meilę, ar noretu tą mokslą jkunyti? Ben- 
Huras jaute, kaci Jisai yra Yieśpats gyvasties ir mir- 
ties, valde jas pagal savo norą, kaip-gi toje valancloje 
pasinaudos savo galybe? Ar ginsis? Ir kaip? Juk 
żodzio — minties użtektu ! 

Ben-Huras żinojo ir tikejo, kaci Jis panauclos tą 
stebuklingą galybe kokiuo-nors budu, ir lauke stebu- 
klo. Vis dar mane apie Nazarietj pagal save, żmogiśkai. 

Staiga tarp gaudimo minios pasigirdo malonus 
Kristaus balsas: 




— Buk pasveikintas, Mokytojau! 



tai taręs 



— Ko ieśkote? 

— Jezaus Nazariećio. 

— As esu jis. 

Ant tu prastu, iśtartu be piktunio ir grąsimo. 
źotiziu, użpuolikai pasitrauke kelis żingsnius atgal; ne- 
drąsesni puole ant żemes. Toje valandoje gal jau bu- 
tli viskas pasibaigę ir minia butli nuejus, bet Judośius 
priejo prie Jo ir tarę : 

— Buk pasveikintas, Mokytojau! 
Taręs tai, pabućiavo Ji. 



— 440 — 

— Judośiau — ramia i tarę Nazarietis — pabu- 
ciavimu iśduoti żmogaus simu. Ko ćia atejai? 

Negavęs jokio atsakymo, Mokytojas vel pa- 
klause : 

— Ko ieśkote? 

— Jezaus Nazariećio. 

— Pasakiau junis, jog as juo esu. Jaigu manęs 
ieśkote, daleiskite tat śitiems nueiti. 

Ant to paśaukimo prisiartino rabinai, tamę pat 
laike prie jo prie Jo keli niokiniai, uż kuriuos Jisai uż- 
tare. Vienas ju, noredamas Ji apginti, uukirto aus| 
tarno kunigu kunigaikśćio, bet tuomi neapgyne Moky- 
tojo. Ką ant to Ben-Huras? Jisai, tas iślavintas ka- 
reivis ir vadas, stovejo ramiai, laike, kad renge vir- 
ves suriśti J|! Nazarietis padare stebuklą. Tas ne- 
buvo stebuklingiansias, bet didżiansias priparodymni 
atleidimo, pereinanćio żmoniu snpratimą. 

— Nedaryk to — tarę mokinini, kuris pasinau- 
dojo kardu, — o pasilytejęs snżeistojo ausies, iśgyde ją. 

Matydami tai stebejosi kaip draugai, taip ir 
prieśai. Vieni tam, kad galejo iśgydyti, kiti, kad 
nor ej o. 

— Gal nepasidnos jiems suriśti — mintijo 
Ben-Huras. 

Tuomtarpu Kristus kalbejo toliaus mokiniui. 

— Pasidek savo karda. Ar-gi taures, kurią man 
dave Tevas, negersiu? — O atsigrjżęs \ użpuoli- 
kus, tarę: 

— Iśejote lyg ant żmogżudżio su kardais ir laz- 
domis. Kada kasdie buvau su jumis bażnycioje, nepa- 
kelete ant manęs ranku bet sita yra jusu valanda ir 
tamsybes galybe. 

Iśgirde tai kareiviai pasidrąsino ir apsupo Ji, o 
kad Ben-Huras atsigrjżo i mokinius, ju jau nebuvo. 

Grudimasis apie apleistą żmogu didinosi; vie- 
ni reke, keike, kiti riśo rankas ir kojas, begiodami ir 
stumdydamiesi. Per ju galvas prie źil^jitmai sviesos. 



— 441 — 
tarp duinu, per spragas, besidaranćias tarp judanćiu 
żmoniu, Ben-Hurui pasiseke pamatyti kalką. Niekas 
niekad jo śirdyje nesukele tokios gailesties, kaip śitas 
apleistas ir użmirśtas! O juk śis żniogus galejo per- 
galeti savo prieśus vienu kvapu, bet nenorejo. Kas tai 
buvo per taure, kurią Jaui Tevas dave gerti? Kas yra 
tas Tevas, Kurio taip klauso Sunus? Slaptybes ant 
slaptybiu — nuolat didinaućiosios ! 

Minia su kaliniu dabar griżo i niiestą; pirmiau- 
sia ejo kareiviai. Ben-Huras aimanavo — nebuvo 
savim użganedintas. Ten prie żibintuvu, pacianie vi- 
duryje, ejo Nazarietis; staiga Judo vaidentuveje kilo 
nauja mintis. Pasiryżo paniatyti J\ ir użduoti vieną 
klausimą. 

Xumetęs virśutinius drabużius ir użdangą nuo 
galvos, netrukus pavijo minią. Besigruzdamas tarp 
żnioniu, dasigavo prie żniogaus, kuris laike galus vir- 
ves, kuria ja buvo suriśtas kaliny s. 

Nazarietis ejo iśleto, nuleidęs galvą, su suriśto- 
niis użpakalyje rankoniis; plaukai karojo ant Jo bur- 
nos, tankiai susilaikydavo ; rodosi, użmirśo apie viską. 
Keliais żingsniais prieś Ji ejo vyresnieji kunigai, besi- 
kalbedami ir żvalgydamiesi i użpakali. 

Priejus prie tilto prie urvo, Ben-Huras drąsiai 
nugriebe virve, kurią laike tarnas, ir stojo prie Jo. 

— Mokytojau, Mokytojau! — kalbejo greitai tie- 
siok Nazarieciui j ausi. — Ar girdi, Mokytojau?... tark 
żod|... tiktai żodj... Pasakyk man... 

Ćia tarnas, nuo kurio ateme virvę, nugriebe ji 
uż rankos. 

— Pasakyk man — kalbejo, nepaisant to — ar 
eini su jais iś savo valios? 

Tuomtarpu pamate ji kiti, ir vienas rusćiai 
użklause : 

— Kas per vienas? 

— O Mokytojau! — kalbejo greitai ir aśtriai. — 



— 442 — 

As Tavo prietelius ir śalininkas; pasakyk, ar priimsi 
pagalbą, kad pasiskubjsiu su jaja? 

Nei nedirstelejo \ ji, rodos nei nepażino jo; vie- 
nok tas sajausmas, kuris gema żmogaus śirdyj matant 
kanćias, rodos, pradejo apleisti Ben-Hurą, nes atejo 
jam i galvą mintis: - - Palik Jj, apleido J\ draugai, 
visas pasaulis użsigyne Jo, atsisveikina żmones, eina, 
pats neżino kur ir nepaiso to. Palik Jj. 




— Pasakyk mau, ar eiui iś savo valios°? 



Keliosdeśimt ranku norę jo nugriebti jj, iś visu 
pusiu śaukta: Jis prie ju priguli! Pagaukit j\l muś- 
kit — użmuśkit! Ben-Huras iśsitiese, paverte tą, ku- 
ris lupo iś jo virvę, atstume użpuolanćius ant jo, pa- 
likdamas ju rankose sklypus drabużiu, ir taip pusnuo- 
gis dasigavo i tamsii urvą. 

Pasuko i śal|, nuejo pasiimti paliktus drabużius 
ir sugriżo i miestą; tuojaus nuejo i vieśnamj, kur se- 
des ant arklio, sugr|żo i savo śetrą prie "Karaliś- 
ku kapu''. 

Keliaudamas prisieke sau antrytojaus surasti 
Nazarieti, neżinant, kad Messiju, Kuri apleido, nuvesta 
tiesiok pas Annasą. 



— 443 — 

Veltui Ben-Huras ieśkojo atsilsio, smarkiai pla- 
kanti śirdis neleido miegoti ir aiśkiai niate, kaci Jo 
atstatymas Judejos karalystes buvo tiktai sapnas. 

Sustojo ant pusiaukeles gyveuimo. 

XLI. 

Antrytojaus apie antrą valandą pribuvo i jo 
{śetrą du żniogu; nusedo nuo arkliu ir klause apie jj. 
Ben-Huras da gulejo, bet liepe juos jleisti. 

— Ranrybe junis, broliai — tarę, nes tai buvo 
jo iśtikiiui Galiliećiai. 

— Atsilsekite! 

— Ne — tarę vyresnysis — uegalime sedieti ir 
silsetis, jei norime iSgelbeti Nazarieti. Kelkis, iluro 
sunau, ir eik su mudviein, ues iśtarme jau apgarsinta 
ir iriedżio kryżius jau ant Golgotos. 

Ben-Huras nusistebejo. 

— Kryżius! — Vos tik tą żodi galejo iśtarti. 

— Vakar Ji suenie ir iśklause, śiandie auśtant 
nuvede Ji pas Pilota. Ryniionis dukart apreiśke, kad 
neatranda jokios kaltes. Pagalios nusimazgojo ran- 
kas, tardanias: 

— Neesu kaltas kraujo To teisingo, darykite, 
ką norite — o jie atsake... 

— Kas atsake? 

— Jie — kunigai ir żmones. — Jo kraujas lai 
krinta ant musu ir sunu musu ! 

— Śventas teve, Abraome ! — suśuko Ben-Huras. 
— Ryniionis yra prielankesnis Izraelitui nei jo tautie- 
ciai! O kad Jisai iśtikro butu Dievo Sunus, kas gale- 
tu numazgoti kraują uż mus ir musu vaikus? Ne, ne- 
galime to daleisti, laikas i kovą ! 

Jo veidas użśvito pasiryżimu ir sudejo rankas. 

— Arklius, greitai! — tarę Arabui. — Pasakyk 
Amrai, kad paduotii man naujas drapanas ir atneskie 
Karda! Laikas numirti del Izraeliaus! Palaukite ma- 
nęs prie setru, tuojau ateisiu. 



— 444 — 
Użkando, iśgere taure vyno ir po valandelei bu- 
vo ant kelio. 

— Kur pirmiausia eisi? — użklause Galilietis. 

— Surinkt legijoniis! 

— Aurę! — tarę żmogus, pakeldainas ranką. . 

— Pone — kalbejo użsigedinęs — pone, sitai as 
ir mano draugas, tai visi, ką liko tau iśtikinii. Kiti 
pristojo prie kunigu. 

— Kodel? 

— Kad użmuśti .J i ! 

— Ką? 

— Nazarieti! 

Ben-Huras pażvelge i juos, o jo dvasioje vel kilo 
vakarykścias klausimas: Ar-gi taures, kurią niań da- 
ve tevas, negersiu? — Paskui jo ausjse skambejo jo 
paties klausimai; sakyk, ar priimsi pagalbą, kad pa- 
siskubisiu su jaja? Po tu atminimu pamislijo pats 
sau: ne, tos mirties niekas neatśauks. Tas żmogus ejo 
prie jos, żinodamas iśpradżiu; galybe, kurią turi, duo- 
da Jani galingesnis uż Ji ir kas, jaigu ne Vieśpats? 
Kad Jisai liuosnoriai eina paskui galingesniojo norą, 
tai ką as Jani galiu padaryti? — Prie tu mąstymu er- 
zino ji dar suirimas jo pliano, pasireniiant ant Galilie- 
eiu; ju pakrikinias sulaike ji nuo darbo. Jdomu, kad 
tas viskas atsitiko tą rytą. Tos aplinkybes pereme 
Ben-Huro śirdi neapsakonia bainie. Klause pats sa- 
ves, ar jo użmanymai, darbas, pinigu iśleidinias iiebu- 
vo nuodemingas galejimasis su Visagalincio noru? Tai]) 
bemąstydamas sedo ant arklio ir tarę: — Eikinie, bro- 
liai! — bet jo dvasioje viskas buvo neaiśku, miglota. 
Rodosi, kad gabumas greito pasiryżimo, taip reikalin- 
gas kiekvienam karżygiui prie nusprendimo, użgeso 
Ben-Huro dvasioje. 

— Skubinkime, broliai, ant Golgotos! 

Minios żnioniu ejo pietu linkon, gatves bnvo 
prigrustos żnionin, visas miestas judejo. 

Tris drąugai, iśgirdę, kad pasmerktąjj ves pro 



— 445 — 
baltus Erodo bokśtus, pasiryźo ten prisijungti prie ju. 
Tuomtarpu klonyje, prie Hezekia prudo, negalima bu- 
vo prasiskverbti per minią; turę jo tat nusest nuo ar 
kliu ir sustoti viename vieśnamyj. 

Stovejo pusę valandos, valandą, o minios galo 
dar nebuvo. Ten galinia buvo matyti żydai iś Libijos, 
Egipto, iś visu Kytii ir Yakaru salin, nuo juru salu, 




Jezus vedamas ant kalno Golgota. 



visos Judejos sektos, visos Izraeliaus kilmes ir ivai- 
riausios kitos tautos. Tie żmones ejo pesti, jojo raiti, 
ant kupriu, lektikose, neśyklose, apsirengę ivairiais 
drabużiais, bet ju iśvaizcla buvo tada, kaip ir dabar, 
sienoda, atskirianti Izraeliaus sunus, nepaisant kli- 
mato ir gyvenimo budo, norint ir kalba buvo nevieno- 
kia. Yisi skubinosi, stumdesi, o delko? — Pamatyti 



— 446 — 
bediną Nazarietj, pripażintsj piktadariu, turinti rairti 
tarp piktadariu. 

Tarp tos minios buvo ir ne żydai, kurie neapken- 
te żydai — Grekai, Ryniionis, Arabai, Sirijiećiai, Egip- 
tiećiai, Indusai. Żiurint i tą minią lengva buvo pa- 
mislyti, kad visas pasaulis susirinko pamatyti nukry- 
żiavimą. 

Visa minia ejo labai tyliai; kartais tik davesi 
girdeti dundejimas arkliu arba kur ten tolumoje śauks- 
luas. Vienok ant vis n burnu matyt buvo użsikarsćia- 
\ i mas, su kokiu laukiama kokio baisaus atsitikimo, ar 
nelaimes. Tas patemijimas suteike Ben-Hurui naują 
minti: gal tas svetimżemiu użplaukimas ant Velyku 
śventes nebuvo paprastu atsitikimu — gal tai ne vi- 
si prieśai? 

Negalima mintyti, kad juos sutrauke tiktai be- 
dino Nazariećio mirtis, gal tai Jo draugai ir pasekejai? 

Pagalios nuo śalies bokśtu Ben-Huras iśgirdo 
neaiśkius śauksmus. 

— Klausykite, eina — tarę vienas jo draugu. 
Sustojo pasiklausyti, bet girdedami trukśmą, 

skubiai ejo pirmyn. 

Trukśmas artinosi, ore skambejo śauksmas ir 
riksmas; tuokart Ben-Huras pamate Simonideso tar- 
nus, neśancius savo poną, śalia ejo Estera, paskui juos 
neśe użdengtą lektiką. 

— Ramybe tan, Simonidese, ir tau, Estera — 
tarę pasitikes juos Ben-Huras. — Jei skubinates ant 
(rolgotos, tai palaukite, kol praeis proeesija -- eisime 
drauge; cia ant kertes galime palaukti. 

— Kai bek su Baltazaru, jo noras — mano nora 
— atsake użsimislijes pirklys. — Neśa jj lektikoje. 

Ben-Huras skubiai praskleide użdangalą ir pa- 
mate gulinti Egiptieti su taip pageltusiu veidu, kad 
i środę labiau ant numirusio, nei ant gyvo. 

Pasakius Ben-Hurui użmanymą. jisai tyliai uż- 
klause : 



— 447 — 

— Sakyk, ar inatysime J\? 

— Misliji apie Nazarietj? Taip, tures praeiti 
pro mus. 

— O Vieśpate! — śauke senelis. — Daleiskie, 
Vieśpate da karta! Kokios sulaukiau dienos! Baisi 
ji bus visam pasauliui! 

Taip musu pażistami sustojo aut kertes ir tyle 
darni lauke. Baltazar as iślipo iś lektikos ir storę jo 
pasiremęs ant tarno, Estera ir Beu-Huras stovejo śa- 
lia Simonideso. 



SSŁSg 


pg/^/ 


= ć-^X=^ 
















^^^^^^fe^^^S 





Jezus neśa kryżiu. 

Tuomtarpu minia żenge pirmyn, śauksmas vis 
artinosi, oras drebejo, o żerne, rodos, dejavo. 

— Żiurekite — tarę Ben-Huras — dabar tai ei- 
na visa Jeruzolima. 

Pirmiausia ejo burys valkatu, śaukiaućiu : 

— Żydu karalius! Prasitraukite, darykit yietą, 
nes śitai żydu karalius! 

Simonides temijo i ju straksejimus, nei i vuodu 
maśala, ir tarę: 



— 448 — 

— Kad śitie uźims tevu pali kima vargas Sa- 
Liamono miestui! 

Paskui ejo kareiviu burys su ginklais, śaltai, 
rimtai, vienodai. 

Paskui juos ejo Nazarietis! 

Iśrode mirśtaućiu — kas żingsnis klupo ir vos- 
tik nepuole. Supurvytas, sudraskytas virśutinis ap- 
ralkalas karojo ant pećiu. Basos kojos krauju żen- 
klino akmenis. Ant kaklo turejo leutele su paraśu. 
Erśkećiu vainikas żeide galvą, o kraujas iś zaizdu te- 
kejo per burną ir kaklą. ligi, suvelti plaukai buvo 
persigere kraujais; rankos suriśtos virve iś prieśakio. 
Dar mieste puole po sunkenybe, kryżiaus, kurj, pagal 
jproti, turejo neśti i nukryżiavimo vietą; dabar tulas 
sodietis pagelbejo Jam neśti tą sunkenybe. Śalia Jo 
ejo keturi kareiviai, saugojanti Ji nuo minios; nepai- 
sant to kartais prasiskverbdavo pro juos użpuolikai, 
muśdaini lazdomis savo tamsybes auką, spiauclydami 
aut veido, tyciodaniiesi iś Jo kanćios. Nepaisant to 
visko kalinys neiśdave jokio balso, pasiskundimo, nei 
dejavinio; rodosi i nieką neżiurejo ir nieko nemate. 
Einant Jam pro namą, prie kurio stovejo susijaudinęs 
Ben-Huras su draugais, Estera verkdama puole tevui 
ant krutines, o tas net sudrebejo. Baltazaras puole 
ant żemes, netaręs nei żodżio, Ben-Huras-gi kalbejo: 
Dieve mano, Dieve! — Tada, ar Nazarietis atmine ju 
jausmus, ar atjaute ju śirdżiu skausmą, gana, kad at- 
sigręże | juos, pażiurejo i kiekvieną skyrium, o tas 
żvilgesis liko brangiausia ju gyvenimo dovana. Źvil- 
gesyj tu gęstanćiu akiii buvo aiśkus palaiminimas, pil- 
na s meiles kitu, o użmirśimo Savęs. 

Tai matydamas Simonides użklause: 

— Kur yra legijonai, Huro sunau? 

— Annas geriausia apie juos żino. 

— Ar-gi butu parsidavę? 

— Visi, apart situ dviejii. 

— Tat viskas żuvo ir Śitas Teisingasis turi mirti! 



— 449 — 

Pirklio veidas skausmingai susiraukślejo, galva 
nudribo ant krutines. Drauge su Ben-Huru atjaute 
sunaikintas viltis. 

Paskui Nazar ieti ej o du źmogu, neśanćiu kryżius. 

— Kas tai per vieni? — paklause Ben-Huras 
GaliHećiu. 

— Piktadariai, kurie inirs drauge su Juomi. 
Jiems praejus pasirode aukśtas mira apvaini- 

kuotas su areikunigo żenklais żmogus. Śventinyćios 
sargyba ejo śalia jo, paskui pamażu żenge Sanhedri- 
jonas ir eiles levitu baltuose ilguose rubuose. 

— Tai Annaso żentas — tyliai tarę Ben-Huras. 

— Taip, matau, tai Kajafas. — atsake Simoni- 
des; paskui liudnai pridure: — matau ir esu persi- 
tikrines, kad Tas, ką ten eina su lenćiuke ant kaklo, 
yra Tas, ką skelbia paraśas; taip, tai yra żydu kara- 
lius! Prisiżiurek, ar-gi piktadaris turetu tokius paly- 
dovus? Żiurek ir stebekis! Ar-gi nelydi visos tautos 
— ar-gi tai ne Jeruzolima ir Izraelius? O ćia! juk 
tai efodas (areikunigo rubai), melini rubai su apva- 
dais, ćia arcikunigas su purpuriniais obuoliais ir skam- 
bućiais! Netruksta nieko, ir użtiesą, nemateme dides- 
nes iśkilmybes nuo laiko, kada Judeja skubinosi pa- 
sveikinti Didjji Makedonieti. Ar toji pagalba nieko 
nereiśkia? Argi nera priparodymu, kad Tas, Kuri 
veda, tai żydu karalius? O, kad galećiau atsistoti ir 
eiti paskui Ji! 

Ben-Huras su nuosteba klause tu żodżiu; Simo- 
nides, lyg atjausdamas, kad pasidave savo jausmams, 
nekantriai tarę: 

— Pakalbek su Baltazaru ir skubinkimes pas- 
kui J\. Jeruzolimos nupuolimas artinasi ! 

Ćia atsiśauke Estera : 

— Żiurekite, stai matau verkianćias moteris. 
Kas jos? 



— 450 — 

Ir teisybe, visi pamate keturias yerkianclas nio- 
teris; viena ju rymojo ant peties vyro, panaśaus i Na- 
zarietj. Paaiśkindamas Esterai, Ben-Huras tarę: 

— Tas żniogus, tai mylimas Mokytojaus moki- 
nys; toji, kurią veda. tai Jo motina, o drauge eina prie- 
lankios .Tai Galilejos moteris. 

Apsiaśarojus Estera seke akimis paskui ver- 
kianćias moteris, pakol tos nedingo minioj. 

— Eikime, eikim! — Sauke Simonides, kaip tik 
Baltazaras isedo i lektiką. Ben-Huras stovejo giliai 
użsimąstęs, rodos, nei negirdejo trukśmo. Toji nuoż- 
mi minia vede Nazarieti! Kokis buvo nialonus ir mi- 
la śirdingas tiems, kurie kentejo! O jam, ar nebuvo 
milaśirdingiausias ! ! Koks dekingumas riśa j| prie 
tos nuożmios minios aukos! Staiga atmine aną bai- 
sią yalandą, kada budamas vaiku ejo pro sargybą Ky- 
mo kareiviii ant mirties, panasios nukryźiavimui ; kas 
tuomet padave jam vedinanti gerymą, kas paźiurejo 
tomis akimis, kurios suteike jam drą są ir vilti? Kas, 
jaigu ne Jisai? Ir pasirode jam, kad tos akis dabar 
jo klausia: — Pagirdźiau tave trokśtanti, o tu ką pa- 
darei? — Negana to, nes sta i Verbu nedelia suteike 
jam naują stebuklą... Uż tiek geradejysciu, kaip jisai, 
Ben-Huras, atidekojo? Aurę, turejo pats save kaltin- 
ti! Taip, neiśpilde savo priderysćiu, nepriźiurejo Cra- 
liliećiu, nelaike ju pasirengusiais, nes śtai gera pro- 
ga \ kovą, o ju nera! Kad dabar juos turetu, galetu 
pulti ant minios, paliuosuoti Nazarieti, tas darbas iś- 
tikro butu żenklu, suśaukianćiu Izraeliu i kovą uż 
liuosybę. Tai gera proga, bet minutos eina, o kad jos 
praeis!... Dieve, Dieve Abraomo! ar-gi negalima dar 
ką-nors padaryti? 

Taip bekovojant su mintimis, jo domumą at- 
kreipe burelis Galilieciu; akymirkoj prisoko prie ju 
ir tarę : 

— Prie manęs, turiu su jumis pakalbeti! 



— 451 — 
Nuolankus jain żniones nuejo paskui ji, o susto- 
jus prie nanio, jisai tarę: 

— Drauge su lnaniiii griebete karda ir sutikote 
drauge kovoti uż liuosybę ir karaliii. Ir śiandie turi- 
te ginklus, o śitai laikas i kovą. Skubinkites susi- 
jungti su broliais ir pasakykite jieins, kad visi iki vie- 
110 susirinktu prie kryżiaus, aut kurio turi buti nu- 
kaukiutas Nazarietis. Skubinkites, arba luktelkite va- 
landelę, paaiśkisiu juuis, kad Nazarietis, tai jusu ka- 
ralius, o drauge su Juouii mirśta liuosybę! 

Su pagodoue żiurejo i kalbauti, bet uesijudino 
iś vietos. Tada nekautrus vadas aśtriai użklause: 

— Ar girdejote mauo prisakymą? 

— Judo sunau — atsake vieuas ju, nes tik tuo 
vardu ji żiuojo. — Judo sunau, klysti, tu turi klaidą, 
ne uięs ir ne musu broliai. Nazarietis nera karąliumi, 
ir jo protas nera karaliśkas. Juk niwedeme Ji i Jeru- 
zolimą, iejo i śveutiuyćią ir ką padare? Suviliojo mus, 
paniekino Dovido sostą. Ne, Jisai nera karąliumi, ir 
(Jalileja Jo nenori. Niekas nepermainys Jo likimo — 
tegul mirśta. Bet tu, Judo sunau, turi karda, ir męs 
ueśiojame kardus, esame pasirenge panaudoti juos, kad 
tik vestum mus prie liuosybes. Liuosybes trokśta Ga- 
lileja, nors turetume żuti, jei ruums ją pażadesi, rasi 
mus prie kryżiaus. 



Atejo Ben-Hurui pasiryżimo A^alanda. Kad bu- 
tu iśpildęs reikalavimą ir taręs vieną żodi, śiandie bu- 
tli kitokia żmonijos istorija... żmogaus bet ne Dievo ve- 
dama ranka, kas neikados neatsitiko ir negali atstikti. 

Susimaiśe ans uenugąstomas vadas, pats neżi- 
nodamas delko; paskui tą nevaldomybę priraśe Na- 
zarieciui, nes Jam prisikelus iś numirusiu, suprato, 
kad tikejimui i prisikelimą, kuris yra krikśeionybes 
papede, reikejo numirti. TTż valandos atsipeikejo, bet 
neatgavo savo jega, stovejo, tartum nebylys, burną 



— 452 — 
ażsidenge rankoniis, drebedamas nuo vidurines kovos, 
kuri stume ji prie veikimo. 

— Eik sen, laukianie taves — tarę Simonides 
gal ketvirtu kartu. 

Jaunikaitis tiuejo ant paśaukinio ir ejo paskui 
kedę ir lektiką. Estera ejo śalia jo. Ejo, pasidavęs 
slaptingai valdżiai, kaip kadaisia ejo Baltazaras ir jo 
draugai. 

XLII. 

Ben-Huras vede i nukryżiavimo vietą Baltazara, 
Simonidesa, Esterą ir du Galiliećiu. Atsirades prie- 
śaky, neżinojo, kokiu budu jisai galejo prasigrusti per 
inirśusią minią; neżinojo net kokiu keliu eina, nei 
kaip ilgai eina. Ejo kaip apsvaigęs, nemate ir nemisli- 
jo, kur eina, o vienok atejo. Tokiame padejime nega- 
lejo nieko veikti, jega valios sumażejo ir paliko nei 
kudikis. Dievo paredymai mums, żmonems, visados 
nesuprantami, taiposgi ir budai, kokiais sutaiso tuos 
paredymus. 

Ben-Huras su draugais sustojo. Toje valando- 
je lyg pabudo, aiśkiai matę ir suprato, kas apie ji 
dedasi. 

Golgotos virśune paplokśti, smiltine, be jokiu 
augalu; kur-nekur styrojo sunykę hizopo stiebai. Nu- 
kryżiavimui vieta parinkta ant pat kalno virśunes, 
panaśios i kauśą. Aplinkui pasidare gyva siena żiu- 
retoju, sulaikomu nuo nukryżiavimo vietos Kymo ka- 
reivm, kuriuos valde śimtininkas. Ben-Huras prasi- 
grudo iki kareiviu ir sustojo, żiuredamas i śiaurva- 
karius. 

Tas kalnas senoje Armaitij kalboje buvo vadi- 
namas Golgota — lotyniśkai vadinta jis Kalvarija, ką 
reiśke kaukuolę. Aplinkui nebuvo nei pedos tuśćios 
zemes, nei uolu, tiktai minia, uesuskaitoma minia, 
tukstaueiai, simtai tukstanehi żmoniii! 



— 453 — 

Trjs milijonai śirdźiu plake abejutingai, żiu- 
rint i pakorimą piktadariu — bet kiek su Jtemptu do- 
mumu lauke, kas bus su Nazariećlu — vieni bijojosi, 
kiti żingeidavo, kiti vel neapkente, o tuomtarpu Jo 
śirdis apeme visus be skirtumo dieviśka meile ir del 
ju mirę. 

Ant kalno iśdidżiai stovejo puikiai apsirengęs 
arcikunigas. Aukśtesnis buvo uż visus. 

Dar aukśćiaus, ant pat virśunes, stovejo Naza- 
rietis, tylintis, kantrus, nuolankus. Tulas kareivis ant 
pajuokinio padave jam \ ranką nendrę del parodymo 
karaliśko żenklo. Toji regykla iśśauke juoksmą ir 
pasityciojimą. Kad butu buvęs tiktai żmogus, jau jo 
śirdyj butu użgesus artimo meile. 

Visu akjs buvo atkreiptos ant Nazariećio; Ben- 
Huro vaidentuvej pasidare didele atmaina, ar tai 
paejo nuo pasigailejimo, ar iś kito śaltinio? Pradejo 
su]jrasti, kad yra kas aukśtesnio uż viso pasaulio tur- 
tus, kas, ką gali silpnam żmogui suteikti galę perkęsti 
visas kanćias dvasios ir kuno; kas da daugiau, tas ga- 
lejo priżadinti net trośkimą mirties. Kas tai butu? 
— klause pats savęs, ir atejo jam ant minties kad tai 
gali anas sielos gyvenimas, kuri skelbe Baltazaras, ir 
pradejo jj aiśkiau suprasti, ir pamate, kad Nazarie- 
ćio mieris yra nuvesti tuos, kurie Jj myli, \ kitą pa- 
saulj, i karalystę, kuri Jo ir ju lauke. Taip bemąstant 
jam pasirode, jogei iś oro, tarp debesu, girdi Jo balsą. 

— As prisikelimas ir gyvenimas. 

— As esu — rodosi kalbejo jam ans żmogus, 
ir tuojaus pajuto ramumą, kokio ikśiol neturejo — ra- 
mybe, kuri yra pabaiga abejoniu ir slaptybiij, pradżia 
meiles ir aiśkaus supratimo. 

Iś tu svajoniu pażadino Ben-Hurą nauji atbal- 
siai ir takśejimas kujo. Tada ant virśunes kalno pa- 
mate tą, ko ikśiol użsimisliję nepatemijo, żmones ir 
kareivius, rengianeius kryżius. Iśilginis medis buvo 
jau parengtas, dabar renge tik skersinj. 



— 454 — 

— Liepk źmonems pasiskubint — tarę arciku- 
nigas śimtininkui, o rodydamas \ Nazarieti, pridure 
— turi numirti prieś sauleleidi ir buti palaidotas, kad 
zenie nebutu użterśta. 

Vienas kareMu, gailestingesnis uż kitus, priejo 
prie Nazariećio ir padave Jam gerti, bet to neprieme; 
kitas kareivis nukabino uuo Jo kaklo lenćiuke su pa- 
raśu ir prikale prie kryżiaus. 

— Kryżiai parengti! — tarę śimtininkas arci- 
kunigui. 

— Tegiil piktżodżiautojas mirśta pirmutinis — 
atsake. — Jaigu yra l)ievo Sunum, tegul pats sare 
iśgano... pamatysime. 

Minia, kuri ligśiol nekantriai lauke ir reikala- 
vo nukryżiavimo, dabar staiga niitilo. Artinosi bai- 
siausia va landa — prikalimas pasmerktuju prie 
kry żi ans. 

Vostik kareiviai paeme Nazarieti, śiurpuliai pe- 
rejo per visus, net drąsiausieji sudrebejo. Dangeliui 
pasirode, kad oras atsalo. Taip aiskino salti, kuris pe- 
rejo per kuną. 

— Kokia baisi tyla! — kalbejo Estera, apkabin- 
dama tevą; śis-gi atsiminęs savo kanćias, priglaude ją, 
kalbedamas : 

— Neżiurek, Estera, neżiurek; lnatant tai, ro- 
dosi, kad nekalti kaip ir kalti bus prakeikti. 

Baltazara s puole ant keliu. 

— Huro sunau - - kalbejo susijaudinęs Simoni- 
des — Huro sunau, jaigu Jehova neiśties maloniai sa- 
vo rankos, Tzraelius żus, o ir mes drauge su juomi. 

Eamindamas seneli, Ben-Huras atsake: 

— Sapnavau, ar maćaiu, gana, kad żinau, delko 
taip turi buti : Tokia yra Dievo ir Nazariećio valia. 
Darykime tat, kaip daro Egiptietis, bukime ramii s ir 
melskimes. 

Pakelęs akis i dangu vel iśgirdo zodżius: 

— As esu prisikelimas ir gyvenimas. 



— 455 — 

Su pagodone nulenke galvą, hi* klausydamas, 
ar neiśgirs daugiau. 

Tuomtarpu ant kalno virśunes dirbo. Sargai 
nuvilko Nazariećio rubus. Tas sto jo nuogas prieś nii- 
lijouą żmoniu, o ant Jo kuno matyt buvo żenklai nuo 
gautu ta rytą kirćiu. Be milaśirdystes paguldyta Jis 
ant kryżiaus ; pirmiausia iśtiesta Jo rankos ant sker- 
sinio balkio; yinis buvo aśtrios; akymirkoj prikalta 
Jo rankos. Bet dar ne galas, reikejo suplokśti jo ke- 
liai, prikergti pedas prie medżio, paskui użdejo vieną 
koją ant kitos ir prikale abidvi viena vinim. Kalimo 
atbalsis atsinmśe kabiuose; visi drebejo matant tą re- 
gyklą, Żmonia piktybes auka neiśdave balso, nei pa- 
siskimdiino, nei sudejavimo; aplinlcui buvo kurti tyla, 
neleidżianti nei priesams dżiaugtis nei pasekejams gai- 
lauti arba ginti. 

— J kurią pusę nori żiureti? — użklause nuo- 
źinus kareivis. 

— Atsukite jo burną i śventinyćią — patare ar- 
cikunigas — mirdanias teżiuri i śventą butą, kuri iś- 
niekino. 

Kareiviai pagriebe kryźiu ir nuneśe ant paskir- 
tos yietos. Ten ji ileido i iśkastą duobę. Nazariećio 
kunas kabojo tarp dangaus ir żemes; sudribo ir kabojo 
tiktai ant sukruvintu ranku. Nepaisant kanćhi ne- 
isdave balso sudejarimo, nei pasiskundimo, o lupos iś- 
tare prasymą, liudijanti apie Jo dievyste : 

— Teve, atleisk jienis, nes neżino ką daro. 
Tuotarpu kryżius pasirode virśuj ir daugybe 

susirinkusiu żmoniu i)asveikino Ji dżiaugsnio śukavi- 
mais, o visi, arciau stovinti ir mokanti skaityti, balsiai 
skaite yirsuj Nazariećio galvos użdetą paraśą, pa- 
duodami jo turini kitiems, taip kaip visoje apielinkeje 
skambejo iśjuokiantis balsas: 

— Buk pasveikintas karaliau źydu ! Garbe 
Tan, żydu karaliau! 



— 456 — 

Supratęs paraśo prasmę arcikunigas, priesinosi 
jo uźdejimui, bet veltui, tat użvardintas ir pripażin- 
tas karał ius źiurejo gęstanciomis akimis i ranni po sa- 
vo koju niiestą, kuris taip begediśkai J\ iśdave. 

Saule sparćiai artinosi jnie pietu, kalvos bliz- 
gejo, kalnai maudesi purpurineje śviesoje. Miestas, 
jo śventinyćia, rumai, bokśtai, stogai atmuśe jos spin- 
dulius. Staiga pradejo temti, lyg uźstotu vakaras; 
toji vis didinantisi tamsa atkreipe susirinkusiu do- 
niunią. Nutilo juokavimai ir śauksmai, żmones, ne- 
tikedami savo akims, neramiai źiurejo viens i kitą; 
matydami kitu pasistebejimą, vel źiurejo i dangu, i 
saule, paskui i nykstancius tamsoje kalnus ir apie- 
linkę. Pagalios vel visi atkreipe savo akis i kalna, 
ant kurio dejosi baisus dalykas, paskui vel żvalgesi 
tarp savęs, nublanke iś baimes to baisaus apsi- 
reiśkimo. 

— Tai debesys użdenge saule — tuoj pereis — 
ramino Simonides nusigandusia Esterą. — Pagalios 
gal tai miglos, bet ir tos tuojaus pranyks. 

Ben-Huras mislijo kitaip. 

— Nei tai debesys, nei miglos — kalbejo — bet 
gyvos pranaśu ir śventxiju veles, kurios użdengia sau- 
le, kad neżiuretu i tokią piktadaiybę. Użtiesą sakau 
tan, Siiuonidese, kad Tas Nukryźiuotas yra Dievo 
Sunus ! 

Grirdedamas tuos żodżius pirklys nusistebejo ; 
Ben-Huras prisiartino prie klupanćio Baltazaro ir, de- 
damas ranką ant garbingo senelio peties, tarę: 

— O, iśmintingas Egiptieti, klausyk, nes pripa- 
źistu, kad tik tu turejai tiesą. nes Nazarietis istikro 
yra Dievo Sunus! 

Baltazaras patrauke ji arćiau prie savęs, kal- 
bedamas : 

— Neistabu, kad pażinau Ji pirma Taves, ka- 
dangi maciau Ji kudikiu edżiose, kurios buvo Jo pir- 
mutiniu paklojimu. Delko vienok leista man sulaukti 



— 457 — 
śios baisios dienos, kodel nenuiniriau drauge su bro- 
liais? Kaip lainiingi Melchioras ir Gasparas! 

— Nurimkie — tarę Ben-Huras — be abejones 
jie yra ćia netoli. 

Suteine visiśkai, vienok ant kalno nepaliove dir- 
be. Jau abu piktadariu prikalta prie kryżiaus ir kry- 
żiai ile:3ta i duobes, paskui sargyba prasitrauke ir ga- 
lima buvo użeiti ant kalno. 

Minia puolesi ńei vilnis; vienam prasiśalinus, 
tuoj kitas użeme jo vietą, niio kurios tuojaus taip-gi 
buvo nustumtas — prie to buvo pilna juoku ir pasity- 
ciojimu iś Nazariećio. 

— Ha, ha, ha! — śauke kareiriai, — jei esi 
żydu karalius, gelbek pats save! 

— Ei! — śauke arcikunigas — jaigu dabar nu- 
lips, itikesime i J|! 

Kiti linguodanii galvoniis kalbejo : 

— Gali sugriauti ś\entinyćią ir vel pastatyti ją 
i tris dienas, o pats saves negali iśgelbeti. 

Niekas neapsvarste apie Nazarieti, niekam ne- 
padare skriaudos, didesne dalis tą valandą pirmu kar- 
tu JJ matę; vienok piktżodżiavo aut Jo, o gailejosi 
piktadariu — nes tokis buvo paskyrimas. 

Toji atsiusta iś dangaus naktis gązdino Esterą 
ir daugeli kitu. 

— Eikime namo! — melde po kelis kartus. — 
Ar-gi nematote Dievo rustybes? Dar gali atsitikti 
kokios baisenybes! Bijausi! 

Simonides nepaise dukters meldimo kalbejo ma- 
żai, bet buvo labai susijaudinęs. 

Matydamas, kad uż valandos minia żymiai su- 
mażejo ant kalno, Simonides drauge su saviśkiais pa- 
siryźo prisiartinti prie kryżiaus. Ben-Huras prilaike 
Baltazara. Niio tos vietos ue taip aiśkiai matę Naza- 
rieti, bet użtat gerian galejo girdeti. Tśkart girdejo 
tiktai dusavimus ir tas rode, jog Jisai kantresnis uż 



— 458 — 
savo draugus, kurki dejaviuiai ir śauksmas gaude 
apielinkeje. 

Perejo nuo nukryżiavimo ir antra valanda, o 
buvo tai yalandos iśniekininni, pasityćiojimu, iśjuoki- 
mu ir baisios mirties. Per tą laika prakalbejo tik 
vieną kartą, kada kelios lnoteris atsiklaupe po kry- 
żium, o tarp ju pażino Motiną ir liumyletą mokini. 

— Moteriske — tarę balsiai — śitai tavo simus ! 
— o lnokiiiiui : — Śitai tavo Motina ! 

Antgalo atejo trećia valanda, minia dar vis bu- 
ro apsupus kalną; uepaisant tamsos laike ją ten kokia 
tai nesuprantama jega ; abelnai viskas iśrode ramiau, 
nors nuośaliai dar buvo girdetis śukaviniai. Prie 
kryżiaus vienok artinosi tyledami, net ir sargyba su 
savo vadu dabar stovejo użsimąsćius ir daugiau do- 
munio atkreipe ant kryżiaus, nei ant minios. Neap- 
leido nepateniije nei vieno atsidusejimo, nei pakreipi- 
iqo galvos; didżiausia vienok atmaina biwo pas arci- 
kunigą ir jo draugus, kurie buvo tą nakti prie iśtyri- 
nejiino. Laike nukryżiavimo jie nżsilaike iśdidżiai ir 
ramiai, bet użdengus żenię tainsybei, nnstojo nżsiti- 
kejinio. Tarp ju buvo mokinti astronomijos ir apsi- 
pażine su gaintos apsireiśkimais. taip baisiais tuomet 
liaudżiai; jienis gerai buvo żinoma pasaulio tvarka nuo 
proteviu, atidenge net nekuriuos żymius apsireiśkimus, 
o tarnyste śventinyćioje pareme niokslingunią. Kada 
saule pradejo teniti, astronomai apsupo arcikunigą, 
teiraudaraiesi apie tą apsireiśkimą. — Negali tai buti 
użtemimas, nes yra pilnatis! -- Kad niekas ant to ne- 
surado atsak} r nio, o tanisa tesesi toliaus, pradejo da- 
leidineti, kad tas turi koki rysi su Nazariećiu. Ta 
niintis labai juos pergązdino, o stovedanii uż kaieiviu 
eiles, girdejo kiekvieną Nazariećio żodi ir baimingai 
skaite Jo dusavinius, śnabżdedami : 

— Śis żniogus yra Mesijn — yargas niunis! 
Ben-Huras jau neabejojo. Rauiunias apenie jo 

sielą, karśtai tik meldesi, kad tas viskas tik greiciau 



— 459 — 
użsibaigtu. Mislijo jis taip-gi apie Simonidesa, żino- 
jo gerai jo jausnius ir jaute, kaci abejoja ant tikybos 
slenksćio. Matę tą nepaprastą galvą labai użsiniisli- 
jusią, tai nusilenkianćią, tai vela kelianćiąsi link sau- 
les, lyg klaustu prieżasties jos użtemiino. Gaila jam 
buvo Esteros, kuri glaudesi prie tevo, slepdaina baimę, 
kad nepertraukt jam mąstymo. Laikas nno laiko ra- 
mino ją, sakydamas: 

— Nesibijok, bet żiurek drauge su maniin, nes 
użtiesą gali gvventi dusyk tiek kaip as, o nepamatysi 
nieko, taip svarbaus żmonijai, kad śis dalykas; lau- 
kime apsireiśkimu, juk dar gali buti. Bukime ćia 
iki galui. 

Baigesi puse trećiosios valandos, priejo keli dris- 
kiai, draugijos iśmetos, gyvenantieji urvuose uż miesto, 
sustojo prie kryżiaus, sakydami: 

— Śitai mus naujas żydu karalius ! 
Kiti juokdamiesi śauke: 

— Iśgydyk mus! iśgydyk, żydu karaliau! 
Negave jokio atsakymo, priejo dar arćiau: 
Jaigu esi żydu karalius, arba Dievo Sunus, nu- 

lipk! — śauke balsai. 

Vienas piktadariu perstojo dejavęs ir panieki- 
nanćiai tarę: 

— Jei esi Kristus, iśgelbek mus ir Save! 

— Żmones piktżodżiavimams pritare juokais; 
tuomtarpu antras piktadaris tarę pirmutiniam: 

— Ar-gi nesibijai Dievo? Mes kenćiame użsi- 
tarnave, bet Tas Teisingasis kuomi Jis nusidejo? O 
mudu teisingai turime użmokesti uż musu darbus, bet 
Tasai nieko błogo nepapilde! 

Tie żodżiai nustebino susirinkusius ; bet kokia 
buvo ju iśgąstis, kada tas piktadaris tyloj atsigręże \ 
Nazarieti ir maldingai tarę: 

— Vieśpate, atsimink ant manęs, kad nueisi i 
Savo karalvste! 



— 460 — 
Iśgirdęs tuos żodżius Simonides nusistebejo: 
"Kad nueisi i Savo karalyste" — tie żodżiai atsake ant 
jo abejojimu ir pasikalbejinm sn Baltazaru. 

— Girdejai? — klause Ben-Huras. — Stai tas 
piktadaris paliudija, kad Jo karalyste nera ant śios 
żemes, kadangi eina i kitą; tas tinka sn tnomi ką ma- 
ćiau sapnę. 

— Tylek — atsake Simonides — tylek, praśau 
tavęs, nes galin nenugirsti Nazariećio atsakymo. 

Toje valandoje nno kryżians pasigirdo idomiai 
śvelnus ir malonus balsas: 

— Użtiesą sakau tan: śiandie su Manim bu- 
si rojuje. 

Simonides atidżiai klause, bet nieko daugiau ne- 
girdedamas, sudejo rankas ir suśuko: 

— Gana, gana, o Vieśpate! Tamsybes mano 
sielos iśsisklaide, żiurejau, kaip Baltazaras, tikejimo 
akimis. 

Ant galo atrado użmokesti tikyba gero tarno, 
nes nors sulaużytas jo kunas jau niekad sveiku nebus, 
norints tu baisiu kanćiu atmintis neikados neiśdils, 
bet naujas gyvenimas atsidare prieś j{, — gyvenimas, 
kuris vadinasi rojum. Tenai atras karalyste, apie 
kurią svajojo, ir karaliu, kurio taip karśtai lauke. 
Kamybe użstojo jo sieloj. 

O ten, arti kryżiaus nuogąstis, nes śtai Naza- 
rietis, Kurj pasmerke miriop, kad apsiśauke Mesiju, 
dabar aiśkiai atkartojo akyveizdoje mirties ir minios, 
pażadedamas roju piktadariui! Tai baisu! Drebejo 
iś baimes, o arcikunigas, nepaisant iśdidumo, nusigam 
do. Ir nejstabu! Iś kur-gi turi użsitikejimą, jei ne 
iś teisybes? O kas teisybe, jaigu ne Dievas? 

Toje valandoje vostik nepabego. 

Nukryźiuoto kvepavimas stojosi sunkesniu, du- 
savimai gilesni ir retesni. Tik tr|s valaridos ant kry- 
żiaus ir jau mirśta! 

Ta źinia umai pasklydo per visą minią. 



— 461 — 

Nutilo śukaviinai; tyla użstojo aplinkui, tamsa 
buvo neperiiia toina. Galima buvo użinirśti, kad ant 
kalno stovi tukstancmi żmoniu, laukdami ko tai pasi- 
baisetino — tokia vieśpatavo tyla! 

Tada nuo kryżiaus pasigirdo skausiningas 
balsas : 

— Dieve mano Dieve, kam mane apleidai? 

Tas balsas nngązdino visus, o labiansia sujau- 
dino vieną. 

Kareiviai buvo atsineśę sau vyno ir vandens ir 
pastatę netoli Ben-Huro; jmerkns i tas liekanas, ką 
galima jau tik actn pavadinti, pririśtą ant ilgo koto 
kerpę, galima buvo pavilginti kenćiancio lieżnvis. Ben- 
Hnras atsimine śulin| Nazarete, aną gerymą, kuris 
snstiprino ji ant viso gyvenimo ir, pavilgęs kerpę, pri- 
siartino {Me kryżiaus. 

— Ką darai? nedaryk to! — saukta iś visu pn- 
siu, o nors balsai bnvo rnstus, Ben-Hnras nesibijojo ir 
pridejo kerpę prie Nazariećio burnos, 

— Pervelai, pervelai! 

Veidas, i knri dabar żinrejo Ben-Hnras, śviete 
idomia śviesa, norint apvarvejęs kraujais ir apdengtas 
dulkemis; akis plaćiai atsivere, nei |smeigtos i koki 
tolimą nematomą daiktą, praviros lupos iśtare żod| 
nżganedinimo, palengvinimo, pergales : 

— Iśsipilde! 

Tai kaip pasiśventimo karżygis apleidinejo savo 
pergalę ir triumf ą! Tuoj akjs użgeso, galva nudribo 
ant krutines. Ben-Huras mislijo, kad kova jau uż- 
baigta, bet siela, kuri jau pradejo savo kelione i dan- 
gii, dar iśtare śirdingu balsu visiems girdint, żodżius, 
lyg l ką arti stovinti: 

— Teve, J Tavo rankas atiduodu sielą mano! 
Paskutinis drebejimas sujudino kuną, iśgąsties 

kliksmas suskambejo ore ir pasiuntinyste użsibaige 
drauge su gyvyo e - 



— 462 — 

Atniink, skaitytojau, kad iś meiles truko śirdis 
tavo Iśgauytojo! 

Sugriżęs prie savo draugu, Ben-Huras tarę: 

— Pasibaige, negyvas ! 

Akymirkoj toji żinia pasklydo po visą minią, 
nieks neiśdriso balsiai ją atkartoti, paśnabżdoniis ejo 
nuo kaluo ant kalno, o apreiśkiama buvo tik vienn żo- 
dżin : — numire, numire ! — ir nieko dangian. Stojosi 
pagal minios norą; delko vietoje dżiaugtis, stovi it ne- 
byliai, nusigandę? Ar-gi Jo kranjas priliptu prie jii? 
Stovi tai]) yalandą, żvalgydamiesi i save, nei ieśkoda- 
mi żenklo to kranjo; toje valandoje pradejo drebeti 
żerne; nnsigandę żmones remesi viens ant kito patis 
neżinodami ką daryti. Dar yalandele, o nnstos proto; 
staiga nnśvito ir stebetina Rytn sanie spindulin ap- 
śviete tris sinbiiojanćins nno żemes drebejimo kryżins. 
Visi snżinro i kryżins; śviesiansias ir aiśkiansias bu- 
ro yidurinis kryżins, lyg savo sunknmu spaustu że- 
nię, o augtu vis aukśtyn i padanges. Iś bainies to kry- 
żiaus kiekvienas, . kuris tyćiojosi iś Nazariecio, kiekvie- 
nas, kuris iśdriso suduoti Jam, kiekvienas, ką śauke: 
— nukryżiuok Ji! — kiekvienas, kuris J| vede ant bai- 
sios mirties, trosko tos mirties iś gilumos savo śirdies, 
jautesi, lyg tik jis vienas buvo kaltininku tarp minios. 
O kiek tokiu buvo? Vienas prieś deśimti! Ką tat da- 
ro? Vargas jiems! baime juos veja ir rodosi, kad turi 
begti, nes dangus rustus, o żerne sprusta iś po koju. 
Uega iś visu jegu, sumiśimas kila, skubinasi raiti, ant 
kupriu, vażiuoti ir pesti. O su jais bega baime, o żerne 
rodosi veja beśirdżius, kurie praliejo nekaltą kraują, 
nes rusćiai dreba vartydama juos ir sulaikydama bai- 
siais griausmais, kurie, perskriodę kalnus, po ju pe- 
domis tveria bedugnes. Minia żmogżudżiu bijosi ir, 
staigioje atgailoje muśdamosi i krutines, śaukia iś 
baimes, jogei Teisingojo kraujas krito ant ju! 

Śvento miesto gyventojai ir svetimżemiai, kuni- 
gai ir taip żmones, elgetos, Saducejai, farizejai be- 



_ 463 — 
ga, puola aut żenies, tąsosi vieni su kitais ir persi- 
gaude śaukiasi Dievo pagalbos! Veltui! Vargas 
jieuis! Zenie baisum gaudimu atsako jieuis, neiśski- 
riaut uei vieuo. Kokis tarp ju padejimas arcikuni- 
go? Bais} T be sunaikiniino, kuri seja iśgąsti ir grąsi- 
ninią, nepaiso titulu, ir neskiria valdovij nuo paval 
diniu; śtai puikusis Annas puole aut żenies kaip ir 
kiti, nupuola jo apvadai ir papuośalai drabużiu, si- 
dabriniai skainbaleliai pripildyti żememis neiśduoda 
balso, uet burua pilna dulkiu, negali iśtarti nei żo- 
dżio. Ji ir jo żmones vienodas patiko likinias. Na- 
zariecio kraujas krito ant ju! 

Kada naujas saules spindulys apśviete nukry- 
żiavimo vietą, prie kryżiaus stovejo Nazariećio Motiua, 
nuinyletas Jo mokinys, tikinćios Galilejos moteris, 
śimtininkas su kareiviais ir Ben-Huras su saviśkiais. 
Sitie nebego, nes ju mintis nebuvo ant żenies. 

— Seskie śićia - - tarę Ben-Huras Esterai, ro- 
dydamas vietą prie jos tevo koju. — Użsideiik akis ir 
ueżiurek \ kalną, o użsitikek Viespaćiui ir dvasiai To 
Teisingojo, Kuris nekaltai mirę. 

- Nuo śiol mes turime Ji yadinti Kristumi — 
tarę iśkilmingai Simonides. 

— Tegiil buna, kaipo pasakei - atsake Ben- 
Huras. 

— Ir vel sudrebejo żerne; piktadariai ant kry- 
żiu baisiai sukliko, o Ben-Huras, nors apkurtes nuo że- 
nies gaudimo, atsigriżo i Baltazara ir pamate, kad se- 
nelis guli ant żenies. Pasiskubino prie jo śaukdamas 
ji, bet sauke yeltui, nes garbingas vyras jau nepri- 
gulejo ])rie gyvuju. Dabar Judas atsimine, kad Iś- 
ganytojui tariant paskutinius żodżius, girdejo kolą tai 
suklykimą. 

Dabar jau suprato, iś kieno jisai iśdverże kru- 
tines, dabar tikejo, kad Egiptiecio sieln draugavo 
Yieśpaeiui valandoje, kada apeme savo roja u s Ka- 
rał vste. 



— 464 — 
Suprato, kokią apturejo użmokesti iśtikimas tar- 
nas. Jaigu Gasparas aplaike dovaną uż savo tike- 
jimą, Melchioras meilę, tai użtiesą użsitarnavo ir tas, 
kurio ilgą gyveninią puośe tvirtas tikejinias meile ir 
geri darbai. 

Baltazaro tarnai suniiśime pabego, 
o viskam niiriuius Galiliećiai nuneśe jo 
kuną lektikoje i iniestą. 

Liudnas buvo burelis, kuris tą, ant 
iżeiige i Huru 




Baltazaro kunas nuneśta svetainen ir paguldyta. 

rumus prie śviesos leidżianćios saules. Tanie pat laike 
nuimta Mesijaus kunas nuo kryżiaus. 

Baltazaro kunas nunesta i svetaine, verkdanii 
tarnai stovejo prie jo, nes visu buvo myliinas, bet pa- 
matę tartuni śypsanciąsi jo burną, nusiśluost^ aśaras, 
tardanii : 



— 465 — 

— Uźtiesą, jam yra gerai — laimingesnis jam 
śios dienos vakaras, nei rytas! 

Ben-Huras nenorejo pasiusti tanią, kad pra- 
neśtu Iras apie tevo likimą; nuejo tat pats atvesti ją 
prie tevo lavono, 

Eiclamas perstate sau jos susijaudiniiną, kad ji 
patirs, jog paliko viena visame pasaulyj; taiji misly- 
damas pasirenges buvo atleisti jai ir gailetis josios. 
Atsimine, kad ligśiol neklause, kodel ji nebuvo su jais 
ir kur ji galejo buti; iśmetiuejo sau tą użmirśiiną da- 
bar, kada buvo pasiimtiiiiu tos baisios ligos, 

Priejes prie jos kambariu, i>raskleide użdangas, 
bet uegavo jokio atsakjauo aut paśaukimo; iejo tat i 
tuśćią kambari, iś ten nuejo jos ieśkoti ant stogo, o 
lieradęs, klause tarnii. Mekas per dieną nemate gra- 
żios Egiptietes ir taip Ben-Huras sugriżo i svetainę 
ir ten użeme dukters vietą prie lavono. Tada tai, żiu- 
ledamas i amżinai mieganti seneli, mintijo, kaip mi- 
la sirdingu buvo Kristus savo senam taruui. Prie 
dangaus vartu pranyksta sio gyvenimo skausmai. 

Po śermenu, perejus deśimt dienu ]>agal istaty- 
nius, Ben-Huras parsivede namo motiną ir Tirzą; 
nuo tos dienos po tuomi stogu su didżiausia i>agodone 
buvo minejami brangiausi sirdżiai żodżiai : 

DIEYAS TEVAS IB KKTSTUS SUNUS. 



UŹBAIGA. 

Praejo penki metai nuo nukryżiavhuo. Estera, 
Ben-Huro pati, sedejo viename kambaryj i)iiikios vil- 
les prie Misenum. Buvo vidudienis; karśta Italijos 
saule metę spindulius ant rożiu ir vynuogiu darze. 
Viskas, kas tik buvo aplink Esterą, buvo rymiśka, apart 
jos rubu — devejo mat Izraelita rubus. Tirza żaide 
su dvejatu vaikij ant iśskleistos prie Esteros koju 
liuto odos; uźteko tik dirstelt i juos, kad pażinti kieno 
jie buvo. 



— 466 — 
Laika s śvelniai apsiejo su patogumu Simonide- 
so dukters; śiandie buvo dailesne nei pirma — pa- 

liko mat villes śeimininke ir atsieke savo svajoniu 
iśsipildymą. 

Beżiurint mums i tą laimingos śeimynos pa- 
yeikslą, jeina tarnas ir sako: 

— Ariunie yra moteriśke, kuri nori kalbeti su 
jumis. 

— Tegul ieina. 

Nepażistama iejo; Estera pakilo pasitikti jaja, 
norejo prakalbeti, valandelę paabejojo, paskui atsi- 
trankdama tarę : 

— Kadaisia pażinojau tave... Esi... 

— Iras, Baltazaro dukte. 

Nusistebejo Estera iś jos drąsimio, bet vis-gi 
liepe paduot jai kedę. 

— Nemisliju apie atsilsj — tarę śaltai Iras — 
tuojaus eimi. 

Żiurejo viena i kitą. Żinonie, kad Estera buvo 
daili moteris, laiminga pati ir motina. Puiki Egiptie- 
te turejo dar śiek-tiek saA r o grażybes, bet jos veidas 
atsiraaine, akis nustojo savo spindejimo ir gyvybes, 
raudonumas dingo. Lupos su reikśme cinizmo ir nuo- 
żmumo dare jos isyaizdą sena. Nevisai śvarus dra- 
bużiai, apdulkeję sandalai reiśke, kad perejo sunkius 
patyrimus. 

— Ar tai tavo vaikai? 

Estera pażiurejo i ją su motiniśku nusiśyp- 
sojimu. 

— Ar neuori pażaisti su jais? 

— Nugązdinćiau juos — atsake Iras, prisiartiu- 
dania prie drebancios Esteros. — Nesibijok — pridure. 
— Pasakyk vyrui nuo mauęs, kad jo prieśas jau ne- 
gyvas, kad as sava ranka jj nużudżiau atkerśindaiaa 
uż nelaimę, i kurią jis mane jtrauke. 

— Jo prieśą... nużudei? 



— 467 — 
— Taip, Messa la -- pasakyk jam, kad uż piktą, 
kuri norejau jam padaryti, puole ant manęs taip sim- 
ki bausme, kad jisai pats pasigailetu mano vargo. 

Esteros akis apsiaśaro- 
norejo raminti ją. 

— Nenorin nei 
aśarn, nei pasigai- 
lejimo; pasakyk dar 



., 





Napaźistama iejo, o Estera pakilo pasitikti aną. 



jam, kad snprantu, anre, pervelai, kad Rymionis gali 
bnti iśgama. Lik sveika! 

Tai sakydama isejo iś kambario, Estera iśbego 
paskni ją sankdama : 

— Palank, prasau, palauk mano vyro; jisai ne- 



— 468 — 
pyksta ant tavęs ir ieśkojo tavęs visur. Pasilikie, bu- 
sime tan draugais — mes krikśćionis. 
Bet Iras atsake: 

— Palik mane, kuomi esu, kuomi norejau buti, 
neużilgo viskas pasibaigs... 

— Ar neturi jokio reikalavimo — klause Estera, 
— kuri galećiau iśpildyti? 

Egiptiete stojosi śvelnesne, lyg nnsiśypsojimas 
])asirode ant jos hipu ir idomiai pażinrejo i vaikns. 

— Norećian ko — tarę. 




Iras prisiartino prie vaikij, atsiklaupe ir bućiuoja juos. 

Estera temijo \ jos akis ir greitai atsake: 

— Padaryk, kaipo nor i. 

Iras prisiartino prie vaiku, atsiklaupe ant liuto 
odos ir bnćiavo juos. 

Pamażu pakildama, jausmingai żiurejo \ juos, 
paskui apleido kambari be żodżio atsisveikinimo. Ejo 
skubiai ir tyliai ir dingo pirm, nei Estera apsiżiurejo. 

Iśgirdes apie tai Ben-Huras persitikrino, kad 
jo prileidimas buvo teisingas, jog Iras apleido tevą del 
Messalo. Żinodamas, jog yra nelaiminga, visur jos 



— 469 — 
ieśkojo, bet veltui, lino to laiko nei jos niatyta, uei gir- 
deta. Melsvos juru vilnys, ką taip puikiai blizga nuo 
saules, turi savas slaptybes. Kaci butu suteikta jonis 
kalba, gal galetu ś|-tą pasakyti apie Egiptietes likimą, 



Simonides sulauke gilios senatves; tiktai de- 
vintais nietais Neronui vieśpataujant pertrauke tai]) 
ilgai vedamą Autiocliijoje pirklystę; ligi galo buvo ge- 
ros śirdies ir gerai jam vedesi. 

Tulą vakarą tais paćiais metais Ben-Huras sn 
savo śeimyna sedejo ant stogoano, taip gerai mums żi- 
nomo namo Autiocliijoje, ir temijo i paskutinius dar 
neparduotus laivus, besiubuojanćius ant Oronteso vil- 
niu. Po tiek mętu po Nukryżiavimo, kiek jie apture- 
jo maloniu! ir vieną gilu skausmą, kuris palytejo tą 
laimingą giminę, dar apsaldino tikejimas i Prisikeli- 
mą, nes kad Huro motina turejo keliauti pas tevus, 
negailavo jos, kaip tai daro stabmeldżiai, ką neturi 
vilties. 

Stovintis prie kraśto laivas atveże naują żinia 
apie Nerono persekiojimą krikścioniu Ryme; taigi kal- 
bejosi apie tai, kada iejo Malluck vis dar jiems be- 
tarnaująs, ir padave Ben-Hurui ryśelj. 

— Kas tai atneśe? — użklause tas pażiurejes. 

— Arabas. 

— Kur jisai? 

— Klausykite — tarę Ben-Huras i Simonidesa, 
skaitydamas : 

"As, Ilderimas, sunus Ilderimo Gerojo, śeikas 
mano gimines, i Juda, Huro sunii. 

Żinok, mano tevo drauge, kaip tave mylejo ma- 
no tevas, kaip perskaitysi śi laiśką. Jo valia yra ma- 
no noru, ką jis dave, yra tavo. Ką ateme nuo jo Par- 
tai baisioje kovoje, kurioje jisai żuvo, atemiau podraug 
su śiuonii pergamino ryseliu ir pilnu surasu gentkar- 
tes anos Miros, kuri buvo motina taip daugelio zvaigź 



— 470 — 
dźiu. Ramybe tau ir taviśkiams. Tas tyru balsas yra 
balsas Seiko Elderimo". 

To to Beii-Huras iśskleide ryśeli pageltusio, 
kaip la pas, papiruśo, o dare tai atsargiai, kad nepa- 
sradyti raśto, ir skaite: 




"Ilderimas, \radinamas Geruoju, i siinu, kuris 
użims jo vieta. 

.\]»iinsi viska, ką turiu, dienoje, kada użimsi ma- 
no vietą, apart Palmu Grojaus ties Antiochija; tą 
apims Ben-Huras, kuris, pridave mums tiek garbes sa 
vo pergale cirke. Tas tegul bima nuosavybe jo ir jo 
gimines ant visados. Nedaryk 'gedos savo teYui. 

Śeikas Ilderimas Grerasis", 



— 471 — 

— Ką saka i ant to — użklause Simouideso 
Beu-Hiwas. 

Estera dar kartą perskaite raśtus, Simonides il- 
gai mintijo, pagalios tarę: 

Geras ir nialoniis buvo tan Vieśpats iki śioliai, 
ar nebutu laikas sutvarkyti kasdie didinantisi turtą? 

— Senai jau nusprendżiau dali turto atiduoti 
tarnystai Davejo visu gerybiu. Klausiu tavęs tiktai, 
kaip turiu tai padaryti, kad tas nueitu ant garbes 
Augściausiojo? 

— Żinau, kad daug gero padarei Bażnyćiai An- 
tiochijoje. Dabar kartu su didele śeiko dovaua atei- 
ua żinia apie persekiojimus Ryme. Ar-gi tai nera Ap- 
veizdos suredymu ir ar neatsidaro nauja darbui dir- 
va? Reikia, kad tikybos śviesa ueużgestu sostapilyj. 

— Ką turiu daryti, kad ją praplatinti? 

— Klausykie, yra du daiktu, kuriuodu patis Ry- 
mionis godoja — żinau tik apie du — godoja jie pele- 
niis numirusiuju ir ju palaidojinio vietą. Neyalia tan 
pastatyti Dievui ant garbes śventinyćią ant żemes, 
jiastatydink ją po żerne, ir slepkie ten uuo iśniekiniuio 
lavonns tu, kurie mirsta, tikedami i Prisikelimą. 

Toji kalba sujaudino Ben-Hurą. 

— Tavo użmanymas grażus, ir ilgai netrauksiu 
ji iśpildyti. T^aivas, kuris atveże tą żinia, rytoj iśveż 
mane i Rymą. — Atsigriżęs i Malluehą pridure: — 
Buk pasirenges, ues ir tu vażiuosi tegul użkrau- 
ja laivą. 

— Padarysi gerai — tarę Simonides. 

— O tu, Estera, kaip tu misliji? 

Moteriske użdejo savo ranką ant Huro peties 
ir tarę: 

— Taip geriausia patiksi Kristui : daleiskie, my- 
limas, ir man vażiuoti drauge ir tau pagelbeti. 

Jaigii kuris jusu, mano skaitytojai, aplankys Ry- 
ma ir nusiduos i svento Kaliksto katakumbas, kurios 



- 472 - 
yra senesnes uź katakumbas svento Sebastijono, pa- 
matys, kas dejosi su Ben-Huro turtu ir su dekinga sir- 
dimi a tui i s ji. 

Iś tu palaidojimo vietu kilo Krikśćionybe ir su- 
griove stabmeldiśką Eymą. 



GALAS. —